Kiek menu, Lietuvos istorija gimnazijoje mano klasei buvo išdėstyta tik iki Liublino unijos (1569 m.). Studijų Vilniaus universitete metais mums, lituanistams, jos ištisinio kurso apskritai nebuvo programose. Ir štai rezultatas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) XVII–XVIII amžiai rodėsi nepatrauklūs, svetimi protui ir širdžiai.
Dabar, perskaičius dvi žinomo lenkų istoriko prof. habil. dr. Henriko Visnerio (Wisner) knygas*, skirtas Švedų dinastijos valdovų Zigmanto ir Vaclovo Vazų valdymui nuo 1587 iki 1648 m., šią atsainią nuomonę reikia keisti. Jos tarsi tiltas susieja lietuvių kultūrai labai reikšmingą Mikalojaus Daukšos ir Konstantino Sirvydo literatūrinę epochą su šalies visuomenės gyvenimu. Po šių studijų šalia įdomios literatūros istorijos pasidaro įdomi ir Lietuvos istorija.
Abi istoriko knygos tarsi geologinė ar archeologinė atodanga atskleidžia šešių su viršum dešimtmečių Respublikos – jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės–santvarką, teisinę ir institucinę sistemą. Autorius visai pagrįsti veda mintį, kad, nepaisant abiejų dalių – Lenkijos Karalystės ir LDK gausių ir visokių skirtumų, net priešingumų, Respublika buvusi pakankamai vieninga valstybė. Tačiau, antra vertus, H. Visneris nepraleidžia nė vienos progos nepabrėžęs LKD teisinio, politinio, ekonominio, karinio savarankiškumo. LDK nebūta paprastos Lenkijos provincijos, kaip kas ne kas norėtų tai įrodyti. Studijose pateikti faktai leistų daryti išvadą, kad LDK priklausomybė nuo Lenkijos Karūnos gretintina su Britų Imperijos dominijų santykiu su metropolija ar Norvegijos priklausomybe nuo Švedijos 1814–1905 m. Autoriaus požiūrį į abiejų Respublikos dalių lygumą iš dalies rodo, ir tai, jog, nepaisydamas to fakto, kad anais laikais Lenkijos Karūna turėjo beveik dvigubai daugiau gyventojų (7,1 milijono) už LDK (3,9 milijono) ir ekonomiškai, kultūriškai lenkė mažesniąją partnerę, jis savo studijose Lietuvai (istorinei), ko gero, skiria tiek pat vietos, kaip ir Lenkijai.
Autorius gražiai ir įtikinamai parodo, kad santykinį LDK savarankiškumą užtikrino aktyvi LDK valdančiojo luomo – bajorų tautinė savimonė ir, nors iš pirmo žvilgsnio labai keista, gana nuosekliai to luomo ginama ir puoselėjama demokratija.
Tiesa sakant, H. Visneris apie LDK bajorų lietuvišką tautinę savimonę tiesiogiai nekalba: studijose pateikiami tik faktai, kurie mums leidžia daryti prielaidą, jog tokios savimonės būta. Skirtingai nuo mūsų suvokiamos tautinės savimonės, kuri visų pirma remiasi kalba, to meto ir vėlesnių amžių LDK bajorai beveik be išimties savo lietuviškumą ir lietuvišką patriotizmą grindė ne kalba, bet istorine tradicija. Todėl ir lietuviškai nekalbantis didikas galėjo save vadinti lietuviu. Kad taip būta iš tikrųjų, norėtųsi pacituoti vieną 1615 m. laiške Jonušo Radvilos (garsiojo Jonušo dėdės) savo broliui Kristupui (abu jie labai gausiai minimi H. Visnerio knygose kaip LDK savarankiškumo ir teisių gynėjai) pareikštą nuomonę: „Nors lietuvis gimiau ir lietuviui teks man mirti, savo tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą“ (cit. iš: Kot S. Świadomošč narodova w Polsce wieku XV-XVII. – Lwów, 1938. –13 p.). Taigi, didiko nuomone, ir vartodamas lenkų kalbą, jis lieka lietuvis. Turint galvoje tokį prisipažinimą, galima, nors ir gaila, suabejoti istoriko teiginiu, kad aprašomuoju laikotarpiu Lietuvos „Bajorai kalbėjo lietuviškai, tiksliau tariant, tarmėmis, visų pirma aukštaičių ir žemaičių“ (Rzeczpospolita Wazów…, p. 64). Žinoma, būtų labai svarbu, kad kuris mūsų istorikas (reikalauti iš H. Visnerio lyg ir nederėtų) imtųsi šią problemą nagrinėti iš esmės.
Studijose H. Visneris parodo, kad Respublikos demokratija nebuvo visuotinė: ją turėjo tik valdantieji luomai-bajorai ir dvasininkai, kitaip sakant, valstybės piliečiai. Valstiečiai (daugumas jų buvo baudžiauninkai) ir miestiečiai, kaip ne piliečiai, į bajoriškos demokratijos institucijas nebuvo įleidžiami ir demokratinėmis teisėmis nesinaudojo.
Autorius kuo išsamiausiai apibūdina bajoriškosios demokratijos institucijas, veikusias valstybėje po 1569 m. Liublino unijos: kelių rūšių bendruosius valstybės seimus ir įtakingus vietos valdžios organus–seimelius. Tiek seimai, tiek seimeliai labai skrupulingai žiūrėjo, kad kieno nors pastangomis, visų pirma karaliaus interesais, nebūtų silpninami šalyje (kaip sakyta, tikriau jos valdančiuose sluoksniuose) įsigalėję demokratijos principai.
Valstybės demokratinės institucijos ne tik gynė demokratiją, bet buvo toji terpė, kurioje brendo religinė pakanta. Jai knygose taip pat skiriama daug vietos ir nemaža įdomių pavyzdžių. Kadaise Jurgis Lebedys savo veikale „Mikalojus Daukša“ (1963, p. 158-161) palietė Varnių kanauninko tolerantingumą, tačiau jei būtų galėjęs pasinaudoti mūsų aptariamų studijų faktais, būtų davęs dar ryškesnį vaizdą.
Mūsų istorikas kartu nurodo, jog religine laisve negalėjo naudotis valstiečiai. Įdomu, kad jiems šios teisės nepripažino ne tik katalikai, bet ir protestantų atstovai.
Pagaliau ir bajorai su miestiečiais ne visada galėjo apginti savo religines teises. Ir demokratijos sąlygomis atsirasdavo grupuočių, kurios „demokratiškai“ ir „teisėtai“ rengdavo ekscesus prieš kitatikius. Tokie atvejai studijose išnagrinėti labai išsamiai. H. Visneris juos paaiškina tokiu apibendrinimu: „Lenkų tolerancija nebuvo tikybinis reiškinys, bet politinis“, o „Kai grėsmė, jog suirs visuotinė taika, ėmė nerūpėti, kai disidentų skaičius pasidarė pernelyg mažas, kad jie būtų pavojingi, toleranciją imta riboti, nors niekada nebuvo panaikinta“ (Najjasniejsza Rzeczpospolita…, p. 130.).
Apie žymiojo istoriko studijas būtų galima pasakyti kur kas daugiau gera, negu leidžia šio straipsnelio apimtis. Mane, kaip lituanistą, džiugina, kad autorius labai daug medžiagos sėmėsi didžiosiose Vilniaus mokslinėse bibliotekose ir Lietuvos centriniame valstybės archyve. Tai, viena, studijoms taip pat teikia tam tikrą lietuvišką koloritą, o antra, profesoriaus Henriko Visnerio pavyzdžiu pasekę mūsų jaunieji istorikai drąsiau eksploatuos Lietuvos bibliotekų ir archyvų fondus. Juk nei aptariamose studijose, nei kituose savo veikaluose garbusis lenkų istorikas nėra visai visko išnagrinėjęs. LDK XVI-XVIII amžiai dar laukia…
Henryk Wisner. Najjasniejsza Rzeczpospolita: Szkice z czasów Zygmunta III i Wladyslawa IV Wazy. – Warszawa: Wydawnictwo NERITON, 2001. – 144 p.; Rzeczpospolita Wazow: Czasy Zygmunta III i Wladyslawa IV Wazy. – Warszawa: Wydawnictwo NERITON, 2002. – 338 p.
Voruta. – 2003, bal. 26, nr. 8 (530), p. 4.
