Vienerių metų reziumė

Autorius: Data: 2012-10-18, 15:02 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Prof. Vytautas Landsbergis, regis, mėgsta visuminį požiūrį į reiškinį, žmogų, gyvenimą. Štai, tarkim, išleido knygą „Visas Čiurlionis“ – ne manydamas, kad daugiau nėra nei ko pridurti, nei ko atrasti, bet – aprėpdamas šio mūsų genijaus įvairiausius gyvenimo ir kūrybos aspektus, kampus, komponentus bei pan.

Garbinga sukaktis, Profesorių ištinkantį 2012 m. spalio 18-ąją, būtų puiki proga pakalbėti apie Visą Landsbergį, bet tegul tai daro iš arčiau jį matantieji. Mano užduotis kuklesnė – pamėginti pasklaidyti Kovo 11-osios signataro, pirmojo Nepriklausomos Lietuvos vadovo, pasak prof. Alfredo Bumblausko, „Kovo 11-osios Lietuvos architekto“, savo politinę karjerą natūraliai (kur kas natūraliau nei kai kurie jo kolegos Briuselyje) vainikuojančio europarlamentaro pareigomis, metų veiklos ataskaitą, pateiktą šiemetiniame leidinyje Europos Parlamente. VIII. 2011 m. sausis – gruodis“. 813 puslapių! Galime suprasti, kad prieš tai išleistos dar septynios analogiškos knygos, tik jas aptikti nėra taip jau paprasta – Europos Parlamento finansuotos, jos tik platinamos, nepardavinėjamos. Šiemetį leidinį gavau dovanų, kaip ir kiti renginio dalyviai, pristatymo Signatarų namuose metu.

Bent jau metų veiklos, raiškos visumą šis leidinys tikrai atspindi. Tai europarlamentaro ataskaita plačiąja prasme – publikuojamos ne tik kalbos, pasisakymai „darbiniuose“ EP renginiuose (skyrius „Pasisakymai Europos parlamente ir kitur“), bet visa, kas įvairiomis progomis, įvairiomis temomis, įvairiose vietose sakyta, atsakyta, komentuota. Tam, kad visuma būtų pilnutinė į bendrą kraitelę sudedami ir „trečiųjų šalių“ (BNS ir kt.) reziumavimai: „Prof. Landsbergis teigė“ , „pastebėjo europarlamentaras“ ir pan.

Skleisti šią knygą – nelyg leistis į gan šakotą labirintą: čia juk ir politika – vietinė ir tarptautinė, ir istorija – vėlgi ne tik lietuviškoji, ir menas – Čiurlionio fenomenas ir savoji kūryba, ir … ir…

2011-ųjų sukaktys aktualizavo ne vieną datą, sutelkdamos specialistų ir visuomenės dėmesį į vienus ar kitus įvykius. Tad, suprantama, ir Profesorius savo aštriaskalpelišku žvilgsniu preparuoja 1991-ųjų Sausio 13-osios istorinę prasmę, tų metų rugpjūčio pučą, laimei, greit subliuškusį, nevengia užimti aiškios – pagarbios – pozicijos 1941-ųjų birželio sukilimo ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės klausimu, regis, daugelio intelektualų vartomo nelyg karštos žarijos… V. Landsbergis nepamiršta aptarti ir 1791-ųjų Abiejų Tautų Konstitucijos – pirmosios Europoje – priėmimo niunasų, tuo labiau – 1991-ųjų liepos 29-osios sutarties su Rusija, Boriso Jelcino išvesta iš sąjunginės Michailo Gorbačiovo globos…

2011-aisiais būta ir nevienadienės reikšmės įvykių, kuriuos Profesorius ne kart įvertina visu savo žodžio aštrumu, tarkim, vienas skyrelis pavadintas „Golovatovo afera“… Bet ir subtilios diplomatijos – gal įgimtos, o gal įgytos – gija ryški, štai, pavyzdžiui, aptardamas Lietuvos-Vokietijos santykius, jis pažymi, kad šioje visokeriopai turtingoje istorijoje „netrūko ir teigiamų dalykų“ (p. 39)…

Prof. V. Landsbergis nenustebino bet kurį reikšmingesnį klausimą gvildendamas iš vertybinių pozicijų. Istorinė tiesa, Lietuvos – ir kiekvienos tautos – teisė būti, jos išlikimo svarba, moralės ir krikščioniškųjų vertybių matmuo, dvasios viršenybė prieš poreikio kuo daugiau turėti – tokia išryškėja autoriaus pozicija. Turėjau progos sau pasakyti, kad nepaisant nuolatinio Profesoriaus buvimo ir veikimo politinėje-visuomeninėje Lietuvos erdvėje, ši knyga privertė ir atrasti, ir nustebti, ir – darkart žavėtis. Didžioji šio veikalo „reziumė“ man pačiai – europarlamentaro V. Landsbergio drąsa būti ne-polit.korektišku. Akivaizdu, kad daug kas ramiau gyventų, jei nebūtų keliamas toks nepatogus komunistinių nusikaltimų prilyginimo hitleriniams klausimas, jei nebūtų kvestionuojama tik pagal siaurus kriterijus apibrėžta „genocido“ sąvoka… Ir iš trumpų autoriaus paklausimų ES veikėjams ar pasisakymų posėdžių metu gali suprasti, kad šis europarlamentaras – ne pilkasis rankų kilnotojas, ne patogus konjunktūros rėmėjas, ne, visai tikėtina, kad jo žodelius kai kam tenka sukrimsti nelyg karčiuosius pipirus. Štai jis vis kelia Ukrainos, Moldovos, Kaukazo šalių galimos narystės ES klausimą, štai skambina varpais dėl nesaugių atominių eklektrinių Lietuvos, tuo pačiu ir Europos Sąjungos, pašonėje, štai jis galimybę kai kurioms ES narėms nebūti atsakingoms už finansinį išlaidavimą prilygina „sovietinei kolchozų sistemai“, štai jis šaiposi, kad bepataikaudama Rusijai ES virsta „Gazpromo sąjunga“…

Skaitydamas tekstus gali išgirsti savitą autoriaus kalbėjimo manierą (juk ne vienas tekstas radosi ir iš pasisakymų įrašo), jo gebėjimą žaisti ir intonacijomis, ir žodžių prasmėmis, tarkim: „Kalbant vien burna, ne širdimi ir protu, išeina burnojimas“ (p. 57).

Profesoriaus gebėjimas reikalo esmę nušviesti ironijos, sarkazmo žodeliu seniai pažįstamas (tarkim, jo spyglys stalininio režimo aukų „reabilitavimui“: „Ilsėkitės ramiai, Katynės ir Rainių kankiniai, šių dienų Rusija jums atleido“ , p. 340). O štai šviežiai ir gaiviai padvelkė jo išmintingas santūrumas, pastangos paprotinti karštakošius, net ir kilnios idėjos vedamus, idant nebūtų suteikta proga Lietuvą minėti bloguoju: „Lietuvybė turi būti protinga, broliai. Atsakinga ir draugiška visiems, taipogi truputį kitokiems, net klystantiems. Priešiškumas pražūtingas, palikime jį kvailiams“ ( p. 670).

Vis dėlto leidinio redaktoriaus ranka turėtų būti tvirtesnė. Galima džiaugtis, kad išsaugota specifinė – landsbergiška – rašyto teksto, o tuo labiau gyvo kalbėjimo, intonacija. Žinia, niekam neprivalu laikytis mano skeptiško požiūrio į leidinį užbaigiančiame skyriuje „Briuselio dienoraščiai“ publikuojamas kai kurias „dažnutes“ kaip per menkas stonui. Bet, tarkim, tokios smulkmenos kaip kablelių kai kur turėtų pasigesti ne tik mano akis. Abejonių sukėlė ir struktūros komponavimas, perklojant dvejopus kriterijus – formos („Interviu“, „Straipsniai“ ir kt.) ir tematikos („Teisės dalykai“, „Vaclavui Havelui mirus“ ir kt.). Suprantama, vienos ar kitos tematikos skirsniuose randame ir kalbas, straipsnius, ir interviu – gal tai ir nedidelė bėda. Labiau trikdė pasikartojantys tekstai, mano akis protesto signalus – tai jau buvo – pasiuntė dukart (pvz., Ritos Miliūtės vestos laidos iš Žinių studijos Vašingtone medžiaga – kaip skyriaus „Interviu“ fragmentas ir „Istorijos dalykų“ tekstas). Ir visai gaila, kad kai kurie EP rėmuose radęsi tekstai atskiriami nuo bendrojo bloko ir prišliejami „pagal tematiką“ – tarkim, į skyrių „Rusija grimzta ir bunda“ įtraukti ir griežti autoriaus pasisakymai kaimynės adresu Briuselyje ar Strasbūre, o į skyrių „Čiurlionio mirties šimtmetis“ – atidarant parodą Europos Taryboje tartas žodis „Čiurlionis Strasbūre“ bei pan. Juk europarlamentaro veiklos liudijimai yra pagrindinė leidinio ašis ir, mano galva, jos nustekenti vardan atsišakojimų praturtinimo nevertėjo.

Bet tai tik smulkios priekabės. O tuo, kad Lietuvai pasisekė turėjus tokį Lietuvos nepriklausomybės strategą anuomet ir turint humanistinių vertybių gynėją tarptautiniuose vandenyse dabar – tikrai galima įsitikinti studijuojant šį leidinį.

LŽ archyvo nuotr.

Nuotraukoje: Prof. V. Landsbergis

Voruta. – 2012, spal. 27, nr. 22 (760), p. 11.

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra