Vilniaus mokytojų namai. Susipažinkime

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vilniaus Mokytojų namai – daugelį metų Vilnijos kraštą garsinanti kultūros ir žinių šventovė. Susipažinkime su šia svarbia įstaiga ir su Juozu Žitkausku – Vilniaus mokytojų namų projektų vadovu, kuris sako:  „esu tikras dzūkas, kilęs iš Lazdijų rajono paties gražiausio pasaulyje miestelio – Kapčiamiesčio. Ne tik man, bet ir daugeliui sava tėviškė pati gražiausia, mieliausia. Jeigu koks folkloro ansamblis prasčiau uždainuoja, tada širdyje gėriuosi, kad mano tėviškės dainininkai gražiau traukia dainas. O kai važiuoju keliu nuo Vilniaus į Šalčininkus, mane svaigina gražūs miškai…“.

R.V. Kuo kasdien ,,verčia“ domėtis pareigybės?
J. Ž.
Domiuosi tuo, kas yra kultūringa, gražu. O ar gali būti kitaip dirbant kultūrinį, švietėjišką darbą? Juk turi neapkiausti, suvokti kas, kur ir kada vyksta. O žinoti to ,,vykimo“ priežastis. Jeigu konkrečiai, tai labai sunku trumpai ir dar drūtai sudėlioti, kuo aš domiuosi. Iš vienos pusės atrodo, kad labai daug kuo, o iš kitos – mažai… Nesu visiškai apolitiškas.
Žinoma, pagrindinė mano domėjimosi sritis – kultūros reiškiniai, gal, daugiausiai, literatūra, dainuojamoji poezija. Iš to duoną valgau. Tose pačiose srityse darbuojasi mano kolegos, bičiuliai. Norisi (ir reikia) žinoti ką jie veikia, ką pasiūlo žmonėms. Pagaliau, tai man įdomiausia, labiausiai šiuos dalykus suprantu.
Gyvenime irgi turėjau visokių pomėgių. Atsitraukęs nuo darbo stalo, mielai kiekvieną dieną lėkčiau į mišką grybauti. Ir nepavargčiau. Tačiau pagrindinis mano pomėgis – knyga. Nuo pat ankstyvosios vaikystės, kai dar skaityti nemokėjau. Man tai geriausias poilsis, kurio metu ir pailsiu, ir žinių pasisemiu. Didžiausia šventė, kai galiu ištisą savaitgalį „praskaityti“. Iki praeitų metų Vilniaus mokytojų namuose rengiau literatūros šventę „Knygų pavasaris“. Tai man buvo pats mieliausias renginys. Su juo padvelkdavo tikrasis pavasaris.

R.V. Vilniaus mokytojų namai – vienas iš svarbiausių, įvairiapusiškiausių kultūros židinių Vilniuje.
J.Ž.
Vilniaus mokytojų namai, kuriuose dirbu nuo 1997 m. gegužės, sujungia įvairių interesų, amžiaus, pomėgių žmonių grupes. Čia nuo ryto iki vėlaus vakaro pilna žmonių bei įvairiausių balsų. Ypač rugsėjo – gegužės mėnesiais. Vasarą net per tylu būna, ausyse spengia, kada aplinkui viešpatauja ramuma. Tačiau toje balsų kakofonijoje nepasimeti, nepavargsti, nes čia slypi aura. Dažnas naujokas atėjęs dirbti į Mokytojų namus, sako, kad čia geras kolektyvas, tokio niekur kitur neteko sutikti. Bėgant laikui pasikeičia kolektyvas, o naujokai kalba tą patį. Galvoju, kodėl? Ar tik ir nebus „kalta” kažkur giliai pasislėpusi ta aura? Beje, teko nemažai prisidėti prie knygos apie Mokytojų namus „Ženklas kelyje: Vilniaus mokytojų namai”, ruošti jai mūsų veiklos apžvalgą nuo 1946 m. iki šių dienų. Pasirodo, kad ir tuo metu čia dirbę ar meno saviveikloje dalyvavę žmonės jautė tą patį gerumą. Esu įsitikinęs, kad daug kas priklauso ir nuo įstaigos vadovų. Juk jie nemažą dalį tos geros dvasios formuoja. Kaip ir gaires veiklai. Dabartinė Mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė yra pavyzdys tikros kultūros darbuotojos, neskaičiuojančios nei savo asmeninio laiko, nei idėjų. Jos, be abejo ir buvusio direktoriaus Duano Timuko, dėka šiandien Vilniaus mokytojų namai yra tokie, kokie yra. Tai svarbiausia pastarųjų metų veikla Lietuvoje ir užsienyje.
Beveik visa mano veikla susieta su Vilniaus mokytojų namais. Ypač pastaraisiais metais. Iki šių metų pabaigos trejiems metams buvau grįžęs į Vilniaus apskrities kultūros centrą (anksčiau besivadinusį Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centru). Taigi, Mokytojų namuose šiek tiek tenka kabinti ir „užsienietiškos“ veiklos, ypač rengiant Tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš“. Mes čia visi dirbame kolektyviai, tad prisiimti vienokio ar kitokio projekto rezultatus būtų per daug savanaudiška.
Žinoma, džiaugiuosi, kad per paskutiniuosius metus pavyko Tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš“ „įstatyti“ į reikiamas tarptautines vėžes, pamažu apie jį sužino vis daugiau Europos žmonių. O tai mums, kartu ir man, yra labai džiugu. Pagaliau pats festivalis jau antri metai pervažiuoja Lietuvos bei Latvijos sienas. Ten irgi skamba mūsų atvežtų ir vietos bardų dainos.
Pastaruoju metu, dažniau ne kaip svečias, o kaip įvairių kultūros projektų dalyvis lankausi savo gimtajame Lazdijų rajone. Malonu, kaip bent mažyte dalimi gali prisidėti prie savo tėviškės kultūrinio gyvenimo.

R.V. Į sudėtingą darbo veiklą ir darną eita ne vienerius metus… Ką slepia patirtis?
J.Ž.
Viešoji kultūrinė veikla prasidėjo dar mokykloje. 1987 m. kovo 5 d. rajono laikraštyje „Dzūkų žinios“ buvo išspausdinta mano pirmoji žinutė. Nuo tada ir prasidėjo aktyvus bendradarbiavimas su įvairiais laikraščiais. Vėliau susidomėjau išeivijos poeto, žurnalisto Vinco Kazoko, kilusio iš mano tėviškės ir gyvenusio Australijoje, gyvenimu bei kūryba. Taigi, prie žurnalistikos prisidėjo kraštotyrinė – literatūrinė veikla. Mokykloje įkūriau V. Kazoko memorialinį kambarį. Manau, tai vienas iš kūrybiškiausių ir gyvybiškiausių mano gyvenimo etapų. Dar vėliau, jau baigdamas Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, ėmiausi režisuoti, dažniausiai savo paties sukurtus spektaklius, intermedijas pačioje mokykloje bei kultūros namuose. Viskas buvo be galo įdomu, viską stengiausi aprėpti, kitą kartą labiau pirmenybę teikdamas viešajai veiklai, o ne tiesioginiai – pamokų ruošimui.
Atvykęs į Vilnių studijuoti kultūros vadybos mokslų, toliau bendradarbiavau su keliais laikraščiais, o nuo 1994 m. pradėjau dirbti Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centre ir kartu Vilniaus rajono laikraštyje „Vilnis“. Tai buvo mano „etatinio“ darbo pradžia. Dirbau ir mokiausi: iš vadovėlių, dėstytojų ir kartu iš savo kolegų. 1997-aisiais atėjau į Mokytojų namus ir (vėl) paraleliai dirbau „Vorutos“ laikraščio redakcijoje. Šie metai man buvo įdomūs savo permainingumu. Idėjų turėjau, jėgų – daugiau nei dabar. 1997-ieji buvo lietuviškų mokyklų Vilniaus apskrityje kūrimosi metas. Daug teko apvažiuoti gražiojo Vilnijos krašto, bendrauti su mokytojais, moksleiviais, Vilniaus apskrities vadovais. Po šių kelionių „Vorutoje“ „guldydavau“ ne vien švente kvepiančius tekstus, bet tekdavo ir skaudulį išlieti, matant norą blokuoti gražias idėjas…
Mokytojų namai tuo metu man buvo, kaip gaivus pavasaris, reikėjo suktis su savo naujomis idėjomis, megzti naujus ryšius ir panaudoti esamus. Atrodo, kad viską kažkiek sekėsi derinti. Taigi, greičiausiai, tą pavasarį buvo gera, derlinga žemė – čia dirbu iki šiol. Ach, kaip būtų smalsu žinoti kiek dar teks čia dirbti?… Gal yra toks šamanas, kuris galėtų į šį klausimą atsakyti???
Visoje savo veikloje stengiausi, kad nuo jos žmonėms būtų geriau. Juk mūsų, kultūrininkų, darbo esmė – padėti žmonėms bent kuriam laikui nupūsti kasdienybės dulkes, suteikti estetinį pasitenkinimą. Apie gražius dalykus stengiuosi ir dabar galvoti, juos taikyti dabartinėje savo veikloje.

R.V. Atradimai ir vertinimai. Ką reiškia įtikti ,,masėms“?
J.Ž.
Manau, kad pagrindinė mūsų problema ta, kad vertinimui nėra „lubų“. Mūsų veikla vertinama pagal skonį: vienam patiko, kitam – visiškai ne. Turi būti savotišku magu, nuspėjančiu ne vieną nuomonę. Kai kada nepataikai, tada skaudžiai atsiliepia. Na, negauni barti, bet kelias dienas vaikščioji nuleidęs galvą, net rankos nekyla imtis kito darbo. Visa laimė, kad tai būna laikinai. Pamiršti tai, užkasi it karo kirvį ir vėl imiesi kitų darbų. Manau, šiai problemai nėra sprendimo būdų. Jų nebuvo ir anksčiau. Juk čia ne konservų fabrikas, kuriame yra akivaizdu, kad etiketė ne taip užklijuota ar dangtelis nelabai užsuktas…
Negalime stovėti rankų sudėję ir guostis kaip buvo tada ir tada gerai, kai pačiam belikdavo tik padaryti, o pinigai bei kitos materialinės gerovės tau buvo klojamos ant stalo.
Mokytojų namai – ne mokslininkų kolektyvas, negalime atradimais pasigirti. Mes kiekvieną dieną kažką atrandame naujo. Svarbu laiku pamatyti ir tai, kaip naująjį atradimą įvertinti… ir suprasti…
R.V. Sėkmės Vilniaus Mokytojų namams, o asmeniškai – su gražia, ,,neapvalia“ sukaktimi.

Voruta. – 2008, kov. 29, nr. 6 (648), p. 7.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra