Vilniaus įkūrimo legendos

Autorius: Data: 2011-02-25, 10:27 Spausdinti

Vilniaus įkūrimo legendos

Inga BARANAUSKIENĖ, Vilnius

Vilniaus miesto istorija

Iš visų su Vilniaus įsikūrimu susijusių legendų geriausiai žinomi dar XVI a. Lietuvos metraščiuose užfiksuoti pasakojimai apie kunigaikščio Šventaragio Neries ir Vilnelės santakoje įsteigtą Lietuvos didžiūnų deginimo vietą ir vėliau čia atvykusio Gedimino sapną apie geležinį vilką, kurį žynys Lizdeika išaiškino kaip ženklą, skatinantį šioje vietoje įkurti sostinę. Bet ką apie ankstyvąją Vilniaus istoriją pasakoja kitos legendos? Ir apskritai ar legendos bent kiek atspindi istorinę tikrovę, nustatomą remiantis kitais šaltiniais?

Pirmąją Vilniaus įkūrimo legendą papasakojo XV a. Lenkijos istorikas Janas Dlugošas. Pasak jo, Lietuvos sostinę – pirmąjį miestą – įkūrė iš Italijos pilietinių karų metu pabėgusių romėnų vadas Vilijus; nuo jo vardo pavadinimus gavęs ne tik pats Vilniaus miestas, bet ir jį juosiančios Vilijos bei Vilnios upės (1). Kadangi ši legenda nebuvo atkartota Lietuvos metraščiuose, manoma, kad ją ad hock sukūrė pats Janas Dlugošas. Legenda net neskamba lietuviškai, nes ,,Vilija“ nebuvo lietuviškas Neries pavadinimas. Vis dėlto ir rusėnai Nerį vadino ne ,,Vilija“, o Velia, t. y. „didžiąją“, todėl įdomu, iš kur Janas Dlugošas paėmė savo herojaus Vilijaus vardą, kuris šiaip jau atitinka lietuviškų vardų darybą ir turi populiarų sandą „-vil-“. Gintaras Beresnevičius manė, kad lietuvių romėniškos kilmės legenda neatsirado tuščioje vietoje (2). Galbūt tą galima pasakyti ir apie šią Vilniaus įkūrimo legendą? Deja, Dlugošas taip uoliai ją suromėnino, kad atsekti ankstyvesnio klodo – jeigu toks buvo – šiandien jau nebeįmanoma.

Daugiau medžiagos apmąstymams pateikia XVI a. Maskvos metraščiai. Pasak jų, Lietuva mokėjusi duoklę Polocko kunigaikščiams, bet po to kai Kijevo kunigaikštis Mstislavas Vladimirovičius užėmė Polocką, ir jo kunigaikščiai Rogvolodovičiai pabėgo į Konstantinopolį, Vilnius, siekdamas apsisaugoti nuo Kijevo kunigaikščio, pradėjo mokėti duoklę Vengrijos karaliui, ir vilniečiai iš Konstantinopolio paėmė sau kunigaikščiais Polocko kunigaikščio Rostislavo vaikus: Davilą ir jo brolį Movkoldą. Davilas, vyresnysis brolis, buvo pirmasis Vilniaus kunigaikštis. Jo sūnūs: Vidas, žmonių vadintas Vilku, ir Gerdenis. O Movkoldo sūnus buvęs Mindaugas, kuris savo ruožtu turėjęs sūnus Vaišalgą ir Daumantą. Gerdenis nužudęs Mindaugą, ir po įvairių peripetijų sostas atitekęs Vidui. Iš pastarojo kilo visi paskesni lietuvių kunigaikščiai: Traidenis, Vytenis, Gediminas ir kiti (3).

Spėjama, kad šią legendą į Maskvą atnešė čia persikėlę Gediminaičių giminės atstovai, ir kad jos pagrindas gali būti originalus lietuviškas padavimas, kurį vėliau bandyta susieti su istoriniais įvykiais bei asmenybėmis, deja, priveliant painiavos (4). Pagrindinė šio padavimo tema – pasikeitus valdžiai Polocke, Lietuva nustoja mokėti duoklę. Tai atitinka žinomus faktus: valstybė mūsų krašte iš tikrųjų kūrėsi, Lietuvai vaduojantis iš Kijevo Rusios priklausomybės. Lemiamos įtakos tam turėjo XII a. antrojoje pusėje kilusios kovos tarp dviejų Polocko kunigaikščių giminių: Borisovičių, kurių lyderis buvo Rogvolodas, ir Glebovičių. Lietuviai talkino Glebovičiams, konkrečiai Volodariui, bet šis turėjo brolį Rostislavą, Minsko kunigaikštį, iki 1160 m. buvusį pagrindine grupuotės figūra (5). Legendoje minimas Rostislavas Rogvolodovičius akivaizdžiai atsirado iš šių prototipų.

Įdomu ir tai, kad šio kunigaikščio vaikų vardai akivaizdžiai lietuviški: Davilas – be abejonės, Dovilas, Movkoldas – galbūt Mangaudas (Maugaudas). Pastaroji aplinkybė leidžia spėti, kad vaikais legendoje pavadinti Rostislavo vasalai, dėl Polocko kunigaikščių vidaus kovų nusikratę jų siuzereniteto ir pradėję kurti nuosavą valstybę. Dar pastebėtina, kad Davilo – tiksliau Dovilo – vardas turi sandą ,,vil“, susišaukiantį su Dlugošo sugalvoto romėnų kunigaikščio Vilijaus vardu, nors šiam sutapimui gal ir neverta teikti ypatingos reikšmės.

Sunkiausia atsakyti, kaip į maskvietiškąją legendą pateko Vilniaus pavadinimas. Jis galėjo būti pavartotas tiesiog kaip Lietuvos sinonimas, vis dėlto yra viena intriguojanti detalė: XII a. antrosios pusės įvykiai atsispindi ir Lietuvos metraščių legendinėje dalyje. Konkrečiai čia minimas 1162 m. Gorodeco mūšis, kurį neva laimėjo lietuvių kunigaikštis Mingaila, po to tapęs Polocko kunigaikščiu. Iš tikrųjų mūšį laimėjo Volodaris Glebovičius, bet lietuviai jam iš tikrųjų talkino, todėl lietuviškoji šio mūšio versija galėjo dėsningai išsirutulioti iš realių įvykių.

Įdomiausia, kad pasak XVI a. Lietuvos metraščių, Mingaila turėjo sūnų Skirmantą (6). Tuo pačiu vardu vadinamas ir kunigaikščio Šventaragio sūnus, tėvo valia įvedęs paprotį deginti Lietuvos didžiūnus Neries ir Vilnelės santakoje (7). Susidaro įspūdis, kad maskvietiškoji legenda apie pirmąjį Vilniaus kunigaikštį Dovilą ir lietuviškoji legenda apie Šventaragį išsirutuliojo iš pasakojimų apie tuos pačius įvykius.

Šventaragio legenda įdomi ir kitu aspektu. Dar kartą prisiminkime, kas joje sakoma: „Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą prie Velės (Neries), kur upė Vilnia įteka į Velią, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų. Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami, tiktai ten, nes iki tol mirusiųjų kūnus degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs.“ (8)

Religijotyrininkai šią legendą laiko religinės reformos atspindžiu, bet akivaizdu, kad reforma buvo labiau politinio pobūdžio. Šventaragis neįvedė deginimo papročio: metraštis aiškiai sako, kad jis jau egzistavo. Naujojo papročio esmė buvo ta, kad Lietuvos didžiūnai turėjo būti deginami viename židinyje. XV a. lenkų istoriko Jano Dlugošo teigimu, tokius mirusiųjų deginimo židinius šventosiose giriose turėdavusios atskiros sodybos, namai arba šeimos (9). Šalia šio liudijimo Janas Dlugošas dar pateikė vaizdingą aprašymą, kaip pirmosiomis spalio dienomis lietuviai visuotinai traukdavę prie jau minėtų šeimyninių mirusiųjų deginimo židinių ir tris dienas tenai aukodavę, o paskui puotaudavę, nuliedami gėrimo vėlėms (10). Šventės datavimas spalio mėnesio pradžia šiek tiek glumina – arba Janas Dlugošas suklydo, arba vėlesnį Vėlinių persikėlimą į lapkričio pradžią lėmė krikščionybė. Vis dėlto Jano Dlugošo pasakojimas leidžia teigti, kad Vėlinės ir pagonybės laikais buvo viena svarbiausių lietuvių švenčių – jokių kitų švenčių jis neaprašė. Yra ir kitų liudijimų, kad mirusiųjų garbinimas Lietuvoje buvo labai svarbus – jiems buvo statomi stabai, jiems būdavo meldžiamasi (11). O tai savo ruožtu suponuoja, kad svarbiausias Šventaragio ir jo sūnaus Skirmanto įsteigto papročio tikslas buvo konsoliduoti Lietuvos diduomenę. Dar daugiau, Vėlinės Neries ir Vilnelės santakoje turėjo tapti kasmetine Lietuvos vienybės manifestacija, nuolat primenančia Lietuvos diduomenei, kad jie yra viena šeima.

Kad Šventaragio ir Skirmanto įsteigtas paprotys prigijo, liudija kad ir Krėvoje mirusio Kęstučio sudeginimas Vilniuje 1382 m. (12) Tiesa, 1377 m. miręs Algirdas, pasak Jano Dlugošo, buvo sudegintas Kukovaičio miške prie Maišiagalos (13), bet tą galima nesunkai paaiškinti: pora mėnesių prieš Algirdo mirtį Vilnių buvo užpuolę kryžiuočiai, kurie sudegino apie trečdalį miesto (14). Kunigaikščių deginimo vieta galėjo būti išniekinta ar kitaip nukentėti, o tai savo ruožtu galėjo versti iškelti Algirdą į Kukovaičio šventmiškį. Verta pastebėti ir tai, kad Kuovaitis buvo svarbus legendinis kunigaikštis, Pajautos sūnus. Jam ir jo motinai sudeginimo vietose buvo pastatyti stabai, kuriuos žmonės, pasak metraščių, garbinę dar XVI a. (15) Be to, legendose Kukovaitis figūruoja kaip Skirmanto rėmėjas ir bendražygis (16), taigi Algirdo sudeginimas Kukovaičio miške galėjo būti savotiškas grįžimas prie šaknų, nepaneigiantis dominuojančio papročio deginti Lietuvos didžiūnus Neries ir Vilnelės santakoje, kurį įsteigė Šventaragis ir Skirmantas.

Ar įmanoma bent apytikriai nustatyti šio papročio įsteigimo laiką? Lietuvos metraščių legendinėje dalyje daug painiavos, vis dėlto Viduriniajame sąvade Šventaragio sūnui Skirmantui priskiriamas ir ypač svarbus žygis. Tai žygis į lyvių (metraštyje jie tapatinami su latgaliais) žemes, po kurio, pasak metraščio, čia įsikuria vokiečiai (17). Bychovco kronika (Platusis sąvadas) šį žygį priskiria Kerniui ir jo broliui Žemaičių kunigaikščiui Gimbutui, patikslindama, kad prieš jį buvo surengtas žygis Polocko link (18). Tai realių įvykių atspindys: 1183 m. lietuviai nusiaubė Polocką, o 1185/6 m. – lyvių žemes (po to lyviai iš tikrųjų leido vyskupui Meinhardui pastatyti dvi pilis ir įkurti Ikškilės vyskupiją).

Svarbiausia, kad 1183 m. žygis – tai pirmoji savarankiška lietuvių karinė operacija, po kurios Lietuva ima nuosekliai veikti kaip nepriklausomas tarptautinių santykių subjektas. Kadangi 1180 m. lietuviai dar dalyvavo Rusios vidaus karuose kaip Polocko kunigaikščių vasalai, nepriklausoma Lietuvos valstybė turėjo susikurti tarp 1180 ir 1183 m. (19) Papročio deginti Lietuvos didžiūnus vienoje vietoje atsiradimą taip pat reikėtų sieti su šiuo laikotarpiu ir ne tik dėl vieno iš šio papročio steigėjų Skirmanto dalyvavimo 1185/6 m. žygyje į Livoniją, bet ir dėl pačios šio papročio dvasios, nes jis irgi manifestavo Lietuvos kaip vieningos politinės bendruomenės susikūrimą. Be to, Vilnius nuo pat pradžių turėjo tapti naujosios valstybės dvasiniu centru, todėl dėsninga ir tolesnė jo istorijos raida – ilgainiui čia įsikūrė ir politinė valstybės sostinė.

Lietuvos metraščiai sostinės įsteigimo garbę priskiria didžiajam kunigaikščiui Gediminui (20). Legenda apie tai, kaip jis, po tauro medžioklės apsinakvojo Šventaragio slėnyje ir susapnavo ant Plikojo kalno staugiantį geležinį vilką, kurį žynys Lizdeika išaiškino kaip būsimosios sostinės šlovės pranašą, žinoma visiems. Tačiau archeologiniai tyrinėjimai, pastaraisiais metais atliekami Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, iš pirmo žvilgsnio griauna šią legendą, mat, dabartinio funikulieriaus vietoje ir Šv. Kazimiero koplyčios prieigose rastų medinių pastatų liekanų dendrochronologinė analizė verčia jų pastatymą datuoti XIII a. 8-ojo dešimtmečio pradžia (21) ir 7-ojo dešimtmečio pabaiga (22), t. y. maždaug Traidenio valdymo laikais. Tuo pačiu laikotarpiu reikėtų datuoti ir Aukštutinės pilies statybą, nes papilio gyvenvietė vargu ar galėjo atsirasti be pilies. Kitaip tariant, archeologiniai duomenys liudija, kad Vilniaus Aukštutinė pilis buvo pastatyta dar gerokai prieš Gediminui tampant Lietuvos valdovu, gal net prieš jam gimstant.

Vis dėlto reikia pastebėti, kad garsioji Lietuvos metraščių legenda neteigia, kad Gediminas būtų statęs Aukštutinę pilį. Čia sakoma, kad išklausęs Lizdeikos pranašystę, jis „įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemąją, o antrą – Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą.“ (23) Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad legendiniame Gedimino sapne geležinis vilkas staugė ant Plikojo, t. y. ant dabartinio Trijų kryžių kalno. Išties, kodėl ne ten, kur vėliau įsikūrė didžiųjų kunigaikščių rezidencija? Ar ne todėl, kad tuo metu centrinės pilies kalnas jau buvo užstatytas?

Bet kaip apskritai galėjo nutikti, kad pilis buvo pastatyta betarpiškoje Lietuvos didžiūnų deginimo vietos bei, kaip galima numanyti, šventmiškio kaimynystėje? Ir ar galėjo Gediminas surengti medžioklę tokioje vietoje? Gali pasirodyti netikėta, bet nei viena, nei kita neprieštarauja turimiems duomenims apie pagoniškuosius baltų papročius.

Nors lietuviškos šventvietės apibūdinamos visų pirma kaip šventieji miškai, kuriuose nebuvo galima nei medžioti, nei medžių kirsti, yra keletas paliudijimų ir apie šventyklas-pilis. Vygandas Marburgietis mini dvi tokias, kad Vytauto kartu su kryžiuočiais atakuotas 1384 m., puolant Vandžiogalos žemę (24). Janas Dlugošas pasakoja, kad Jogaila 1413 m. sudegino pagrindinę Žemaičių šventvietę, kur amžinoji ugnis buvo kūrenama ant aukšto kalno stovėjusiame bokšte (25). Galop yra Jokūbo iš Ekso (Meco kronikos) pasakojimas apie 1 400 kryžiuočių žygį į Žemaitiją, kuriame sakoma, kad pagonys ,,atsitraukė į nuostabią girią, kurią jie vadino Šventąją… Ir toje girioje buvusi labai stipri tvirtovė iš storų rąstų, ir stovėjo gražūs pastatai, ir visa tai buvo krikščionių paimta.“(26) Pastaba apie gražius pastatus verčia manyti, kad aprašytoji tvirtovė buvo būtent sakralinis objektas, o ne šiaip slėptuvė. Dar galima pasakyti, kad Meco kronikoje aprašytas kompleksas, kurį doc. Romas Batūra tapatina su šventąja Ašvytės giria ir Medvėgalio pilimi (27), būtų bene artimiausias ikigedimininiam Vilniaus – ar tiksliau Šventaragio – mirusiųjų laidojimo vietos, šventmiškio ir pilies kompleksui.

Kalbant apie medžiokles šventuosiuose miškuose, XVI a. vokiečių keliautojas Reinholdo Lubenau, 1585 m. lankęs Livoniją, paliko mums nepaprastai įdomų pasakojimą apie savo viešnagę pas „kuršių karalių“, už savanorišką protėvių krikštą gavusį iš kryžiuočių keistų privilegijų, bet vis dar tebesilaikantį senųjų papročių. Taigi Reinholdas Lubenau pasakoja, kad per Kalėdas kuršiai nuvažiavę medžioti į savo šventąjį mišką, kuriame šiaip per visus metus nė jokio žvėries ar paukščio neužmušdavę, nė jokio pagalio nenukirsdavę, o paskui sumedžiotiesiems žvėrims nudyrę kailius, iškepę juos ir sudėję ant ilgo stalo, aplink kurį prilipdę daugybę vaško žvakių savo giminaičių sieloms; paskui kiaurą naktį valgę, gėrę, būgniję statinę ir visaip linksminęsi (28). Kadangi visų baltų religinės praktikos buvo panašios, galima pagrįstai spėti, kad ir Lietuvos šventmiškiuose per žiemos saulėgrįžą vykdavo analogiškos ritualinės medžioklės. O kadangi mirusių giminaičių pagerbimas buvo vienas iš svarbiausių šios šventės akcentų, visai tikėtina, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai šias ritualines medžiokles rengdavo būtent Šventaragyje.

Tiesa, XVI a. rašęs pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Strijkovskis teigė, kad Gediminas nušovęs taurą ne kur kitur, o būtent ant Pilies kalno, kuris dėl to buvo pramintas Taurakalniu (29). Vis dėlto net ir šį su Vilniaus pilies pastatymo duomenimis iš pažiūros niekaip nesiderinantį teiginį galima nesunkiai paaiškinti. Šiuo atveju verta atkreipti dėmesį į XVI a. parašytą Mikalojaus Husoviano poemą „Giesmė apie stumbrą“. Poetas pasakoja, kad Vytauto laikais lietuviai ne tik medžiodavo stumbrus giriose, bet ir gaudydavo juos gyvus, o paskui supančioję atsivesdavo juos į savo ,,stovyklas“ ir rengdavo kažką panašaus į koridą. Stumbrai būdavo smaigstomi strėlėmis ir ietimis, galiausiai pribaigiami durklais; labiausiai pasižymėjusiems kariams Vytautas skirdavęs dovanų. Mikalojus Husovianas aiškina, kad tokios guitynės būdavo rengiamos, kad kariai galėtų „lavinti savo rankas“ (30), bet vargu tai buvo vienintelė priežastis. Dvikovos su stambiais raguočiais – stumbrais arba taurais – leisdavo ne tik tobulinti ginklo valdymo įgūdžius, bet ir viešai parodyti juos publikai, todėl tikėtina, kad tokiose rungtyse dalyvaudavo ne tik eiliniai kariai, bet ir patys viduramžių Lietuvos valdovai. Juk jiems tai buvo puiki proga pademonstruoti savo šaunumą ir pelnyti valdinių susižavėjimą.

Be to, pagonybės laikais parodomosios raguočių guitynės galėjo turėti ir ritualinį pobūdį. Verta prisiminti jaučio aukojimą, kuri 1351 m. atliko Kęstutis, sutvirtindamas taiką su Vengrijos karaliumi (31). Čia galima pastebėti tam tikrų panašumų su Mikalojaus Husoviano aprašytomis parodomosiomis stumbrų guitynėmis: jautis, tiesa, buvo pririštas, tačiau peilį vengrų ir lietuvių karių akivaizdoje Kęstutis sviedė pats, o tikslus pataikymas laikytas sėkmę lemiančiu ženklu. Atsižvelgiant į tai, negalima atmesti versijos, kad legendinė Gedimino medžioklė iš tikrųjų buvo aukojimas, ir kad tauras buvo nukautas ne kur nors miške, o Vilniaus Aukštutinės pilies kieme – tikėtina, kad tuo metu ši pilis atliko šventyklos ar žynių buveinės funkciją.

Taigi, įvertinus visus anksčiau aptartus liudijimus apie baltų religinius papročius, aiškėja, kad legenda, akcentuojanti Gedimino vaidmenį, kuriant sostinę Vilniuje, visai neprieštarauja faktui, kad Aukštutinės pilis buvo pastatyta XIII a. pabaigoje.

Antra vertus, ankstyviausius Žemutinės pilies mūrus palaikančių rąstų dendrochronologinė analizė rodo, kad jie buvo nukirsti 1327 m., t. y. pačiame Gedimino valdymo įkarštyje.

Apie Gedimino indėlį į Vilniaus plėtotę liudija ir jo paties laiškai. 1323 m. Gediminas teigė prieš dvejus metus pastatęs Vilniuje bažnyčią, kas savo ruožtu suponuoja, kad čia buvo įkurdinti ir vokiečių pirkliai ar amatinininkai (32). Be to, minėtuose laiškuose Gediminas jau vadino Vilnių civitas (33), t. y. miestu, nors faktiškai miestas čia dar tik kūrėsi. Galop, verta pastebėti, kad Lizdeikos pranašystę atitinka ir pati Gedimino laiškų dvasia. Visa tai leidžia spėti, kad pagrindą legendai apie geležinį vilką ir sostinės Vilniuje įkūrimą iš tikrųjų davė Gedimino ir Lizdeikos organizuota viešųjų ryšių akcija, kuria buvo siekiama legitimizuoti naująją politiką.

Apibendrinus legendas apie Vilniaus įkūrimą, galima padaryti tokias išvadas. Vilnius – tiksliau, Šventaragio slėnis – tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir žymesnių bajorų deginimo vieta XII a. pabaigoje, kuriantis Lietuvos valstybei. Jis turėjo tapti šią valstybę konsoliduojančiu dvasiniu centru. XIII a. 8-ame dešimtmetyje, t. y. Traidenio valdymo laikais, ant dabartinio Gedimino kalno ir jo papėdėje buvo pastatyta pilis, matyt, atlikusi ir šventyklos funkciją – tikėtina, kad po betarpiško susidūrimo su krikščionybe Mindaugo, Vaišalgo ir Švarno laikais, taip pat dėl stiprėjančios Kryžiuočių ordino grėsmės, svarbiausias Lietuvos šventvietes buvo pasistengta įtvirtinti. Traidenis, kuris išsiveržė į valdžią kaip pagoniškosios lietuvių tapatybės gynėjas, tikrai galėjo inicijuoti tokius darbus, nors šventvietėse pastatytos pilys tikriausiai nepateko į tiesioginį didžiojo kunigaikščio pavaldumą. Savo ruožtu politinis valstybės centras iki pat XIV a. nebuvo stabilus ir keitėsi, keičiantis dinastijoms ar netgi atskiriems valdovams.

Gediminas, puoselėjęs plačius valstybės pertvarkymo ir sustiprinimo užmojus, matyt, nusprendė įkurti ir pastovią, simbolinę reikšmę turinčią sostinę. Tam jis pasirinko Vilnių, kuriame buvusi Lietuvos didžiūnų deginimo vieta siejo jį su pačiomis Lietuvos valstybės ištakomis. Gediminas, matyt, turėjo bendraminčių tarp žynių, nes didžiajam kunigaikščiui atlikus atitinkamus ritualus, Lizdeika paskelbė jam palanką pranašystę, leidžiančią ne tik sustiprinti Vilnių papildomomis pilimis, bet ir garsinti jį visame pasaulyje. Gediminas tai netrukus ir padarė savo garsiuosiuose 1323 m. laiškuose, o iš šių įvykių savo ruožtu išsirutuliojo legenda apie didžiojo kunigaikščio Šventaragyje pranašiškai susapnuotą geležinį vilką.

Literatūra:

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai (toliau BRMŠ), Vilnius, 1996, t. I, p. 578.

2. Beresnevičius G., Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys, Vilnius, 2003, p. 52.

3. Полное собрание русских летописей (toliau ПСРЛ), Санкт Петербург, 1907, т. 7, с. 593–595.

4. Florė B., „Lietuvos kunigaikščių geneologija XVI amžiaus Rusijos politiniuose raštuose“, Voruta, 1992, Nr. 35 (76), p. 6.

5. Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000, p. 146–159.

6. Lietuvos metraštis (Bychovco kronika), Vilnius, 1971, p. 48.

7. Ibid., p. 60.

8. Ibid., p. 60.

9. BRMŠ, p. 580–581.

10. Ibid., p. 576, 581.

11. Lietuvos metraštis, p. 51.

12. Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999, p. 183.

13. BRMŠ, t. I, p. 577.

14. Vygandas Marburgietis, p. 155–156, 156–158.

15. Lietuvos metraštis, p. 51.

16. Ibid., p. 50.

17. ПСРЛ, т. 35, с. 149, 197.

18. Lietuvos metraštis, p. 45.

19. Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, 157–165.

20. Lietuvos metraštis, p. 71.

21. Striška G. Pilies kalno šiaurinės papėdės užstatymo raida pagal archeologinių tyrimų duomenis, Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, Vilnius, 2007, p. 179.

22. Pukienė R. Mediniai XIV a. kelio grindiniai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Dendrocronologinė analizė ir datavimas, Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje, p. 191.

23. Lietuvos metraštis, p. 71.

24. Vygandas Marburgietis, p. 186.

25. BRMŠ, t. I, p. 580.

26. Ibid., p. 472.

27. Batūra R., XIV a. Medininkų žemės – Žemaitijos centro gynyba: Laukuvos ir Kaltinėnų priedanga, Istorija, LIX-LX, Vilnius, 2004, p. 18.

28. BRMŠ, t. II, p. 684.

29 Ibid., p. 555.

30. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 27–28.

31. BRMŠ, t. I, p. 403.

32. „Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans“ / Gedimino laiškai, Vilnius, 2003, p. 47, 61.

33. Ibid., p. 46–47, 61–62.

Nuotraukose:

1, 3. Paminklas Gediminui Vilniuje Katedros aikštėje

2. Vilniaus aukštutinė pilis

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 11.

Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 11.

Istorija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra