Vilius Šadauskas. Helovinas Lietuvoje: senųjų papročių atgimimas ar kultūrinis kičas?

Autorius: Data: 2014-10-31, 16:08 Spausdinti

Ruduo, o konkrečiai spalio mėnesio pabaiga ir lapkričio mėnesio pradžia krikščioniškoje Lietuvoje daugelį amžių asocijavosi su mirusiųjų prisiminimo ir pagerbimo tradicijomis – Visų šventųjų ir Vėlinių šventėmis. Šios specifinės dienos sovietinės okupacijos metais taip pat įgavo ir patriotinį bei rezistencinį, prieš esamą valdžios politiką nukreipto judėjimo atspalvį. Dažnos Vėlinės LTSR keldavo valdžios struktūrų nerimą, nes pasižymėdavo jaunimo demonstracijomis miestuose, tikinčiųjų procesijomis iš bažnyčios į kapines provincijoje. Atgavus nepriklausomybę, Vėlinės ir Visų šventųjų diena tapo grynai krikščioniška rimties, susikaupimo ir mirusių artimųjų kapų lankymo data.

Aiškesnių šių tradicijų pokyčių galima pradėti įžvelgti šio dešimtmečio pradžioje. Pirmiausia dėl televizijos rodomų filmų, o vėliau dėl didelio emigravusių lietuvių srauto, grįžtančio Vėlinių šventėms namo, Lietuvoje buvo pasėta Vakaruose populiarios Helovino šventės tradicija. Pirminiame etape Heloviną Lietuvoje būtų galima laikyti mažų grupelių, įvairovės ir netradicinio pasilinksminimo formų ieškančių žmonių, dažniausiai jaunuolių švente. Ši šventė darė mažą įtaką bendroms Vėlinių tradicijoms. Dažnas žmogus nuo 30 metų apie ją daugiausia buvo girdėjęs tik per televiziją. Tačiau situacija iš esmės pasikeitė, kai komersantai pastebėję vis populiarėjančią tarp jaunimo Helovino šventę, nusprendė paversti ją puikia priemone gauti pelno. Štai čia aiškiai galima matyti antrą Helovino reiškinio įsitvirtinimo Lietuvoje etapą, kai parduotuvėse ir prekybos centruose pradėjo atsirasti pavieniai Helovino atributų skyreliai. Galimybė įsigyti kaukę ar gąsdinantį niekutį ir nustebinti draugus dar labiau paskatino jaunimą spalio 31 dieną švęsti Heloviną. Šiandien galima teigti, kad pereiname iš antrojo į trečiąjį etapą – masinį Helovino plitimą ir tradicijų įsitvirtinimą Lietuvoje. Daugelyje prekybos centrų lengvai galima įsigyti šventei reikalingų atributų, miestuose dauguma naktinių klubų turi suplanavę specialias Helovino programas spalio 31 dienai, daugelis mokyklinio amžiaus ir vyresnių jaunuolių su entuziazmu ruošiasi ir švenčia šią šventę tarpusavio susibūrimuose.

Taigi, kaip turėtume vertinti visą šį reiškinį? Paklausus žmonių, ką jie apie tai mano, susilaukiame daug skirtingų požiūrių. Atlikus trumpą apklausą galima matyti tam tikrų dėsningumų. Vyresnė karta arba nežino, arba neigiamai vertina Helovino šventimą Lietuvoje. Vidutinio amžiaus žmonės ir tradicinių vertybių linkęs laikytis jaunimas taip pat Heloviną vertina kritiškai, kai kada savo požiūrį papildydami tokio karnavalo buvimą esant svetimybe ir visiška priešprieša esančioms mirusiųjų pagerbimo šventėms. Tačiau galime rasti ir labai daug Helovino šalininkų, kurie paprastai ir patys yra jį švenčiantys. Dažnas komentaras, kad tai nieko blogo, tik puiki proga pasilinksminti ir gerai praleisti laiką. Yra ir tokių, kurie labai nesureikšmina nei krikščioniškų Vėlinių, nei Helovino ir negali kritiškai vertinti situacijos. Retai, bet taip pat yra teiginių, kad Helovinas – tai pagoniško Lietuvos kultūros laikotarpio reliktas, kuris buvo užgniaužtas krikščionybės, o dabar, stiprėjant visuomenės liberalizmui, vėl gali būti švenčiamas. Žinoma, pagal tai, kas susiję su žmogaus auklėjimu šeimoje ir asmeniniu pasirinkimu, kas nulemia Helovino vertinimo kryptis, aiškiai galima suprasti. Tačiau kaip yra dėl pagoniško papročio atgimimo? Norint atsakyti į šį klausimą turime trumpai apžvelgti Helovino tradicijos gimimą ir galimas jo sąsajas su senaisiais lietuvių tikėjimais bei liaudies tradicijomis.

Helovino tradicijų gimimas ir genezė

Helovino pradžia siejama su senuoju keltų kalendoriumi. Kadangi, pagal keltų pasaulio suvokimo modelį, metai buvo skirstomi į šviesiąją ir tamsiąją puses, spalio 31 d. jiems turėjo ypatingą reikšmę. Vertinant iš mūsų kalendorinės sistemos pozicijų (Grigaliaus kalendoriaus), šiandienė Helovino data sutapo su keltų tamsiosios metų pusės pradžia.

Prieš tūkstančius metų keltai Helovino naktį švęsdavo savo rudens derliaus šventę ir kartu sutikdavo Naujuosius metus. Čia taip pat galima įžvelgti atitinkamas keltų pasaulėvaizdžio asociacijas su gamtos reiškinių dėsningumais. Gamtoje pavasarį prasidėjusi gyvybė metų eigoje išblėsta ir rudenį, kada nuimamas derlius, augmenija „numiršta“. Dienos trumpėja, naktys ilgėja – prasideda tamsusis metų periodas, kai viskas apmiršta. Be viso to, keltai spalio 31 dieną suvokė kaip ypatingą, kada dėl gamtos virsmų laikas ir erdvė tampa nepatvarūs. Dėl šios priežasties mirusiųjų dvasios ir kitos realybės reiškiniai tą naktį įsiveržia į mūsų pasaulį. Šio pasaulėžiūros vaizdinio pagrindu folklore pradeda formuotis pasakojimai apie žmonių apsilankymus nežinomuose pasauliuose ir susidūrimus su mirusių artimųjų dvasiomis. Tokių asociacijų su mirusiaisiais ir tam tikrais šiuos tikėjimus sekusiais ritualais galime aptikti daugelyje senųjų pasaulio kultūrų. Ypač agrarinėse bendruomenėse, per santykį pavasaris – gimimas, ruduo – mirtis.

Mūsų laikus visos šios tradicijos pasiekė per krikščionybę. Plintanti ankstyvoji krikščionybė dažnu atveju perėmė ir kai kuriuos pagoniškus ritualus. Taip dažniausiai nutikdavo dėl negalėjimo jų panaikinti ar išstumti dėl gilaus ritualo įsišaknijimo vietos bendruomenėse. Siejant su Helovinu, pagoniškoje romėnų religijoje taip atsitiko su Lemuria. Tai buvo kovo 13-ąją Romos pagonių minima diena susijusi su mirusiaisiais. Tikėta, kad larvai (dar kitaip lavarai arba lemūrai) – mirusiųjų dvasios, atgydavusios ir medžiodavusios gyvuosius. Norėdami nuo jų apsisaugoti ir juos pasotinti, romėnai ant mirusiųjų kapų pildavo pieną arba dėdavo nedidelius pyragus. Krikščionys negebėdami išstumti šio papročio 609 m. kovo 13 dieną paskelbė Visų šventųjų diena, skirta pagerbti pačius švenčiausius mirusius krikščionis.

Po sėkmingo įsitvirtinimo Visų šventųjų šventės datą buvo nuspręsta perkelti į lapkričio 1 dieną, siekiant panaikinti egzistavusius keltiškos, pagoniškos rudens derliaus šventės reliktus. Kadangi derliaus šventė buvo dieną prieš Visų šventųjų šventę, spalio 31-oji buvo pradėta vadinti Visų šventųjų išvakarėmis (All Hallows Ewening). Laiko tėkmėje šis pavadinimas sutrumpėjo į Halloween. Panašiu metu, kai buvo perkeltas Visų šventųjų šventės laikas, lapkričio 2-oji virto Vėlinėmis – diena, skirta pagerbti visus mirusiuosius. Dėl šios priežasties vėlesnis Helovino šventimas toliau išlaikė savo artimas sąsajas su mirusiaisiais. Tačiau iš kur atsirado visos kitos šiandienos visuomenei įprastos Helovino tradicijos?

Kad ir kaip būtų keista, ėjimo per kiemus ir vaišių prašymo tradicija taip pat susijusi su mirusiaisiais. Krikščionybėje egzistuoja trys pomirtinio pasaulio erdvės, į kurias gali patekti mirusiojo siela: rojus, pragaras ir skaistykla. Pragare ir rojuje esančios sielos likimas aiškus, o skaistykloje esanti siela yra tarsi pusiaukelėje, kur atlikusi tam tikras bausmes patenka į rojų. Viena aišku, tai nėra miela vieta sielai būti, taigi artimieji savo maldomis stengiasi ją iš ten išlaisvinti. Kaip tuo laiku teigė Bažnyčios mokymas, kuo daugiau maldų – tuo greitesnis kelias į dangų. Siekdami padidinti besimeldžiančiųjų už artimuosius skaičių, tikintieji pradėjo duoti elgetoms specialius ta proga iškeptus pyragus, kad šie mainais melstųsi, už ką bus paprašyti. Deja, toks paprotys turėjo ir savo neigiamą pusę. Pas žmones kepinių einantys prašyti elgetos su laiku tapo įžūlūs ir, siekdami susirinkti daugiau vaišių, keletą kartų eidavo į tuos pačius namus. Kad nebūtų atpažinti, pradėjo dėtis kaukes. Iš čia kyla viena Helovino kaukių atsiradimo priežasčių. Pastaroji yra labiau praktinė, o kita aiškiai susijusi su senųjų tikėjimų apie kitų pasalių būtybes reliktais. Tam, kad Helovino naktį klajojančios piktosios dvasios nepažintų gyvųjų, spalio 31-osios naktį vaikščiota su kaukėmis. Pirmieji kaukių vaizdiniai siejosi su tuo, kas to meto žmones labiausiai gąsdino – raganomis, velniais ir demonais. Būtent iš XVI a. mūsų dienas pasiekia juodai apsirengusios šlykščios susivėlusios raganos su šluota arba maišančios katilą vaizdinys.

XVII a. Helovinas pasiekia savo šventimo viršūnę Vakarų Europoje, tačiau tai dar anaiptol nėra dabar mums suvokiamas „mirties ir tamsiųjų jėgų festivalis“. Anglijoje to laiko Helovino tradicijos buvo labai panašios į mūsų švenčiamas Užgavėnes. Žmonės, persirengę įvairias kostiumais, eidavo per kiemus prašydami vaišių ir mainais už jas dainuodavo dainas, krėsdavo išdaigas. JAV Helovinas iš Vakarų Europos pasiekė per nepuritoniškus naujakurius (Puritonai Dievo mokymą pažino tiesiogiai iš šventųjų tekstų, taigi toks dalykas kaip su demonais ir piktosiomis dvasiomis susijusi šventė jiems buvo griežtai nepriimtinas.). JAV pradedantis įsitvirtinti Helovino reiškinys įgavo ir savitų naujų bruožų. Tuo laiku, apie 1800–1900 metus, kada Helovinas pradėjo plisti JAV, 1861–1865 m. vyko pilietinis karas. Dėl didžiulio žuvusiųjų ir nepatvirtintų žuvusiais karių skaičiaus (šeimos vis dar tikėjosi juos grįšiant) atsirado pasakojimų apie vaiduoklius, kurie apsireiškia mirusiųjų artimųjų pavidalu. Iš čia Helovino tradicijoje atsirado vaiduoklių ir numirėlių vaizdiniai. Na, ir, žinoma, pats pagrindinis Helovino simbolis – žibintas, išpjautas moliūge. Tikrasis jo pavadinimas – „Džeko žibintas“. Šie žibintai pirmiausia atsirado europietiškoje Helovino šventimo tradicijoje ir buvo skobiami iš ropės. Kaip pasakoja legenda, Džekas buvęs toks baisus nusikaltėlis, kad net buvo išmestas iš pragaro. Velnias, kad visada žinotų, kur jis yra, davė kibirkštį iš pragaro, kurią Džekas įsidėjo į išskobtą ropę. JAV ropę pakeitė moliūgas, o pats žibintas reikalingas vaikščiojant Helovino naktį apsisaugoti nuo tarpuvartėse besislepiančių ir žmonių betykančių baubų.

Tokios Helovino tradicijos, kokias šiandien žinome, susiformavo XX a. Neretais atvejais vaikų išdaigos Helovino naktį peržengdavo ribas. Siekiant tai suvaldyti reikėjo sugalvoti, kur nukreipti vaikų energiją. Iš to ginė kostiumų konkursų, Helovinui skirtų atrakcionų ir vakarėlių tradicijos. Kartu atsirado ir daugelis dabar populiarių Helovino dekoracijų bei atributų. Pradėjęs populiarėti siaubo filmų žanras taip pat prisidėjo prie dabartinių Helovino atributų formavimo. Senojo pasaulio raganų ir demonų kaukes papildė šių laikų siaubo filmų personažai. Helovino šventė šiais laikais yra ne tik vaikų, kai kuriais atvejais mažiau vaikų, o labiau suaugusiųjų šventė. Tai nėra sudėtinga paaiškinti. Užsidėję kaukę suaugę žmonės gali laisviau pasijausti, įsigyventi į personažą, kuris gali būti ne tik gąsdinantis, bet ir viliokiškas, bei vieną naktį per metus atitrūkti nuo realaus pasaulio rutinos.

Krikščioniškos Visų šventųjų ir Vėlinių šventės Lietuvoje

Senovės lietuvių papročiai, kuriuos mums pateikia XV a. lenkų istoriko Jano Dlugošo pasakojimas, gali priminti jau aptartas senovės keltų tradicijas. Mūsų protėviai spalio pradžioje su visomis šeimomis eidavo į šventuosius miškus ir ten atlikdavo apeigas. Tris dienas būdavo atliekamos apeigos ir aukojama, o po to vykdavo šventimas, vaišės ir žaidimai, vaišinantis maisto numetant ant žemės kaip auką dvasioms. Tai buvo kiekvieno žmogaus prievolė, jos nebuvo galima nepaisyti, mat tokiu būdu buvo išreiškiama padėka dievams už suteiktą derlių. Vėliau tokia šventė imta vadinti rudens sambūriais, o apeiginis valgio likučių metimas ant žemės transformavosi į ritualinį mirusiųjų artimųjų dvasių maitinimą. Tikėta, kad vėlės, visus metus globojusios pasėlius, žiemą su derliumi grįžta į savo buveines, tad už globojimą jas reikia pamaitinti. Taigi, kaip ir buvo minėta, panašumų tikrai daug, kaip rodo rašytiniai šaltiniai, senovės lietuviai aptariamu laikotarpiu buvo tokia pat agrarinė bendruomenė, kaip ir daugelis Europoje. Keičiantis kalendoriaus sistemai, šie papročiai iš mėnesio pradžios nusikėlė į pabaigą ir susitapatino su krikščioniškomis šventėmis.

Krikščionybei įsigalėjus Lietuvoje dalis šių senųjų ritualų išliko. Per Vėlines, lankant artimųjų kapus, egzistavo paprotys ant kapo palikti ta proga iškeptus pyragus ir/arba ąsotį alaus (alus baltų kultūroje dažnu atveju naudojamas kaip apeiginis gėrimas). Vėlesniu laikotarpiu šis paprotys pakito ir tapo artimas Vakarų Europos Helovino elgetų maldų „pirkimo“ už pyragus tradicijai. Tačiau Lietuvoje ji buvo kiek kitokia. Užuot ėję per žmonių kiemus, elgetos Visų šventųjų ir Vėlinių švenčių laiku susiburdavo prie bažnyčios – šventoriuje. Atvykstantys į pamaldas tikintieji atsiveždavo specialius ta proga iškeptus pyragus, vadinamuosius „dziedus“. Pastarasis žodis gali būti vartojamas kaip sinonimas įvardyti elgetą, kuris pagal mokslininko A. J. Greimo tyrinėjimus senojoje pasaulėžiūroje turi artimą etimologiją su mirusiaisiais ir vėlių pasauliu. Elgetos, gavę pyragų, pažadėdavo melstis, už ką būdavo prašoma. Ilgainiui ši tradicija sunyko, o vaišių dėjimo ant kapų tradiciją pakeitė žvakučių deginimas.

Tačiau, kad ir matome tam tikrų šių rudens švenčių panašumų su Vakarų Europos krikščioniškojo ar keltiškojo laikotarpio tradicijomis, taip pat egzistuoja daug skirtumų, kurie neleidžia laikyti švenčių vienodomis. Vakarų Europoje mirusieji ir su jais susiję ritualai labiau asocijuojasi su mirusiųjų baime, o mūsų krašte tai daugiau padėkos ir pagarbos jiems išraiška. Yra asmenų, teigiančių, kad Lietuvoje įsitvirtinanti Helovino tradicija yra būtent šių papročių atgaivinimas. Deja, toks teiginys būtų klaidingas. Vienintelis analogas – rudens derliaus šventės paprotys, o tai, kaip buvo minėta, yra universalus reiškinys daugelyje agrarinių bendruomenių. Tikroji Helovino tradicija, kaip matome, gimsta iš vaišių už maldas rinkimo tradicijos. Lietuvoje tokios tradicijos nėra. Nors pyragų davimas elgetoms, sėdintiems šventoriuje, šiek tiek panašus, tačiau jis su laiku išnyko. Taigi, Helovinas Lietuvoje neturi tradicijos tęstinumo, todėl yra dirbtinis. Paprasčiau tariant, Helovino šventimas Lietuvoje apsiriboja šiai šventei skirtos butaforijos naudojimu, tačiau neturi nuosekliai vietoje susiformavusio kultūrinio reiškinio pagrindo.

Tikrasis lietuvių karnavalas – Užgavėnės

Jei lietuviškos Visų šventųjų ir Vėlinių šventės neatitinka Vakarų kultūrose švenčiamo Helovino, tai dar nereiškia, kad lietuviai neturėjo panašaus tipo švenčių. Pats geriausias tokios šventės pavyzdys yra Užgavėnės. Lietuviams, gyvenantiems vidurinio klimato juostoje, Užgavėnės tiesiogiai asocijavosi su šaltojo žiemos sezono pabaiga ir pavasario „kvietimu“. Žiemos „varymas“ susidėdavo iš daugelio skirtingų elementų: riebaus maisto valgymo, šokių, dainų, įvairiausių išdaigų. Tačiau patys svarbiausi Užgavėnių atributai – persirengėlių vaikščiojimas ir Morės deginimas. Užgavėnių kaukės ir personažai labai įvairuoja, tačiau daugeliu atveju tai velniai, ožiai, gervės, čigonai, daktarai, žydai. Kaukės, priešingai nei Helovino tradicijoje, skirtos ne apsisaugoti nuo piktųjų dvasių, bet išgąsdinti žiemos dvasias ir priartinti pavasarį. Persirengėliai lanko namus, krečia išdaigas, dainuoja dainas, o mainais gauna įvairių vaišių. Morė, kaip žiemos simbolis, vidurnaktį sudeginama arba paskandinama eketėje, tokiu būdu galutinai išvarant žiemą.

Lietuviškų švenčių populiarumo problema

Keista dilema. Nors Užgavėnės yra nuo seno lietuvių švenčiamas „karnavalas“, turintis aiškų tradicijų ir atributų tęstinumą nuo seniausių laikų, mes vis dėlto pasirenkame švęsti atneštinę Helovino šventę, kuri su mūsų kraštais daugeliu aspektu visiškai nesusijusi. Kodėl taip yra? Kodėl Užgavėnės ryškiau paminimos tik didžiuosiuose miestuose ir tai tik su etnografija susijusių institucijų iniciatyva? Atsakymų gali būti keletas. Pirmiausia Užgavėnės ir Helovinas yra populiarūs tarp skirtingo amžiaus grupių žmonių. Užgavėnės artimesnės vyresnės kartos žmonėms ir mažiesiems. Tai daugiausia nulemia šios šventės specifika. Helovinas yra artimas paaugliams ir žmonėms tarp 20–30 metų, mat pastarasis yra „maištinga šventė“.

Helovinas yra galimybė išlaisvinti save ir šėlti nevaržomai, būti, kuo tik nori. Kaip man yra sakę paaugliai, Helovinas leidžia persirengti kuo nors „kietu“. Prie to, žinoma, prisideda ir masinės žiniasklaidos priemonių kuriami patrauklūs Helovino personažų įvaizdžiai. Dar viena priežastis – praktinė. Ar kada bandėte nusipirkti tradicinę Užgavėnių kaukę? Na, jei nebandėte, tai prekybos centruose jų sunkiai rastumėte, o Helovino atributų pilna, net lentynos lūžta.

Taigi, paprastai tariant, nuėjai, nusipirkai kaukę ir gali švęsti Heloviną, o Užgavėnių kaukę darytis pačiam jau daugiau laiko reikalaujantis vargas. Visgi pagrindine priežastimi, kodėl Lietuvoje vis labiau įsitvirtina tradicijų pagrindo neturinčios kitų šalių šventės, būčiau linkęs laikyti žiniasklaidą ir prekybininkus. Pirmųjų dėka visuomenės sąmonėje pasėjamas šventės vaizdinys, o antrieji suteikia fizines priemones tam vaizdiniui įgyvendinti. Turime visas są
lygas populiarinti savas tradicines šventes, apmaudu, tačiau išsižadame jų ir vaikomės svetimų.

Bernardinai.lt

Lietuva , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra