Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas: Dievo malonės, gailestingumo, ramybės!

Autorius: Data: 2013-04-23, 17:16 Spausdinti

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas antradienį minit Šv. Jurgio liturginę šventę Vilniaus arkikatedroje priėmė arkivyskupo ordinaro ir metropolito įgaliojimus ir, lydimas savo pirmtako arkivyskupo emerito kardinolo Audrio Juozo Bačkio, Apaštališkojo nuncijaus Luigi Bonazzi, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko Sigito Tamkevičiaus, arkivyskupijos kunigų ir tikinčiųjų, iškilmingai įžengė į savo katedrą. Katedros koplyčioje pagarbinęs Švč. Sakramentą ir pasimeldęs prie Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero relikvijų, arkivyskupas Gintaras Grušas Vilniaus arkikatedroje vadovavo iškilmingai Mišių aukai ir pasakė homiliją.
Mišių pradžioje buvo perskaityta popiežiaus Pranciškaus bulė, kuria Gintaras Grušas, buvęs Lietuvos kariuomenės ordinaras, skiriamas Vilniaus arkivyskupu metropolitu ir įteiktas ganytojo pastoralas, Gerąjį Ganytoją Jėzų ir vyskupo valdžią simbolizuojanti lazda. Vyskupijos kunigų, pašvęstojo gyvenimo ir pasauliečių atstovai prisiekė arkivyskupui lojalumą, o naujasis arkivyskupas Gintaras Grušas pagal savo vyskupiško herbo šūkį Mišių homilijoje linkėjo Dievo Tautai Vilniaus arkivyskupijoje Dievo malonės, gailestingumo ir ramybės. Štai naujojo Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo Ingreso Mišių homilija:
Jūsų Eminencija, Jūsų Ekscelencija Šv. Tėvo atstove, broliai vyskupystėje, seseriškų Bažnyčių – Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų – ganytojai, broliai kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariai, Jūsų Ekscelencija Prezidente, Jūsų Ekscelencija kadenciją baigęs Prezidente, Lietuvos valdžios [ir kitų valstybių atstovai], brangūs broliai ir seserys Kristuje!
Šiomis pamaldomis, į kurias taip gausiai susirinkote, mes visi kartu pradedame naują Vilniaus Arkivyskupijos kelionės tarpsnį. Šiandienos apmąstymui labai tinka keliaujančios Dievo Tautos įvaizdis, kurį Vatikano II Susirinkimo Tėvai pasirinko kaip svarbiausią Bažnyčios apibūdinimą. Pirmajame skaitinyje girdėjome apie šios kelionės galutinį tašką – Kristus, „Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, skelbia: „Įvyko“ (Apr 21, 6), Dievo Tautos tikslas pasiektas. Apreiškime mums jau atskleista laiminga pabaiga – pažadėtoji žemė. Į ją keliauja labai skirtingi asmenys ir grupės, skirtingos gentys, atradę vienybę ir bendrystę būdami tos vienos Dievo Tautos nariais.
Kaip žydų tautai bėgant iš Egipto nelaisvės, taip ir mūsų Tėvynei atsitolinant nuo praėjusio amžiaus okupacinės vergijos, šis kelias lydimas sunkumų ir vargų. Pats Kristus Evangelijoje mums sako: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Apie tai byloja ir mūsų Arkivyskupijos globėjo Šv. Jurgio pavyzdys – karys ir kankinys pažinęs Tiesą nepabūgo jos liudyti iki mirties. Tikrieji taikdariai nėra pacifistai, kurie leidžia visiems daryti, ką nori, bet kariai, kurie narsiai atremia puolimus siekdami apginti ir išsaugoti Tiesą net mirties akivaizdoje.
Tokių Tiesos gynėjų, kuriuos turiu garbę, o kartu didžiulį iššūkį dabar vadinti savo pirmtakais, Vilniuje netrūko – tai palaimintasis Jurgis Matulaitis, Dievo Tarnas Mečislovas Reinys, Arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Į altoriaus garbę pakelti Tiesos nešėjai, Dievo valia gyvenę ir liudiją savo tikėjimą šioje arkivyskupijoje – tai mums visiems itin brangus šv. Kazimieras, šv. Rapolas Kalinauskas, šv. Faustina, pal. Mykolas Sopočka, kurių užtarimo šaukiamės, kurių meilės Dievui ir artimui kupinas gyvenimas mus skatina nepailstant skelbti Kristų.
Šiandien iš visos širdies dėkojame už Jo Eminencijos Kardinolo tėvystę, ganytojišką tarnystę ir prašome, kad savo malda, išmintimi ir sielovados dovanomis toliau lydėtų šios Arkivyskupijos bendruomenės kelionę. Iš Jūsų rankų gavęs visus tris kunigystės šventimų laipsnius, nuolat jautęs rūpestingą globą, lydėjusią mane visą dvasininko kelią, savo ir arkivyskupijos vardu tariu Viešpačiui už Jus ir Jums – Ačiū!
Jo Eminencijos vedama ši arkivyskupija per pastaruosius dešimtmečius išgyveno nepaprastą atsinaujinimą. Atstatyti ne tik pastatai, Bažnyčios struktūros, dialogas su valdžia – atkurtas laisvas bendruomeninis ir maldos gyvenimas. Visam tam didžiulį postūmį suteikė popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Lietuvoje. Šiais metais švęsdami šios kelionės dvidešimtmetį turime vėl išgirsti Palaimintojo mums tartus žodžius, kviečiančius mus į atsinaujinimą Kristuje.
Tautai ver˛iantis į savarankišką būtį mes jau patyrėme, kad valstybės laisvė priklauso ne tik nuo nepriklausomybės paskelbimo, bet ir nuo kiekvieno piliečio kaip laisvo asmens susivokimo bei apsisprendimo. Idant turėtume dvasinę laisvę, būtina nuolat gyventi Prisikėlusio Kristaus malonėje ir vienybėje su Juo žengti mūsų bendros kelionės tikslo link.
Klaidžiame kelyje reikia švyturių, reikia perspektyvos, reikia pažvelgti į dangų. Šios Arkikatedros šv. Kazimiero koplyčia yra nuostabus perspektyvos būtinumo pavyzdys. Dažnam vos įėjus atrodo, kad bendras vaizdas dėl juodo ir raudono marmuro yra tamsus. Toks įspūdis tveria tol, kol nepakeli akių aukštyn, kol nesuvoki, kad du trečdaliai koplyčios erdvės yra šviesios spalvos. Balti lipdiniai už altoriaus kyla iki pat kupolo, į kurį pažvelgus atsiveria visas koplyčios grožis. Kai žvalgomės pažeme, tai galvojame tik apie kasdienio gyvenimo sunkumus, tarpusavio ginčus, susitelkiame į kautynes vieni su kitais žemiškajame lygmenyje regėdami aibę priešų. Tačiau tikrieji mūsų priešai visai kiti – tikroji kova vyksta dvasiniame lygmenyje su nuodėme ir demonais, kurie naudojasi mūsų silpnumais ir ydoms, kad nesigręžtume į viršų, į dangų, iš kur ateina pagalba.
Tikėjimo Metai kviečia pakelti akis – atpažinę savo kelionės tikslą ir Tą, kuris mus vienija, pasirinkę gyventi laisvais žmonėmis Kristuje, galėsime drąsiai žengti į priekį. Įveikiant sunkumus mus stiprina ištesėtas Viešpaties pažadas: „Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“ (Apr 21, 6), – girdėjome pirmajame skaitinyje. Liūdniausia, kai žmogus taip serga, kad nebejaučia alkio ar troškulio – gyvybę išsaugančio signalo apie būtiniausių dalykų stoką. Tada reikia pagalbos iš šalies – tų, kurie mus myli ir mumis rūpinasi. Apie tai primena šv. Augustino pamokymas ganytojams:
Negana to, avys yra užsispyrusios. Kai ieškoma paklydusių, jos ima tvirtinti, kad dėl savo paklydimo ir pražūties mūsų nebepažįsta: „Kodėl prie mūsų pristojote? Kodėl mūsų ieškote?“. Tarsi jų paklydimas ir žengimas į pražūtį nebūtų ta priežastis, dėl kurios jų tykome ir ieškome. Ji tęsia: „Jei esu paklydusi, jei einu į pražūtį, kodėl manęs tykai? Kodėl manęs ieškai?“. Kadangi esi paklydusi, noriu tave sugražinti; kadangi esi pražuvusi, noriu surasti. „Bet aš noriu klaidžioti, aš noriu eiti į pražūtį.“
Tu nori klaidžioti, tu nori eiti į pražūtį? Kaip gerai, kad aš to nenoriu. Taip, aš drįstu pripažinti, kad esu nepageidaujamas. Bet girdžiu Apaštalą prabylant: Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku. (Sermo 46, 14–15).
Dabartinė visuomenė dažnai užgniaužia kiekvieno žmogaus viduje turimą Dievo alkio, Dievo troškulio pajautimą. Nuodėmingų ar tiesiog lengvabūdiškų pasiūlymų antplūdis užmarina šį poreikį Dievui, be kurio žmogaus likimas netenka galutinės prasmės. Todėl Popiežius mus ir kviečia į Naująją Evangelizaciją – padėkime sau ir kitiems atrasti dvasinei gyvybei taip reikalingą Dangaus malonių ryšį.
Šis ryšys atsispindi mano pasirinktame vyskupo šūkyje: „Malonė, gailestingumas ir ramybė“. Malonė – visa ko pradžia. Krikšto dovana ir tolesnis Šv. Dvasios veikimas mus įgalina, įpareigoja gyventi Kristaus laisvėje ir žengti per gyvenimą bendrystėje su Juo. Gailestingumas, – kuris taip įspūdingai apreikštas Vilniuje, – byloja mums, kad kiekvienas, patyręs Dievo meilę, nuodėmių atleidimą, naudotumės sakramentine dovana, leidžiančia likti vienybėje su Juo, ir skleistume Dievo Gailestingumą: atleisdami vieni kitiems, padėdami vieni kitiems, dalindamiesi tuo, ką Dievas mums yra suteikęs. Ramybė – tai mūsų visų kelionės tikslas, nes siekiame ne tik šiame gyvenime patirti vienybę ir harmoniją su Dievu, o per ją – su savimi bei artimaisiais, bet ir likti Jo prieglobstyje amžinybėje.
Visu savo gyvenimu rengdamiesi ramybei Amžinybėje einame kartu – tai mūsų bendra Dievo Tautos Vilniaus arkivyskupijoje kelionė. Pirmiausiai patys turime būti sustiprinti iš Gyvojo vandens šaltinio – Dievo malonės, tik tada galėsime padėti kitiems. Todėl atsinaujinimas turi prasidėti nuo mūsų pačių. Pirmiausia – nuo vyskupų ir kunigų, kad su uoliu užsidegimu tarnautume Dievo Tautai. Nuo pašvęsto gyvenimo seserų ir brolių, kad su visišku atsidavimu gyventumėte maldos, aukos ir tarnystės dvasioje. Taip pat ir nuo pasauliečių, kad namų bendruomenėje kurdami tikėjimo aplinką, gaivindami parapijas, jungdamiesi į įvairius judėjimus liudytumėte ir skleistumėte Evangeliją. Tada galėsime iš tiesų padėti tiems, kurie nebejaučia dvasinę gyvybę palaikančios pagalbos poreikio, kurie neprisileidžia artyn Jėzaus Kristaus, bėga nuo gyvojo vandens versmės. Kunigo Stasio Ylos sudaryto maldyno, iš kurio meldžiausi vaikystėje, žodžiais noriu kreiptis užtarimo į Vilnių Globojančią Gailestingumo Motiną:
O Skaisčiausioji Mergele Marija, kuri iš Aušros Vartų ištisus amžius švietei mūsų kraštui ir savo malonius spindulius bėrei! Išprašyk iš savo mieliausiojo Sūnaus kalčių atleidimą, sužadink mūsų viltį, sukelk tarp lietuvių vienybės ir galingo pasiryžimo dvasią nugalėti visoms kliūtims. O Marija, dangaus ir žemės karaliene, sergėk, globok mūsų Tėvynę ir jos vaikus.
Kreipimasis lenkiškai:
Drodzy bracia i siostry! Wychowałem się w USA w rodzinie emigrantów z Litwy, dlatego dobrze rozumiem troskę o własną kulturę i język oraz lojalność i miłość do kraju zamieszkania. Chrystus w tym pomaga i prowadzi nas do jedności – godzi identytet osoby i należenie do wspólnoty. On jest celem naszej podróży i jako Pasterz nas prowadzi. Zapraszam wiernych archidiecezji, jako członków jednego Ludu Bożego, do wędrowania w kierunku pokoju Chrystusowego. Niech promienie Bożego Miłosierdzia, płynące z serca Jezusa Miłosiernego, wskazują tę drogę.
/Brangūs broliai ir sesės! Augau lietuvių emigrantų šeimoje JAV, todėl gerai suprantu savos kultūros bei kalbos išsaugojimo rūpestį, ir įsipareigojimo bei meilės šaliai, kurioje gyveni, svarbą. Tik Kristus padeda tame ir veda mus į vienybę – asmeninės tapatybės ir bendruomenės dermę. Jis yra mūsų kelionės tikslas ir veda mus, kaip Ganytojas. Kviečiu arkivyskupijos tikinčiuosius, kaip Dievo Tautos narius, keliauti Kristaus ramybės link. Dievo Gailestingumo spinduliai, sklindantys iš Gailestingojo Jėzaus širdies, tenušviečia šį kelią./
Kreipimasis angliškai:
I take the occasion to thank my brother bishops and friends who have come from neighboring dioceses and from around the world to be present at my inaugural Mass. May our history and fraternity be a guiding light for the future for our respective churches and for the entire people of God.
Dievo malonė, gailestingumas ir ramybė tebūna su Jumis visais (plg. 1 Tim 1, 2). Amen.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas

Vatikano radijas

Vilniaus arkivyskupija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra