Vietinės rinktinės kario Antano Kramiliaus prisiminimai. Po vietinės rinktinės nuginklavimo

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prisiminimai
Jūsų dėmesiui – dar niekur nepublikuoti buvusio Vietinės Rinktinės kario pono  Antano Kramiliaus prisiminimai, kuriuos, atsiklausęs autoriaus sutikimo, mums perdavė kolega iš militaria.lt forumo OHO. Labai ačiū gerbiamiems kolegai ir ponui Kramiliui, mielai leidusiam publikuoti prisiminimus čia. prisiminimai apima laikotarpį nuo Vietinės Rinktinės išformavimo iki karo pabaigos ir pirmųjų pokario dienų.
Šiuos prisiminimus žurnale publikuosime dalimis. Jūsų dėmesiui siūlome pirmąją prisiminimų dalį. Jų autoriui pavyko išlikti gyvam karo verpetuose, po karo ponas Kramilius atsidūrė Australijoje, o po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo grįžo į Lietuvą. Pokarinę autoriaus autobiografiją pristatysime prisiminimų pabaigoje. Tekstas šiek tiek paredaguotas, tačiau griežtai siekta išlaikyti autoriaus stilių ir neiškraipyti prasmės.
Gunas
Mielas skaitytojau,
Metų našta nusinešė daug skausmų ir neužrašytų aimanų einant per pasaulį be Tėvynės, tik per stebuklą išvengęs sušaudymo Vilniuje, stengiausi užrašyti visas skriaudas ir nelaimes kurios pasitiko mane kelyje.
Neturint didelio išsilavinimo, tik šešis skyrius, buvo nelengva… Skaudžiausi momentai, kai išgirsti neužtarnautus kaltinimus. Buvo jų iš žydų, kuriems aš nieko blogo nepadariau, Lodono "Daily Mail" 1986 m. visu puslapiu paminėjo mano pavardę kaip karo nusikaltėlio. Palyginimas buvo su Eikmanu, Klaus Barbie ir Mengele. Padaviau į teismą. Daug kainavo. Nenubaudė žydų už apšmeižimą mano asmens ir net neatsiprašė.
Mesta dalis purvo nubyra, bet dalis pasilieka. Žmonės kurį laiką darė didelį ratą aplink mane, nežiūrint, kad aš tuo metu buvau 14 metų ir ganiau pas tėvą karves…
Mano atsiminimai apie buvimą belaisvėje dar niekur nebuvo atspausdinti. Negaliu pamiršti to gero vokiečio, kuris pavaišino mano dalinį rizikuodamas savo kailiu ir nepaisydamas nacių moterų grasinimų.
Mano šiuose atsiminimuose nieko nėra iš piršto išlaužta. Gal tik per mažai detalių kai kur. Palieku jūsų nuomonei. Jeigu kartais ką nors daugiau žinote- parašykite ir jūs. Negalima viso to nusinešti į kapus.
Antanas Kramilius
 
Tarnavau 310 batalione, kuris buvo išsiųstas į Vilniaus kraštą, su antra kuopa dislokuotas į Šalčininkėlius. Pirma atsiminimų dalis, apie įvykius iki išvežimo į Vokietiją, buvo spausdinta 1986 m. žurnale „Karys“ 5, 6, ir 7 numeriuose straipsnyje „Momentas mirties šešėlyje“, Martinonio knygoje „Vietinė Rinktinė“, J. Kedžio knygoje „Naikinama ir terorizuojama Lietuva“ bei Australijoje laikraščiuose „Tėviškės Aidai“ ir „Mūsų Pastogė“. Didžioji dalis VR karių, tarnavusių Vilniaus krašte, po 86 VR karių sušaudymo Paneriuose buvo išvežta į Vokietiją įvairiems darbams. Tarnavusieji Didžiojoje Lietuvoje ir dalis buvusių Karo Mokykloje Marijampolėje buvo paleisti ir vėliau sudarė partizanų judėjimo Lietuvoje branduolį.
1944 m. gegužės 17 d. buvome atvežti į Kauną ir patalpinti Aukštojoje Panemunėje, medinėse kareivinėse. Aplinkui buvo ginkluoti sargybiniai rudomis uniformomis. Kai kurie kalbėjo lietuviškai. Viduje siuvykloje dirbo jaunos žydaitės. Jos siuvo ar taisė Liuftvafės (karinių oro pajėgų) uniformas, kuriomis vėliau aprengė mus- uniformos buvo su lietuviškais skydeliais ant rankovių, su užrašu LITAUEN. Teko trumpai šnektelėti su jauna žydaite liūdnu veidu. Jos žodžiai, likę amžinoje atmintyje: „Jums gerai. Jus išveš į Vokietiją, o mes, kai baigsime darbą, būsime sušaudytos…“.
Gegužės 18 d. Prasideda registracija (Dauguma iš mūsų buvo išmetę savo dokumentus- pasus. Vokiečiai iš Vilniaus į Kauną atsivežė tam tikrą skaičių vyrų be pavardžių. Taigi, reikėjo užvesti kartoteką- surašyti mūsų pavardes ir adresus). Prie kelių stalų stovi mūsų vyrų eilės. Pateikia savo pavardes ir adresus Lietuvoje. Kažkas paleido idėją: „Nesakykite savo pavardės ir adreso. Jeigu pasiseks pabėgti – niekas tavęs nesuras“. Pagunda buvo didelė, bet artėjant prie stalo kilo baimė. Prieš dvi dienas sušaudyta 12 mūsų bataliono vyrų. Kokia bus bausmė jeigu pagaus meluojant? Išdrįsau įrašyti adrese Pelenių kaimą vieton Lepšių kaimo. Taip ir buvo įrašyta mano Soldbuche – pase (kareivio knygelėje – red. past.). Rašau šiuos atsiminimus Lietuvoje. Išlikusi užrašų knygutė likusi Australijoje, todėl gali skirtis datos.
Sekančią dieną varo į pirtį ir entlausung – nuutėlinimas. Išėjus per kitas duris jau radom ant suolų sudėtas Luftwaffe (Aviacijos) uniformas. Ant kalnieriaus prisiūti juodi skydeliai (antsiuvai- red. past.). Pasus- Soldbuchus- gavome po kelių dienų. Visi pavadinti- Kampfhelfer, Bau batalion – karo pagalbininkas, statybos batalionas. Po kelių dienų išdavė ir tuos paruoštus pasus- Soldbuch’us su nuotrauka.
Iš atminties, rodos, gegužės 25 d. reikėjo pasiruošti išvykimui į Kauno geležinkelio stotį. Išėjus iš kareivinių rajono, išrikiavo vokiškai, po tris. Vertėjas pranešė lietuviškai: „čia nesimato sargybinių, bet negalvokite, kad jų nėra. Bandantys pabėgti bus nušauti be įspėjimo…“ Ateina Vokiečių dūdų orkestras. Pasirodo ir filmuotojų grupė. Orkestras užgroja priekyje žygio maršą ir mes paskui jį žygiuojam į geležinkelio stotį. Neabejoju, kad šis vaizdas buvo naudojamas propagandai – „štai lietuviai vyksta į Vokietiją padėti karo pramonei“, ar kam nors tokio panašaus… Suvaro į prekinius vagonus. Pajudame link vakarų. Ginkluota apsauga tik paskutiniame vagone. Rodos, kažkur prie Kazlų Rūdos, sumažėjus greičiui, pabėgo keli vyrai. Girdime šūvius iš paskutinio vagono. Traukinys nestoja. Vyrai bėgdami link miško mojuoja rankomis. Neįtikėtina. Sustoja Vilkaviškyje. Kiekviename vagone – po du pagyvenusius vokiečių sargybinius su raudonais špygeliais ant kalnierių (raudoni špygeliai – antsiuvai ant kalniečių – reiškė, kad jie priklausė priešlėktuvinės aviacijos daliniams, geltoni lapukai priklausė lakūnams ir aerodromų personalui. Juodi – tai „kurmiams“ su kastuvais – Bau (Statybos) batalionams, Tokį „garbingą“ paženklinimą vėliau turėjau ir aš).
Nuo perono už kokių 20 metrų stovi didelė grupė civilių, atvykusių palydėti mūsų. Ant platformos laksto į ten ir atgal Luftwaffe karininkas. Šaudo į viršų neleisdamas arčiau prieiti civiliams. Iš civilių grupės meta paketėlius į atviras vagono duris, įlekia nemažas ryšulys. Gimnazisto Orentuko motina iš Šakių įmetė ilgą paltą. Sūnus tuoj apsivilko juo pakavodamas uniformą. Nuslydo tarp sargybinių ir, atsisukęs į mus vagone, bando šnekėtis. Sargybiniai, pajutę stovintį tarp jų civilį, jį greitai pastūmė prie kitų civilių. Mama griebė sūnų už parankės ir dingo. Mūsų sargybinius nusivedė ir davė kitus. Kas atsitiko su buvusiais mūsų sargybiniais – galima tik spėti. Nemanau, kad jie buvo apdovanoti, jeigu ne kulka į pakaušį…
Traukinys pajuda link Virbalio ir Vokietijos. Užrašų knygutėje užrašyta dauguma stočių pravažiuojant iki pačios Posen – Poznanės.
Atvarė į kareivines Poznanėje. Dviejų aukštų mūriniai namukai aptverti tvora. Prie vartų sargyba. Į gatve neišleidžia. Pradeda ir valgyti duoti. Prasideda užsiėmimai – egzicieren. Žygio ir bendros vokiškos komandos. Už padarytą klaidą – bauda. Inlegen- auf…. gult- kelt… Sustato žygiui, jeigu vėl ta pati klaida – ir vėl ta pati bauda. Legendinis vyrukas nuo Raudondvario Kristupavičius, paprastai vaikščiodavo normaliai, o kai tik paduodavo žygio komanda, tai žygiuodamas pradėdavo naudoti tą pačią ranką ir koją į priekį. Kentėdavo ta grupė vyrų, kurioje stovėjo Kristupavičius. Vokiečiai rėkdavo „Kristupavyčius!“, o jis lietuviškai su tokiu akcentu, nu ką, aš negaliu…
Ateina Sekminių rytas. Per rytinį patikrinimą prie mūsų dalinio priskirtas ryšių karininkas Guoga, apsivilkęs pilna Luftwaffe kapitono uniforma, praneša, kad po pusryčių ves į Sporto aikštę. Sakė, ten bus mišios ir po mišių priesaika. Ragino vyrus eiti išpažinties. Tie teisinosi, kad nemoka vokiškai. Kapitonas atsakė, kad galite eiti lietuviškai. Žinau, kad aš, dar nepamiršęs, ministrantūros, lotyniškai patarnavau šiose pamaldose ir priėmiau komuniją. Po mišių sustoję klausėme per garsiakalbius skaitomos priesaikos. Reikėjo pakelti dešinę ranką. Prisiekėm Adolfui nežinodami kas ten buvo tame tekste. Sugrįžę į kareivines būdami pilni kareiviai, bet laukan iš kareivinių vis tiek neišleidžia. Pavalgęs pietus, nueinu į kantyną (kareivinių parduotuvę) sklepe, kur buvo galima nusipirkti lemonado, ledų ir kitų niekų. Tik spėjus sumokėti, pradeda staugti sirenos. Atlekia pirmą kartą bombarduoti Poznanę. Pasilieku tame sklepe. Prasideda bombardavimas. Pro langus skverbiasi degėsių kvapas. Po kokia 15 minučių sprogimai nutyla. Sirenos atšaukia aliarmą. Išeiname į kiemą. Nuo numestų fosforinių bombų dega žemė. Vyrai, nespėję subėgti į kareivines, lipa laukan iš zigzagais iškastų duobių. Sužeistų nėra, kokia laimė, bet dega visas miestas aplinkui, įskaitant ir netoli esantį Zologijos sodą.
Pasirodo ir kapitonas Guoga. „Matote vyrai, raginau rytą jus, galgonai, eiti išpažinties. Galėjo kliūti ir mūsų kareivinėms…“ ir nueina. Grįžtame į savo kambarius. Matome pro langus, kad vokiečiai gatvėje stabdo privačius automobilius. Sustatę ilgą koloną, veda mus laukan ir sodina po du tris į mašiną ir veža į Poznanės aerodromą. Absoliučiai nelikę jokio pastato. Iš po cementinių blokų kai kur sruvena kraujas. Tikriausiai ne žiurkių… Tuščiomis rankomis mes nieko negalime padėti. Jokios gyvybės ženklo nesigirdi. Iki šiandien nežinau kodėl vokiečiai mus ten vežė. Susodino atgal į tas lengvas mašinas ir sugražino atgal į kareivines.
(Bus daugiau)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra