Vilniaus jėzuitų gimnazija: ką kalba alumnai?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kaip jau minėta šiame dienraštyje, šiemet vienas iš seniausių Lietuvos švietimo židinių – Vilniaus jėzuitų gimnazija – mini mūsų istorinei atminčiai solidų savo pirmtakės Vilniaus jėzuitų kolegijos 440 metų steigimo ir 15 metų atkūrimo jubiliejų. Nors tikrasis kolegijos gimtadienis bus dar tik liepą (kolegija įsteigta 1570 m. liepos mėn.), jau kovo 4 d., per Šventą Kazimierą, renginių gausa paskelbė šią gimnaziją žinantiems ir mylintiems vilniečiams šventės pradžią.
O ji buvo išties graži – prasidėjusi šv. Mišiomis Šv. Kazimiero bažnyčioje – įsibėgėjo Kaziuko muge gimnazijoje, kitais šiltais ir išmoningais „šeimyniniais“ bendruomenės renginiais, bene įspūdingiausią akcentą „nutapė“ jėzuitiškos tradicijos koncertu „Meninė polemika su skaitytoju“, vykusiu Nacionalinėje filharmonijoje. Ko gero, ir stebinčiam šventę iš šalies, ir pažįstančiam gimnazijos vidinį gyvenimą šiek tiek iš arčiau nesunku buvo šioje šventėje pajusti kažką gražiai savito, – to, apie ką dažnai girdime „svaigstant“ gimnazistus, „dūsaujant“ gimnazijos alumnus ir pavydint ar besiilgint tuos, kam į gimnazijos gyvenimo srautą pasinerti nepavyko. Veikiausiai tai būtų galima įvardyti kaip laisvą, gyvai žaismingą ir sykiu kultūrinio intelekto neapeitą kūrybinę dvasią bei šiltą, jautrų bendruomeniškumą. Buvo tikrai miela stebėti, kaip šventę kuria ir ją švenčia ir mokiniai, ir mokytojai, kaip toje kūryboje dalyvauja pilnutėlė gerbėjų, rėmėjų ir artimųjų salė. Iš to, kas vyko, nebuvo sunku suprasti, jog ši mokykla nestokoja tiek jaunų, tiek brandžių asmenybių, o tos asmenybės nestokoja vieningos, į bendrą tikslą nukreiptos dvasios.
Atkurtoji gimnazija jau nuo pat savo atnaujinto gyvavimo pradžios buvo išgirsta visuomenės dėl sau keliamų būsimos bendrojo lavinimo, švietėjiškos ir krikščioniškos ugdomosios veiklos, pagrįstos jėzuitiškuoju dvasingumu.
Tai šitaip kalbėjo šventė į ją žiūrintiesiems. O ką pasakytų reiklesnis sociologinis žvilgsnis? Atkurtoji gimnazija jau nuo pat savo atnaujinto gyvavimo pradžios buvo išgirsta visuomenės dėl sau keliamų būsimos bendrojo lavinimo, švietėjiškos ir krikščioniškos ugdomosios veiklos, pagrįstos jėzuitiškuoju dvasingumu, uždavinių bei siekių – užtikrinti aukštą švietimo kokybę ir sukurti dvasinio bei vertybinio ugdymo tęstinę sistemą. Ir prieš penkiolika metų, ir dabar šie siekiai išlieka patrauklūs ir aktualūs daugeliu aspektų, tik tada visuomenė savo dėmesiu galėjome atsiliepti į svajones ir idėjas, o dabar – jau ir į tikrovę, išbandžiusią ir nuosekliai tebebandančią tai, kas tąkart užsibrėžta: kūrėjų vizijoje tai turėtų būti „nuolat auganti, besimokanti, glaudžios vienybės su Dievu ir tarpusavyje siekianti, veiklaus tikėjimo bendruomenė, ugdanti asmenybę kitiems, gebančią puoselėti tikėjimo, mokslo ir kultūros dialogą besikeičiančioje visuomenėje. Moderni, atvira naujovėms švietimo institucija, tikslingai organizuojanti ugdymo procesą ir teikianti kokybišką gimnazinį ir neformalųjį išsilavinimą. Vilniaus jėzuitų gimnazijos misija – ugdyti asmenis, atsidavusius kitiems, gebančius lavintis visą gyvenimą ir puoselėjančius tikėjimo, mokslo ir kultūros dialogą modernioje visuomenėje“ (www.vjg.lt).
Kaip šiuos gražius, bet vis dėlto tik bendro teorinio pobūdžio teiginius patikrino sąlyginai neilgas, tačiau jau leidžiantis daryti vienokius ar kitokius vertinimus, penkiolikos metų triūsas? 2009 metų pavasarį buvo atliktas sociologinis tyrimas „Mokyklinės patirties reikšmė socializacijai bei profesinei karjerai“, kurio metu buvo apklausti Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnai. Tyrimas atliktas bakalauro darbui, taigi nėra stambaus masto, tačiau jo pakako tam, kad galėtume atpažinti pagrindines spalvas, kuriomis piešiamas mokymosi šioje gimnazijoje patirties paveikslas tų, kurie ją baigė. Šia proga darbą pristatysime tik pačiais bendriausiais bruožais, kaip tam tikrą „gyriaus giesmių ir mitų“, sklindančių apie VJG, pateisinimą bei pagrindimą. Beje, reiktų pabrėžti, jog tai buvo nuomonių tyrimas, o ne mėginimas nustatyti objektyvią ir neginčytiną tiesą. Kita vertus, juk tai, kuo tikime, ir yra mūsų tiesa, tikresnė už visas teorijas, ar ne?
Žvelgiant į tyrimo rezultatus galima drąsiai sakyti, jog pagrindinė žinia, jausena bei įgūdis drauge, kuriuos išsineša dauguma baigusiųjų gimnaziją, ir yra bendruomenė.
Pristatant pagrindines tyrimo rezultatų gaires, visų pirma reikėtų supažindinti su paties tyrimo pobūdžiu, tikslais bei kitais ne itin įdomiais dalykais. Tyrimas vykdytas dviem žingsniais – visų pirma kokybinio etapo metu buvo keli pokalbiai su skirtingų kartų VJG alumnais. Ši dalis leido apsibrėžti konkretų probleminį lauką kiekybinės tyrimo dalies klausimyno sudarymui bei drauge įsigilinti į kai kuriuos klausimus kur kas išsamiau, nei kad pastarasis leistų. Vėliau, naudojantis klausimynu, buvo apklausti 128 alumnai, baigę gimnaziją 2003–2008 m. imtinai. Apklaustieji apytiksliai lygiomis dalimis atstovavo kiekvienai iš šešių tyrime dalyvavusių kartų, kurios pasirinktos turint omenyje gimnazijos atkūrimą 1995 m. – t. y. didžioji dauguma šių jaunuolių buvo mokęsi gimnazijoje visus 8 metus, taigi tiesiogiai buvo patyrę ilgametį gimnazijos auklėjimą. Tyrimo tikslas ir buvo nustatyti, kokius pėdsakus šis auklėjimas, aplinka bei gimnazijos atmosfera paliko ją baigusiųjų atmintyje, vertybėse, nuostatose. Taip pat norėta sužinoti, kokios įtakos, alumnų manymu, ši patirtis turėjo renkantis tiek mokslų, tiek profesinį kelią, tiek kitus svarbius dalykus gyvenime – žmones, su kuriais bendraujama, aplinką, kurioje būnama ir pan. Be to, tyrimu mėginta išsiaiškinti, ar VJG sudaromos galimybės kaupti įvairių formų socialinį kapitalą bei paliestas prisitaikymo prie visuomenės už gimnazijos ribų klausimas. Pastarasis išties yra opus, kadangi mokslinėje literatūroje dažnai dvejojama, ar pozityvi glaudžių bendruomenių, būdingų nedidelėms privačioms mokykloms, patirtis nelemia sunkumų šias mokslo įstaigas pabaigus, kai esi paliekamas vienas visam plačiam pasauliui, godžiai galandančiam peilį į šakutę, ir dažnai visai nepanašiam į jaukią didelę šeimą.
 
Žvelgiant į tyrimo rezultatus galima drąsiai sakyti, jog pagrindinė žinia, jausena bei įgūdis drauge, kuriuos išsineša dauguma baigusiųjų gimnaziją, ir yra bendruomenė. Bendruomenė širdyse, kalbose, ilgesyje, akyse ir ausyse. Kitas ryškus daugelio alumnų bruožas – tvirtas vertybinis pagrindas bei po gimnazijos sparnu išsiritusios daugiau ar mažiau stiprios asmenybės. Viena iš galimų šių faktų interpretacijų yra gana logiška: stipri bei glaudi bendruomenė joje gerai besijaučiantiems mokiniams pakankamai lengvai įskiepija savas vertybes, o žmogus, turintis tvirtas vertybes, savaime yra sąmoninga, tvirta asmenybė, pasižyminti tiek savęs pačios, tiek aplinkos refleksija. Matyt, tai sąlygoja ir faktą, jog VJG įtaka jos alumnų apsisprendimui tęsti mokslus yra apibrėžiama labiau per vertybinius idealus nei per oficialųjį ugdymą. Gimnazijos kultūra skatina mokinius tęsti mokslus bei mokytis visą gyvenimą. Alumnai pabrėžia susidomėjimo dalyku svarbą, galimybę dirbti aukštos kvalifikacijos darbą ateityje bei norą siekti žinių. Taip pat ir profesiją šie alumnai renkasi vadovaudamiesi asmeniniais interesais – dažniausiai gebėjimų vystymu bei saviraiškos siekiu. Pastaroji pabrėžiama ir darbo prasmės sampratoje: didžioji dalis alumnų teigia, jog jiems darbas tai visų pirma yra saviraiškos priemonė. Karjera taip pat dažniau siejama su saviraiška, o ne su materialiniu atlygiu. Saviraiškos siekį rodo ir platus bei įvairus alumnų studijuojamų specialybių pasirinkimas: čia rasime įvairiausių krypčių atstovų – nuo teisininkų iki keramikos ar animacijos specialistų. 
Galimybes kaupti socialinį kapitalą, anot Jameso Colemano, lemia bendruomenės charakteristikos – visų pirma glaudus bendravimas tarp visų bendruomenės grupių.
Niekas nenuginčys socialinio kapitalo, sukaupto mokyklinio gyvenimo metais, reikšmės. Žinoma, kad galėtume ginčytis, turėtume žinoti, kas tai yra. Paprastai tariant, tai yra turimi ryšiai su kitais asmenimis ar jų grupėmis, naudingi asmeniui įvairiose gyvenimo situacijose, vienu ar kitu būdu palengvinantys tiek ypatingus veiksmus, tiek kasdienybę. Tarkime, jei aktyviai bendraujate su savo kaimynu Jonu, kurio teta – puiki dantų gydytoja, jums neteks pereiti per penkis dantų gydytojus, vis išraunančius po sveiką dantį, kol surasite gerą specialistą. Žymus amerikiečių sociologas Jamesas Colemanas įvardytų, kad tai – socialinio kapitalo kaip informacijos potencialo pavyzdys. Kitas pavyzdys – normų ir sankcijų socialinis kapitalas. Gyvenamųjų namų bendrija sutaria, jog kiekvieno buto gyventojai pasikeisdami kas savaitę pjaus veją kieme. Susitarimo nesilaikantieji, nepaisydami šykštaus humoro jausmo ar įsivaizduojamo orumo pančių, turi parengti cirko numerį. Šios sankcijos galioja visiems bendrijos gyventojams, tačiau visi lygiai džiaugiasi arba tvarkingu kiemu, arba, ką ir sakyti, cirko numeriais. Taigi, socialinio kapitalo formų yra įvairių. Kuo čia dėtas mokyklinis gyvenimas? Mokykloje praleidžiama pakankamai didelė gyvenimo dalis. Nuo bendruomenės, kuri mus supa kasdien metai iš metų, priklauso, kiek ir ką gera bei naudinga iš šio laiko išsinešame savo ateičiai. Galime pasidžiaugti, jog VJG alumnai mokykloje susipažįsta su daug tokių jonų ir sėkmingai palaiko su jais ryšius dar ilgą laiką – šiuos ryšius prisimena patekę į probleminę situaciją ar tiesiog drauge leidžia laisvalaikį, laikosi bendruomenės vertybių, normų, kurios gelbsti jiems kasdien. Galimybes kaupti socialinį kapitalą, anot Jameso Colemano, lemia bendruomenės charakteristikos – visų pirma glaudus bendravimas tarp visų bendruomenės grupių.

Šiuo atveju tai yra bendravimas tarp mokinių tarpusavyje, mokinių ir mokytojų, mokytojų ir administracijos bei administracijos ir mokinių. Nors pastaroji grandis, VJG alumnų manymu, gimnazijoje yra ganėtinai silpna, tačiau kitose (ypač mokinių) bendravimas yra išties glaudus, daugeliui dovanojantis būrį bičiulių bei pažįstamų. Be glaudumo socialiniam kapitalui kaupti, svarbi sąlyga yra vyraujanti ideologija – ar ji yra bendruomenę telkianti, vienijanti, ar skaldanti, skatinanti individualizmą. Iš viso to, kas jau pasakyta, turėtų būti nesunku nuspėti, jog VJG vyraujanti ideologija skatina bendruomenės solidarumą bei tarpusavio pasitikėjimą. Čia didelį darbą atlieka krikščioniškoji gimnazijos pakraipa.

 
Kita svarbi tema – prisitaikymas prie visuomenės už mokyklos ribų – yra pakankamai jautri bei sunkiai apčiuopiama. Gimnazijos alumnai, aukščiausiai vertinę pasitenkinimą mokymusi gimnazijoje, skirtingai nuo vertinusiųjų šį pasitenkinimą žemesniais balais, teigė, jog prisitaikyti prie visuomenės sunku nebuvo. Lygindami VJG su kitomis bendruomenėmis, dauguma alumnų labiausiai pabrėžė vėlgi bendruomeninės patirties pozityvumą. Apskritai tyrimo rezultatai leidžia teigti, jog sunkumų, alumnams pereinant į kitas bendruomenes, būta, tačiau dažnai jie yra pasitelkiami savo tapatybei bei vertybinei pozicijai stiprinti. Šiuo atveju galime paminėti ir tam tikrą išskirtinumo jauseną, lydinčią alumnus. Dažniausiai tai nėra „pikta“ ar aplinkinius menkinanti jausena. Šis išskirtinumo jausmas daugiausia yra tvirtinamas per vertybinius pasirinkimus: toleranciją aplinkai bei kitiems asmenims ir aplinkoje vykstančių procesų bei savo vaidmens juose refleksiją.  Taip pat dažnai asmeniniam bendravimui yra atsirenkami asmenys, vertybiniu požiūriu panašūs į VJG bendruomenės narius – tarsi stengiamasi, kad naujoji aplinka per daug radikaliai nepakistų.
 
Štai tokios yra pagrindinės mokyklinio gyvenimo tarp baltų VJG sienų patirties spalvos. Čia reikėtų stabtelėti ir įterpti porą svarbių pastabų. Visų pirma turiu priminti, jog tyrimu stengtasi surinkti pačių alumnų nuomonių bei vertinimų amplitudę. Galbūt šios spalvos gali atrodyti tendencingos, kiek per ryškios. Galbūt žinome visai kitų atspalvių pavyzdžių. Taip, gal dar atsimenate, jog  mokantis apytiksliai 9–11 klasėse visi aplinkui staiga tampa kvaili ar per seni, kad ką suprastų, „pasimaišę“ dėl savo religijų, o mes patys – unikalūs ir lyg tyčia pasižymintys aštriausiu protu. Taip, nelaiminga meilė ir visos jos žydėjimo metu nutupėtos palangės užtrenkus mokyklos duris kurį laiką tampa nekenčiamos. Taip. Pastebėta ir trūkumų, išgirsta pastabų. Bet juk švenčiančius gimtadienį drąsiname vardydami jų gerąsias savybes, o ne kritikuodami. Ir taip jau apskritai yra, kad nepalyginamai didesnę dalį dalyvavusiųjų tyrime sudaro gimnaziją įsimylėjusieji. Ir ką daryt, kad mylimieji mums ir pakirdę ryte, susivėlę ir panašūs į ką tik gimusius šuniukus, yra patys gražiausi? Ar mylėti yra blogai? Ir ar blogai yra mylėti dėl to, kad jauteisi mylimas, kas reikštų – pačiu tikriausiu būdu išmokytas meilės?

Vytauto Sadausko nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukose:
 
1, 2. Akimirkos iš mugės
3, 4. Rekolekcijos „Kairos“ III gim. kl.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra