Vilniaus miesto burmistro Konstantino Stašio drama

Autorius: Data: 2015-07-27, 11:37 Spausdinti

Vilniaus miesto burmistras Konstantinas Stašys (1880–1942)

2014 m. „Vilnijos“ draugija pakvietė Lietuvos Respublikos piliečius paminėti Vilniaus grįžimo 75-ąsias metines. Tų renginių buvo nemažai. Galima būtų minėti 94-ąją Vilniaus dieną ir naujų knygų pristatymą, LR Seime vykusį moksleivių koncertą „Vilnius – mūsų valstybės centras“, renginį Maišiagalos Algirdo gimnazijoje, šv. Mišias Lietuvos kariuomenės Ordinariato pagrindinėje Šv. Ignoto bažnyčioje, Lietuvos karių pagerbimą Rasų kapinėse, kur dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos šauliai, nariai, savanoriai, minėjimą Vilniaus karininkų Ramovėje, kur kalbėjo Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Taip pat buvo demonstruojama Lietuvos kino kronika, 1939 m. Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės paradas 1939 m. spalio 28 d. Kalbėtojai pabrėžė, kad Vilniaus grįžimo Lietuvai, nepaisant įvairių politinių aplinkybių, minėjimas būtinas, nes praradusi Vilniaus kraštą Lietuva brangiai sumokėjo savo sūnų ir dukrų krauju per daugiau kaip dvidešimt įvairių okupacijų metų. Kas domisi Vilniaus krašto užgrobimu ir jo grįžimo Lietuvai istorija, tas neabejotinai susiduria su žymiu Lietuvos politikos, visuomenės veikėju ir tremtiniu Konstantinu Stašiu, 1939–1940 m. buvusiu Vilniaus miesto burmistru. Nors apie jį jau rašoma įvairiuose leidiniuose, tačiau tragiškas jo likimas neleidžia mums užmiršti jo darbų ir reikalauja jo gyvenimą ir veiklą pristatyti vis naujoms lietuvių kartoms. „Vorutos“ laikraštis turi galimybę pasikalbėti su jo vaikaite Sibiro tremtine, architekte Dainora Juchnevičiūte-Vaivadiene. Mūsų pokalbis vyko Valakampiuose, dar išlikusioje buvusių namų vežiminėje, kur ir dabar gyvena jo vaikaitė, o daugybė eksponatų primena garsųjį Vilniaus miesto burmistrą Konstantiną Stašį.

Miela, Dainora, prisistatykite mūsų skaitytojams – kas esate ir kur esate?

Dainora Vaivadienė (Juchnevičiūtė)

Mes kalbamės Valakupiuose, buvusioje Konstantino Stašio vežiminėje arba, kaip įprasta buvo sakyti, tarnų gyvenamajame name. Vilniečiai puikiai žino, kad Lenkijos okupacijos metais Valakupiai buvo vilniečių užmiestis, čia buvo poilsiavietės. K. Stašys buvo nusipirkęs. 6,5ha žemės, kurioje stovėjo gyvenamasis namas, dabartinė vežiminė ir įvairūs smulkūs statiniai. Gyvenamasis namas pokariu, statant šalia esančią Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bazę, buvo nugriautas, liko tik dabartinis pastatas, kurį šiaip taip 1989 m. pavyko atgauti ir kuriame aš dabar gyvenu. Esame dvi Konstantino Stašio vaikaitės: aš ir mano sesuo Raminta. Mano mama Konstancija Stašytė-Juchnevičienė mirė 1991 m. liepos 21 d., o tėtis Antanas Juchnevičius, karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus, į Lietuvą grįžo 1994 m.

Provizorius Konstantinas Stašys

Visi žino, kad Jūs ir Jūsų garsusis senelis Konstantinas Stašys 1941 m. birželio 14 d. buvote ištremti į Sibirą…

Iš tikrųjų į Sibirą mus trėmė keturis: mamą, mane su Raminta ir senelį. Beje, senelis sirgo ir, kaip yra matę Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos, buvusios Adomo Jakšto g. 9 (tuose pačiuose rūmuose, kur ir mes gyvenome), moksleiviai, Konstantinas Stašys buvo išneštas su neštuvais ir įsodintas į mašiną. Taip mes pradėjome kelionę į Sibirą. Kaip žinote, Sibire vyrai buvo atskirti nuo šeimų, tad daugiau nebematėme senelio. Jo žmona Zuzana (mano senelė), dukra Konstancija (mano mama) su dukraitėmis Dainora ir Raminta ištremtos į Sibirą. Mūsų pirmoji stovykla – Barnaulas. Ten senelis buvo nuo šeimos atskirtas, nuteistas 10-čiai metų ir išsiųstas į Vorkutos tundrą geležinkelio tiesimo darbams. Pagal Stalino susitarimą su generolu V. Sikorskiu paleistas iš to paties lagerio vienas lenkų karininkas, sugrįžęs į Vilnių, papasakojo daktarui V. Legeikai, kad Stašys po trijų savaičių sunkaus darbo 50 laipsnių šaltyje susirgo ir mirė. Tai viena jo mirties versijų. Pagal kitą – jis nuteistas mirties bausme ir sušaudytas 1942 m. Oficialiai žmonai ir dukrai buvo pranešta, kad jis nuteistas 10-čiai metų be teisės susirašinėti. Grįžusieji iš Stalino kalėjimų ir lagerių teigė, kad toks buvo mirties nuosprendžių užšifravimas.

1939 m. gruodžio 13 d. didžiausias Lietuvos dienraštis „XX amžius“ pirmame puslapyje pranešė, kad Vilniaus burmistras Konstantinas Stašys pradėjo eiti pareigas. Kokiomis aplinkybėmis Konstantinas Stašys tapo Vilniaus miesto burmistru?

Kaip žinote, per visą lenkmetį K. Stašys buvo Vilniaus krašto lietuvių laikinojo komiteto pirmininku net du kartus. Antrą kartą išrinkus išbuvo iki 1939 m., t. y. iki Vilniaus grįžimo Lietuvai. Kaip rašė laikraštis, toks paskyrimas K. Stašio burmistru vilniečių buvo vertinamas teigiamai, nes Vilniuje Stašys gyveno ir dirbo nuo 1918 m. Kai vienas Vilniaus žurnalistas K. Stašio paklausė, kokiai visuomenės grupei jis save priskiria, Stašys pareiškė: „Visada buvau ir esu tik lietuvis. Savo veikloje stengiausi visada jungti visus lietuvius, kas man praktikoje netrukdė pripažinti, kad reikalingos yra įvairios politinės grupės ir reikia su jomis bendradarbiauti. Politinių srovių ir idėjų įveikimas yra reikalingas, nes tai liudija tautos gyvumą.“ Savo pranešime spaudai „Vilniaus miesto statybos ir pagražinimo reikalai“ Vilniaus miesto burmistras rašė: „Vienas didžiausių darbų mieste bus Vilniaus katedros aikštės tvarkymas. Ją […] norima taip sutvarkyti, kad ji būtų mūsų tautos tradicijų ryškintoja. Ši aikštė būtų vieta, kur mūsų tauta reikštų savo džiaugsmą ir liūdesį. Joje susirinkę duosime įžadus ginti nuo pavojų savo mylimą sostinę ir kraštą. Aikštė bus apsaugota nuo sostinės judėjimo triukšmų, urbanistiškai sutvarkius susisiekimo arterijas. Sunkusis judėjimas iš Senojo miesto turi būti pašalintas, jį nukreipus apvažiavimo keliais. Lengvasis susisiekimas (automobiliai, vežikai, dviračiai, motociklai) aplenks katedros aikštę ties dabartiniais savivaldybės rūmais. Pati aikštė bus išklota paties Vilniaus miesto gaminamomis plytomis ir urbanistiškai sujungta su Gedimino kalnu. Tarp aikštės ir Gedimino kalno rasime impozantišką vietą Vytautui Didžiajam pagerbti. Planuojant ir tvarkant naująjį Vilnių, turime pabrėžti, kad ties Gedimino kalnu ir katedra atsispindi visa Vilniaus miesto istorija.“ Sovietams okupavus Lietuvą K. Stašys buvo atleistas iš burmistro pareigų ir išgyveno Vilniuje iki lemtingo 1944 m. birželio.

Lietuvių kreditinio banko valdyba. Sėdi (iš kairės) Stasys Špokas, kun. Antanas Viskantas, Konstantinas Stašys, Antanas Krutulys, Vladas Narbutas. Stovi Antanas Matulionis, Romualdas Bagdonas, Jonas Jankauskas, Antanas Cicėnas

Iš Rusijos Konstantinas Stašys su šeima grįžo 1918 m. ir toliau aktyviai reiškėsi lietuvių viešajame gyvenime. Ypatingą vietą užima jo veikla Laikinajame Vilniaus lietuvių komitete. Tai – savotiška Vilniaus krašto lietuvių atstovybė ir vadovaujanti įstaiga, besirūpinanti okupuotojo Vilniaus krašto lietuvių reikalais. Ką Jūs žinote, prisimenate?

Tautinis Vilniaus lietuvių komitetas pirmą kartą išrinktas 1919 m. balandžio 22 d. Vilniuje įvykusio visuotinio lietuvių susirinkimo, kuriame pavedė atstovauti lietuviams ir ginti jų teises. 1920 m. rugpjūtį Vilniuje įsikūrus Lietuvos valdžios įstaigoms komitetas nustojo veikti, tačiau kai L. Želigovskis 1920 m. spalio 10 d. vėl užėmė Vilnių, lietuvių susirinkimas išrinko antrąjį Laikinąjį lietuvių Vilniaus komitetą, kurio pirmininku buvo Pranas Augustaitis. Šis lietuvių komitetas 1920 m. gruodžio 27 d. nutarė, kad Vilniaus krašto lietuviai boikotuotų rinkimus į Vilniaus Seimą ir pranešė lenkų valdžiai, kad Vilniaus krašto visuomenė nedalyvaus rinkimuose į Vilniaus lenkų Seimą. Lenkų valdžia netoleravo Laikinojo tautinio Vilniaus lietuvių komiteto veiklos, tad 1922 m. sausio 10 d. pradėtos kratos ir suėmimai. Buvo suimti 33 asmenys, kuriems taikytos baudžiamojo statuto bausmės. Dalis komiteto narių specialiu traukiniu buvo ištremti į nepriklausomą Lietuvą. 1922 m. vasario 12 d. Šv. Mikalojaus parapijos salėje vyko Visuotinis Vilniaus lietuvių susirinkimas prieš persekiojimus ir trėmimus. Tąsyk į ištremto pirmininko vietą buvo išrinktas K. Stašys. Kai Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos ir Lenkijos valdžia organizavo rinkimus į Varšuvos Seimą, LVKL paskelbė Rytų Lietuvos laikraštyje pareiškimą, kad Vilniaus lietuviai nepripažįsta Varšuvos Seimo ir rinkimuose nedalyvaus. Atsišaukimą pasirašė K. Stašys, B. Biržiškienė, kun. Vl. Jezukevičius, St. Kairiūkštis, J. Šlapelis, kun. K. Čibiras. Be to LVKL 1922 m. rugsėjo 9 d. pasiuntė Tautų Sąjungai raštą, kuriuo informavo apie Vilniaus krašto lietuvių persekiojimus. Šį raštą pasirašusius K. Stašį ir kun. K. Čibirą lenkų valdžia grasino ištremti į Lietuvą. Buvo rašoma daug kitų įvairių raštų, protestų, viešinami lietuvių persekiojimų faktai. 1927 m. spalio 5 d. surengtas protestas dėl uždarytos lietuvių mokytojų seminarijos ir 49-ių pradžios mokyklų. 1928 m. sausio 20 d. komiteto pirmininko pareigas perėmė Konstantinas Stašys. Jo iniciatyva popiežiaus nuncijui Varšuvoje įteiktas memorialas dėl Vilniaus ir Lomžos (Seinų) vyskupijose daromų lietuviams katalikams skriaudų: pavyzdžiui, Vilniaus kurijoje nėra nei vieno kunigo lietuvio, arkiv. Jalbžykovskio įsakymu grynai lietuviškose parapijose – Švenčionėlių, Adutiškio, Daugėliškio, Tverečiaus, Kaltinėnų, Marcinkonių, Valkininkų, Ratnyčios, Dūkšto – įvestos pamaldos lenkų kalba, lietuviai kunigai iškeldinami į nelietuviškas parapijas, o į lietuviškas parapijas skiriami kunigai, nemokantys lietuviškai, pasaulietinė Lenkijos valdžia tremia kunigus į nepriklausomą Lietuvą. 1935 m. gruodžio 20 d. Vilniaus vaivada L. Bocianskis, pasikvietęs Konstantiną Stašį, uždraudė komitetui vadintis ligšioliniu vardu, jis buvo pakeistas į Tautinį Vilniaus lietuvių komitetą. Lenkijos valdžia visokiomis priemonėmis ieškojo preteksto uždrausti komiteto veiklą. 1936 m. balandžio 1 d. pareikalauta Tautinį Vilniaus lietuvių komitetą perregistruoti ir įteikti papildomą statutą, tačiau jo nepatvirtino. Galiausiai 1936 m. Vilniaus vaivada sulaikė Tautinio Vilniaus lietuvių komiteto veikimą ir pradėjo Konstantino Stašio persekiojimas: kratos jo namuose ir kitose lietuviškų organizacijų būstinėse, pagrobtos organizacijų rašytinės knygos ir K. Stašio numizmatikos rinkinys, jam sudaryta byla, uždarytas į Lukiškių kalėjimą. K. Stašys kaltintas pinigų gavimu iš svetur, lietuviškų organizacijų rėmimu ir sukilimo Vilniaus krašto prijungimui prie Lietuvos Respublikos rengimu. 1937 m. K. Stašys nuteistas vieneriems metams sunkiųjų darbų

„Ryto“ švietimo draugijos mokykla Žagariuose. Centre Konstantinas Stašys ir Jadvyga Kazlauskaitė

kalėjimo ir 10 tūkst. zlotų bauda.

1939 m. rugsėjį SSRS užėmus Vilnių, K. Stašys buvo suimtas ir išgabentas į Balstogės kalėjimą, tačiau Lietuvos Vyriausybės pastangų dėka buvo išleistas, o 1939 m. gruodžio 6 d. paskirtas Vilniaus miesto burmistru. Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. birželį atleistas iš pareigų, o 1941 m. birželį ištremtas į Altajaus kraštą (Sibirą).

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

Nuotr. iš Dainoros Vaivadienės asmeninio archyvo

Voruta, 2015 m. rugpjūčio 29 d. , Nr. 8 (814), p. 12.

Naujienos Vilnius , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra