Vienuolis t. K. J. Pranciškus apie Teresėlės relikvijas ir gyvybę

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė (Teresė Marten) gimė 1873 m. sausio 2 d. Prancūzijoje. Sulaukusi vos penkiolikos metų įstojo į Karmelio vienuolyną Lizjė miestelyje. Mirė būdama tik dvidešimt ketverių.
Ieškodama savo vietos mistiniame Bažnyčios Kūne jaunoji Teresė suvokė, kad jo gyvybę bei veiklą palaiko būtent meilė, ir negalėdama iš karto įgyvendinti visų didžiųjų savo troškimų – tapti apaštale, misoniere ar kankine – ji pajuto pašaukimą Motinos Bažnyčios širdyje pati būti degančia meile.
Vienuolyno vyresniosios paraginta Teresė parašė autobiografiją, žinomą kaip „Vienos sielos istorija“, kuri po jos mirties buvo išversta į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų ir padarė didžiulę įtaką daugybės žmonių dvasiniam gyvenimui.
1925 m. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė paskelbiama šventąja, 1927 m. – pasaulio misijų globėja, 1997 m. – Bažnyčios mokytoja.
Nuo 1994-ųjų relikvijos, keliaudamos po visus penkis pasaulio kontinentus, Gegužės mėnesį pasieks ir Lietuvą, kur aplankys daugelį bažnyčių, vienuolynų, kalėjimų ir ligoninių. Šventosios pažadas po mirties siųsti iš dangaus malonių lietų laukia mūsų visų.
Kuo svarbios Šv. Teresėlės relikvijos. Žmonės galvoja, kad tai kažkoks daiktas, stebuklus darantis dalykas, nešantis didžiulę energetinę jėgą kūnas ir t. t.
Kalbant apie relikvijas reikia atsiminti, kad žmogus nėra vien tik dvasia. Žinoma, žmogus yra dvasinė būtybė, bet taip pat ir kūniška, todėl jo dvasia reiškiasi per kūną. Pvz., jei žmogui mylint, jo meilė lieka vien tik širdyje ir nepasireiškia per kūną – žvilgsnį, šypseną, šiltą žodį, rankos paspaudimą, kurie išreiškia dvasinę nuostatą, patvirtintą santuokos – mylėti galutinai ir negrįžtamai, – kas patikės, jog tai yra tikra meilė? Tad ir visi kiti dvasiniai dalykai – draugystė, religija, asmeninis dvasinis tikėjimas negali nepasireikšti per tam tikrą įkūnijimą. Tai tiesiog būtina mūsų žmogiškai prigimčiai ir ją atitinka.
Tad relikvijos ir yra būtent tokio asmeninio santykio, bičiulystės santykio su anapus išėjusiu nepaprastu, neeiliniu žmogumi, įkūnijimas. Panašiai kaip ir kiekvieną kartą, kai ateiname prie savo artimųjų, iškeliavusių į amžinybę, kapų pasimelsti, iš naujo, ypatingai išgyvename santykį, kuris mus siejo ir tebesieja su jais, nes tokiu būdu apčiuopiamai įkūnijame to santykio išgyvenimą. Taip yra ir su tais žmonėmis, kuriuos pažinome bei pamilome skaitydami apie jų gyvenimą, meilę ir atsidavimą Dievui bei žmonėms:  prisilietimas, pabuvimas prie jų žemiškųjų palaikų, kaip ir pabuvimas prie mūsų artimųjų kapų mums suteikia progą ypatingai, įkūnytu būdu patirti tą santykį, kuris užsimezgė per skaitymą apie juos ar per maldą.
Šia proga Dievas gali suteikti ir ypatingų malonių – pagijimų, atsivertimų ar pan.
Kai einam pasimelsti prie savo protėvių ar bičiulių kapų, irgi ateina ramybė, susikaupimas, gilus patyrimas, kad yra dalykų, kurie nepraeina, kurie yra aukštesni ir svarbesni už mūsų kasdienius rūpesčius… Nes jiems esant anapus, visa, kas mums juos primena buvus šiapus, kelia mūsų širdį ir viltį į tą kitą pasaulį, kurio giliai širdyje ilgimės. Tokiu būdu atsiveriame antgamtės poveikiui, kuris kartais gali pasirekšti stipria įtaka visam mūsų gyvenimui. Ir kuo labiau žmogus gyveno Dievu bei antgamte šioje žemėje, tuo ta įtaka yra stipresnė tiems, kurie jai yra atviri.
Tad ir po tokio žmogaus, kaip šv. Teresėlė ar bet koks kitas šventasis mirties, tai, kas buvo jo kūnas ir toliau yra tarsi Dievo meilės, Jo gailestingumo mums ikona – mums prieinamu, mūsų prigimtį atitinkančiu būdu spinduliuojanti Dievo meilę ir malonę į mūsų gyvenimą ir aplinką.
Teresėlė yra labai jauna šventoji. 24 metai  žmogaus gyvenime tai yra pats jaunumas, gražumas, visapusiškas aktyvumas. Šiuo metu pastebime, kad tokio amžiaus jaunimas gyvena kiek kitaip negu Teresėlė. Tokio amžiaus žmonės paprastai kuria šeimas, žengdami savarankiško gyvenimo žingsnius turėtų būti labiau atsakingi už savo gyvenimo turinį. Ką galima būtų pasakyti apie vaikų gyvenimą ir gyvybę. Kalbant apie relikvijas, kaip tame kontekste atrodo negimusios gyvybės žudymas, taip vadinami abortai. Kokia to kūno vieta, nužudyto kūdikėlio vieta? Jam nėra kapo, jam nėra vardo, jam nėra vietos, jo niekas neprisimena, jis neturi to radikaliai priešingo, kūno pagerbimo, sielos ir dvasios vienybės, kaip šv. Teresėlės relikvijos.
Šitokio žmonijos nusikaltimo kontekste, ką jūs galite pasakyti jaunam žmogui, tokio pat amžiaus kaip Teresėlė, 24 metų mergaitei, jaunuoliui, kurie daro tai, ko nesupranta?
Pirmiausiai reikėtų paminėti naujausią, visai neseniai išėjusį Vatikano dokumentą apie vaikų, mirusių be Krikšto, amžinąjį likimą: tas dokumentas sako, kad galime viltis, jog jie irgi turi dalį palaimingajame Dievo regėjime. Šiame dokumente tarp kūdikių, mirusių be Krikšto, minimi ir nužudyti motinos įsčiose. Teigiama, kad jiems irgi skirtas amžinasis Dievo regėjimas, amžinoji laimė, kaip ir kiekvienam iš mūsų. Net jei ir nėra jokios vietos jų kūneliui, jų vardui šioje žemėje, kaip ir Jėzui šioje žemėje nebuvo vietos kur galvą padėti, toji vieta tikrai yra Dievo širdyje, Jo amžinybėje. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, vis dėlto yra bent jau paminklas negimusiems kūdikiams, kuris turi tokią pat simbolinę prasmę, kaip ir nežinomo kareivio kapas. 
O kalbant apie dabartinį jaunimą, Teresėlės amžiaus jaunimą, nedera nepastebėti didžiulio ideologijų siautėjimo, vykstančio bent pastaruosius 50 – 60, jei ne 100 metų, vis labiau stiprėjančio ir vis greičiau verčiančio visas esmines vertybes, ant kurių stovi žmonijos likimas, aukštyn kojom. Tų ideologijų esminis bruožas – melą pateikti kaip tiesą, gėrį vadinant blogiu, o blogį – gėriu. Šiai ideologinei atakai be tvirtų pasaulėžiūrinių vertybinių pagrindų atsispirti, ko gero, neįmanoma, nes ji vyksta per tokią pasaulinio masto propagandą, kuriai, ko gero, net ir komunistinė propaganda negali prilygti. Vienintelis būdas atsispirti tokiai propagandai – ieškoti tikrosios tiesos, glūdinčios žmogaus sąžinėje, pastarąją lavinant pagal bendražmogiškąsias, sveiku protu paremtas bei evangelines vertybes. Aišku, šiuolaikinio žmogaus sąžinė vis labiau įtakojama visų šių ideologijų, tad kova dėl tikrųjų vertybių išsaugojimo yra tuo svarbesnė, kuo mažiau joms lieka vietos šiuolaikinėje civilizacijoje ir kultūroje.
Kalbant apie abortus, esminė problema yra ta, kad mes egoistiškai renkamės save, savo malonumą, savo komfortą, taip nužudydami savo ir kito žmogaus širdyje tikrąją meilę, kuri pirmiausiai yra savęs dovana. Vienintelis būdas tam atsispirti – tai eiti prieš srovę, kuri darosi vis smarkesnė, ir eiti mūsų prigimties linkme, kuri yra sukurta tam, kad mes galėtume save dovanoti. Žinoma, mums, sužeistiems gimtosios nuodėmės padarinių, tai labai sunku. Kaip ir po avarijos sulaužytam žmogui sunku keltis iš lovos ir mokytis vaikščioti iš naujo. Bet tai yra vienintelis būdas nelikti daržove visą likusį gyvenimą.
Panašiai ir jaunimui reikia rinktis – ar meilės, nuo kurios priklauso mūsų gyvenimo laimė bei pilnatvė, srityje likti salota, ar keltis iš lovos ir mokytis vaikščioti, nors tai ir kainuotų kruviną prakaitą, skausmą, gal net neviltį, kad nebemoku vaikščioti, t.y. mylėti kitą tikrąja meile, kuri yra savęs dovana. Nes tikroji meilė save dovanoja, o ne ima kitą sau, kad juo pasinaudotų.
Tokio gyvenimo požiūrio galime pasimokyti ir žvelgdami į Šv. Kūdykėlio Jėzaus Teresės relikvijų klelionę Lietuvoje ( nuo 2007-05-18 iki 2007-07-01) bei skaitydami šventosios mintis.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra