Viktorija Daujotytė. Pasakojimas apie pasakojimą

Autorius: Data: 2014-10-06, 14:16 Spausdinti

Rugsėjo 26–27 Biržuose, Biržų pilies arsenalo konferencijų  salėje (J. Radvilo g. 3) vyko pirmasis lituanistų ir istorikų forumas „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime“, organizuotas Švietimo ir mokslo ministerijos, Ugdymo ir plėtotės centro, Lituanistų sambūrio, prisidedant Lietuvių literatūros ir tautosakos  institutui, Vilniaus universiteto Filologijos fakultetui, Biržų krašto muziejui „Sėla“.

Buvau šio gausaus forumo dalyvė. Jaučiau jo prasmę. Bandžiau kalbėti apie pasakojimą – viena iš paskutiniųjų, tad į vieną kitą momentą jau ir reaguodama. 28 dienos rytą perrašau, atiduodu mokytojams, gal ir platesniam skaitytojų ratui. Mokykla, pasakojimai moksleiviams, kuriuos teikiame ar siekiame teikti programomis, vadovėliais, turi rūpėti visuomenei.  

Pirmiausia – situacija, kurioje kalbamės, bandome suvokti, ką, kaip, kodėl pasakojame. Geopolitiniai signalai aštrūs, jaučiame pavojų. Ir išlikimo savimi savo valstybėje pavojų. Bet tebeturime komfortą: būti Biržų pilyje, prisiminti šlovingą Radvilų giminę, laisvai svarstyti pasakojimo moksleiviams turinį, bandyti suvokti slenksčius, už kurių kliūvame, kas skirtingai atrodo istorikams ir lituanistams, kur jau sutariame, dėl ko turėtume bandyti susitarti. O jei ir nesusitarsime, tai visvien liks kaip laisvė, kaip laisvė ir nesusitarti, palikti pulsuojančią įtampą. Koks pasakojimas be įtampų, netgi be konfliktų.

Pirmiausia – kas pasakoja? Nuo ko pasakojimas prasideda? Nuo manęs, nuo tavęs, nuo jo, jos. Tas, kuris pasakoja, atsako už tai, ką teigia, kaip vertina. Vertybiniai pasirinkimai, moralinė atsakomybė glūdi pasakojančio, pasakotojo sąmonėje, nuostatose. Pasakojame ir perpasakodami, perpasakojame pagal savo įsitikinimus, pasaulėžiūrą. Mums atrodo, kad istorikai dirba su faktais, o lituanistai – su sampratomis, interpretacijomis. Bet ir faktai yra sugniaužtas, suspaustas siužetas, svarbu, kaip faktai atrenkami, kokia jų seka. Sampratos, interpretacijos negali ir neturi vengti faktų.

Bet esame lyg kokio civilizacinio lūžio situacijoje: faktų įsiminimas (mokykla ilgai tuo rėmėsi) lyg ir nebeturi reikšmės, kompiuteris juos pateikia akimirksniu. Bet: ko neišlaikai atmintyje, ko neįsimeni, tas nebėra ar bent nebeatrodo reikšminga. Kompiuterio faktai yra kiti faktai negu tie, kuriuos esame įsiminę, įsiminti faktai priklauso mūsų sąmonės turiniui.

Galime pasitikrinti: kiek savo šeimos, giminės faktų dar atsiminė mūsų seneliai (gimė, mirė, buvo išvežtas, grįžo, krikštijo, tuokėsi…) ir kiek mes, kiek beįsimins tie, kuriems pasakojame Lietuvą. Kad istorija būtų įdomi, reikia turėti ir savo istoriją, ją kurti ir kurtis.

Yra faktų, yra datų, kurias reikia žinoti, tai žmogaus, ne kompiuterio reikalas. Ir istorikai, ir lituanistai su tuo sutiks, suderinti nebūtina. Literatūros istorija yra ir istorija, kultūros istorijos dalis. Reformacija, kurios viename iš židinių esame, ir istorijos, ir literatūros reikalas. Martynas Mažvydas ir istorijos, ir literatūros reikalas.

Jei pasieksime, kad lituanistai skaitytų istorikų vadovėlius, o istorikai – lituanistų, bus jau nemažai padaryta. Vytautas Didysis, sako istorikai, svarbiausias lietuvių istorijos herojus, o didžiuoju pirmasis Vytautą pavadino Maironis. Pavadino ir pakreipė istorijos žvilgsnį. Dalis mūsų istorijos yra sukurta literatūros.

Pasakojimų yra daug, pasakojimai gamina pasakojimus; kartais ir gimdo – gyvus, gyvybingus. Pasakojimus pasirenkame, pasirinkdami bendriname. Bendrinami tie pasakojimai, kurie atitinka situaciją, žmonių nusiteikimus, norus, lūkesčius. Noras sukurti pasakojimą yra gražus, bet retai teįvykdomas: pasakojimas pasakojasi, pasakodamas ir mus pačius. Kuo esame atsakingesni, kuo labiau įsipareigoję vertybėms, tuo pasakojimas su mumis priverstas elgtis atsargiau, tuo labiau mes jame išliekame.

Kam pasakojame? Pasakojame vieni kitiems. Supaprastiname  situaciją, kai sakome, kad mokytojas pasakoja vaikams, moksleiviams. Bet juk mokytojas ir klausosi, ką jam pasakoja jo klasė, auditorija. Ką tik pasakojęs, jis jau klausosi, jau klausytojas. Ką išgirdęs, jei ausylas, jis perpasakoja kitai klasei. Suprantame, ką pasakojame vieni kitiems: mus jungia lietuvių kalba, mes kalbamės prigimties kalba, prigimties kalba yra ir labai gilios patirties kalba. Neturime bijoti minties, kad ne tik kalbame, bet ir jaučiame lietuviškai, perimdami tai, kas ateina iš mūsų protėvių. Kas nejaučia protėvių, to patirtis lieka pačiame paviršiuje. Mes esame buvę savo protėvių lūkesčiuose, mes turime lūkesčių ateičiai, kad kažkam bus svarbu ir mūsų atradimai, ir mūsų praradimai. Pasakoti apie pralaimėjimus, klaidas, gėdą, pažeminimą, yra sunku. Bet būtina – ir tai priklauso pasakojimui apie Lietuvą. Pereiti ir per savo pažeminimą, vadinasi, būti išbandytam, sutvirtintam. Bendra patirtis įglaudžia mūsų atskirumą; ko neįglaudžia, kas visai atskira, tai jau kūrybai, vaizduotei, ne tik istorinei, bet ir kalbos vaizduotei.

Tie patys pasakojimai pasakojami skirtingai. Apie savo Eglę, žalčių karalienę, pasakojame penkiamečiams, bet ir klausomės, ką apie šią giliausią pasaką-mitą  spėjo dar mums papasakoti Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius. Ir pasaka yra pasakojimas apie mus, apie Lietuvą.

Pasakojimas apie Lietuvą neturi pradžios, jis visada yra prasidėjęs, ir kiekvieną momentą galima į jį įsijungti. Žodis yra pasakojimas. Mythos – žodis pasakojimas. Kuo giliau į pradžią, tuo iškalbiau. Nors mums kartais atrodo, kad iškalbesnė dabartis. Ir istorikus, ir lituanistus jungia žodis, jie – kalbos žmonės. Čia priklauso ir filosofai. Kalbame apie vertybinius pasirinkimus, organizuojančius pasakojimą. Tad prisiminkime I. Kantą, jo moralinį imperatyvą (kiek kartų jis yra kartotas, kiek pasakojimų įprasminęs), prisiminkime jo klausimus: kas aš esu, ką galiu žinoti, ką turiu daryti, ko galiu tikėtis. Tai ir yra giliausia kiekvieno pasakojimo argumentacija, šaknys. Žmogui reikia ne tik išaugti, bet ir suaugti, subręsti, įgyti atramas, šaknis, suvokti pasaulį, suprasti, kas esu, ką galiu žinoti, ką turiu daryti, ko galiu tikėtis. Negaliu to nei žinoti, nei suvokti neįgijęs patirties, nesuvokęs kaip gyveno mano protėviai, ko jie tikėjosi, kaip grūmėsi, kaip mylėjo, pralaimėjo, kentėjo, ko tikėjosi.

Meilės akcentas. Pasakoti mylint. Klausytis mylint, pasitikint. Vienas įspūdingiausių mūsų pasakojimų, iškilęs iš labai gilių šaknų, Vinco Krėvės „Antanuko rytas“. Jo pirmasis sakinys: „Antanukas labiausiai myli savo senelę“. Į pasakojimą iškart plūsteli energija. Mylimo asmens pasakojimas yra patikimas. Šią mintį reiktų išskleisti, bet, tiesą sakant, ji pati skleidžiasi kiekviename esmingesniame pasakojime.

Dar tik Mikalojų Daukšą prisiminkime, kad kalba yra meilės ryšys, tik to ryšio nesusiaurinkime. Dabar čia ir galimybė atsakyti balsui, teigusiam, kad moksleiviams lietuvių literatūra neįdomi dėl to, kad kaimiška. Čia tik pavadinimai, stereotipai. Ir Donelaičio kaimas, laukai, o pasaulis skleidžiasi visomis savo spalvomis, šiandien įdomiomis ir kitoms tautoms. Krėvė programiškai sako savo „Šiaudinėj pastogėj“, žiūrėkit, kas toj pastogėj, kokios žmogaus pasaulio universalijos. Tridalė Krėvės Lietuva – dar mitinė, su Dainavos šalies padavimais, su Šarūnu, ir jau istorinė – su Skirgaila, istoriniu asmeniu.

Kažkaip keblu čia su lenkų vertinimu, gal ir praverstų istorikų parama. Bet: ar nepalikti mūsų didžiųjų pasakotojų jų pačių atsakomybei, nedailinti, negludinti? Kas būtų žmogus be savo klaidų. Ar ne didžiausias apskritai mūsų pasakojimo slenkstis – santykiai su lenkais, mūsų bendrapiliečiais nuo Liublino unijos iki šių dienų, ar ne sunkiausia mums pasakoti apie Vilnių;  bet gal ir ne taip sunku, jei pradedame nuo Gedimino, nuo jo pilies, juk centras aiškus, tad aiškus ir pasakojimo išeities taškas. Bet gal ir Lietuva apsunkina lenkų pasakojimus, gal ir lenkai jaučia pasakojimo slenksčių? Istorikai, berods, apie tai kalbasi, ir kalbasi sėkmingai. Kasdienė sąmonė turi daugiausia slenksčių, klumpame ant jų.

Išeities taškas? Ar turime bendresnę, esmingesnę ištartį negu Sovijaus mito, pirmojo lietuviško mito, iš XIII amžiaus, sakinį „Sovijus buvo žmogus“. Žmogus, o ne dievas, paaiškino A. J. Greimas. Kaip žmogui jam reikėjo pereiti išbandymo kelius. Atrodo, kad tai neužmirštama vėlesniuose pasakojimuose – Tadas Ivanauskas, savaip pakartojęs V. Kudirkos grįžimą  į savo protėvių kalbą, sako: sutikau žmogų; jis buvo vyžuotas, su kirviu už diržo, palankiai užkalbino, bet nesuprantama kalba. Susigraudinimas: du lietuviai, susitikę savo krašte, negali susikalbėti savo kalba.  Gali būti, kad ši žinia siunčiama į ateitį. Juk tai gali ištikti. Kai nebesusikalbėsime, pasakojimas nutrūks. Pasakojimas iš galimybės susikalbėti, iš bendrų pasakojimo gijų jautimo.

Jei pagrindinė pasakojimo apie Lietuvą šaknis yra lietuviška, jei lietuvių kalba pasakojame apie Lietuvą, tai kur čia mes užkliūvame? Problema – kaip, kokiu būdu pasakojime turi dalyvauti kiti Lietuvos piliečiai – ne tik lenkai, bet ir rusai, žydai, karaimai, ukrainiečiai, latviai ir t. t. Pirmiausia – jie turi patys pasakotis, o galimybę pasakoti ir pasakotis ir savo prigimtąja kalba jie turi. Kitakalbių Lietuvos piliečių pasakojimuose turi būti ir Lietuva, lietuvių kalba, nes čia ir jų žemė.

Toliau – sąmoningumo, sąmonės, savimonės klausimai. Savumas yra savaiminis, lengvas, natūralus, jei ir trikdomas kokio nesusikalbėjimo. Kiti į mūsų pasakojimus turi patekti sąmoningomis pastangomis – reikia kaupti medžiagą, faktus, lituanistai to turi semtis iš istorikų, bet ir patys atidaus žvilgsnio neprarasti. Lietuviai turi teisę norėti iš savo bendrapiliečių, kad Lietuva  kitakalbėse mokyklose būtų pagarbiai, palankiai pasakojama.  Tautiškumas – prigimtinis, mano supratimu, tauta yra  būtina oriai asmens laikysenai. Palankumas kitos tautos žmogui, ypač bendrapiliečiui, turi būti ugdomas, pasakojimus sąmoningai kreipiant tokia linkme, kad galėtume suvokti, jog Lietuva ir buvo, ir yra, ir bus kuriama ne tik lietuvių.

Pasakoti patikimai, vadinasi, savimi liudyti pasakojimo tikrumą. Jei ir klystu pasakodamas tai, kuo tikiu, matykite mano klaidas, taisykite.  Taisykite geranoriškai, neįžeidžiamai. Įžeistas pasakojimas darosi kerštingas. Taip, kerštauja pats pasakojimas, ne tik pasakotojas. Kritinis santykis, apie kurį vis kalbame, tikrai svarbus, kritiškumo turime turėti, bet dar labiau – savikritiškumo. Tik ne saviniekos. Rasti tą aukso vidurį, kad, pasakodami apie Lietuvą, liktume ir savikritiški, ir pasitikintys savimi, savo istorija, kultūra, literatūra. Kad lietuviškumo erdvė ne siaurėtų, o plėstųsi. Kad skirtume patikimą  žinojimą nuo  nepatikimo. Kad lengvai neužkibtume ant mėtomų ideologinių kabliukų.

Nėra žmogaus, nėra ir tautos neklydusios, neklystančios. Bet juk ir mes vis pakylame, vis atsitiesiame. Ir XIX a. filologinis projektas  (nejaučiu jo įžeidumo, filologams tai koziris), padėjęs atkurti valstybę, kad ir nedidelę, bet savarankišką,  atgijusią ir XX a. pabaigoje, mums turi būti pagrindinis argumentas visuose pasakojimuose. Kai pasakojame, kai pasakojamės vieni kitiems, net to nejausdami, siekiame būti. Ir kad gyvenimas būtų. Ir kad gražu būtų būti žmogum pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Būti donelaitiškai, yra saulė, yra po saule pasaulis, savas, savaiminis. Ir aš esu. Ir tu. Ir šviesesnę akimirką pagalvoji, kad gražu būti žmogum – čia jau pagal Marcelijų Martinaitį, gerą pasakotoją.

Gamta, mūsų Lietuvos gamta yra visų didžiųjų pasakojimų dalis. Ir atskiras pasakojimas. Neužmirškime to. Gamtovaizdžio poetika yra didi poetika, mokykimės jos. Mokykimės jos ir stovėdami prie Biržų pilies, žvelgdami į Širvenos ežerą, klausydamiesi varinių ąžuolų lapų skimbčiojimo. Biržų merė Irutė Varzienė mums papasakojo gražų, iškalbų pasakojimą apie pasaulio žmogų, Biržų garbės pilietį Joną Meką: jis atsimena savo tėviškės takus. Savo tėviškėse, kur jau plyni laukai, mes atsimename takus ir po septyniasdešimties metų. Mes klaupiamės ant tėviškės žemės. Tai pasakojimai. Neatskiriami nuo žemės, gamtos, literatūros, nuo istorijos. Nuo kalbos. (Neužmirškime, kad Meko pavardės e ilgas, tvirtagalis,  trumpo, tarptautinio e lietuvių žodžiuose (ir vardažodžiuose) nėra).  Mokykimės  gamtos jutimo iš Donelaičio. Iš Salomėjos Nėries – ak, tas trapus likimas mums vis dar slenkstis. Istorikai dėlioja faktus – frontas, trečias, ar ketvirtas, deputatė, Maskva,  Stalinas. Lituanistai skaito „Prie didelio kelio“: pačios poetės lyrinis pasakojimas; ašara, kuri įkrinta į pasakojimą, gali būti aiškinanti. Neskubėkime – Salomėjos pasakojimas vis dar pasakojasi, jis įtraukia mus, esame jo perpasakojami.

Pasakojimai perpasakoja ir mūsų likimus.

Bernardinai.lt

Kultūra ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra