Pietro de Rossi Valdovų rūmų piešinys, šaltinis wikipedia.jpg

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, Vilnius

Antonina iš Sondakų

„Poznanskių namo, kuriame gyvenome, pirmąjį aukštą užėmė ponų Rapcevičių moterų pensionas: trisdešimt panelių ir devyni fortepijonai negalėjo būti tyli kaimynystėǃ Nuo ryto iki vakaro girdėjome, kaip panelės skambina sonatas“, – rašė prisiminimuose Gabrielė Giunterytė-Puzinienė  „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose 1815-1843 metų dienoraštis“.

Manytina, jog būtent Poznanskių namų mergaičių pensione Vilniuje galėjo augti Antonina. Mergaitė gimė 1842 m. balandžio 22 d. Sondakų kaime, Jiezno valsčiuje, kaip nesantuokinė Antoninos Jakonytės Kondratienės, ištekėjusios moters, duktė. Netrukus mergaitė buvo pakrikštyta Jiezno bažnyčioje. Krikšto tėvais tapo kilmingasis Juozas Zanikinskis ir kilmingoji Ona Valentinavičiūtė. Dar visai jaunutė Antoninos motina, būdama 22 metų amžiaus, netrukus pasiligojo ir mirė 1845 metais, palikusi našlį Kazimierą Kondratą ir vienintelę dukterį Antoniną.

Tikėtina, tuomet mergaitės tikrasis tėvas bajoras Leonas Jurgis Jodkovskis ją išvežė į Vilnių, į mergaičių pensioną. Galbūt tame pačiame pensione vėliau po dešimtmečio augo ir Ievos bei Leono Jodkovskių duktė Melanija, nes ji taip pat neįvardinta, kunigui surašant Kisieliškių dvaro gyventojus per kalėdojimus (kelios Jiezno bažnyčios kalėdojimų knygos yra išlikusios).

Kokia buvo Antoninos vaikystė, duomenų tikriausiai šiuo metu nepavyktų rasti, tačiau, manytina, ji gavo gerą išsiauklėjimą, gal netgi pensione skambino pianinu, o daug vėliau, būdama vyriausioji Jodkovskio duktė, globojo visus jaunesniuosius Jodkovskių vaikus.

Kaip matyti, iš metrikų, Antonina gerai sugyveno ir su Jodkovskio žmona Ieva (apie Ievą rašyta str. autorės straispnyje: XIX amžiaus Vilniaus moterys. Ieva ir jos sandoriai, skelbta Bernardinai.lt).

Jiezno bažnytinėse santuokų metrikų knygose egzistuoja įrašas, jog 1861 m. lapkričio 29 d. Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje su dispensa, atleidžiant nuo viešo paskelbimo, kunigo Tomašo Ražbickio buvo sutuokti bajoras Poznanskis Stanislavas, 23 metų amžiaus jaunuolis, iš Vilniaus, šv. Rapolo bažnyčios  parapijietis, ir Jodkovska Antonina, 19 metų amžiaus, mergina, iš Kisieliškių dvaro. Kaip matyti, Antoninos mergautinė pavardė pakeista ir įrašyta Jodkovska.

Pavarčius 1861 metų Bernardinų bažnyčios santuokų knygą, joje neteko aptikti šio santuokos įrašo, santuokos baigiasi maždaug ties lapkričio viduriu, bet galbūt kažkas pražiūrėta, nes Jiezno santuokų knygoje iš karto po šios santuokos įrašo yra prierašas, jog apie šio įrašo tikrumą liudijo 1861 m. gruodžio 31 d. Merkinės dekanas Feliksas Rutkauskas. Šios santuokos liudytojais tapo Leono Jurgio Jodkovskio sūnėnai: kolegijos sekretorius Vincentas Bočkovskis, vėliau tapes magnatų Vitgenšteinų patikėtiniu, bei daktaras Vaclovas Bartuševičius, vėliau tapes generolu, gelbėjęs Paryžiaus komunos dalyvius.

Reikia pasakyti, jog bajoras Leonas Jurgis Jodkovskis rūpinosi savo vaikais. Pats būdamas 1863 m. sukilėliu (žiūr. ankstesnius straipsnio autorės straipsnius), jis galbūt šiek tiek spjovė į imperijos biurokratiją ir jos taisykles, ir bažnytiniuose metrikuose buvo sugebėjęs įrašyti kitokių faktų apie savo vaikus, tačiau tuo luominėje santvarkoje jis vaikams stengėsi padėti ir sukurti geresnį gyvenimą.

“Užsispyręs fantazuotojas” – kaip jį apibūdino Trakų bajorijos vadovas Bylinskis duodamas parodymus sukilimo bylose, kai Leonas Jodkovskis sėdėjo Trakų kalėjime, kurį Bylinskis ir įskundė.

Našlaitę Antoniną iš Sondakų Stanislavas Poznanskis galėjo nusižiūrėti minėtame Poznanskių pensione. Susituokę Poznanskiai apsigyveno Vilniuje. Po metų Lukiškių kvartale, Vilniuje, jiems gimė pirmagimė dukrytė Ancia. Vilniaus šv. Jokūbo bažnyčios metrikuose yra įrašas, jog 1862 m. gruodžio 7 d. Pranciškonų vienuolio Bonaventūros Vaisietos pakrikštyta kūdikis vardu Ana Jadvyga. Jos krikšto tėvais tapo gubernijos sekretorius Leonas Jurgis Jodkovskis ir Ieva Vnorovska, kuri buvo Leono Jodkovskio sesers duktė. Krikštynose dalyvavo kunigas Jacunskis ir Julija Vnorovska, antroji Jodkovskio jauniausios sesers Teresės Vnorovskos duktė.

Šiek tiek keliais metais vėliau Ieva Vnorovska Vilniuje ištekėjo už majoro Stepono Poznanskio, kuris Stanislovui Poznanskiui, Antoninos vyrui, buvo dėdė.

Stanislovo Poznanskio senelis ir Stepono Poznanskio tėvas Antanas Poznanskis valdė Kropivnicos dvarelį šalia Vilniaus. Jis buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Siuzana Herbačevska, su kuria susituokė šv. Jonų bažnyčioje, 1801 metais, jam pagimdė pirmagimius dvynius berniukus Adomą Antaną ir Adomą Aleksandrą. Berniukai buvo pakrikštyti skirtingomis dienomis, Adomas Antanas iš karto po gimimo, matyt, buvo silpnesnės sveikatos. Šis berniukas neišgyveno. Antrasis berniukas užaugo.

Gerokai vėliau, apie 1826 metus, Antanas ir Siuzana Poznanskiai susilaukė dar vieno sūnaus Mykolo. 1831 m. Siuzana, dar būdama pakankamai jauna, mirė palikusi vyrui du sūnus: Adomą ir Mykolą. Našlys Antanas Poznanskis netrukus vedė Ievą fon Ehberger. Deja, nežinia, iš kokio krašto buvo kilusi Ieva fon Exberger, galbūt ji buvo vokietė, o gal austrė. Su antrąja žmona Kropivnicos dvarelyje Antanas Poznanskis susilaukė ne vieno vaiko.

Paminėtinas jų sūnus Vladislavas, vėliau tapęs Trakų rotušės sekretoriumi, kuris gimė 1839 metais ir gavo dvigubą vardą: Vladislavas Euzebijus. Šio berniuko krikšto tėvu tapo grafas Pavelas Goleniščevas-Kutuzovas iš senos rusų grafų Goleniščevų-Kutuzovų giminės, jos žinomiausias atstovas – generolas Michailas Kutuzovas, Rusijos imperijos karo vadas, kovojęs su Napoleonu. Sunku šiuo metu identifikuoti, kuris Pavelas Kutuzovas buvo Poznanskio Vladislavo krikštatėvis. Metrike nurodytos jo pareigos „kap. gwar. woyska Ros.“. Vladislavo Poznanskio krikšto motina tapo rūmų patarėjo žmona Magdalena Kozuchovska.

Vladislavo brolis Steponas Antanas, kuris, kaip minėta, vedė Ievą Vnorovskytę, buvo gimęs šiek tiek anksčiau už brolį, 1834 metais. Stepono Poznanskio ir Vnorovskytės santuokoje jo brolis Vladislavas buvo pagrindiniu liudytoju. Pora susituokė 1864 m. Vilniaus šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčioje.

Poznanskis Antanas mirė 1840 metais. Paliko našlę žmoną Ievą fon Ehberger bei sūnus: Adomą, Mykolą, Steponą, Joną ir Vladislovą bei dukteris Antoniną, Oną, Sofiją, Mariją, Juliją ir Zenobiją.

Prieš mirtį senelis dar spėjo pamatyti pirmąjį anūką Stanislovą. Stanislovas gimė vyriausiajam Antano Poznanskio sūnui Adomui Aleksandrui ir jo žmonai Onai Pavlovskai 1839 metais tame pačiame Krapievnicos dvarelyje. Stanislavas gavo ir kitą vardą – Anastazas. Jo krikštynose dalyvavo bajorai Vincentas Koreiva, Aniela Vaišvilienė, Teodoras Chorožeša. Kiti Adomo Aleksandro Poznanskio vaikai jau gimė po senelio Antano mirties.

Paminėtina, jog Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išsaugota Poznanskių geneologinė byla (391 fondas, 4 apyrašas, byla Nr. 2311). Šioje byloje yra dokumentų apie Antaną Poznanskį, yra įrašyti jo ir Ievos fon Ehberger vaikų krikštų metrikai, nurodyta, jog Antano tėvas buvo Juozas Poznanskis, o šis seniausiojo šioje geneologinėje byloje minimo Juozo Poznanskio sūnus.

1795 m. revizinėse Vilniaus pasakose, arba kitaip sakant, gyventojų surašymuose Poznanskiai minimi kaip senieji Vilniaus gyventojai. Sunku pasakyti, skaičiuojant nuo 1795 metų atgal, kada jie į Vilnių atkeliavo, ar prieš šimtą metų, ar prieš du šimtus metų. O gal gyveno Vilniuje ir Žygimanto Augusto bei Stepono Batoro laikais.

Tokį ilgą laiką gyvendami Vilniuje galėjo klestėti. Galima įsivaizduoti Ancią, bėgiojančią dvaro menėmis ir koridoriais, vyriausiąją Stanislavo Poznanskio ir Antoninos Kondrataitės-Jodkovskytės dukterį. Tačiau prabėgus porai metų nuo Ancios gimimo, kilo 1863 metų sukilimas.

 Maždaug nuo 1859 m. Stanislavas Poznanskis ėjo Vilniaus miesto policijos stalo viršininko (rus. столаначальник) pareigas (LVIA fondas 381, apyrašas 15, byla Nr. 73). Jo kaip sukilimo dalyvio kortelės  Lietuvos istorijos archyve nėra išlikusios. Tačiau Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondo 525, apyrašas 1, byloje Nr. 94, yra pateikti Vilniaus dvarininkų, kaip politinių 1863 m. sukilimo nusikaltėlių sąrašai, iš kurių pagal teismo sprendimus buvo konfiskuotas visas jų turėtas turtas. Tarp jų įrašytas ir Stanislovas Poznanskis. Taip pat nurodyta, jog jis buvo Vilniaus policijos pareigūnas.

Nėra aiški data, kada Stanislavas Poznanskis išvyko į Sibiro tremtį. Kaip žinia, sukilimo politinių bylų tyrimai truko ne vienerius metus, sukilėliai buvo kalinami ilgus metus kalėjimuose. Stanislavo Poznanskio neišgelbėjo nei garsi Poznanskių giminė, nei jo proprosenelio Juozo Poznanskio kito sūnaus Jono anūko Pranciškaus Poznanskio, buvusio Vilniaus miesto burmistru, taip pat Vilniaus miesto magistrato vadovu, vardas, nei jo dėdės: Vladislovas Poznanskis, kurio krikštatėvis buvo grafas Kutuzovas ar majoras Steponas Poznanskis.

1872 metais būdama dešimties metukų nuo karštinės mirė Ancia, Stanislavo ir Antoninos duktė. Mergaitei Bernardinų kapinėse paminklą pastatė senelis ir krikštatėvis Leonas Jurgis Jodkovskis. Tai nurodyta ant mergaitės paminklo. Taip pat antkapyje iškaltas graudus įrašas, liudijantis apie skausmą: „jog čia ilsisi pati nuostabiausia mergaitė“.

1866 m. dar spėjusi Jiezno bažnyčioje pakrikštyti sesers Teresės Volodkevičienės, vėliau Vaičiūnienės, pirmagimes dvynukes – Kameliją ir Anelę, po vienintelės dukters Ancios mirties Antonina tikriausiai išvyko traukiniu į Sibirą pas vyrą Stanislavą. Sibire, Irkuske, Stanislavas Poznanskis tarnavo laivo kapitonu, plaukiojančiu Lenos upe. Caro valdininkai nebuvo tokie žiaurūs kaip vėliau sovietiniai: bajorams, kad ir atokiose Sibiro tremties vietose, buvo parenkamos tarnybos.

Nėra aišku, kiek metų tremtyje išbuvo Stanislavas Poznanskis. Tačiau savo testamente, sudarytame 1779 m. lapkričio mėn., Leonas Jurgis Jodkovskis jį dar minėjo kaip tebebuvusį ten. Testamente minima ir vienerių metukų Stanislavo ir Antoninos duktė Jadvyga, kuri, tikėtina, gimusi Sibire 1778 metais. Kiek teko ieškoti, Vilniaus metrikuose dar nėra ir trečiosios dukters Stanislavos krikšto metriko. O jauniausioji Poznanskių duktė Ona 1885 metais jau gimė Vilniuje. Mergaitė pakrikštyta šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčioje. Jos krikštatėviu tapo majoras Steponas Poznanskis ir bajoraitė Kamelija Jodkovska, Leono ir Ievos Jodkovskių duktė, Antoninos sesuo.

Vėliau, po tėvo Leono Jurgio Jodkovskio mirties, Antonina liudijo jaunesniųjų seserų Melanijos ir Kamelijos santuokose, kartu su vyru Vilniuje krikštijo jų vaikus.

Stanislavas Poznanskis mirė 1900 m. Vilniuje, Vilniaus gatvėje, Odinco name nuo širdies infarkto. Paliko našlę Antoniną ir tris dukteris: Jadvygą, Stanislavą ir Oną. Palaidotas Bernardinų kapinėse. Jo mirties metrikas įrašytas Bernardinų bažnyčios metrikų knygose, tačiau paties kapo Bernardinų kapinėse nepavyko surasti. Nėra ir jo žmonos Antoninos kapo bei jos mirties metriko.

Majoras Steponas Poznanskis mirė 1890 metais, paliko našlę Ievą ir tris vaikus. Palaidotas Bernardinų kapinėse netoli Jodkovskių kapų. Jodkovskių kapai apsupa Ancios antkapį. Stepono Poznanskio antkapis yra išlikęs iki šių dienų. Jo žmona Ieva mirė 1917 metais Vilniuje, Universiteto g. 14 name (dabartinio Kempinski viešbučio pastatas). Palaidota Bernardinų kapinėse, tačiau jai paminklas neišlikęs. Vaikai Ievos mirties metrike nebenurodyti, gal jie mirė I pasaulinio karo metu.

Tuo tarpu Stanislavas Poznanskis, kaip 1863 m. sukilimo dalyvis, iš kurio buvo konfiskuotas visas turėtas turtas, atbuvęs daugiau kaip dešimt metų Sibire, dingo praeities istorijos verpetuose be žinios. Kaip minėta, iš visos jo šeimos išlikęs tik antkapis Ancytei, kurį 2009 metais pasirinkę atsitiktinai, restauravo lenkų Kielco dailės mokyklos moksleiviai.

Ir jeigu ne Antonina, straipsnio autorė Poznanskių iš tokios gilumos nebūtų taip lengvai atradusi.

Galimos Poznanskių sąsajos su Pietro de Rossi

Kaip minėta, Poznanskiai buvo sena Vilniaus bajorų giminė. Minėtoje jų geneologinėje byloje, kuri saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve yra dokumentai, kuriuose nurodyta, kad Poznanskiai buvo įrašyti į Vilniaus 3-ąją pirklių gildiją.

1795 metais yra minimi trys Juozo Poznanskio sūnūs Kasparas (23 m.), Pranciškus (21 m.) bei Antanas (15 m.), minėtos pirklių gildijos atstovai. Taip pat geneologinėje byloje yra vėlesni Vilniaus bajoro Jono Sipkos prašymai, pareikšti Vilniaus miesto dūmai dėl įgaliojimo išdavimo veikiant pagal sandorius, sudarytus su Poznanskiais.

Sipkai buvo susiję su Poznanskiais, štai 1798 m. Kasparo Poznanskio santuokoje su Kotryna Bonikevičiūte šv. Jonų bažnyčioje liudijo Anupras Sipko.

Šių trijų Poznanskių Kasparo, Pranciškaus ir Antano  tėvas Juozas valdė dvarelį, pavadinimu Kunčė. Dvarelis stovėjo Vilniuje. Šį dvarelį 1720 metų kovo 4 d. pirkimo pardavimo sutartimi įgijo jo tėvas Jonas Poznanskis iš bajoro Radzevičiaus. Jono Poznanskio tėvas taip pat buvo vardu Juozas, kuris paminėtas pirmame šio straipsnio skyriuje, kaip seniausias žinomas Poznanskis. Šis seniausias minimas geneologinėje byloje jų protėvis turėjo keturis sūnus: Kazimierą, Joną, Juozą ir Antaną.

Taigi, iš Juozo kilo Juozas, iš Juozo – Antanas, iš Antano – sūnūs Adomas, Steponas ir Vladislavas, o iš Adomo – Stanislavas Poznanskis, apie kuriuos rašyta pirmame skyriuje.

Taip pat iš Juozo kilo Jonas, iš Jono – Juozas, o iš Juozo – sūnūs Kasparas, Pranciškus ir Antanas Poznanskiai. Šiems trims suaugus, jie valdė du dvarelius, stovėjusius dabartinėje Maironio arba Barboros Radvilaitės gatvėje (улица – Сафьяницкая).

Juozo Poznanskio sūnus Pranciškus ėjo Vilniaus magistrate asesoriaus pareigas, vėliau tapo Vilniaus miesto burmistru, po burmistravimo užėmė Vilniaus magistrato vadovo kėdę. Konkretaus laikotarpio, kada Pranciškus ėjo vienas ar kitas pareigas įvardinti nepavyktų, tačiau iš metrikų matyti, jog kaip burmistras Pranciškus Poznanskis minimas maždaug 1820-1830 metų laikotarpiu. Jis dalyvavo brolio Antano vaikų krikštynose. Pvz., Antano Poznanskio sūnaus Edvardo Kalistos Aloyzo Poznanskio krikšto metrike 1828 metais nurodytos būtent Pranciškaus Poznanskio pareigos kaip burmistro. Taip pat šio berniuko krikštynose dalyvavo vaistininkas Teofilis Jande.

Pranciškaus Poznanskio jaunesnysis brolis Antanas susituokė 1818 metais Vilniaus arkikatedroje. Jo santuokos metrike kaip liudytojas nurodytas ir brolis Pranciškus. Antano Poznanskio išrinktąja tapo Ona de Rossi. Ši sąjunga įdomi tuo, kad galbūt Ona de Rossi sietina su Pietro de Rossi. Kiek teko vartyti Vilniaus metrikus, dvarų inventorius, su panašia pavarde aptiktas tik Vilhelmas de Rossa, kuris XIX amžiaus viduryje minimas kaip Trakų apskrities parapijos bajorijos vadovas ir valdė Abramovskos dvarelį su Žibertoniu palivarku Trakų apskrityje (LVIA 394 fondas, 7 apyrašas, byla Nr. 39, arba 394 fondas, 8 apyrašas, byla Nr. 646). Tačiau šio žmogaus pavardė baigėsi raide „a“, tuo tarpu Onos Poznanskienės mergautinė pavardė metrikuose rašyta su galūne „i“ kaip ir žymiojo italų kilmės architekto.

Galbūt Pranciškus Poznanskis dirbdamas Vilniaus magistrate bendravo su žymiuoju architektu ir architekto dukterį ar seserį ištekino už jaunesniojo savo brolio. Tai tik viena versijų. Tačiau tuoktuvės arkikatedroje ir jaunosios mergautinė pavardė iššaukia tokius pasvarstymus.

Pietro de Rossi, kaip nurodoma istoriniuose šaltiniuose, gimė 1760 metais Romoje. Jis buvo architektas, skulptorius, brandaus klasicizmo atstovas. Lietuvoje dirbo 1795 m. – 1811 m. laikotarpiu, bendradarbiavo su Laurynu Stuoka-Gucevičium, Augustinu Kosakovskiu. Kartu su Laurynu Stuoka-Gucevičium projektavo arkikatedros bazilikos portiką. Teigiama, jog pagal Pietro de Rossi projektus pastatyti rūmai Taujėnuose, Troškūnų šv. Trejybės bažnyčios varpinė, rekonstruota Vilniaus rotušė, Aušros Vartų laikrodinė, rytinė Pažaislio vienuolyno ansamblio dalis, Mažieji Radvilų rūmai Vilniuje, Paberžės šv. Jėzaus širdies bažnyčia, šv. Stepono bažnyčia Vilniuje, Sluškų rūmai Vilniuje.

Rašoma, jog Pietro de Rossi sudarė Vilniaus planą, atliko Bokšto gatvės požemių matavimus (žiūr, Rupeikienė, M. Pjetras de Rosis// Lietuvos architektūros istorija. A. Jankevičienė  ir kt./Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Т. II: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, 1994).

Susituokę Antanas ir Ona de Rossi Poznanskiai susilaukė gausaus būrio vaikų. Praktiškai Ona de Rossi vaikus gimdė kasmet. Taigi, didelis vaikų skaičius buvo būdingas ne tik valstiečių kilmės šeimoms, bet ir bajorams. Štai, po metų po santuokos, 1818 m. šv. Jonų bažnyčioje pakrikštytas Antano ir Onos Poznanskių pirmagimis sūnus Jurgis Antanas Juozas, kurio krikšto tėvais tapo bajorai Julijanas Kačinskis su Barbora Kryžanovska, Krikštynose taip pat dalyvavo bajoras Fabijanas Kosobuckis, bajoraitė Leonora Jakubovska, Pranciškus Poznanskis, kuris įvardintas kaip magistrato asesorius.

1819 m. šv. Jonų bažnyčioje pakrikštyta Poznanskių duktė bajoraitė Teresė Margarita, kurios krikšto tėvu taip pat tapo dėdė Pranciškus Poznanskis, įvardintas kaip Vilniaus magistrato asesorius. 1820 m. pakrikštytas berniukas Pranciškus Valerijanas Poznanskis, jo krikštatėvis Pranciškus Poznanskis įvardintas kaip Vilniaus miesto burmistras (“prezydent miesta Vilna”). 1821 m. pakrikštyta bajoraitė Poznanskytė Juzefa Sofija, jos krikšto tėvas taip pat Pranciškus Poznanskis. 1823 metais šv. Jonų bažnyčioje pakrikštytas berniukas Valerijonas Petras Poznanskis, vėlgi krikštatėvis Pranciškus Poznanskis. 1825 m. šv. Jonų bažnyčioje pakrikštytas Antanas Markas Valerijanas Poznanskis, kurio krikšto tėvas Pranciškus Poznanskis įvardintas kaip “olim Praeses Magistratus Vilnensis”. 1829 m. pakrikštytas berniukas Narbutas Petras, kurio tėvai Ona ir Antanas Poznanskiai įvardinti jau kaip Vilniaus magistrato tarnautojai, berniuko krikšto tėvas Pranciškus Poznanskis nurodytas kaip Vilniaus magistrato vadovas.

Tiesiogiai kaip Vilniaus miesto burmistras Pranciškus Poznanskis nurodytas Antano ir Onos de Rossi Poznanskių sūnaus Edvardo Kalistos Aloyzo krikšto metrike 1828 metais (lenk. burmistrz miesta Wilna). Šiose krikštynose dalyvavo ir vaistininkas Teofilis Jande. Metais anksčiau, t.y. 1827 m. gimęs Antano ir Onos Poznanskių sūnus Kazimieras Julijanas Juozas pakrikštytas gimdymo namuose Nr. 298, jo krikštatėvis taip pat Vilniaus miesto burmistras Pranciškus Poznanskis. Šiose krikštynose dalyvavo Marijona Lučkienė, rotmisterienė, bajoras Fabijanas Kosobuckis, Barbora Kryžanovska, vaistininkas Teofilis Jande bei Izabelė Brougnon.

1830 m. Vilniaus miesto burmistras Pranciškus Poznanskis pakrikštijo daktaro Adomo Fišerio dukterį Valeriją Leokadiją. 1836 m. kartu su žmona Pranciškus Poznanskis tapo Leopoldo ir Teresės iš Vagnerių Lukomskių sūnaus Henriko Pranciškaus krikštatėviais.

Pats Pietro de Rossi iš Vilniaus išvyko 1811 metais. Literatūroje neteko aptikti duomenų apie jo asmeninį gyvenimą.

Pranciškus Poznanskis, atrodo, neturėjo šeimos. Kaip matyti, jis labai globojo jaunesniojo brolio Antano šeimą. Kaip minėta, Antanas susilaukė gausaus būrio vaikų ir jeigu iki šių dienų išliko palikuonių, gali būti, kad jie turi sąsajų su Pietro de Rossi.

Poznanskis Kasparas, Pranciškaus ir Antano brolis, buvo sulaukęs sūnaus Karlo, kuris įvairiuose Poznanskių dokumentuose minimas kaip turėjęs papulkininkio laipsnį.

Įdomu tai, jog Poznanskių giminės genealoginėje byloje rašoma, jog 1794 m. sukilimo metu kažkokiu būdu iš Trakų bažnyčios buvo paimtos metrikų knygos, kiti dokumentai ir, sukilėliams traukiant į Vilnių ar mūšių fone, šios metrikų knygos Bernardinų bažnyčios kunigų buvo kažkur tai paslėptos. Toks pasakojimas egzistuoja minėtoje genealoginėje byloje.

Naudota literatūra:

Gabrielė Giunterytė-Puzinienė,  „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose 1815–1843 metų dienoraštis“;

Poznanskių geneologinė byla (391 fondas, 4 apyrašas, byla Nr. 2311);

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčios metrikų knygos, Nemajūnų šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios metrikų knygos, Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios metrikų knygos, Vilniaus Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios), šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios, šv. Jonų bažnyčios, šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, Aušros Vartų bažnyčios (šv. Teresės bažnyčios), šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios, šv. Onos bažnyčios metrikų knygos (fondai 604, 669, 1508), skelbta e-pavelde ir saugoma Lietuvos valstybės istorijos archive;

Rupeikienė, M. Pjetras de Rosis// Lietuvos architektūros istorija. A. Jankevičienė  ir kt./Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Т. II: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, 1994.