Vilniaus dvasinė seminarija 1942-1944 m.

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Porą vokiečių okupacijos metų, 1942–1944 m., Vilniuje veikė lietuviška dvasinė seminarija, kurią atidarė arkivyskupas Mečislovas Reinys. Kadangi ji atsirado vokiečiams likvidavus lenkišką seminariją, po to, kai buvo suimti lenkai profesoriai ir klierikai, šis faktas Lenkijos istorinėje literatūroje iki šiol vertinamas labai negatyviai, arkivyskupas M. Reinys kaltinamas bendradarbiavimu su naciais ir pan. Įsigilinus į Vilniaus seminarijos ir arkivyskupijos kurijos 1942–1944 m. dokumentus (esančius Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje) vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių, nulėmusių seminarijos atsiradimą ir pobūdį: a) kad vokiečių okupacijos metais arkivyskupijos parapijose labai trūko kunigų (daug jų buvo suimta, slapstėsi ar tarnavo AK būrių kapelionais); b) kad arkivyskupijos vadovybė ir lenkai kunigai nuo pat M. Reinio atvykimo į Vilnių laikėsi jo diskreditavimo, izoliavimo politikos; c) kad vokiečiai visai neketino lenkiškosios seminarijos pakeisti lietuviška; d) pagaliau – kad tarp naujosios seminarijos mokinių ir profesorių būta ne tik lietuvių, baltarusių, bet ir lenkų.
M. Reinys pradėjo valdyti Vilniaus arkivyskupiją labai komplikuotomis aplinkybėmis – po metropolito Romualdo Jałbrzykowskio ir kurijos narių areštų 1942 m. kovo mėn. Represijos Vilniuje prasidėjo dar tų metų pradžioje, kai visoje okupuotoje Lenkijoje vokiečiai pradėjo plačią kovos su pogrindžiu akciją – masiškai suiminėjo jaunimą, inteligentus, dvasininkus. Metropolito R. Jałbrzykowskio duomenimis, vasarį kalėjimuose buvo 20 arkivyskupijos kunigų, tačiau didžiausios represijos prasidėjo kovo mėn., jų auka tapo ir pats metropolitas. Pirmiausiai, kovo 3 d., Lukiškių kalėjime buvo įkalinti beveik visi dvasinės seminarijos profesoriai su rektoriumi Janu Uszyłło, apie 70 klierikų, 15 miesto kunigų. Metropolitas R. Jałbrzykowskis su kurijos kancleriu kanauninku Adamu Sawickiu kovo 22 d. buvo deportuoti į Marijampolę ir apgyvendinti marijonų vienuolyne. Kovo 26 d. policija įkalino Lukiškėse įvairių Vilniaus kongregacijų vienuoles ir vienuolius.
Suimtiems seminarijos profesoriams ir klierikams nebuvo pateikti kaltinimai, nors tardytojai domėjosi jų žiniomis apie lenkų pogrindžio organizacijų veiklą, patriotines pamaldas seminarijos koplyčioje ir pan. Visi jie buvo įkalinti Lukiškių kalėjime, vėliau profesoriai internuoti stovyklose, klierikai išvežti į priverstinius darbus. Kai kuriems jų pavyko pabėgti, tačiau apie 30 buvo įdarbinti Vokietijos pramonės įmonėse, ūkiuose. Septyni Vilniaus seminarijos klierikai karo metais žuvo.
Praėjus keletui mėnesių po seminarijos uždarymo ir metropolito deportavimo, 1942 m. vasarą, arkivyskupas M. Reinys pradėjo organizuoti naujos seminarijos darbą. Birželį jos rektoriumi pakvietė trisdešimtmetį Vilkaviškio vyskupijos kunigą Ladą Tulabą, neseniai Romoje baigusį mokslus teologijos ir Šv. Rašto licenciato laipsniu, tuo metu vadovavusį Naujojo Testamento katedrai Kauno Teologijos fakultete. Arkivyskupo sumanymu, dėstytojai ir seminaristai turėjo susirinkti iš visos Lietuvos, neišskiriant Vilnijos. Rugpjūčio pradžioje jis kreipėsi į visus vyskupus su prašymu pasiųsti į Vilniaus seminariją bent po 4 jų klierikus.
Rektorius L. Tulaba aplankė visus Lietuvos vyskupus, asmeniškai prašydamas pagalbos: išleisti kai kuriuos dėstytojus ir dalį klierikų į Vilnių. Iš ordinarų tik Telšių vyskupas J. Staugaitis nepritarė seminarijos organizavimui, nes, anot jo, „tai daroma šovinistiniais sumetimais… O šovinizmas Bažnyčioje neturi būti leistinas, nei pakenčiamas“. Nors J. Staugaitis griežtai atsisakė seminariją paremti, į ją atvyko grupė klierikų, savo noru išstojusių iš Telšių seminarijos.
Iš įvairių Lietuvos vietovių klierikai važiavo į Vilnių dėl patriotinių motyvų, ketino lietuvinti „sulenkėjusį“ kraštą. Mat tuo metu vyravo nuomonė, kad Vilnijos gyventojai nėra „tikri“ lenkai, tik sulenkinti baltarusiai ir lietuviai. „Mano manymu, Vilniaus sritis yra lietuviškoji misijų dirva. Dirva tenykščiuose ne tik Kristaus Gerąją Naujieną skelbti, bet ir užguitą lietuvybę atgaivinti“, – motyvavo savo troškimą nepaisant sunkumų mokytis Vilniuje Telšių seminarijos klierikas Antanas Rubšys, vėliau žinomas Šv. Rašto tyrinėtojas.
Vilniaus seminarija pradėjo mokslo metus 1942 m. rugsėjo 28 d., dvejuose filosofijos ir 4-iuose teologijos kursuose buvo 44 klierikai. Okupacinė valdžia toleravo jos veikimą, tačiau nepaisė M. Reinio prašymų perduoti uždarytosios seminarijos patalpas Tilto g., neleido naudotis biblioteka. Paskaitos vyko neseniai uždarytame bernardinių vienuolyne prie Šv. Mykolo bažnyčios (ten pat veikė virtuvė bei valgykla, gyveno rektorius). Klierikų bendrabutis buvo įkurdintas karmelitų vienuolyne prie Šv. Teresės bažnyčios.
Seminarija buvo atkuriama kaip lietuviška mokslo įstaiga. Buvo demonstruojama, kad su lenkų visuomene ji neturinti jokių ryšių. Antai į atidarymo iškilmes rugsėjo 29 d. buvo pakviesti, be oficialių valdžios asmenų, tik lietuvių ir baltarusių visuomenės atstovai. Kalbėdamas apie seminarijos paskirtį, jos ištakas arkivyskupas M. Reinys siejo su 1582 m. Vilniuje įsteigta seminarija, turėjusia tarnauti lietuvių ir baltarusių dvasiniams reikalams. Tačiau tokią elgseną diktavo okupacinės valdžios reikalavimai, gi iš tiesų ši seminarija nebuvo visiškai atitrūkusi nuo lenkų visuomenės.
M. Reinys 1943 m. birželį pranešė Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui L. Maglionei, kad vokiečių civilinei valdžiai neleidžiant priimti į seminariją lenkų tautybės klierikų, jis pasirūpino, jog tokie kandidatai būtų apgyvendinti pas kunigus ir privačiai pasiruošę laikytų egzaminus pas seminarijos profesorius. Nežinia, kiek tokių jaunuolių atsirado ir kaip buvo organizuotos jų studijos. Į jas buvo įtrauktas ir lenkiškosios seminarijos rektorius J. Uszyłło, 1943 m. kovą paleistas iš Šaltupio internuotųjų stovyklos.
Archyvų duomenimis, galimybėmis baigti mokslus Vilniaus seminarijoje domėjosi nemažai lenkų klierikų. Keli jų buvo įšventinti: 1943 m. liepą šventimus Katedroje gavo Edmundas Bogunas, gegužę išlaikęs Šv. Rašto ir kanonų teisės egzaminus pas profesorius J. Uszyłło, L. Tulabą ir L. Gronį. Tų metų rudenį vyskupas V. Brizgys Kaune įšventino J. Pryszmontą, kuris rugsėjį išlaikė kanonų teisės ir teologijos disciplinų egzaminus pas profesorius J. Uszyłło, L. Gronį ir A. Lėvaną. Tokių savarankiškai besimokančiųjų galėjo būti ir daugiau.
Lietuviškosios seminarijos vadovybė neužtrenkė durų lenkų tautybės klierikams, politinėms aplinkybėms pasikeitus jie būtų grįžę kaip pilnateisiai seminaristai. Antai vienas jų, Antonijus Dziekanas, 1942 m. kovą buvo suimtas, gegužę su kitais gabenamas į priverstinius darbus Vokietijoje sugebėjo pabėgti Vilniaus geležinkelio stotyje. Kurį laiką slapstėsi pas gimines, atidarius lietuvišką seminariją, joje studijavo kaip baltarusis. Be jo, į seminariją grįžo aštuoni suėmimo išvengę klierikai, kuriems pavyko įrodyti savo lietuvišką kilmę. Tačiau kai kurie jų jautėsi esą lenkai. Jų santykiai su itin patriotiškai nusiteikusiais lietuviais klierikais kėlė daug rūpesčių seminarijos vadovybei, kuri buvo pasiryžusi imtis griežčiausių priemonių tautinėms aistroms suvaldyti (pavyzdžiui, grupei lietuvių 1943 m. vasarį atsisakius dalyvauti lenku save laikiusio klieriko laidotuvėse buvo sušauktas viešas posėdis, kuriame rektorius ir arkivyskupas M. Reinys griežtai pasmerkė tokį elgesį, dviems klierikams pasiūlyta apleisti seminariją).
Sunku pasakyti, koks buvo skubotai organizuotos seminarijos akademinis lygis. Praėjus daugeliui metų po įvykių du svarbūs jų veikėjai – kurijos kancleris Edmundas Basys ir rektorius L. Tulaba – savo atsiminimuose pasikeitė priekaištais dėl seminarijos veiklos. E. Basio nuomone, seminarijoje dėstytų „dalykų lygis buvo žemas“, išskyrus M. Reinio paskaitas. Kai kurių dalykų mokyta iš gimnazijos vadovėlių. Jis ypač apgailestavo, kad seminarijoje neskirta pakankamo dėmesio lotynų kalbai, nes jos nemokėdami klierikai negalėjo naudotis teologijos knygomis.
L. Tulaba savo ruožtu rašė: „Nustebino ir skaudino nepalankumas vilniečių, ypač jaunųjų kunigų, mūsų, ne vilniečių ir seminarijos atžvilgiu. Mus laikė įsibrovėliais, škotais. <…> Jautėsi esą pajėgūs atkurti seminariją ir jai vadovauti“. Nesantaikos priežastimi, matyt, tapo jo žodžiai, neapdairiai pasakyti per seminarijos atidarymo iškilmes, kad seminarijoje „bus auklėjamas naujas kunigo tipas“. Vietiniams lietuviams kunigams jie nuskambėjo užgauliai, kaip nepasitikėjimo pareiškimas. E. Basys nepraleido progos pakritikuoti tą „naują kunigo tipą“: Vilniaus seminarija, „lenkų siautėjimo laikais negalavo šovinizmo liga“, tačiau ji pajėgdavo suformuoti auklėtinių kunigišką dvasią, padėjusią atsispirti dvasinio luomo pasaulėjimui. Anot jo, naujoji seminarija tokios dvasios neugdė.
E. Basys nepagrįstai priekaištavo L. Tulabai, kad komplektuodamas seminarijos profesūrą jis nepakvietęs nė vieno vilniečio. Seminarijos personalą sudarė apie 16 dėstytojų ir prokuratorius. Nuo pat atidarymo joje dirbo du Vilniaus arkivyskupijos kunigai, daug nusipelnę lietuvių visuomenei šiame krašte. Tai buvo vienintelis iš senojo personalo likęs (nuo 1933 m. dėstė lietuvių kalbą, buvo teologijos magistras) kunigas Vincentas Taškūnas. 1942–1944 m. jis ėjo vicerektoriaus pareigas, dėstė patrologiją ir lotynų kalbą. Giedoti klierikus mokė kitas senas Vilniaus lietuvių veikėjas kunigas Pranas Bieliauskas. Dar du dėstytojai buvo Vilniaus arkivyskupijos baltarusių kunigai: orientalistiką dėstė Kazimieras Kulakas (Kułak), jis teologijos daktaro laipsnį buvo įgijęs Romoje; baltarusių kalbą – teologijos kandidatas Adomas Stankevičius. Pastarasis buvo žinomas baltarusių politikas ir leidėjas: vienu metu atstovavo šią tautinę mažumą Lenkijos Seime, įsteigė Vilniuje baltarusių spaudos leidyklą ir spaustuvę, redagavo jų laikraščius.
Seminarijoje dirbo ir vienas lenkas – 1940 m. iš Albertyno į Lietuvą atvykęs jėzuitas Antanas Dambrauskas (Dąbrowski). Jis buvo kilęs iš Rytų Lietuvos, netrukus pramoko lietuviškai, seminarijoje buvo dvasios tėvas, dėstė krikščioniškojo meno, krikščioniškosios archeologijos ir asketikos disciplinas. Kiti dėstytojai buvo lietuviai, vieni jų jau nuo 1939 m. dirbo Vilniuje (Alfonsas Lipniūnas), kiti, kaip jau minėta, specialiai buvo pakviesti dėstyti naujojoje seminarijoje. Prokuratoriaus pareigas ėjo iš Kauno seminarijos atvykęs kunigas Juozapas Juodagalvis.
Vilniaus seminarijos darbas nebuvo labai sklandus, teko atremti okupacinės valdžios pastangas ją uždaryti. Seminarija buvo atidaryta be oficialaus vokiečių institucijų leidimo, todėl dar lapkričio gale arkivyskupas M. Reinys gavo Kauno generalinio komisaro paklausimą, kokiu pagrindu veikia kovą uždaryta seminarija. Arkivyskupas laikėsi versijos, kad „seminarijos personalo suėmimas buvo vykdomas politiniais sumetimais ir nereiškia pasikėsinimo prieš įstaigą“. Bijodama represijų, seminarijos vadovybė stengėsi palaikyti su vokiečių administracija ir karininkais gerus santykius. V. Tulaba savo atsiminimuose kelis kartus mini, kad jie būdavo dažni svečiai seminarijoje, vaišindavosi, atsivesdavo ir savo svečių, net būdavo apdovanojami „lašinių šmotu, kad galėtų pasiųsti į Vokietiją žmonoms“. Geri santykiai labai pravertė, pavyzdžiui, 1943 m. kovą gestapo suimtas seminarijos prokuratorius J. Juodagalvis nesunkiai išsilaisvino pasinaudojęs pažintimis.
Nežiūrint gerų santykių su aukštais pareigūnais, 1943 m. kovo 18 d. seminarija buvo uždaryta. Apie tai netikėtai pranešė trys SS karininkai, pareikalavę per dvi valandas apleisti patalpas. Seminarijos vadovybei pavyko išsiderėti pratęsti išsikraustymo laiką iki 7 val.
Vilniaus seminarijos likvidavimas buvo dalis vokiečių represinių priemonių: kovo 17–18 d. keršydami už mobilizacijos į SS dalinius boikotą jie uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas, 4 mokytojų seminarijas, įvairiose vietovėse buvo suimti lietuvių inteligentai ir netrukus išgabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš Vilniaus seminarijos dėstytojų Štuthofe kalėjo kunigas A. Lipniūnas, miręs netrukus po jos išvadavimo. L. Tulabos duomenimis, vokiečiai ketino suimti ir prof. P. Padalskį, jis vėliau slapstėsi.
Įdomu, kad skirtingai nuo savo pranešimų Vatikanui apie įvykius 1942 m. kovą, arkivyskupas M. Reinys nieko nerašė apie lietuvių suėmimus ir jų likimą. Apskritai Vatikanas palankiai sutiko žinias apie atkurtos Vilniaus seminarijos veiklą. Antai 1943 m. pradžioje kardinolas L. Maglione pagyrė M. Reinio pastangas ją kuriant, kartu išreikšdamas apmaudą dėl civilinės valdžios draudimo priimti lenkų tautybės klierikus. Kardinolo įsitikinimu, stingant kunigų tai apsunkino arkivyskupo padėtį. Po metų kardinolas dėkojo M. Reiniui už seminarijos atkūrimą ir rašė, kad jam buvo malonus rūpestis pranešti apie tai popiežiui.
Seminariją uždarius, klierikai studijas tęsė privačiai, gegužės 15 d. mokslo metus baigė 39 alumnai. Po ilgų derybų su okupacinės valdžios atstovais Kaune ir Rygoje spalio 1 d. buvo gautas oficialus leidimas tęsti jos veiklą. Naujus akademinius metus 1943 m. spalio 18 d. pradėjo 49 klierikai o kitų metų vasarą šventimus gavo šeši pirmieji ir vieninteliai jos absolventai.
Kaip buvo išlaikoma Vilniaus seminarija? Lenkų istorikų priekaištai, kad lietuviška seminarija išlaikyta iš bažnytinių rinkliavų, taip pat lenkų bažnyčiose, nėra pagrįsti, kaip ir priešingas L. Tulabos tvirtinimas, kad iš vyskupijos, net grynai lietuviškų parapijų, seminarija negavusi jokios paramos. Arkivyskupas M. Reinys nuolat ragino klebonus daryti įprastines rinkliavas seminarijos naudai, tačiau lenkų dvasininkai jas skyrė įkalintų savo tautiečių kunigų, vienuolių šalpai. Kai kurie jų tiesiog atsisakė remti seminariją. Pavyzdžiui, Turgelių klebonas kurijai pareiškė 1943 m. rinkliavos nedaręs, nes, anot jo, „visas susirinkimas dabartinėje seminarijoje be komentarų, be to, tautinių santykių kurstymas yra nepakenčiamas“.
Iš maždaug 120 arkivyskupijos parapijų seminariją rėmė Vilniaus miesto ir dar apie 25 parapijos (daugelis labai simbolinėmis 15–300 RM aukomis). Kai kurios nuo karo nukentėjusios parapijos, kuriose vyko statybos bei remonto darbai, nuo rinkliavų seminarijos naudai buvo atleistos (pavyzdžiui, Vilniaus mieste – Šv. Rapolo, Visų Šventųjų, Šv. Petro ir Povilo, Bonifratrų, Švč. Trejybės, Šv. Kotrynos, Šv. Baltramiejaus, Vizičių bažnyčios).
Panašiai, kaip ir seminariją kuriant, kai personalo bei auklėtinių ieškota visose Lietuvos vyskupijose, jos išlaikymo našta teko visam kraštui. Antai atsiliepdama į arkivyskupo M. Reinio prašymą surengti rinkliavą Vilniaus kunigų seminarijai 1942 m. rudenį Panevėžio vyskupija ketvirtadalį dekanatuose surenkamo seminaristicum paskyrė Vilniui. Seminariją rėmė Finansų vadyba, kurios 1943 m. biudžete jai oficialiai buvo numatyta 25 000 RM dotacija. Nemažai lėšų skyrė Lietuvos Savitarpinės pagalbos komitetai, aukojo pavieniai asmenys ir parapijos. Kaip ir kitose Lietuvos seminarijose, mokslas joje buvo mokamas, be to, klierikai privalėjo atsivežti tam tikrą kiekį maisto produktų.
1944 m. vasarą seminarijos veikla nutrūko: rektorius L. Tulaba ir keletas dėstytojų (L. Gronis, A. Lėvanas, I. Malinauskas, P. Padalskis) pasitraukė į Vokietiją. Iš Marijampolės sugrįžęs metropolitas R. Jałbrzykowskis ignoravo lietuvišką mokymo įstaigą, spalį atkūrė vokiečių uždarytą seminariją, į katedras grįžo senieji profesoriai, rektoriumi vėl buvo paskirtas J. Uszyłło. Tokia restitucija atrodė teisinga nacių represijas patyrusiems lenkų dvasininkams, tačiau nepasižymėjo politine įžvalga. Mat nors seminarija buvo atkurta tame pačiame mieste, tačiau – kitoje valstybėje. Vilniui tapus Lietuvos SSR sostine tokia mokykla (anot Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio A. Gailevičiaus, – „lenkų nacionalizmo lizdas“) nebeturėjo ateities, 1945 m. pradžioje buvo uždaryta. Galime tik spėti, kad M. Reinio kurtas seminarijos tipas – lietuviška mokykla šalies sostinėje, atitinkanti įvairiatautės Vilniaus arkivyskupijos poreikius, – būtų buvęs atsparesnis ne tik vokiečių, bet ir sovietų okupacijos sąlygomis.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra