Vieno gyvenimo knyga

Autorius: Data: 2011-11-22, 08:43 Spausdinti

Vieno gyvenimo knyga

Valdas STRIUŽAS, Vilnius

Alytiškis Gintaras Lučinskas parengė ir knygon sudėjo buvusio karininko, mokytojo Andriaus Vasiliausko atsiminimus. A. Vasiliauskas gal jau ir nesitikėjo, kad jo knyga bus išleista, kad ją skaitys ne tiktai artimieji. Ir štai ją vartome, skaitome, stebimės…

A. Vasiliauskas jautė, žinojo turįs retesnių gebėjimų rašyti, norėjo studijuoti Kauno universitete filologiją, tačiau neturėjo mokymuisi lėšų. Mokytis labai norėdamas pasirinko valstybės išlaikomą karininko tarnybą Karo mokykloje. O rašytojo talentas giliai slypėjo, plačiau neiškilo, liko autoriaus išskleistas vienintelei knygai.

Pasakojimas spalvingai vaizdingas pirmojoje dalyje: jautriai aprašyti, įsimenantys, trumpi paveiksliukai, mintyse gyvai plaukiantys, jaudinantys, neišnykstantys ir užvertus knygą. Pilkoka tėviškės gamta atrodytų nelavino vaizduotės, bet prigimtis dosni – skaitome ir grožimės vaizdžia kalba, palyginimais, retai šnekamais, tarmiškais žodžiais. Gaila, kad knygos parengėjas tekste surašė retų, nebevartotinų žodžių, svetimybių aiškinimus – jie blaško skaitytoją, kraipo vientisai dailų tekstą. Palyginimui, ir grožinėje literatūroje, liaudies dainose, pasakose šiaip jau nerašytini mažai žinomų žodžių paaiškinimai, kaip ir šalia senų ar modernistų paveikslų nerašoma, kas dailininko norėta pavaizduoti. Ne visi skaitytojai neišmaną, paliktinos intrigos, paslaptingumu pašarmojusi likimo vingių, tarmės šnekta. Tokie aiškinimai pritaptų puslapių apačioje arba atskirame žodynėlyje. Yra žodžių jaunesniems gal ir nebesuprantamų: politrukas, mojinė, poručnikas, šlėkta, digonalas, faifakliokas, kaptiorka, rivkabilai, kitokie, kai kurios santrumpos, bet gal nereiktų aiškinti: vygė, džiova, šikna, selteris, monai, važelis, veltėdžiauti, įsikarti, muštravoti, veršio žlibės, bezdėti…. Paaiškinimų neįkyrių nuošaliau reikia, bet ne prie pat spinduliuojančio gintaro.

Autorius net keliose vietose atsimena gaivų poilsį ant pievų žolėmis kvepiančio šieno. Nenakvoję ant šviežio šieno prėslo, nesupras tokio dangiško vasaros miego malonumo (p. 87, 116). Šaržuotai, gailestingai aprašo savo paties, pradinuko, mirtį (p. 90). Įkvepiantis, poetiškas jaunystės pavasario aprašymas (p. 97), ir visur – akys… mėlynos mergaitės Dalios akys (p. 102). Ak, ir gegužinių atgarsiai… nuvogti bučiniai, įsimintinas pirmas bučinys, kuomet abiejų lūpos pasruvo vyšniomis (p. 110). Gyvenimo kelio posūkio virsmas, įsimintinai baugus: ant stalo brandos atestatas, už lango gyvenimas – žiaurus, negailestingas (p. 132). Lemtingas pokrypis – į negailestingas, bekompromisines Antrojo pasaulinio karo Raudonosios armijos ir Vokietijos mūšių, Berlyno šturmo vietas (p. 275–282).

Skaitau ir patikiu teigiamu Andriaus Vasiliausko herojumi; pavydėtina dora, sąžiningumu, tvarkingumu, pareigingumu. Išskirtini broliškos meilės vaizdai su vyriausiuoju broliu Juozu, kurio dėka baigė gimnaziją, jauniausiuoju broliu Stasiu, vėliau išėjusio partizanauti ir žuvusio. Vienas juokingiausių, primenančių ir dabartinių politikų rinkimų reklamas ir agitacijas – 1926 m. pavasario Seimo rinkimai. Jauni gimnazistai įtraukti į politinių partijų panegirikos ir tuštybių varžytuves (p. 50). Šiltas, jaukus ir įžvalgus jaunuolio pastebėjimas apie samanotose trobelėse užaugančias gražias mergaites, nepastebimą jų vaikystę, vėliau prievartinį ištekinimą už kokių turtingų, bet nemylimų, ar girtuoklių, sumintą grožį:… taip visą amžių vargsta, paskendusios savo godose, šios dievdirbių madonos (p. 120).

Galbūt nereikėjo antroje dalyje sudėti smulkių, nuobodokų kelionių po Sovietų Sąjungos kurortus aprašymų, kitokių sovietų imperijos sustingimo kasdienių buities nuobodybių. Atrodytų viskas svarbu, bet pirmosios dalies grožinės literatūros kūriniui antroji dalis retai beprilygsta, tai tiktai jau paprasti atsiminimai. Tačiau bręstančio socializmo epochos aprašas nebūtų pilnas be penkmečio planavimų ir šioje – švietimo srityje, galime tiktai juoktis ir stebėtis komunistų partijos absurdiškiausiu diktatu, kvailiausiais nurodymais, beprasmiškais tikrinimais, o tuo laiku nepaisymas šių ideloginių varžtų, reikalavimų grėsė įspėjimais, atleidimu iš tarnybos, net pavertimą liaudies priešu. Stebėtinas ir A. Vasiliausko, einančio atsakingas švietimo vedėjo, mokyklų direktoriaus pareigas, atsilaikymas prieš nuolatinį spaudimą tapti komunistų partijos nariu.

Parengti leidybai atsiminimus – nemažiau sudėtingas darbas, nei parašyti, išleisti savo. G. Lučinskui iš dalies pvyko, iš dalies ir trūko patyrimo. Manyčiau, knygos parengėjas turėtų būti beveik nepastebimas, kuo mažiau taisyti, šlifuoti tą savaime spindintį liaudies deimančiuką. Kartu, tiktai G. Lučinsko, turinčio pastabią istoriko prigimtį, jauseną, dėka pažinome nors trumpam sužibėjusį rašytojo A. Vasiliausko talentą, susipažinome su daugelio lietuvių patirta, bet savaip autoriui nulemta gyvenimo istorija.

Nuotraukose: 

1. Knygos „Praeities puslapiai“ viršelis

2. A. Vasiliauskas (1915-1989)

Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 14.

Spauda , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra