Vilniaus enciklopedija – lenkų kalba ir dvasia

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Wileńska encyklopedia. 1939-2005. Opracowal Mieczyslaw Jackiewicz. Wydanie I. Warszawa: Ex libris. Galeria Polskiej Książki Sp. 20.0. 2007, 702 p.

   Lietuviškos Vilniaus enciklopedijos neturime. „Vilniaus enciklopedijos. 1939-2005“ pirmąjį leidimą parengė ir lenkų kalba išleido daugelio populiarių leidinių autorius Mečislavas Jackevičius, gimęs 1931 m. Gardino srities Ivijos rajono Bokšiškių (lenkiškai – Bokszyszki) valdoje. Žinomo lenkų kalbininko J. Safarevičiaus nuomone, gyvenvietes su priesaga – išk – įkūrė lietuviai.

   M. Jackevičius yra literatūros istorikas, vertėjas, diplomatas, 1956 m. išvykęs iš Vilniaus su giminėmis gyventi į Lenkiją. 1998 – 2002 m. Lietuvoje jis buvo Lenkijos generalinis konsulas. Už informaciją apie Vilnių po 1945 metų ir pagalbą rengiant knygą jos autorius dėkoja Vilniaus universiteto Lenkų filologijos katedros asistentei Teresei Daleckai (specialybė – literatūros istorija), žurnalistui, poetui dr. Juzefui Šostakovskiui ir poetui, žurnalistui dr. Henrikui Mažuliui.

   Knygos įvadas prasideda šiuo sakiniu: „Vilniaus enciklopedijos 1939 – 2005 uždavinys yra pateikti skaitytojui kuo daugiau vaizdų apie Vilnių ir Vilniaus žemę nuo 1939 m. rudens iki 2005 metų, kai tas Vilnius ir Vilnija atitrūko (odeszly) nuo Lenkijos Respublikos, bet tame plote liko lenkų palikimas (ślady), pirmiausia gyventojai lenkai, nuo amžių glaudžiai susiję su Motina (Macierzą) – Lenkija, su lenkų istorija ir kultūra“. Kokiu būdu ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė Vilnius ir jos žemė 2005 m. (!) staiga „atitrūko nuo Lenkijos“, kaip etninių žemių lietuviai prieš 300, 150 ar 80 metų pramokę gudiškai, lenkiškai ar rusiškai „nuo amžių glaudžiai“ susiję su Lenkija, o ne su Tėvyne ir savo valstybe Lietuva, autorius daugiau neaiškina.

   Ši enciklopedija, autoriaus žodžiais, yra kaip ir 2000 m. L. J. Malinovskio Bydgoščiuje išleistas „Vilniaus žemės enciklopedijos nuo XVI a. iki 1945 m.“ tęsinys, kurios uždavinys buvo suregistruoti asmenybes, žinomas ir nusipelniusias Vilniui ir Vilniaus kraštui bei nurodyti įvairias kelių amžių institucijas ir istorinius reiškinius. Šia tema ir M. Jackevičius jau yra išleidęs apie 10 knygų, taigi nesunku buvo pagal jas apibendrinti istorijos, kultūros, archeologijos ir kitus duomenis. Plačiai čia aprašomos bažnyčios, cerkvės, dvarai, kapinės.

   Sudarytojas nurodo, jog enciklopedijoje trūksta daug reikšmingų dalykų (bet tada reikėjo daryti objektyvią atranką) ir pirmiausia aprašomi lenkai, jų veikla ir visuomeninės bei politinės, švietimo, kultūros, sporto, religijos institucijos. Lenkija Lietuvoje ypač dosniai finansuoja ir palaiko lenkiškas švietimo įstaigas.

   Nuo 1944 m. rudens iki 1947 m. LTSR buvo 150 lenkiškų mokyklų. Lenkus repatrijavus į Lenkiją SSKP CK ir LKP CK 1947 m. priėmė nutarimus sustiprinti kovą su „lietuvių buržuaziniais nacionalistais“ ir dėl to Lietuvoje (ne Baltarusijoje ar Ukrainoje, kur lenkų buvo žymiai daugiau) padvigubino lenkiškų mokyklų skaičių. 1947 m. rudenį Lietuvoje jau buvo 255 lenkiškos mokyklos ar klasės, kuriose mokėsi 25451 mokinys (p. 578). LTSR švietimo ministerijoje lenkiškas mokyklas 1951 – 1960 m. organizavo Jakovas Cukerzis (Jakub Cukierzis), 1909 m. gimęs nulietuvėjusioje Ašmenoje ir 1934 m. baigęs Vilniaus universitetą.

   1954 – 1959 m. tolimesnius SSKP CK ir LKP CK nutarimus aktyviai vykdė LTSR Švietimo ministrė Vladė Vyšniauskaitė (Wanda Wiszniewska), gimusi 1905 m. Novgorodo gubernijoje. Ji nuo 1926 m. buvo LKP narė, 1927 – 1930 m. kalinta Kaune ir Zarasuose. Iš kalėjimo pabėgusi į Maskvą, baigė tautinių mažumų komunistinį universitetą ir atlikinėjo kompartijos užduotis. Lenkiškomis buvo verčiamos ir lietuviškos mokyklos (pavyzdžiui, Jaciūnuose, Švenčionių r., Butrimonyse, Šalčininkų r. ir daug kur kitur), todėl 1956 m. lapkričio 4 d. LTSR ministrui pirmininkui M. Šumauskui tuo reikalu raštą išdrįso pasirašyti devyni lietuviai intelektualai: Antanas Žukauskas – Vienuolis (rašytojas), Vincas Mykolaitis – Putinas (rašytojas, akademikas), prof. Antanas Gudaitis (tapytojas), prof. Balys Dvarionas (kompozitorius), prof. Kipras Petrauskas (dainininkas), Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė (rašytoja), prof. Petras Aleksandravičius, Marcelinas Šikšnys – Šiaulėniškis (rašytojas, vadovėlių autorius, buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius), Petras Rimša (dailininkas). Parašus surinko ir žinomą kalbą dėl lietuviškų mokyklų uždarinėjimo LTSR AT pasakė rašytojas A. Žukauskas – Vienuolis. Enciklopedijos sudarytojai nenurodo, kad 1988 m. panašų raštą LKP CK antrajam sekretoriui L. Šepečiui pasirašė atkurtos „Vilnijos“ draugijos valdybos nariai.

   Po mokyklų polonizaciją palaikė LKP rajonų skyriai ir jų organas „Czerwony Sztandar“, leistas nuo 1953 metų. 1988 m. gegužės 3 d. buvę ir esantys šio laikraščio darbuotojai doc. J. Cechanovičius, J. Senkevičius, K. Marčyk, H. Mažul, J. Survila ir kiti prie Lietuvos kultūros fondo įkūrė Lietuvos lenkų kultūros visuomeninę draugiją (tame susirinkime buvo ir 4 „Vilnijos“ draugijos tarybos nariai). Kitais metais lenkai J. Cechanovičių (I. Tichonovičių) išrinko SSSR AT deputatu, kuris dar po metų, vėl 1990 m. gegužės 3 d. Vilniuje įkūrė SSSR žmogaus teisių lenkų partiją. Lietuvos Respublikoje ji laikėsi SSSR Konstitucijos ir organizavo SSSR Rytų lenkų tarybinę respubliką, kuri vėliau turėjo tapti „nepriklausoma“ (kaip Litwa Szrodkowa) ir prisijungti prie Lenkijos. Dėl to SSSR tokios partijos neregistravo – ji kėlė grėsmę Gudijai ir Ukrainai.

   SSSR CK priimtinesnė buvo Lenkų autonominė sritis Lietuvoje. Ją nuo 1988 metų pagal M. Gorbačiovo nurodymus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kūrė lenkų komunistai, dabartiniai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos bendražygiai. 1989 m. gegužės 12 d. Mickūnuose įvyko pirmasis autonomininkų suvažiavimas, 1990 m. birželio 1 d. Zavišonyse ir spalio 6 d. Eišiškėse – antrasis suvažiavimas, 1991 m. gegužės 22 d. Mostiškėse – trečiasis suvažiavimas, patvirtinęs Vilniaus nacionalinio – teritorinio lenkų krašto statutą, sostinę, vėliavą, himną, kol LR AT Vilniaus, Šalčininkų ir Sniečkaus savivaldybės paleido (p. 470).

   Savo knygoje esu rašęs, kad Lenkų tautinės autonominės srities Lietuvos TSR sudėtyje koordinacinė taryba sudaryta ne 1990-06-01 Zavišonyse, o 1989-05-12 Mickūnuose. Šiai tarybai priklausė 65 asmenys: R. Maceikianecas, J. Mincevičius, I. Tichonovičius (recenzuojamoje enciklopedijoje nenurodę šio labai svarbaus fakto), SSSR liaudies deputatas A. Brodavskis, dabartinis Lenkų sąjungos Lietuvoje pirmininko pavaduotojas S. Peško, dabartinio LLRA pirmininko V. Tomaševskio tėvas, iki šiol besislapstantis Šalčininkų rajono LKP antrasis sekretorius ir tarybos pirmininkas Č. Visockis, dabartiniai Vilniaus rajono valdybos nariai J. Sinickis, T. Paramonova ir kiti.

   Kodėl knygos sudarytojas vietoj tokių lenkams svarbių asmenų į enciklopediją įtraukė kitus, užimančius žymiai mažesnę padėtį visuomenėje ir lenkų organizacijose (kai kurias eilines gydytojas, mokytojas ir t. t.)? Kodėl greta 3 lenkų deputatų (M. Čoboto, Č. Okinčico, Z. Balcevičiaus), 1990 m. balsavusių už Kovo 11-osios aktą, enciklopedijos sudarytojas nepaminėjo ir 6 lenkų deputatų, vienintelių susilaikiusių balsuojant (S. Akanovičiaus, L. Jankelevičiaus, R. Maceikianeco, S. Peško, V. Suboč, E. Tomaševičiaus)? Juk jie įėjo ir į autonomininkų koordinacinę tarybą, buvo deleguoti ir į valstybinę Rytų Lietuvos komisiją, kai kurie už priešvalstybinę veiklą buvo nuteisti.

   Svarbiausios knygos problemos yra dėl mokslinės istorijos bei statistikos faktų interpretacijos ir objektyvaus svarbiausių enciklopedinių dalykų atrinkimo bei nušvietimo.

   Profesorius ir buvęs diplomatas tebesilaiko pasenusio, tarptautinių civilizacijos normų neatitinkančio požiūrio, jog lietuviai Lietuvoje gali turėti mažiau teisių negu ateiviai ar lietuviai, tapę lenkais. Jeigu lietuviai atsiėmė savo ilgaamžę istorinę sostinę Vilnių – tai negerai, lietuviai ją ir savo kraštą okupavo, o lenkai Vilnių tik užėmė arba išvadavo. Jeigu kariai ar policininkai, vadovaujami lietuvių, per Antrąjį pasaulinį karą esą nužudė civilius gyventojus, tai yra, suprantama, blogai, o jeigu tai darė lenkai A. Kšižanovskis – Vilkas, Z. Šendželiažas – Lupaška – lyg ir normalu, jiems už karo nusikaltimus galima suteikti aukštesnį laipsnį ir apdovanoti aukščiausiu Lenkijos karo ordinu Virtuti Militari (p. 319, 573-575).

   Jeigu istorinėse Lietuvos ir etninėse lietuvių žemėse už savo Tėvynę kovoja Lietuvos ir Vietinės rinktinės kariai, tai, pagal autorių – nieko gero, o jeigu Lenkijos ir Armijos Krajovos kariai – tai normalu. Jeigu prievarta sulenkinti Lietuvos gyventojai grįžta prie savo protėvių kalbos ir tautybės – oi, kaip negerai, o jeigu lietuviai Lietuvoje tampa lenkais – visai normalu ir pagirtina.

   Per dešimtmetį buvo galima susipažinti su knygomis, kuriose apibūdinami AK tikslai ir veikla Lietuvoje, jų bendradarbiavimas su naciais, fizinis ir kultūrinis lietuvių genocidas. Čia nurodoma, kad Dubingių krašte AK nužudė apie 100 niekuo nekaltų civilių gyventojų (vaikų, senelių, moterų), o recenzuojamoje knygoje vėl rašoma, kad Dubingiuose AK kariai nužudė tik 27 asmenis („W Dubinkach zolnierze AK zamordowali 27 osob“, p. 658). Bet esą „dar kalbama, jog nebuvo jokios baudžiamosios ekspedicijos“! („mówi się też, że nie bylo żadnej ekspedycji karnej“, p. 658)

   Enciklopedijoje rašoma, kad 1944 m. liepos 13 d. net Vilnius, padedant 5500 (p. 77) ar 9000 AK karių (p. 423) buvęs užimtas, nors J. Stalinas pranešė, kad tada po 5 parų Vilnių užėmė „3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė“.

   Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. liepos 14 d. potvarkiu Nr. 526p (su vėlesniais pakeitimais 1993 08 17 ir 1993 10 06) sudarė istorikų komisiją Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais įvertinti. Komisijoje dirbo 7 nariai: istorikai habil. dr. prof. Regina Žepkaitė, dr. Arūnas Bubnys, Stanislovas Buchaveckas, dr. Mindaugas Tamošiūnas (pirmininkas), habil. dr. prof. Liudas Truska, dr. Rimantas Zizas ir teisės mokslų daktaras Saulius Katuoka.

   Komisija, susipažinusi su istorijos literatūra, dokumentais, nukentėjusiųjų asmenų ir kitų amžininkų atsiminimais apie Armijos Krajovos veiklą Lietuvoje 1943-1944 metais, išsiaiškinusi lenkų istorikų, Lietuvos visuomenės veikėjų ir Armijos Krajovos veteranų nuomonę, padarė tokias išvadas:

   „1. Armija Krajova (Armia Krajowa, lietuviškai – Krašto armija; 1942-1945) buvo Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi partizaninė kariuomenė, veikusi Vokietijos okupuotos prieškarinės Lenkijos valstybės teritorijoje, taip pat Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje, kurias 1920 m. ginklu užėmusi iki 1939 m. valdė Lenkija. Dabartinėje lenkų istoriografijoje Armija Krajova vadinama Lenkijos pogrindinės valstybės ginkluotosiomis pajėgomis. Ji priklausė antinacinei koalicijai ir siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos valstybę 1939 m. sienomis.

   2. Lenkija, 1920-1922 m. okupuodama ir aneksuodama Lietuvos sostinę Vilnių su Rytų Lietuva, vykdydama prievartinio lenkinimo politiką, ilgam aptemdė lietuvių ir lenkų tautų santykius. Tai buvo pagrindinė kliūtis, neleidusi Lietuvai ir Lenkijai plėtoti geros kaimynystės santykių tarpukario metais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, konfliktas įgavo naujų bruožų, pasireiškė antilietuviškų lenkų pogrindžio organizacijų, nuo 1942 m. – Armijos Krajovos partizanų veikla Rytų Lietuvoje, kuri 1939 m. spalio mėn. kartu su Vilniumi teisėtai grįžo Lietuvai.

   3. Rytų Lietuvoje 1943-1944 m. veikę Armijos Krajovos Vilniaus apygardos daliniai buvo tiesiogiai pavaldūs Armijos Krajovos vadovybei Varšuvoje. Politines direktyvas Armijos Krajovos vadovybė gaudavo iš emigracinės vyriausybės Londone per šios vyriausybės įgaliotinį Varšuvoje. Vyriausybė savo įgaliotinį turėjo ir Vilniuje. Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija Krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą.

   4. Siekdami šio politinio tikslo, Armijos Krajovos daliniai Rytų Lietuvoje nevengė ryšių su vokiečių pareigūnais. Jų veiksmai turėjo ne tik antivokišką, antitarybinį, bet ne mažiau ir antilietuvišką pobūdį. Armija Krajova slopino lietuviškumą Rytų Lietuvoje ir laukė momento, kada bus galima užimti Vilnių.

   5. Vokiečiai naciai okupuotuose kraštuose, taigi ir Lietuvoje, naudojosi tautinės nesantaikos reiškiniais ir juos kurstė, stengėsi savo kruvinus sumanymus vykdyti svetimomis rankomis. Buvo lietuvių, kurie tapo jų įrankiais, dalyvavo civilių žmonių, iš jų lenkų, persekiojime ir žudyme. Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius.

   6. Lenkijos emigracinė vyriausybė ir Lietuvos Respublikos diplomatai užsienyje bei krašte veikusių lietuvių ir lenkų pogrindžio organizacijų atstovai mėgino tartis, kaip išvengti supriešinimo. Susitarti nepavyko, nes kaip ir tarpukario metais, iš esmės skyrėsi nuomonės Vilniaus valstybinės priklausomybės klausimu. Armijos Krajovos išlikusių grupių ir pradėjusių veikti lietuvių partizanų bendradarbiavimo užuomazgų atsirado tik 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje, prasidėjus ginkluotam antitarybiniam pasipriešinimui“.

   40 enciklopedijoje aprašytų Lenkijai nusipelniusių veikėjų turi lietuviškas (tik aplenkintas) pavardes: Bolądź, Butrymowicz, Dowgialo, Dowgird, Dowmunt, Dudojc, Dwilewicz, Dzilbo, Gulbinowicz, Ilgewicz, Kimso, Krepsztul, Masojć, Mażul, Plokszto, Pukszto, Rekść, Syrojć, Surwilo, Talmont, Tatol, Wojszwillo, Wolleyjo ir t. t. Kai kurie išlaikė ir lietuviškas galūnes (Brazis, Jakutis, Masenas, Pakalnis, Wierbajtis, Worżagolis), nes jie gimė etninėse lietuvių žemėse, Lietuvos valstybės ir Aukštaitijos vidury.

   Knygos sudarytos be pagrindo kai kurių lenkų nusikaltimus mažina, o lietuvių – didina. Tai padeda pridengti Armijos Krajovos nusikaltimus, kurie nacių pavyzdžiu vykdė „keršto akcijas“.

   1942 m. gegužės 21-22 d. netoli Lentupio miestelio F. Markovo rusų partizanai nušovė 4 vokiečius (juos lydėjusi lenkė vertėja nenukentėjo, dėl to įtariama išdavystė). Už tai naciai Švenčionėliuose sušaudė apie 40 žmonių (už 1 nacį – po 10 civilių). Aukos buvo pasirinktos ne pagal tautybę, gana atsitiktinai. Enciklopedijoje tai vadinama „Švenčionių rajono lenkų žudynėmis“, tas skaičius padidinamas ir labiausiai apkaltinamas neva Švenčionių policijos vadas Jonas Maciulevičius, nors pagal liudininkus iš viso jo ten nebuvo ir neaišku, už ką jį Lenkijoje nužudė. 1941 – 1944 m. Švenčionių policijos vadai buvo Januškevičius, Kenstavičius, Derbutas, jų pavaduotojas – Žilėnas.

   1944 m. sausio mėn. rusų partizanai jo pačio įstaigoje nušovė Švenčionių apskrities žemės ūkio tvarkytoją Beck‘ą. Jis imdavęs kyšius, todėl šautuvai buvo įvynioti į kumpio išvaizdos daiktus. Beck‘as nebuvo palankus lietuviams, jokių represijų tada nebuvo, nes vokiečių pasitikėjimas savimi buvo menkas. Už tai lengviau su jais buvo bendrauti Armijai Krajovai ir gauti ginklų.

   Enciklopedijos sudarytojai daugiausia rėmėsi 35 šaltiniais lenkų kalba, tik 5 šaltiniais lietuvių kalba ir gal po vieną knygą gudų, rusų kalbomis. Iš Lietuvos istorikų minimi tik du – E. Gudavičius (jam vietos skiriama 10 kartų mažiau negu kardinolui H. Gulbinovičiui) ir A. Bumblauskas (jam vietos 3 kartus mažiau negu ginekologei J.Bumbul ir 9 kartus mažiau negu istorikei H. Ilgevič). Lenkų biografijos ir mokslo darbų sąrašai išėjo ilgesni dėl to, kad straipsnelius apie save dažnai jie rašė patys, o lietuvių duomenys imti iš kitų senstelėjusių leidinių. Gal dėl to ir Vilniaus miesto istorija enciklopedijoje pradedama ne nuo senųjų gyvenviečių, XI – XIII a. Pilies kalne buvusios medinės pilies, o nuo vėlesnių Gedimino laikų (p. 200).

   Iš ne lenkų kalbininkų trumpai paminimi taip pat gal tik du – V. Čekmonas ir K. Garšva, necituojant jų darbų apie Rytų Lietuvą. Nė žodžio nėra apie akad. V. Merkį, akad. A. Tylą, akad. Z .Zinkevičių, H. Turską, dr. A. Vidugirį, dr. L. Kalėdienę ir daugelį kitų mokslininkų. Per 100 metų Vilniaus kraštą tyrinėjo gal 200 įvairių valstybių mokslininkų.

   Prof. A. Sabaliauskas yra didžiai nustebęs, kad „Visuotinei lietuvių enciklopedijai“ rašytam mokslininko pristatymui profesorius ir buvęs diplomatas M. Jackevičius prirašė: „Lietuvoje ir Vilnijoje žinomas kaip lenkėdra ir nesutaikomas lenkybės ir lenkų kultūros Vilniaus krašte priešas“ (p. 175). Skaitytojui pasidaro įdomu, kiek gi lenkų tas humanitaras galėjo suėsti? O jeigu tokie komplimentai sakomi tik dėl objektyvių mokslinių tyrinėjimų ir teisėtos visuomeninės veiklos, M. Jackevičius pažeidė ir įstatymus. 1906, 1913 metų 100 lietuvių kunigų memorialai dėl lietuviškų pamaldų įvedimo, 1980 m. A. M. Budreckio „Rytų Lietuva“ (Čikaga), 1989 m. V. Martinkėno „Lenkimas per Vilniaus vyskupijos bažnyčias“, 1986 ir 1991 m. B. Makausko „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais“, 1993 m. Z. Zinkevičiaus „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“, 1990 m. R. Žepkaitės „Vilniaus istorijos atkarpa 1939-1940“, 2001 m. N. Kairiūkštytės „Vilniaus vadavimo istorija“, 2006 m. V. Merkio „Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m.“ ir daugelis kitų leidinių bei jų autoriai enciklopedijoje neminimi.

   M. Jackevičius rašo, kad Adutiškio „miestelyje ir apylinkėje gyvena lenkai“ (p. 207), nors seniūnijoje iš 1500 gyventojų 1110 buvo lietuviai, 180 lenkų, 90 rusų, likusieji – kitų tautybių. Lenkų skaičius padidinamas ir daugelyje kitų vietovių, visiškai neminimos ten esančios lietuviškos mokyklos.

   Visai ar beveik neminimos ir lietuvių organizacijos, bažnyčios, kapai, muziejai, laikraščiai ir kitas kultūros palikimas, iš dalies suregistruotas A. Juškevičiaus ir J. Maceikos knygoje „Vilnius ir jo apylinkės“ (1937, 1991). Neminima Vilniaus krašto lietuvių sąjunga išeivijoje ir jos narių leidiniai, 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sudaryta Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (pirmininkas – R. Ozolas), o pateikiamos biografijos nepilnos (pavyzdžiui, nenurodoma, kad V. Daunys, Š. Laužadis, B. Mackonytė buvo ir „Vilnijos“ draugijos tarybos nariai). Neminimos memorialinės vietos, Lietuvos sukilėliai, partizanai. Yra daug korektūros klaidų.

   Sudarytojas galbūt ryšis leisti šios knygos ir kitus leidimus. Kad atitiktų turinį tada turėtų keisti bent enciklopedijos pavadinimą į „Vilnijoje kovojančios Lenkijos žodyną“ (panašiai kaip L.J.Malinovskio) ar į „žymesnių Lietuvos lenkų enciklopediją“. Kol kas lenkai nesugeba išleisti tokių Vilniaus enciklopedijų, dėl kurių iš esmės nereikėtų diskutuoti.

   

   

   1 Garšva K. Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimai, 1990, p. 15.

   2 Armija krajova Lietuvoje, V., t. 1, 1995, t. 2, 1999.

   3 Truska L. 1944 m. liepa: lenkų Armijos krajovos operacija „Ostra brama“ ir Lietuvos TSR vadovų pozicija. – Vilniaus istorijos metraštis, 2007, t. 1, p. 249.

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra