Pagrindinis puslapis Lietuva Vienos knygos likimas. Jono Šukio romanas „Komunistas“

Vienos knygos likimas. Jono Šukio romanas „Komunistas“

Vienos knygos likimas. Jono Šukio  romanas „Komunistas“

Knygos viršelis

Arida RIAUBIENĖ, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, www.voruta.lt

Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) esančiuose Kauno miesto ir apskrities viršininko (f. 402) bei Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento fonduose (f. 1367) saugomi nutarimai, liudijantys vieno ar kito leidinio sulaikymo faktą, Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento pranešimai dėl įvairių spaudinių likimo, vidaus reikalų ministro nutarimai konfiskuoti leidinius ir juos atiduoti Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentui, knygų sunaikinimo aktai.

Archyviniuose dokumentuose pasitaiko ne tik knygų autorių skundų, dėl knygos sulaikymo rašytų vidaus reikalų ministrui ir aukštesnėms institucijoms, bet ir prašymų nekeisti knygos pavadinimo, leisti perspausdinti cenzūrai neįtikusius puslapius. Siekdami įrodyti savo kūrybos reikalingumą ir naudingumą sprendžiant įvairias visuomeninio gyvenimo problemas, autoriai šiuose raštuose taip pat išsako argumentų, prieštaraujančių leidinio konfiskavimui ir sunaikinimui. Tokius skundus rašydavo žinomi ir ne tokie garsūs to meto rašytojai.

Cenzūruojant knygas Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m., labai dažnai buvo taikomi politiniai spaudinių draudimo principai. Buvo draudžiama komunistinė, bolševikinė spauda, antivalstybinę politiką propaguojantys, tautinę nesantaiką kurstantys leidiniai. Cenzūra neaplenkdavo ir grožinės literatūros kūrinių.

Tiriant konfiskuotų spaudinių bylas, saugomas LCVA, paaiškėjo, kad esama nemažai atidesnės analizės vertų atvejų. Vienas iš jų – 1937 m. „Sakalo“ bendrovėje išleistas pedagogo ir rašytojo Jono Šukio[1] romanas „Komunistas“. Kūrinyje vaizduojamos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pagrindiniai romano veikėjai – karo audros išblaškyti Panevėžio moksleiviai, susirinkę į gimtąjį miestą tęsti mokslų. Dauguma moksleivių – ateitininkai, bet tarp jų yra ir tokių, kurie, užsikrėtę komunizmo idėjomis, priešinasi tėvynės atgimimui, išduoda draugus, siekia kitus moksleivius pasodinti į kalėjimą. Pagrindinis romano herojus fanatiškai tiki komunizmo idėjomis, tačiau gyvenimo pabaigoje gailisi išdavęs tėvynę, ieško atramos tėviškėje. Kultūros, literatūros ir meno žurnale „Naujoji Romuva“, ši knyga pristatyta taip: „J. Šukio romanas yra bene pirmas, vaizduojąs lietuvių tautos kovas tiek su išoriniais priešais, tiek su vidaus priešais: čia kaip tik vyriausiu romano personažu veikia vienas iš vidaus priešų, trukdžiusių lietuvių tautinei kovai ar net kovojusių su mūsų tautos nepriklausomybės kūrėjais“[2]. Kaip matyti, romane buvo nagrinėjama keletas temų, susijusių su politiniu Lietuvos gyvenimu. Ši priežastis lėmė tai, kad Šukio romanas pateko į Kauno miesto ir apskrities viršininko akiratį. Pagal tuo metu galiojusio 1935 m. Spaudos įstatymo 5-ąjį skirsnį, prieš išleidžiant knygą iš spaustuvės, du jos egzemplioriai turėjo būti pristatyti apskrities viršininkui[3], kuris pagal 11-ąjį to paties įstatymo skirsnį turėjo „<…> teisę sulaikyti spaudinį arba jį uždrausti platinti visur ar kai kuriose vietose“[4]. Spaudiniui pasirodžius, Kauno miesto ir apskrities viršininkas nutarė jį sulaikyti, kadangi leidinys „<…> valstybės ir tautos saugumo reikalų sumetimais, neleistinas išplatinti“[5]. Didelė tikimybė, kad leidinio sulaikymą iš spaustuvės visų pirma lėmė tendencinga jo antraštė. Pagal tuo metu galiojusio 1935 m. Spaudos įstatymo 10-ąjį ir 50-ąjį skirsnius Kauno miesto ir apskrities viršininkas nutarė prašyti vidaus reikalų ministro, kad ši knyga būtų konfiskuota ir sunaikinta[6]. Nutarimą buvo pavesta vykdyti atitinkamos nuovados viršininkui, kuris privalėjo „Raidės“ spaustuvėje išspausdintus 2200 knygos egzempliorių pristatyti Kauno miesto ir apskrities viršininkui.

Po dešimties dienų pasirodžiusiame prašyme vidaus reikalų ministrui knygos autorius bandė paneigti apskrities viršininko recenzento nuomonę apie romaną „Komunistas“. Tuo metu Alytaus gimnazijoje mokytojavęs Jonas Šukys[7] rašė: „Aš vaizdavau romane ne kokį ten komunizmą, bet Lietuvos prisikėlimą, kaip jis vyko užgrobtoje Šiaurės Lietuvos dalyje. Čia vaizduojama susirūpinimas tautos ateitimi, patrijotų noras sukurti savo valstybę, šalies meilė, jaunimo pasiryžimas, didingas įspūdis išvydus pirmą kartą tautinę vėliavą /42 psl./, džiaugsmo ašaros sutikus lietuvių kariuomenę – nugalėtoją /200–208 psl. /, kūrėjų savanorių Tėvynės meilė /208–214 psl./, svajonės apie gražią Lietuvos ateitį /203 psl./, – visa tai pagrindinės romano mintys ir vaizdai, kurie rodomi prieš užkietėjusio komunisto, to Lietuvos Kaino akis, lyg prisikėlimo filmas, kuris, pagaliau, priverčia jį pamilti savo šalį, ilgėtis jos ir grįžti į Tėvynę <…>“[8]. Knygos autorius užsiminė, kad apskrities viršininkas nurodė puslapius, kuriuose rado draustinų posakių, tačiau visiškai nepaisė bendros knygos patriotinės minties, „<…> kuri yra veikale labai ryški ir vyrauja kiekviename puslapyje“[9]. Prašyme vidaus reikalų ministrui rašytojas pabrėžė, kad savo romanu nesiekė propaguoti ar garbinti komunizmo idėjų. „Kad aš nieko bendro su tomis idėjomis neturiu, gali paliūdyti visi, kurie mane pažįsta: Alytaus tautininkai, šauliai, jaunalietuviai, visi alytiškiai, kuriems esu skaitęs paskaitų, visi Alytaus apskrities miesteliai, kuriuos esu su paskaitomis apvažinėjęs. Tai gali paliūdyti p. Dr. S. Janavičius, kurio bute esu gyvenęs, kurio akyse paskaitas esu skaitęs, „Trimito“, „Jaunosios Kartos“, „Mūsų Vilniaus“ ir kt. redaktoriai, kurie yra mano noveles spausdinę ir kurie asmeniškai mane gerai pažįsta“[10], – rašė sulaikytosios knygos autorius.

Autografas Vladui Dubui.  LNMMB RKRS , šiftas LAK 110

Spaudinys buvo pristatytas Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentui. Departamento direktorius Aleksas Survila ir Spaudos ir draugijų skyriaus referentas Jonas Kompaitis netrukus pasirodžiusiame rašte, adresuotame Kauno miesto ir apskrities viršininkui ir knygos autoriui Jonui Šukiui, pranešė, kad leis išleisti šį romaną, jei bus pakeista knygos antraštė ir pataisyti atitinkami puslapiai[11]. Rašytojui romano pavadinimo pakeitimas buvo „<…> lygus knygos visiškam uždraudimui“[12]. Iš prašymo, rašyto vidaus reikalų ministrui, matyti, kad Šukys gerai suvokė „Sakalo“ leidyklai iškilsiančius materialinius nuostolius. Jis rašė, kad „<…> romano vardo pakeitimas sudaro daug sunkumų ir nemaža išlaidų, nes reikia iš naujo spausdinti viršelį ir pirmąjį lanką, be to, kiekvieno lanko pradžioje yra išspausdintas knygos pavadinimas – lanko eilinio numerio atžymėjimas. Taigi, keičiant vardą, reiktų perspausdinti visą romaną. Tai leidėjui, „Sakalo“ b-vei, sudaro dvigubas išlaidas“[13]. Anot knygos autoriaus, sudėtinga situacija to meto knygų leidyboje – maži tiražai, palyginti aukštos kainos lemia tai, kad „<…> vienam leidiniui dvigubos išlaidos leidyklai pasidaro nebepakeliamos ir leidykla atsisako antrą kartą beveik visą romaną perspausdinti“[14].

Iš vėliau rašytų dokumentų aiškėja, kad vidaus reikalų ministras leido palikti romano pavadinimą tokį, koks jis ir buvo prieš knygą sulaikant[15]. Tačiau, radus „<…> pavojingų valstybės ir visuomenės saugumui“ turinio dalykų, buvo sunaikinta po 2200 egzempliorių trijų paskutiniųjų knygos lankų[16]. Vidaus reikalų ministro nutarimą įvykdė Kauno miesto ir apskrities viršininko padėjėjas Vaitiekus Bortkevičius, Spaudos ir draugijų skyriaus raštvedys Juozas Sankauskas ir archyvaras Juozas Lukoševičius[17]. Šių žmonių pavardės mirga daugelyje panašių knygų sunaikinimo aktų. „Sankauskas ir Lukoševičius buvo ne tik patikimi asmenys, bet ir patyrę šios srities specialistai – Kauno miesto ir apskrities viršininko 1931 m. vasario 25 d. įsakymu paskirti užbaigtų bylų konfiskuotiems ir jo įstaigoje esantiems spaudiniams naikinti nuolatinės komisijos nariai“[18]. Vis tik 1937 m., pataisius atitinkamus knygos lankus, romanas 2200 egzempliorių tiražu pasiekė skaitytojus. Knygos viršelį puošė jos turinį atitinkantis dailininko Viktoro Palio[19] piešinys. Iš 2200 išleistų spaudinio egzempliorių 25 buvo numeruoti, išspausdinti geresnės kokybės popieriuje ir įrišti į drobinius viršelius. Minėtina, kad Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje esančioje autografuotų knygų kolekcijoje saugomas aštuntuoju numeriu pažymėtas šios knygos egzempliorius. Jį Šukys dedikavo savo buvusiam profesoriui Vladui Dubui, vadovavusiam 1939–1940 m. rengtai disertacijai „Moralinės ir socialinės problemos Romeno Rolano kūryboje“[20].

Kitaip romano „Komunistas“ (1937) likimas susiklostė po tragiškų 1940 m. birželio įvykių. Okupavus Sovietų Sąjungai Lietuvą, buvęs „Sakalo“ leidyklos vadovas Antanas Kniūkšta skubiai organizavo išleistų knygų pardavimą[21]. Buvo stengiamasi išplatinti religinius, katalikų filosofų ir sociologų veikalus, grožinės literatūros kūrinius. Tarp grožinės literatūros kūrinių buvo ir Šukio romanas „Komunistas“. Nepaisant didelių pastangų, viso leidinių tiražo išplatinti nepavyko.

1943–1944 m. Kaune leistame dienraštyje „Ateitis“ buvo rašoma, kad Jono Šukio romano Komunistas“ (1937) tiražas buvo sunaikintas kartu su kitais „<….> palyginti, nekalto turinio „Sakalo“ leidiniais – V. Mykolaičio-Putino romanu „Krizė“ (1937), į lietuvių kalbą Vytauto Tamulaičio ir Alf. Lešinsko išverstu Rudolfo Timermanns‘o romanu „Alkazaro didvyriai“ (1937), Stasio Šalkauskio knyga „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933) ir Antano Maceinos studija „Socijalinis teisingumas“ (1938)[22]. Šį faktą patvirtina archyvinė medžiaga. Po 1940 m. birželio 15 d. įvykių romanas „Komunistas“ pateko į tuometinės aukščiausiosios vykdomosios ir tvarkomosios valstybinės valdžios institucijos – Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos – akiratį[23]. Šias aplinkybes galbūt lėmė romane nagrinėjama viena iš tuometinės santvarkos deklaruojamoms nuostatoms prieštaraujančių temų – pagrindinio veikėjo Juozo Vaškio nusivylimas  pasaulinės revoliucijos ir komunizmo idėjomis, suvokimas, kad tos idėjos yra nerealios. 1940 m. rugpjūtį vidaus reikalų ministras, vadovaudamasis tuo metu dar galiojusio 1935 m. Spaudos įstatymo 10-uoju ir 50-uoju skirsniais, nutarė romaną „Komunistas“ (1937) konfiskuoti ir sunaikinti[24]. Vykdyti šį nutarimą buvo pavesta visų apskričių viršininkams. Kauno miesto Policijos 3 nuovados viršininkas pranešė Kauno apskrities viršininkui, kad mieste konfiskuoti 7 „Komunisto“ egzemplioriai[25]. 1940 m. rudenį Kauno apskrities viršininkas Lietuvos Komisarų Tarybos Spaudos ir Draugijų Skyriui išsiuntė konfiskuotų ir sunaikintų spaudinių sąrašą[26]. Tarp kitų 1918–1940 m. leistų ir Naujosios Vilnios medžių žaliavos ir popieriaus fabrike perdirbtų spaudinių minimas ir Šukio romanas „Komunistas“ (1937). Prie sąrašo buvusiame rašte pažymėta, kad kiekvieno konfiskuoto ir sunaikinto leidinio penki egzemplioriai siunčiami Lietuvos Komisarų Tarybos Spaudos ir draugijų skyriui ir vienas egzempliorius paliekamas prie bylos (čia turbūt turima omenyje Kauno apskrities viršininkui priklausanti dokumentų byla).

Apibendrinant galima teigti, kad Šukio romanas „Komunistas“ (1937) įvairiais istoriniais laikotarpiais patekdavo į cenzūros valdininkų dėmesį. Vadinasi, knygoje keliamos idėjos buvo priešingos įvairių santvarkų deklaruojamoms vertybėms.

Literatūra:

[1] Rašytojas Jonas Šukys studijavo Vytauto Didžiojo universitete prancūzų filologiją, po studijų mokytojavo Sedoje, Alytuje, Kaune, gilino žinias Sorbonoje, rengėsi ginti disertaciją „Socialinės ir moralinės problemos Romeno Rolano kūryboje“. 1944 m. suimtas, nuteistas mirties bausme už vokietmečiu išspausdintus apsakymus apie trėmimus 1941 birželyje. Mirties bausmę pakeitus lageriu, kalintas Vorkutoje, Sibire. Paleistas 1954, dėstė prancūzų kalbą Kauno medicinos institute – žr. Šukys, Jonas. Mane nuteisė sušaudyti: atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1993, nenumeruota; Šukys, Jonas. In Kubilius, Vytautas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 496.

[2] Linkevičius, J. Rec. kn.: Šukys, Jonas. Komunistas. Naujoji Romuva, 1937, nr. 20, p. 463.

[3] Spaudos įstatymas. Vyriausybės žinios, 1935, lapkr. 16, (nr. 510), p. 1.

[4]Ten pat, p. 2.

[5] [Kauno miesto ir apskrities viršininko nutarimas dėl Jono Šukio knygos „Komunistas“ (1937) sulaikymo]. 1937, vasario 13]. LCVA, f. 402, ap. 2, b. 117, lap. 101.

[6] Spaudos įstatymas. Vyriausybės žinios, 1935, lapkr. 16, (nr. 510), p. 2, 4.

[7] Senosios  mokyklos dvasia: Alytaus gimnazijos 90-mečiui. Alytus: [Albagrafija], 2009, p. 22.

[8] [Jono Šukio knygos „Komunistas“ autoriaus gyv. Alytuje, gimnazija, raštas Jo Ekscelencijai Ponui Vidaus reikalų ministeriui]. 1937, vasario 23. LCVA, f. 1367, ap. 9, b. 299, lap. 7, 7 a. p.

[9] Ten pat.

[10] Ten pat.

[11] [Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento raštas Ponui Jonui Šukiui ir p. Kauno apskrities viršininkui]. 1937, kovo 5. LCVA, f. 402, ap. 2, b. 117, lap. 102.

[12] [Jono Šukio prašymas Jo ekscelencijai ponui Vidaus reikalų ministeriui]. 1937, kovo 9. Ten pat, lap. 103.

[13] Ten pat.

[14] Ten pat.

[15] [Lietuvos Respublikos V.R.M. Kauno apskrities viršininko raštas V.R.M. Administracijos departamentui]. 1937, kovo 23 .Ten pat, lap. 104.

[16] [Aktas dėl Jono Šukio knygos „Komunistas“ trijų paskutiniųjų lankų sunaikinimo]. 1937, kovo 22. LCVA, f. 402, ap. 2, b. 117, lap. 104.

[17] Ten pat.

[18] Gudaitis, Leonas. Teisybė daugiaveidė: Lietuvių literatūros, knygotyros ir spaudos istorijos etiudai. Kaunas: Nemunas, 1998, p. 58.

[19]  Skulptorius, dailininkas Viktoras Palys (Poliakovas) 4-5 dešimtmetyje dirbo taikomosios grafikos srityje. Sukūrė plakatų, knygų viršelių ir iliustracijų žr. Jankevičiūtė, Giedrė. Palys, Viktoras (Poliakovas). In Lietuvos dailininkų žodynas. T. 3: 1918–1944. Vilnius:  Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 287.

[20] Jonas Šukys – 1939–1940 m. gavęs Prancūzijos valdžios stipendiją studijavo prancūzų literatūrą Sorbonos universitete Paryžiuje, medžiagą disertacijai rinko Grenoblio ir Paryžiaus nacionalinėse bibliotekose. Baigęs studijas, parašė minėtą disertaciją, kurią turėjo ginti Vilniuje. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, profesoriai, dėstę prancūzų kalbą, išvyko iš Lietuvos, nebebuvo iš ko sudaryti komisijos disertacijai ginti. 1955 m. disertacija dingo – žr. Baliūnas, Vytautas. Mokytojas, rašytojas, Gulago kalinys: Rašytojo Jono Šukio 85-mečiui. Panevėžio balsas, 1991, bal. 20, (nr. 27), p. 2.

[21] Žukas, Vladas. Sakalas: Bendrovė raštams leisti ir platinti 1924–1940 ir 1943–1944. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, p.153.

[22] Braziulis, Alfonsas. Knygų leidykla „Sakalas“. Ateitis, 1943, gruod. 28 (nr. 300), p. 6.

[23] Dokumentuose nurodyta kaip Lietuvos Komisarų taryba.

[24] [Vidaus reikalų ministro nutarimas dėl Jono Šukio knygos „Komunistas“ (1937) konfiskavimo ir sunaikinimo]. 1940, rugpjūčio 16]. LCVA, f. 402, ap. 2, b. 141, lap. 232.

[25] [Lietuvos Respublikos V.R.M. Kauno miesto Policijos 3 nuovados  viršininko raportas Kauno apskrities viršininkui]. 1940, rugsėjo 23. LCVA, f. 402, ap. 2, b. 141, lap. 140.

[26] [Lietuvos Respublikos V.R. M. Kauno apskrities viršininko raštas Lietuvos komisarų tarybos Spaudos ir Draugijų skyriui]. 1940, spalio 11. Ten pat, lap. 330.

Naujienos iš interneto