Vilmantas Krikštaponis. Kruvini agentų smogikų nusikaltimai, kuriuos dar iki šiol norima suversti laisvės kovotojams

Autorius: Data: 2020-04-21 , 11:21 Spausdinti

Vilmantas Krikštaponis. Kruvini agentų smogikų nusikaltimai, kuriuos dar iki šiol norima suversti laisvės kovotojams

Paminklinis akmuo, prie kurio pritvirtinta juodo granito lenta su iškaltu tekstu: ,, Čia 1946 metų balandžio 20 dieną MGB – KGB smogikai nužudė 14 Laumakių kaimo gyventojų: Vincą RIMDŽIŲ – 49 metų, Barborą RIMDŽIUVIENĘ – 49 metų, Vaclovą MEIRĮ – 38 metų, Petrą DŽIUGĮ – 56 metų, Roką ŠEPKŲ – 53 metų, Andrių ŠEPKŲ  – 17 metų, Bronę ŠEPKUTĘ – 13 metų, Genę ŽEMECKAITĘ – 16 metų, Bronę VAIVADAITĘ – 52 metų, Vladą BANDZĄ – 50 metų, Oną BANDZIENĘ – 55 metų, Juozą BANDZĄ – 7 metų, Eugenijų SIMONOVIČ – 40 metų ir Jadvygą SIMONOVIČ – 20 metų. NEPAMIRŠKIME RAUDONOJO TERORO AUKŲ“.

Nors paminklinėje lentoje iškalta minimų asmenų žūties data ir skiriasi nuo mano rašinyje minimos datos, tačiau dokumentuose ir S. Norbuto knygoje yra tokia, kokią aš savo rašinyje ir įvardiju. Dėl datos iškaltos paminklinėje lentoje dar iki šiol tęsiasi dvejopų nuomonių diskusija. 

Nuotraukos yra Vilmanto Krikštaponio ir Lietuvos Ypatingojo Archyvo nuosavybė

Vilmantas KRIKŠTAPONIS, www.voruta.lt

Tai vienur, tai kitur iki šiol pasigirsta teiginių, kad laisvės kovotojai pokario metais žudė eilinius žmones ir netgi vaikus ar senelius. Yra atvejų kai atsiranda liudininkų, mačiusių kad prieš šaltakraujiškas žudynes ar po jų, vienas ar kitas žmogus matydavo įeinant į tuos namus ar išeinant, laisvės kovotojų uniformomis apsivilkusius ginkluotus žmones. Ar tai tiesa? Dažniausiai šias žudynes partizanų vardu pokario metais Lietuvoje vykdė nieko bendro neturėję su jais sovietų represinių struktūrų suburti MVD – KGB agentai smogikai. Kokiu tikslu, iš ko ir kam buvo organizuojami jie, o taip pat keletą jų veiklos pavyzdžių, kaip kad ir kai kieno norą tai nutylėti, pateiksiu jums šiame savo rašinyje.

Dar 1945 m. vasario 15 d. viename savo įsakymų Vidaus reikalų komisaras gen. Juozas Bartašiūnas siūlė:

„… Kiekviename NKVD apskrities skyriuje su sukurtų melagingų būrių pagalba vykdyti operatyvines priemones nustatant aktyvius nac. pogrindžio dalyvius ir jų rėmėjus…’’ ( 1 )

Aukščiau minimi būriai turėjo nustatyti padėtį „ kombinacijos’’ ( provokavimas, įsiskverbimas į laisvės kovotojų būrių ryšių kanalus ). Paskui būtinai turėjo vykti represijos, t. y. suėmimai, tardymai arba tiesiog fiziniai sunaikinimai. ( 2 )

1946 m. pradžioje aukščiausioji čekistinė vadovybė Lietuvoje pradėjo sudarinėti tam tikslui ir provokacines agentų smogikų grupes. Jiems apmokyti ir vadovauti buvo paskirtas panašią patirtį turintis čekistas mjr. Aleksejus Sokolovas.

Šios grupės, kaip jau minėjau, veikė laisvės kovotojų vardu ir visiškai slaptai. Apie jas neturėjo žinoti net apskričių, kuriose jos veikė MVD, MGB, o vėliau ir KGB viršininkai. Žinojo tik Maskvos ir Vilniaus vadovaujantys čekistai. Iš pradžių tos grupės buvo sudarytos iš stribų, bet žmonės juos gerai atpažindavo iš „ stribiško’’ elgesio. Pats A. Sokolovas nustatė, kad iš 18 agentų smogikų 12 pasirodė esą vagys. ( 3 )

Pravartu pažymėti tai, jog agentai smogikai ne kuo sąžiningumu skyrėsi nuo stribų. O ką jau bekalbėti apie agentų smogikų plėšikavimą. Tai patvirtina savo dokumentuose ir patys čekistai. Štai LSSR MGB 2 – N valdybos 2 skyriaus 3 poskyrio viršininkas Nikolajus Sokolovas 1950 m. gruodžio 27 d. LSSR MGB ministrui Piotrui Kapralovui rašė:

„… Štai 1950 metų rugsėjo mėnesį drg. Rymkievičius ( tiksliau Rimkevičius – V. K. ) su grupe Nr. 2 Joniškio rajone vykdė priemones „ Normos’’ bandos vadeivai likviduoti. Drg. Rymkievičiui reikiamai nekontroliuojant, agentai smogikai iš bandos ryšininko Paugos atėmė 2 avinus, kiaulę, maišą miltų ir kitus daiktus, kurie buvo panaudoti grupės reikalams’’. ( 4 )

1947 m. mjr. Aleksejus Sokolovas pradėjo agentus smogikus ruošti iš pačių suimtų buvusių laisvės kovotojų tarpo. Jam buvo svarbu, kad agentai smogikai niekuo nesiskirtų nuo partizanų: ta pati apranga, fiziškai stiprūs, tvarkingi, žinantys partizanų vadų įsakymus, mokančius jų dainų, besilaikančius tarp laisvės kovotojų vyravusių papročių. Agentų smogikų grupės buvo sudarinėjamos net pagal tarmes, kad „ žemaičių partizanai’’ sukeltų nepasitikėjimą Aukštaitijoje, o „ aukštaičių partizanai’’ – Žemaitijoje ir taip toliau.

Kaip laisvės kovotojai tapo MVD, MGB, o vėliau ir KGB agentais smogikais? Į čekistų pusę dažniausiai pereidavo tie, kurie buvo išėję kovoti ne dėl Tėvynės laisvės, bet dėl savo asmeninės naudos. Tačiau čekistų verbavimo metodika buvo žiauresnė už moralinį pasirinkimą. Sulaikytą gyvą (dažnai specpreparatais užmigdytą) partizaną čekistai perduodavo agentams smogikams ( patyrusiems verbavimo operacijas ). Agentai smogikai su naujoku darydavo tai, kaip buvo daroma jiems: kuo tu geresnis už mus? Jie jį kankindavo ( net „ pakepindami’’ ant laužo, nukryžiuodami „ kaip Kristų’’ ), įtikindavo, kad ginkluota kova beprasmiška, aukštindavo parsidavimo medžiaginę naudą. Atkakliausiems būdavo pažadama grąžinti iš Sibiro artimuosius, nebausti mirtimi jų išduotų vadų ir pan. Kvosdavo nugirdytus, šantažuodavo, pvz., laisvės kovotoją aprengdavo čekisto uniforma ir nufotografuodavo šalia nužudytų partizanų, sakydami, kad ši nuotrauka jau išplatinta, ir žmonės žino, kas laisvės kovotojų žudikas. Išgavę pirmą sutikimą bendradarbiauti, čekistai verbuojamuoju dar nepasitikėdavo. Prikalbinę dalyvauti „ tik vienoje operacijoje’’, naujoką į ją išleisdavo su neužtaisytu ginklu (kad nepaspruktų pas partizanus ), saugojamą ne mažiau kaip dviejų sargybinių ( neretai naujoko koja būdavo rišama su agento smogiko koja), netoli visuomet būdavo kareiviai su šunimis. Šitaip priverstas dalyvauti „ vienoje’’ kruvinoje operacijoje, naujokas visam gyvenimui likdavo čekistų valios vykdytoju. ( 5 )

Pravartu pažymėti tai, jog agentai smogikai privalėjo žudyti laisvės kovotojus, jų rėmėjus, sunaikinti arba pagrobę pargabenti į MVD, NGB, o vėliau ir į KGB būstines partizanų vadus, siųsti laisvės kovotojų būrius į čekistų pasalas, suardyti ryšius tarp partizanų dalinių, prasiskverbti į pogrindžio vadovybę, ją iš vidaus skaldyti.

Agentai smogikai žudydavo itin klastingai. Laisvės kovotojus išsikviesdavo arba suorganizuodavo susitikimus pačiais įtikinamiausiais motyvais, o iššaudydavo šaltakraujiškai visus, kad neliktų jokio liudytojo, net tariamai mačiusius įvykį.

Kaip privalėjo veikti agentai smogikai, A. Sokolovo sudarytos instrukcijos apie veiklos tobulinimą 1946 m. gruodžio 24 d. LSSR MVD  ministro pavaduotojui P. Kapralovui rašoma:

„… Tose vietose, kur, pagal mūsų duomenis, slapstosi banditų štabai, įvykdyti užduotį gali būti lengviau, jeigu teroristinė grupė atliks rizikingesnes kombinacijas. Kaip sudaryti operacijos įspūdį? Suimti mūsų operatyvinėje įskaitoje esančius štabų ryšininkus, po to pakeliui į valsčiaus centrą juos specialioji grupė, kaip banda atmuša, nusiveda kur nors į vienkiemį. Ten apklausinėdami mūsų smogikai su jais susipažįsta, paskui paleidžia, susitarę dėl ryšio ir… po kiek laiko pas juos pasiunčiama teroristinė grupė su užduotimi sunaikinti štabą,,,’’ ( 6 )

Ten pat apie laisvės kovotojų nepasitikėjimą agentais smogikais rašoma:

„… Specialioji grupė be kombinacijų – bandos pasireiškimų ( tarybinio partinio aktyvo represijos, kareivių apšaudymas ir pan. ) negali greitai įgyti banditų pasitikėjimo, vadinasi ir likviduoti bandas. Banditų nepasitikėjimą specialiąja grupe, kaip banda, didina ne kartą pasitaikę specialiųjų grupių išsišifravimai, tai išmokė banditus ir jų vadeivas nepasitikėti visais naujai atsiradusiais banditais…’’ ( 7 )

Norint sunaikinti partizanus, A. Sokolovas siūlė dirbti taip:

„ … Specialiųjų grupių darbą… reikia keisti, pereiti prie darbo mažomis teroristinėmis grupėmis – nuo trijų iki penkių žmonių, ne daugiau. Tokio darbo kryptis – fiziškai sunaikinti banditų vadeivas, o jei būtų įmanoma – ir sučiupti juos gyvus.’’ ( 8 )

Dygliuota lazda,kuria būdavo mušami agentų smogikų suaikytieji jų tardymų metu. Nuotrauka gauta iš agento smogiko Eduardo Motiejūno brolio Vlado Motiejūno. Nuotrauka – V.Krikštaponio nuosavybė

Pravartu pažymėti tai, jog, ypač tardymo metu iš agentų smogikų pusės vykdavo smurtas, kankinimai bei žudymai, kai kada per žiaurūs atrodydavo ir kai kuriems čekistams. Štai ką LSSR MGB 2 N valdybos 2 skyriaus 1 poskyrio operatyvinis įgaliotinis Petras Rimkevičius raporte NGB ministrui P. Kapralovui, apie tą darbą agentų smogiukų grupėse, o tiksliau apie A. Sokolovo toleruojamą žiaurumą rašė:

„… Pirma apibūdindamas mūsų ginklą – specialiąsias agentų smogikų grupes… Majoras drg. Sokolovas, turėdamas didelę operatyvinę ir gyvenimo patirtį, subūrė stiprų kovinį kolektyvą ir nuolat rūpinosi smogikų kovingumo kėlimu. Tai teigiama pusė. Tačiau ugdydamas kovines savybes, mjr. drg. Sokolovas ugdė ir per didelį smogikų žiaurumą. Sakoma – „ kiti laikai, kiti metodai’’. Tai tiesa, bet šaudyti senelius, moteris, kankinti tardomuosius įkaitinta geležimi – nebuvo didelio reikalo, o jei ir reikėjo tai daryti, turėjo būti išaiškinama smogikui, kad tai ne metodas, o išimtinis atvejis. Kartoju, kad mjr. drg. Sokolovas atkakliai kultivavo per didelį žiaurumą, ir jis giliai įsišaknijo smogikų sąmonėje, o nemaloniausia štai kas:  senieji smogikai tai perduoda jaunesniems. ( … ) Lenkiu galvą prieš majoro Sokolovo nuopelnus, bet reikia pripažinti, paveldą jis mums paliko sunkų, nemalonų…’’ ( 9 )

Ypač žiaurūs būdavo agentų smogikų vykdomi tardymai. Jų metu žmonės buvo ne tik kad sužalojami ar mirtinai nukankinami, bet ir išprotėdavo. Po to agentai smogikai juos tiesiog nušaudavo, o dar vėliau artimiesiems būdavo pranešama, kad juos nužudė laisvės kovotojai. Taip atsitiko ir su šešiolikmečiu Vaciu Dveiliu iš dabartinio Pakruojo rajono Dulkiškių kaimo. 1950 m. spalio 24 d. vaikiną tardė agentai smogikai. Nuo kankinimų jis išprotėjo ( čekistai nurodė – „ prasidėjo reaktyvinė psichozė’’ ). Agentai smogikai jį nušovė ir ten pat miške, užkasė. Štai kaip apie šį įvykį anuomet ataskaitoje LSSR MGB ministrui P. Kapralovui aiškinosi LSSR MGB 2 N valdybos 2 skyriaus 3 poskyrio viršininkas Nikolajus Sokolovas:

„ 1950 metų spalio mėnesį, dirbant Šiaulių apskrityje – aiškinantis masinio teroro aktą, buvo sulaikytas bandos ryšininkas Dveilis, kurį grupė du kartus „ apdorojo’’. ( … ) Smogikai Dveiliui taikė fizinio poveikio priemones, o paskui mėginantį pabėgti užmušė.’’ ( 10 )

Tuo tarpu V. Dveilio motinai Onai Dveilytei MGB raštu dėl sūnaus žūties atsakė taip:

„ … Pranešame, kad Dveilytės Onos sūnų Dveilį Vacį 1950 metų spalio mėn. nužudė banditai.’’ ( 11 )

Šitie faktai tik įrodo, kad čekistai žudydami niekuo dėtus žmones, sąmoningai klastodavo faktus ir savo įvykdytus nusikaltimus priskirdavo laisvės kovotojams. Analogiškus nusikaltimus agentai smogikai vykdė visoje Lietuvoje. Štai 1947 – 1948 m. čekistų Senino ir Mezianovo vadovaujamos agentų smogikų grupės nariai patys žudė „ tarybinius piliečius’’ Mažeikių apskrityje. Dokumente apie šios grupės veiklą rašoma:

„ … 1948 m. rugsėjo 10 d. … nužudė apylinkės pirmininką Jasmontą. ( … ) Būdavo atvejų, kai agentai smogikai likviduodavo jų pačių užverbuotus asmenis.’’ ( 12 )

Būdavo dažnų atvejų, kada agentai smogikai ieškoję ryšių su laisvės kovotojais ir jų neradę, iššaudydavo kaimų gyventojus,kurie su laisvės kovotojais neturėjo nieko bendro. Šie nusikaltimai taip pat būdavo priskiriami partizanams. Tai atsitiko ir 1946 m. balandžio 16 – 22 d. Skaistgirio ( dab. Joniškio raj. ) ir kaimyniniame Gruzdžių ( dab. Šiaulių raj. ) valsčiuose.

Bene labiausiai gandas pasklido po balandžio 22 d. ryto, kai Laumakių kaime (buv. Gruzdžių vls.) buvo išžudyti žmonės, susirinkę į kaimyno namus švęsti Šv. Velykų. Apie tai Bronius Kviklys enciklopediniame leidinyje „ Mūsų Lietuva’’ išleistame JAV, rašė:

„ 1944 – 1946 m. Laumakių miškuose veikė lietuviai partizanai. 1946 m. per Velykas partizanai, atėję pas ūkininką Vincą Rimdžių, rado ten besilinksminusius 15 asmenų, kurių tarpe buvo ir keli partizanų išdavikai. Lietuvos laisvės kovotojai suruošė partizaninį teismą: šeimininkas Rimdžius su 15 svečių buvo sušaudyti. Mat pas Rimdžių karo metais komunistų desantininkai rasdavo prieglobstį.’’ ( 13 )

Aptvaras miške, kuriame buvo tardomi ir kankinami asmenys, patekę į agentų smogikų rankas. Nuotrauka gauta iš agento smogiko Eduardo Motiejūno brolio Vlado Motiejūno. Nuotrauka – V.Krikštaponio nuosavybė

B.Kviklys nurodo, kad ši informacija suteikta Vytauto V. Virsnio. Žinoma kad tai Laumakių kaime gimusio, o 1944 m. pasitraukusio į Vakarus Alfonso Vytauto Braziulio slapyvardis. Tačiau B. Kvikliui pateikta informacija apie Laumakių kaimo tragediją buvo netiksli.

Štai kaip apie tą įvykį anuomet viskas buvo nušviečiama anuometinio saugumo dokumentuose. ,, Apie kovos su antitarybiniu pogrindžiu ir banditizmu Šiaulių apskrities teritorijoje 1946 m. balandžio mėnesio rezultatus’’ Vidaus reikalų komisarui gen. Juozui Bartašiūnui ataskaitoje rašoma:

„ 1946 m. balandžio 22 d. Šiaulių apskrityje, Gruzdžių valsčiuje, Laumakių kaime, nežinoma šešių žmonių grupė Vinco Rimdžiaus sodyboje nužudė: Vincą Rimdžių, 1897 metų gimimo, buožę, turintį 28 ha žemės, banditų rėmėją; Barborą Rimdžiuvienę, 1914 metų gimimo, Vinco žmoną; Vacį Meirį – 1908 metų gimimo valstietį; Praną Džiugį – 1889 metų gimimo valstietį; Roką Šapkų – 53 metų valstietį vidutinioką, vokiečių policininko tėvą; Andriuką Šapkų, 1929 metų gimimo, Roko sūnų; Bronę Šapkutę. 13 metų, Roko dukrą; Genę Žemeckaitę, 1928 metų gimimo; Bronę Vivadaitę, 1895 metų gimimo, Vinco Rimdžiaus darbininkę; Vladą Bandzą, 1900 metų gimimo; Oną Bandzienę, 50 metų; Juozą Bandzą, 7 metų; Eugenijų Simonovičių, 1916 metų gimimo, Kėdainių miesto gyventoją; Jadvygą Simonovič, 20 metų.

Žudynės vyko tokiomis aplinkybėmis: minimi asmenys yra vietiniai Laumakių kaimo gyventojai ir Velykų proga surengė balių pas buožę Rimdžių. Balandžio 21 d. vakare ten užėjo nežinomi šeši banditai ir visą naktį kartu girtuokliavo. 22 – osios dienos rytą, apie 6 valandą, banditai sušaudė visus asmenis ir pasislėpė. Pagal turimas žinias banditai atėjo iš Joniškio valsčiaus ir, kaip nustatyta, jie ten nužudė devynis to valsčiaus gyventojus. Visos priemonės surasti banditus rezultatų nedavė.

Tyrimu nustatyta, kad nužudytasis Vincas Rimdžius – buožė, banditų rėmėjas, jo namuose dažnai lankydavosi banditai, kuriuos Rimdžius aprūpindavo maisto produktais.

Be to, nustatyta, kad banditai į Rimdžių namus atėjo vakare, per visą naktį baliavojo, o rytą susiginčijo su Rimdžiaus svečiais, t. y. su atsitiktinai ten buvusiu Eugenijumi Simonovičiumi, rusų tautybės. Ginčas įvykęs todėl, kad Simonovičius banditus, kurie save vadinę „ kovotojais už Lietuvos nepriklausomybę’’, pavadinęs banditais. Banditų paieška tęsiama.’’ ( 14 )

Analogiškai LKP ( b ) CK vėlesniais metais informavo ir KGB. Čia ataskaitoje rašoma:

„ 1946 04 22 Laumakiuose banditų rėmėjas buožė Vincas Rimdžius savo namuose Velykų religinės šventės proga surengė išgertuves. Į išgertuves buvo pakviesti turtingi kaimo gyventojai. Pragirtuokliavus visą dieną, vakare Rimdžius į išgertuves pasikvietė 6 banditus, kurie taip pat visą naktį girtuokliavo. Nusigėrę banditai paryčiais sušaudė visus vakarėlio dalyvius – 14 žmonių, tarp jų trijų asmenų Vinco Rimdžiaus šeimą ir pasislėpė’’. ( 15 )

Abi čekistų ataskaitos sukurptos pagal vieną sovietinį „ klasių kovos teorijos standartą’’. Pagal tai, turėjęs 28 ha žemės, V. Rimdžius buvo automatiškai priskirtas „ buožių’’ kategorijai. O „ buožės’’ turėjo juk būti „ banditų’’ rėmėjais. Norėta įteigti, kad nusigėrę „ liaudies priešai’’ suvedinėja sąskaitas tarp savęs. Kiek įtikinamesnė pasirodė ataskaita, skirta gen. J. Bartašiūnui, kurioje teigiama – rusas įžeidė „ banditus’’, todėl jie visus ir sušaudė.

Nežinančiajam gali kilti klausimas, o kas tas „ buožė, banditų rėmėjas’’ V. Rimdžius? Vargu ar būtų galima pavadinti jį „ buože’’. V. Rimdžius tik teturėjo 28 ha ne itin derlingos bei akmenuotos žemės. Beje labiau šiuose kraštuose buvo žinomas jo brolis Rapolas Rimdžius, apie kurį Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma:

„ Rimdžius Rapolas (1904. X. 2 Staneliuose (Joniškio rj.) – 1944. I. 4 Šiaulių aps.) – revoliucinio judėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Valstietis. Baigęs Šiaulių suaugusiųjų g – jos 3 klases, mokėsi Gruzdžių specialioje žemės ūkio mokykloje (1926 m. už antiklerikalinę veiklą iš jos pašalintas). Nuo 1924 veikė jaunimiečių org – joje, „ Kultūros’’ būrelyje. Jaunimiečių Šiaulių aps. org – jų suvažiavime ( 1934 ) pasiūlė nepasitikėjimo liaudininkų vadovais rezoliuciją, kurią suvažiavimas priėmė. Nuo 1934 Komunistų partijos narys. Už rev. Veiklą 1934 suimtas ir 1935 nuteistas 4 metus kalėti. 1939 – 40 LKP Šiaulių aps. k – to sekretorius. 1940 išrinktas Liaudies Seimo atstovu. 1940 – 41 LKP Šiaulių aps. k – to skyriaus vedėjas. 1942 p. Raudonosios armijos 16 liet. Divizijos karys. 1942. VIII Kanapinio pavarde atvyko į Lietuvą partiz. Kovai. Priklausė Dūdos partizanų grupei (Šiaulių aps.). Žuvo kovoje su priešais.’’ (16)

Kaip žinoma, tąkart ardomajai diversinei veiklai NKVD, kartu su R. Rimdžiumi į Lietuvą atsiuntė Joną Bakutį, Stasį Kursevičių, Mykolą Šunakevičių ir Albertą Kynastą. Šie asmenys sudarė Dūdos grupę. S. Kursevičiui bei M. Šunakevičiui išvykus į Raseinių apskritį, žuvus A. Kynastui ir R. Rimdžiui, o J. Bakučiui pasislėpus, ši teroristinė grupė iširo.

 

MGB Žagarės valsčiaus operatyvinis įgaliotinis Vytautas Tumas. LYA nuosavybė

R.Rimdžius, brolio Vinco aprūpinamas maistu, slapstėsi netoliese esančiame Tyrelio miške ir buvo nukautas pirmosiomis 1944 m.dienomis. Žinoma ir tai jog brolių R. ir V. Rimdžių pažiūros nesiskyrė. O MGB ar KGB ataskaitose apie tai net neužsimenama. Tad buvo galima teigti, kad laisvės kovotojai atkeršijo sovietų valdžios simpatikui.

Tendencingai sovietų saugumas nutylėjo ir apie Eugenijų Simonovičių. Dar ne taip senai vyresniosios kartos Gruzdžių miestelio gyventojai kalbėjo, kad šis buvęs Šapkų žentas, sovietinės armijos karo lakūnas, ant krūtinės nešiojęs „ aukso žvaigždę’’ ( 17, 18 ). Apie tai matyt MGB bei KGB ataskaitose nerašoma todėl, kad aukštesnė valdžia neverstų čekistų išsiaiškinti tikrųjų žudynių užsakovų ir vykdytojų.

Tad kas gi įvykdė šį kraupų nusikaltimą? Dar 1945 m. pabaigoje Joniškio apskrityje NKVD sudarė agentų smogikų būrį, kuriam vadovavo buvęs partizanas Aleksandras Gumbelevičius, čekistų užverbuotas slapyvardžiu „ Savas’’. Į šio būrio sudėtį įėjo Edvardas Motiejūnas, Kazys Bučas ir Aleksas Bagužas. Dar 1945 – ųjų pabaigoje šis būrys buvo pasiųstas „ praktiniam darbui’ į Linkaičių (dab. Joniškio raj.) valsčių, kad įsilietų į kapitono Paltaroko vadovaujamą laisvės kovotojų būrį. Savo užduoties šiam agentų smogikų būriui įvykdyti nepavyko. Būriui buvo įsakyta netoli Daunoravos miško ( dab. Joniškio raj. ) laukti ir žūt būt susitikti su „ banditais’’. Tikėtasi partizanus susitikus, juos ištardyti ir užverbuoti. Tam tikslui prie šio agentų smogikų būrio prisijungė penktasis „ partizanas’’ – MGB Žagarės valsčiaus ( dab. Joniškio raj. ) operatyvinis įgaliotinis jaun. ltn. Vytautas Tumas. ( 19 )

Kas gi vyko toliau? Bene įtikinamiausią versiją pateikė istorikas Simonas Norbutas, kuris remdamasis buvusiu KGB archyvu, rašė:

„… Reikia daryti išvadą, – skundžiasi emgėbistai, – kad Daunoravos miško aplinkiniuose kaimuose yra rėmėjų bazė, kuri apie mūsų pasirodymą praneša banditams’’, – t. y. partizanams.

Bet štai per rajonus aplink Jurdaičių mišką (dab. Joniškio raj.), kuriuose partizanai veikė aktyviausiai, nusirito keistų, žiaurių ir beprasmių teroro aktų banga, kurios ir šiandien vietiniai žmonės negali užmiršti.

1946 m. balandžio 16 d. Vidurnaktis. Į Skaistgirio valsčiaus Mončių kaimo gyventojo Klemo Vainausko namus suvirto trys automatais ginkluoti vyrai. Du liko už durų. Nušovė šeimininką ( 41 m. ), jo žmoną Antaniną ( 36 m. ) ir dukterį Lienę ( 14 m. ). Tris vaikučius nuo 3 iki 8 metų paliko gyvus.

Po valandos ( apie 2 valandą ) įsiveržė į Kazio Povilaičio (62 m.) sodybą. Šūviais išvarpė duris, automatų buožėmis išdaužė langus. Sulindę pro juos į vidų, reikalavo pinigų. Negavę, Povilaitį nušovė.

Užsuko pas Antaną Nudužą (52 m.). Atėmė drabužius, pinigus. Šeimininką nušovė.

Išdaužė Jono Klimaičio langus. Šaudė. Grasino. Klausė kelio.

Joną Babrauską primušė. Atėmė kostiumą, pinigus…

Kitą naktį tas pats penketas suvirto į Butniūnų kaimo ūkininko Stasio Šliažo namus. Du šmirinėjo po kambarius, kažko ieškodami, o trys žiauriai kankindami, daužė šeimininką, reikalaudami ginklo. Gretimame kambaryje miegojusi Šliažo tarnaitė Antanina Gedaminskaitė (23 m.) įsibrovėlius apšaukė chuliganais. Ją nušovė čia pat, lovoje.

Išėję iš Šliažo sodybos, pasiskirstė į dvi grupes.

Vieni nuėjo pas atokiau gyvenančią senutę Adomaitienę (apie 70 m.). Nušovė ją ant slenksčio, o sodybą padegė. Po to nušovė netoliese gyvenusius brolius Vincą ( 25 m. ) ir Julių ( 20 m. ) Pranius. Sodybą su turtu ir gyvuliais sudegino.

Kiti per tą laiką nuėjo į Normančius. Įsibrovė pas Stasį Jančiauską (25 m.). Reikalavo pinigų. Tas nedavė. Tada, išsivedę į kiemą, nušovė.

Baigę „ darbą’’, davė signalą – raudoną raketą – ir nuėjo nežinoma kryptimi.

„ Pasislėpė Jurdaičių miškuose, kad iš ten pereitų į Gruzdžių valsčių siekiančius Tyrelius’’, – pranašiškai, kaip vėliau paaiškėjo, teigė MGB strategai.

Viena naktis – penkios aukos. Dvi naktys – dešimt lavonų. Kas tie nelaimingieji? Kokia jų kaltė?

Mažažemiams Vainauskams buvo paskirti keli hektarai žemės iš partizano Adolfo Valančiaus – Tarzano tėvų ūkio. Kaip pranešė MGB agentūra, Valančius buvo susitikęs Vainauską. Kalbėjosi. Nieko… Dabar iššaudė.

Povilaitis… Neįsileido į namus.

Gedaminskaitė apšaukė chuliganais.

Adomaitienės sūnus, žuvęs prieš pusmetį, buvo stribas.

Praniai tarnavo kariuomenėje.

Naudužas – kaimo seniūnas.

Jančiauskas – stalius. Buvo įstojęs į stribus, bet pasitraukė. Neilgai padirbo seniūno padėjėju. Atsisakė. Keturis kartus partizanai buvo jį išsivedę į mišką, tačiau vis paleisdavo. „Jančiauskas – banditų informatorius, – nusprendė MGB autoritetai. – išsivedimas į mišką – konspiracija.’’

Kiekvienam numatoma dingstis, ir nėra nė vieno tikro aktyvisto ar išdaviko.

O žudikai? Apsivilkę kariškomis milinėmis. Ginkluoti automatais. Kalbėjo rusiškai ir lietuviškai. Atpažinti nebuvo galima nė vieno, nes neleisdavo degti šviesos. Buvo girti arba bent sunkiai įkaušę. Pas Povilaičius „pamiršo’’ portfelį.

Baigiamasis šių šiurpių balandžio žudynių akordas – Gruzdžių valsčiaus Laumakių kaimo tragedija.

Laumakiai – kaimas kitoje Jurdaičių – Tyrelio miškų masyvų pusėje.

Čia 1946 m. balandžio 22 d. ankstų rytą buvo nužudyta keturiolika pas ūkininką Vincą Rimdžių Velykas šventusių žmonių…’’ (20)

Bet grįžkime atgal. Skaistgirio valsčiuje tomis krauju atžymėtomis naktimis siautėjo penki žmogžudžiai, o į Laumakius atėjo šešiese. Tai kas gi tas šeštasis? Į tai nesenai padėjo atsakyti Kaune tebegyvenantis buvęs Jankūnų kaimo (dab. Joniškio raj.) gyventojas Vincas Poškus. Jis prisimena štai ką:

„… Brolis Jonas tomis dienomis buvo atvažiavęs pas mus. Vieną 1946 metų balandžio dienos pavakarę pas mus užėjo penki ginkluoti vyrai, tarp kurių brolis atpažino čekistą iš Žagarės Vytautą Tumą. Visi, išskyrus Tumą buvo apsirengę smetoninės kariuomenės uniformomis. Pradžioje pamatęs beateinančiuosius, brolis išsigando, nes jis buvo Žagarės valsčiaus liaudies gynėju. Tačiau kai susitiko su Tumu, abejonių nebeliko. Jie vienas kitą pažino. Visi pas mus išnakvojo. Kitos dienos rytą, vienas iš atėjusiųjų ir mano brolis, pasikinkę mūsų arklį, išvažiavo į Gruzdžius. Iš ten grįžo jau po pietų. Su jais kartu buvo Gruzdžių valsčiaus liaudies gynėjas Juozas Leistrumas, kurį aš pažinau dar iki karo. Tos dienos vakarą brolis pasiliko pas mus, o Leistrumas su Tumu ir kitais tą patį vakarą kažkur išėjo. Broliui Tumas sakė, kad eis link Gruzdžių. Po keletos dienų sužinojome kad buvo nušautų žmonių Skaistgirio valsčiuje, o vėliau ir Laumakiuose, anoj pusėj Mūšos. Po kurio laiko broliui iš Žagarės atvažiavus pas mus, tėvas paklausė, kas tai galėjo padaryti? Tą kartą Jonas nieko nepasakė. Tik jau vėliau, kartą jis man prasitarė, kad Mončių, Butniūnų, Normančių ir Laumakių kaimuose žmones šaudė ta pati kompanija, kuri pas mus tąkart viešėjo. Tai pasakęs brolis prisakė tylėti…’’ (21)

Agentų smogikų būrys po žudynių Laumakiuose, tąkart išėjo nežinoma kryptimi ir niekada šio būro žudikai nebuvo  surasti ir nubausti.

Tiek pokario, tiek ir vėlesniais metais sovietinis saugumas žūtbūt stengėsi įteigti, kad visos šios žudynės būtų priskirtos laisvės kovotojams, bet aplinkinių kaimų gyventojai, šia, sovietų skelbiama „ tiesa’’ niekada taip ir nepatikėjo. Daug kas manė, kad tai stribų darbas.

Užklaustas, ar žudynės Laumakiuose – partizanų darbas, tose apylinkėse veikusio laisvės kovotojų būrio vadas Juozas Kumpis – Cvirka atsakė:

„ Mes ne tokie kvaili, kad žudytume ten kur gyvename.’’ (22)

Apie 1960 – uosius metus, Laumakiuose nužudytųjų giminės (Juozas Krasauskas, Vaclovas  Džiugys, Elžbieta Tarailienė ir kt.) kreipėsi į KGB, reikalaudami kad žudikams būtų iškelta baudžiamoji byla. Nors buvo apklausta daug liudytojų, tačiau čekistai tendencingai stengėsi ne rasti kaltuosius, bet nutildyti tiesos ieškotojus, grasinant  jiems baudžiamąja atsakomybe už tariamai neteisingus parodymus, taip pat reikalaudami pasakyti kas ir ką kada kalbėjo, kad šios žudynės stribų ar čekistų darbas. Taip iškelta baudžiamoji byla, 1962 m. gruodžio 10 d., „ neradus kaltų’’, buvo nutraukta. (23, 24)

Pravartu pažymėti tai, jog 1946 m. balandžio 22 d. Laumakiuose įvykusių žudynių metu liko gyvų!

Kas tai? Tai 7 metų Onutė Vaivadaitė ir 3 metų Kostukas Šapkus. Jie žudynių metu spėjo pasislėpti po lova.

Koks gi  šių dviejų vaikų tolimesnis likimas? Onutę Vaivadaitę pasiėmė auginti buvęs Gruzdžių apylinkės pirmininkas Juozas Krasauskas, suteikęs jai Mėlynaitės pavardę. Ši iki 1958 m. gyveno Gruzdžiuose, kol ištekėjusi išsikėlė gyventi į Šiaulius. Gyvenusi su milicijos pareigūnu su kuriuo susilaukusi vaiko. Anot ją pažinojusiųjų, ši buvusi keistoko būdo. Tolimesnius jos likimas nežinomas. (25, 26, 27)

Grupė agentų smogikų. Trečias iš kairės A. Gumbelevičius – Savas (nurodė V. Poškus). Nuotrauka LYA nuosavybė

Kiek kitaip susiklostė Kostuko Šapkaus likimas. Jį įsivaikino buvęs LSSR Profesinių sąjungų respublikinės tarybos pirmininkas Boleslovas Baranauskas. ( 28, 29 ) Sovietmečiu buvęs R. Šapkaus sūnus vedė buvusio LKP CK I – jo sekretoriaus Petro Griškevičiaus dukrą Ireną ir tapo jo žentu. Jis apie tragišką savo vaikystę ir dar tragiškesnį savo artimų žmonių likimą bei jų žudikų pavardes sužinojo po daugelio metų iš šio rašinio autoriaus tada, kai Lietuvoje jau buvo pasikeitusi politinė santvarka.

Aukų tąkart Laumakiuose galėjo būti ir daugiau. Tiko vos „per plauką’’  kai kam pavyko mirties išvengti. Štai iki šiol Gruzdžiuose gyvenanti Konstancija Balčiūnienė teigia, jog Velykų šventėje, Rimdžių pakviesta dalyvavusi ir ji, buvusi jų dukters klasės draugė. Tačiau negera, slegianti nuojauta trukdė linksmintis ir Konstancija su seserimi, vakare, jau nusileidus saulei, išėjo namo…

Saveikiuose gyvenantis Vytautas Pilvinis pasakojo apie Velykų vakarą pas Rimdžius buvusį Beną Bagužą. Vakare 8 – 9 valandą jo dukra pradėjusi prašyti eiti namo, nes labai norinti miego. Namie žmona jam patarė nebegrįžti- nueisiąs rytą. B. Bagužas sakydavęs, kad dukra jį išgelbėjusi nuo mirties. (30)

Iš šių dienų pozicijų žiūrint į žiaurius pokario metų įvykius, visiškai nesunku suprasti, kad sovietai,o ypač jų represinės struktūros, slėpė savo bendrų įvykdytas kruvinas piktadarybes. Tačiau sunku suprasti tai, kai šio laikotarpio Lietuvos istorikai, o ypač kaip Mindaugas Pocius yra linkęs apeiti arba nutylėti sovietų represinių struktūrų, o šiuo atveju agentų smogikų įvykdytus kraupius nusikaltimus prieš civilius asmenis. Pateikiu vieną ištrauką iš M. Pociaus knygos „ kita mėnulio pusė’’, išleistos 2010 metais. Štai ką šis istorikas, minėdamas agentus smogikus rašė:

„… Šiuolaikinėje dominuojančioje istoriografijoje ir viešojoje opinijoje vis dar kultivuojamas mitas, kad šeimų žudymas – agentų smogikų darbas. Iš tiesų specialiosios grupės, vaizduodamos laisvės kovotojus, kartais išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas, tačiau šios aukos būdavo pateikiamos ne kaip laisvės kovotojų darbas, o kaip susirėmimų su kariuomene metu žuvę „ banditai’’. Sušaudyti civiliai buvo numetami viešose vietose – išniekinami kartu su žuvusiais partizanais.

Specialiosioms grupėms niekada nebuvo keliamas uždavinys naikinti civilių šeimas, kad būtų sukompromituoti partizanai. Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, įtikinančių, kad, siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą…’’ ( 31 )

Kyla klausimas: gal istorikui M. Pociui mano šiame rašinyje pateiktos dokumentų ištraukos, kuriuose patys sovietų saugumiečiai demaskuoja agentų smogikų šaltakraujiškai įvykdytų ne laisvės kovotojų rėmėjų, o eilinių, niekur nesikišusių gyventojų nužudymus, nėra prieinamos šiais laikais šiam istorikui? Tuo tarpu anot M. Pociaus, agentų smogikų išžudytų civilių šeimų nariai yra mitas! Nori nenori, pradedi mąstyti, ar tik šis istorikas nesistengia tokiais teiginiais pridengti tai, ką per ilgus sovietmečio dešimtmečius, tendencingai nuo visuomenės slėpė sovietų valdžia ir KGB, stengdamiesi savo pavaldinių įvykdytus nusikaltimus primesti laisvės kovotojams. Ar tai ne tendencingas siekimas šaltakraujus nekaltų žmonių žudikus pavaizduoti „nekaltais avinėliais’’. Esant diplomuotu istoriku ir kai atviros jau archyvų durys, nesugebama aptikti „svarių įrodymų’’, kai jų pakankamai yra, tai tarsi išpilamas pliūpsnis sovietinio melo, naujajai kartai „plaunant smegenis’’. Kas lietuvių tautai buvo iki galo nepadaryta sovietmečiu, visa tai bandoma padaryti dabar.

Šaltiniai:

  1. Lietuvos Ypatingasis Archyvas ( toliau LYA ). – F. 41. – Ap. 3. – B. 1936. – L. 39.
  2. Ten pat. – L. 40.

      3.Specialiųjų grupių agentai smogikai. – Kn.: Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD – MGB dokumentuose 1944 – 1953 metais. –  K, 1996. – 62 – 71.

  1. Buvęs Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Valstybės Saugumo Komiteto Archyvas ( toliau Buv. LSSR VSKA ). – F.3. – B. 33/13. – L. 56 – 60.
  2. Nijolė Gaškaitė. Žmonės be Dievo: NKVD agentai smogikai // Tėvynės sargas. – 1994. – Nr. 1 – 2. – P. 42 – 44.
  3. Buv. LSSR VSKA. – F. 3. – B. 22/4. – L. 176.
  4. Ten pat. – L. 177.
  5. Ten pat. – B. 33/13. – 36 – 53.
  6. Ten pat. – L. 56 – 60.
  7. Ten pat. – F. 16. – B. 224/11. – L. 97.
  8. LYA. – F. 10. – Ap. 2. – B. 9/5. – L. 107.
  9. Ten pat. – L. 107.
  10. Laumakiai. – Kn.: Mūsų Lietuva. – T. 3.- ( Sudarytojas Bronius Kviklys ). – Bostonas, 1966. – P. 38 – 39.
  11. LYA. – F.3. – B. 20/154. – L. 149 – 151.
  12. Ten pat. – F. 3377. – Ap. 55. – B. 84. – L. 149 – 151.
  13. Rapolas Rimdžius. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T. 3. – V, 1971. – P. 82.
  14. Pagal autoriaus pokalbį su Edvardu Gasparaičiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 1994 m. birželio 11 d.
  15. Pagal autoriaus pokalbį su Antanu Ruginiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2011 m. birželio 6 d.
  16. Pagal autoriaus pokalbį su Vladu Motiejūnu. – Kėdainiai. – 1998 m. liepos 12 d.
  17. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 29 – 30.
  18. Autoriaus pokalbis su Vincu Poškumi. – Kaunas. – 2001 m. liepos 15 d.
  19. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P.30.
  20. Pagal autoriaus pokalbį su Valdemaru Meiliuliu. – Šakyna, Šiaulių raj. – 1995 m. rugsėjo 12 d.
  21. Pagal autoriaus pokalbį su Pranciškumi Čerapoku. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2001 m. spalio 3 d.
  22. Pagal autoriaus pokalbį su Antanu Ruginiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2011 m. birželio 6 d.
  23. Pagal autoriaus pokalbį su Valdemaru Meiliuliu. – Šakyna, Šiaulių raj. – 1995 m. rugsėjo 12 d.
  24. Pagal autoriaus pokalbį su Pranciškumi Čerapoku. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2001 m. spalio 3 d.
  25. Pagal autoriaus pokalbį su Vytautu Tininiu. – Vilnius. – 1997 m. gruodžio 14 d.
  26. Pagal autoriaus pokalbį su Vladimiru Beriozovu. – Vilnius. – 1999 m. kovo 28 d.
  27. Algimantas Brikas. Pokario tragediją primins paminklinis akmuo // Šiaulių kraštas. – 2009 m. balandžio 21 d.
  28. Mindaugas Pocius. Tikrosios istorijos baimė // Opozicija. – 2011. 02. 10 – 2011. 02. 16. – Nr. 6 ( 852 ). – P. 8.

Nuomonės, diskusijos, komentarai Rusijos okupacija , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra