Vienoks jis buvo oficialiuose, bažnytiniuose sieninės tapybos ir skulptūrų užsakymuose, kitoks – grafikoje, dar kitoks molbertinėje tapyboje. Antanas Kmieliauskas (1932–2019)

Autorius: Data: 2019-12-17 , 12:31 Spausdinti

Vienoks jis buvo oficialiuose, bažnytiniuose sieninės tapybos ir skulptūrų užsakymuose, kitoks – grafikoje, dar kitoks molbertinėje tapyboje. Antanas Kmieliauskas (1932–2019)

Antanas Kmieliauskas. Nuotraukos autorius Ignas Stanys © 

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Lapkričio 7 – gruodžio 4 dienomis dieną Vilniuje, „Antakalnio galerijoje“ (Antakalnio g. 86), veikė Antano Kmieliausko (1932–2019) paroda „ŽINOMAS–NEŽINOMAS KMIELIAUSKAS. Antano Kmieliausko tapyba, eskizai, modeliai“. Parodos kuratorius – Gitenis Umbrasas, parodos menotyrininkas – Vidas Poškus.

Parodos atidarymo momentai. Autorės nuotr.

Antanas Kmieliauskas – menininkas, kurio šiemet, 2019-aisiais, netekome, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, vienas universaliausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, tolygiai dirbantis skulptūros, grafikos, molbertinės tapybos ir freskos srityse. A.Kmieliausko indėlis į Lietuvos meną – daugiau kaip 70 skulptūrinių paminklų, įžymiosios Vilniaus universiteto rūmų freskos, daugiau kaip 320 ekslibrisų, įvairūs portretai ir peizažai.

A. Kmieliauskas yra žinomas ir kartu nežinomas kūrėjas (kaip ir daugelis tokio masto asmenybių). Atstovaudamas universaliajai savo talentingųjų dailininkų kartai (čia ir Vincas Kisarauskas, ir Valentinas Antanavičius, ir Vytautas Valius, ir Algirdas Steponavičius bei Birutė Žilytė bei daugelis kitų), A. Kmieliauskas buvo daugialypis, daugiaveidis ir daugiabriaunis.

Pats kūrėjas taip kadaise įvardijo savo įkvėpimo šaltinį (šaltinius): „Kai gavau keletą premijų už ekslibrisus, man iš Prancūzijos atsiuntė laišką, kad jie leidžia ekslibrisų žurnalą ir nori paklausti, iš ko aš imuosi medžiagos savo kūrybai. Pasakiau, kad pirmiausia iš lietuvių liaudies dailės, man labai patinka liaudies dailininkų kūryba, liaudies dainų nuotaika, o paskui labai žavėjausi M. K. Čiurlioniu, taip pat garsiais pasaulio dailininkais – Rembrandtu, Rafaeliu, Michelangelo.[1]

Vienoks jis buvo oficialiuose, bažnytiniuose sieninės tapybos ir skulptūrų užsakymuose (labiau barokinis klasicistas), kitoks – grafikoje (čia linijos ir formos ypač vibruoja muzikiniu ritmu), dar kitoks molbertinėje tapyboje. Čia jis tiesiog visoks, – ir jausmingas, ir tragiškas, ir santūrus, ir lyriškas viename asmenyje.
Antakalnio galerijoje veikusioje A. Kmieliausko parodoje plačiajai visuomenei buvo pristatomas mažiau žinomas šio menininko kūrybinis segmentas – XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmečiais tapytos jo abstrakčios ar pusiau abstrakčios, Vilniaus kraštovaizdžio, lietuvių liaudies skulptūros – „dievukų“, kaimiškų arimų inspiruotos tapybinės kompozicijos.

Parodoje eksponuotose įvairaus formato (nuo didesnių iki miniatiūrinių) A. Kmieliausko tapybinėse kompozicijose, eskizuose pieštuku, tušu, atsiskleidė improvizacinis jo kūrybos pobūdis ir polėkis, poreikis eksperimentuoti, netgi žaisti.

Pasak parodos rengėjų, laiko dvasia ir kolegiškas artumas su kitais jo bendraamžiais ir bendraminčiais lėmė, tai, kad minėtuose paveiksluose ypač ryški yra brutalistinė deformacija, ekspresyvus spalvos pojūtis, medžiaginis asketiškumas. Tokie A. Kmieliausko darbai regisi tartum nebūdingi, netipiški, mažiau žinomi bendrame jo kūrybiniame peizaže. Kita vertus, būtent čia jis buvo kaip niekada tikras ir atviras sau. Kad jis galėdavo būti ir kitokiu, liudija to paties laiko autoportretai ar šeimos narių atvaizdai – intymesni, ne tokie drastiški, „jaukesni“.
Šalia tapybos artefaktų taip pat išskleidžiamas pluoštas A. Kmieliausko skulptūrinių eskizų ir molinių modelių. Vėlgi – čia autorius ypatingai jautrus materijos ir dvasinės energijos aspektais.

Nespėtas pažinti kaip žmogus, nors minty turėtas, o kai kurie darbai giliai įstrigę jau seniai… Šypsena, akys, rankos – gerumas. Tikro senojo lietuvio kokybė. Kur dabar tokią berasi… Pristatytas trumpas filmas apie kūrėją, apie žmogų[2]. Filme – tik menka dalis autoriaus kūrinių, jau vien ko vertos freskos, kurių apimtis kvadratiniais kilometrais skaičiuojama…

Ypatingas ačiū Giteniui Umbrasui ir Rimantui Dichavičiui, Giteniui – už šią , tikrai su meile parengtą parodą, už filmą, parodytą vakaro metu, Rimantui – už knygą apie kūrėją[3], knygą, kuriai nuotraukas pats darė ir rinko dvejus metus važinėdamas po Lietuvą su pačiu Antanu Kmieliausku. Albumas apima visą Antano Kmieliausko kūrybą, atskleidžia jos įvairovę ir brandą. Knygos tekstai, papildyti menininko mintimis, kūrinių atsiradimo istorijomis, gyvenimo akimirkomis, leidžia susipažinti su pačiu darbų autoriumi.

[1] Prieiga per internetą: https://vilniausgalerija.lt/2019/08/31/dailininkas-antanas-kmieliauskas-menas-padaro-zmones-zmoniskesnius/

[2] Prieiga per internetą: https://youtu.be/mwg6F4iL9oE

[3] Prieiga per internetą: https://vilniausgalerija.lt/produktas/antanas-kmieliauskas-rimantas-dichavicius/

Kultūra ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra