Vilniaus maldos namai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Diemedžio“ leidykla išleido 10 lankų Vytauto Šiaudinio sudarytą knygą „Vilniaus maldos namai“. Nori nenori, bet negali nepasidžiaugti gražiais dailininko Tomo Tamkvaičio viršeliais, itin geros kokybės leidinio popieriumi ir iliustracijomis, ne ką mažiau lakonišku stiliumi – tai vėlgi redaktorės Ingos Jarmalaitės ir stilistės Rūtos Antanaitienės nuopelnas. Dėmesį patraukia ir knygos pavadinimas. Iš dalies sovietmečiu, ypač po Atgimimo, mažiau ar daugiau eskaluota bažnyčių tema, tuo tarpu Vilniaus bažnyčios net neįsivaizduojamos be kitų konfesijų statinių, daugiataučiame mieste turinčių tradicijas dar nuo viduramžių.
Imponuoja ir žavi, bet sykiu ir rezervuoja autoriaus pastangos ir intencija aprėpti visas sostinės šventoves. Jeigu kalbėsime apie bažnyčias, informacijos apie jas pakankamai, be to, yra ir naujų duomenų. Šiaip ar taip, jaučiasi labai didelis autoriaus įdirbis ir nevienadienis domėjimasis. Tariesi, žmogus duomenis po kruopelytę rinko metų metus, o skaitytojui paklojo ne šūsnis skaičių, datų ir kitų duomenų, bet atrinko tai, kas, autoriaus manymu, įdomiausia ir aktualiausia. Gražiai įsikomponuoja skyriai apie kitų konfesijų maldos namus bei apie naujas po Atgimimo pastatytas katalikų bažnyčias bei koplyčias.
Tik gaila, jog labai mažai duomenų apie cerkves. Priešingu atveju leidinys, jeigu ir nepretenduotų į žinyną, informatyvumu iš esmės turėtų patenkinti daugelį sostinės architektūros bei istorijos brangintojų. Tuomet būtų galima apeliuoti ir į didesnį knygos tiražą, ir netgi kainą. Iš tiesų tai bene ir yra leidinio Achilo kulnas.
Pravoslavų cerkves Vilniuje imta statyti apie XIV a. vidurį, kai jas globojo ir rėmė abi pravoslavės Algirdo žmonos. Cerkvės buvo statomos medinės, nedidelės, gudų kvartale. Tarp Pilies gatvės ir Vilnelės jų buvo pastatyta net keliolika. 1600 m. Vilniuje buvo 19 cerkvių, iš kurių 12 priklausė unitams.
Per XVI–XVII a. gaisrus visos jos sudegė ir nebuvo atstatomos. XVI a. pradžioje Žygimantas Senasis leido kai kurias cerkves statyti ar atstatyti gotikiniu stiliumi, po 1864 m. cerkvių išorę imta rekonstruoti rusiškuoju stiliumi (p. 7).
Turint omeny architektūrinį kontekstą, galima tik įsivaizduoti, kaip jį praturtino aukščiausioje dabartinės J. Basanavičiaus gatvės vietoje 1913 m. iškilusi Šv. Konstantino ir Michailo Romanovų cerkvė, kurios bokštų skarda tuomet buvo paauksuota. Cerkvė statyta Romanovų dinastijos 300 metų viešpatavimui paminėti.
Bizantišku stiliumi įspūdinga Žvėryne 1903 m. iškilusi Dievo Motinos Apreiškimo – Znamenskajos cerkvė, ką jau kalbėti apie Skaisčiausios Dievo Motinos soborą, kuris šalia Vilnelės natūraliai įsikomponuoja šalia Šv. Onos bažnyčios, sudarydamas savotišką architektūrinį mikrokompleksą. Matyt, mažai kam ir žinoma, jog sobore, kurio vietoje anksčiau buvo medinė cerkvė, palaidota antroji Algirdo žmona Julijona. Kita vertus, eiliniam skaitytojui gali būti neaišku, kodėl dabartinis 1864 m. rekonstruotas soboras, kaip minima knygoje, yra gruziniško stiliaus.
Nuotrauka, kurioje nufotografuota cerkvė ir kurioje yra Lukiškių kalėjimas, apskritai nekomentuojama. Nors, matyt, pats laikas kelti triukšmą gerąja prasme ir gelbėti šį statinį. Beje, išskirtinės architektūros Vilniaus statiniuose galėtų kad ir laikinai (kodėl gi ne) įsikurti kitokios veiklos įstaigos, kurios bent jau pasirūpintų kosmetiniu remontu.
Ir neišmanėliui aišku, jog nuolat apeliuoti į valstybės biudžetą nerealu. Kultūros vertybių apsaugos departamentas analogiškus statinius galės uždengti nebent stogu. Bet tokiu atveju kokia iš tų mumifikuotų monstrų nauda, jeigu statiniai bus tušti, mūras irs, o sovietmečiu garsėjusi Lietuvos restauravimo mokykla taip ir neprisikels iš mirusiųjų.
Knygą praturtina skyrius apie naujus konfesinius statinius: Palaimintojo vysk. Jurgio Matulaičio bažnyčia, Šv. Jono Bosko bažnyčia ir saleziečių vienuolynas, Vilniaus šv.Juozapo kunigų seminarijos koplyčia, Šv. Juozapo bažnyčia bei parapijos namai, Naujoji Apaštalų bažnyčia, Vilniaus Kristaus bažnyčia, Biblijos studijų centras.
Iš užmaršties kyla ir tautinių mažumų konfesiniai statiniai, juoba sovietmečiu apie juos duomenų užtikti buvo išties nelengva. Tarkim, nuostabą kelia faktas, jog Žvėryne esanti karaimų kenesa (ne kinesė, kaip išspausdinta) sovietmečiu buvo uždaryta.
Šie maldos namai statyti nuo 1913 iki 1923 metų. Liturginė pamaldų kalba yra hebrajų, tačiau meldžiamasi ir karaimų kalba.
Lukiškių ir Mahometonų gatvių kampe stovėjo mahometonų mečetė. Tai buvo paprastas trobesys, pastatytas XIX a. pirmoje pusėje. 1985 m. mečetė nugriauta. Prieš tai stovėjusi įdomi dar Vytauto laikais statyta mečetė. Pamaldos laikytos arabiškai.
Skyrelyje apie Naująją sinagogą (Pylimo g. 39) užsimenama, jog 1848 m. Vilniaus žydų inteligentų būrelis atsiskyrė nuo žydų ortodoksų ir įkūrė savo bendruomenę. Kai karo metais sudegė senieji maldos namai, sovietmečiu iki pamatų buvo išsprogdinti ir jų pamatai.
Įdomi detalė. Autorius užsimena ir apie Vytauto Didžiojo portretą Arkikatedroje, tapytą, atseit, kunigaikščiui gyvenant. Reikia manyti, autorius tai daro sąmoningai, norėdamas pažadinti mažokai išprususio skaitytojo smalsumą. Nors lietuviui ir graži, bet ši idėja tokia pat utopiška, kaip ir Vytauto palaikai, ir kažin ar rasis jai pritariančių istorikų. Žinia, vienintelis ir labai abstraktus Vytauto atvaizdas teišlikęs tik jo majestotiniame (didžiajame) antspaude.
Taigi perskaičius knygą, peršasi išvada apie pakartotinį jos leidimą, juoba, kiek suprantama, autorius pradėto darbo neapleidžia. Užpildžius minėtas spragas, kaip informacinio-turistinio pobūdžio ir populiariosios istorijos leidinys, knyga turėtų būti aktuali ir po kelerių metų. Būtent šito autoriui norėtųsi palinkėti.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra