Vienas geriausių žvalgų – Aleksandras Grybinas-Faustas

Autorius: Data: 2019-11-23 , 10:12 Spausdinti

Vienas geriausių žvalgų – Aleksandras Grybinas-Faustas

Tauro apygardos partizanai Pranas Runas-Gintaras-Algirdas-Daugirdas ir Aleksandras Grybinas-Faustas (dešinėje)

Romas BACEVIČIUS

PALUOBIAI. Sukako 70 metų nuo mokytojo ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataro, Tauro partizanų apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto žūties, todėl Šv. Angelų Sargų bažnyčioje už šį Lietuvos laisvės kovotoją klebonas kun. Andrius Vaitkūnas aukojo šv. Mišias.

Į jas atvyko būrys laisvės kovotojų, šaulių, tremtinių, atsargos karininkų, šio partizano giminių. Klebonas šv. Mišių homilijoje sakė, kad A. Grybinas-Faustas gyveno, aukojosi dėl kitų. Buvo tik 29 metų jaunuolis, o jam rūpėjo Lietuvos laisvė ir valstybės ateitis. Iš kur ta narsa, patriotizmas, pasiaukojimas? Tai, kad meilė Lietuvai jam buvo stipresnė net už mirtį, galbūt įskiepyta šeimoje. Juk jo tėvas irgi buvo garsus mokytojas, matyt, skiepijęs tą meilės Tėvynei jausmą.

Kun. A. Vaitkūnas, kilęs iš gretimos Griškabūdžio parapijos, prisipažino pernelyg mažai apie A. Grybiną-Faustą žinojęs, nes dažnai taip atsitinka, kad apie iš toliau kilusius didvyrius žinome daugiau negu apie savus. „Ši diena privertė mane daugiau juo pasidomėti“, – sakė klebonas, dažnai važiuojantis į aptarnaujamą Braziūkų parapiją ir pakeliui matantis nuorodą į A. Grybino-Fausto žūties vietą, bet vis neatrandantis laiko į ją užsukti ir ilgiau pabūti. „Labai svarbu, kad išsaugotume savo krašto didvyrių atminimą ir perduotume jį iš kartos į kartą, – kalbėjo klebonas. – Mes nesame amžini, bet mūsų įskiepyta meilė Tėvynei, patriotizmas ir kiti geri darbai lieka kaip vaisiai ateičiai“.

Prie kryžiaus Aleksandro Grybino-Fausto žūties vietoje. Vido Venslovaičio nuotr.

 

Kunigas sakė mąstąs, ar jis pats galėtų būti toks, kokie buvo jauni laisvės kovotojai? Juk kai Jėzų vedė į Golgotą, atsirado išdavikas. „Ar neatsirastų jų dabar? – klausė klebonas. – Ar aš turėčiau tiek drąsos, kad galėčiau ryžtis tokiai kovai?“ Kunigas prisiminė ir Bažnyčios kankinius. Kaip jų meilė Dievui, atrodo, yra nepaaiškinama, taip ir laisvės kovotojų meilę ir pareigą Tėvynei ne visi galime suprasti. Bet ir vieni, ir kiti dėl savo idealų atidavė gyvybes. „Jei iškiltų pavojus, ar neišsigąstume? – klausė klebonas. – Partizanų drąsa tebūna pavyzdys jaunajai kartai!“ Kun. A. Vaitkūnas džiaugėsi ir pagyrė minėjimo rengėjus, kad užsakė šv. Mišias už A. Grybiną-Faustą, kuris buvo tikintis ir ragino dažnai melstis už mirusiuosius.

Po šv. Mišių renginio dalyviai automobiliais vyko į Padegėlinių mišką (Kazlų Rūdos sav.), A. Grybino-Fausto žūties vietą, pažymėtą kryžiumi ir atminimo lenta.

Nešini šaulių, LLKS, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vėliavomis patraukė miško keliuku prie kuklaus kryžiaus. Atminties valandą čia išsirikiavo ir pagarbą žuvusiajam atidavė buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir kiti susirinkusieji. Nuskambėjo „Tautiška giesmė“, kurią drauge su Lietuvos šaulių sąjungos Kauno skyriaus vyrų ansambliu „Trimitas“ (vadovas – Vincentas Kursa) atliko visi susirinkusieji. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų 202-osios kuopos kariai savanoriai iššovė pagarbos salves.

Minėjimą pradėjo atsargos majoras Gediminas Reutas, priminė A. Grybino-Fausto biografiją ir partizanų kovų kelią, akcentavo šio partizano patirtį – jis buvo vienas geriausių žvalgų. Minėjimo vedėjas papasakojo apie tai, kaip Pietų Lietuvos Tauro ir Dainavos apygardų vadai A. Grybinas-Faustas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1948 metų pabaigoje išėjo į visų Lietuvos partizanų apygardų vadų susitikimą Minaičių kaime (Radviliškio r.), ir perskaitė ištrauką iš A. Ramanausko-Vanago prisiminimų. Ta kelionė buvo sunki ne tik dėl didelio atstumo, aplink veikiančių okupacinės kariuomenės dalinių, šmirinėjančių stribų ir kolaborantų, bet ir todėl, kad lydintieji vietiniai partizanai neturėjo jokio pagrindo pasitikėti keliaujančiais ginkluoto pogrindžio vadais, nes jų nepažinojo. Partizanams atrodė, kad tai – sovietų saugumo provokatoriai. Partizanams lydint abu vadus tvyrojo įtampa. A. Ramanauskas-Vanagas vėliau rašė, kad susitikus su Kęstučio apygardos vadu vos nekilo ginkluotas konfliktas. Tik tvirta Tauro ir Dainavos apygardų vadų laikysena partizanus įtikino, kad jie nėra provokatoriai. Įtampą sušvelnino Vytautas Gužas-Kardas, pareiškęs: „Garantuoju savo gyvybe, kad Faustas ir Vanagas yra Pietų Lietuvos partizanų vadai“.

Mjr. G. Reutas trumpai papasakojo apie Prisikėlimo apygardos teritorijoje, Minaičiuose, Mikniaus sodyboje, priimtą 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją – visų kovojančios Lietuvos apygardų partizanų susivienijimo dokumentą. Partizanų vadai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) vadu išrinko Joną Žemaitį-Vytautą. 1949 m. vasario 20 d. Faustas ir Vanagas iš Minaičių išėjo atgal į savo apygardas. „Sovietų saugumas, sužinojęs apie partizanų vadovybės pasiektus laimėjimus, dar labiau pakurstė okupantus greičiau sunaikinti partizanų vadovybę ir Deklaracijos autorius bei dalyvius ir užgniaužti antisovietinį pasipriešinimą. 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarams likimas nebuvo gailestingas: vien 1949 metais žuvo keturi visos Lietuvos partizanų vadovybės nariai: birželį – Vytautas Gužas-Kardas, rugpjūtį – Bronius Liesys-Naktis ir Petras Bartkus-Žadgaila, o rugsėjo 28 d. Padegėlinių miške, patekęs į pasalą, sunkiai sužeistas, sunaikinęs turimus dokumentus ir nenorėdamas gyvas pasiduoti, savo gyvenimą pabaigė mūsų garbingas karžygys A. Grybinas-Faustas“, – kalbėjo mjr. G. Reutas.

A. Grybino-Fausto palaikų užkasimo vieta nežinoma. Apie palaikų ieškojimą svarstė Šakių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Darius Jakavičius. „Gaila, kad žmonės, kurie save laikė didžiosios tautos, Puškino, Lermontovo, Tolstojaus palikuonimis, elgėsi kaip paskutiniai barbarai, mongolų totorių ordos palikuonys, nes mėtė žuvusiųjų partizanų kūnus miestelio aikštėse, sekė, kas ateis jų apverkti. Ne be reikalo lietuviai pokario išdavikus vadino stribais. Gaila tų motinų, kurios nesugebėjo išauklėti dorais šalies patriotais kai kurių lietuvių, nes jie susitepė pokario kovotojų krauju“, – kalbėjo vicemeras, kuris kaip ir A. Grybinas-Faustas anksčiau buvo mokytojas.

Buvęs krepšininkas, tris našlaičius palikusių partizanų tėvų sūnus Gediminas Budnikas siūlė visiems pagalvoti, kas liks, kai mūsų nebus, ir pasakojo apie partizanines kovas, kuriose žuvo ar vėliau buvo ištremti jo artimieji. Jis tvirtino, kad jaunimas turi žinoti, kokia didelė lietuvių auka buvo padėta ant Laisvės aukuro, ir teigė, kad sugalvojo palikti atminimą apie savo mamą mokytoją buvusioje jos darbo vietoje Užunvėžyje ir tam reikalui gavo atskirą kambarį. Ten paliko surinkęs pluoštą senų nuotraukų, mamos austų dirbinių ir sukūręs filmą apie Ukmergės krašto partizanus. „Turiu vilties, kad mums daugiau bendraudami su jaunimu, pasakodami jam apie laisvės kovas, primindami, kad ją pasiekėme per dideles aukas ir ją reikia saugoti, ugdysime jo patriotiškumą“, – sakė G. Budnikas ir apgailestavo, kad Lietuvoje atsiranda tokių merų, kurie jį niekina. Pasak G. Budniko, partizanų vaikų genuose išlikęs laisvės troškimas, o stribų palikuonys vis dar trokšta kraujo keršto. Partizanų žuvo daugiau kaip 20000, daugiausia tai buvo jaunuoliai, galėję gyventi, kurti šeimas, auginti vaikus, bet teko paaukoti gyvybę už Tėvynės laisvę ir jie negalėjo užauginti palikuonių. Stribų ir kolaborantų žuvo keliskart mažiau, todėl jie išplito po Lietuvą ir tie genai ir ideologija iki šiol kenkia Lietuvai. „Jų vaikai bando sudarkyti, užgesinti, išardyti mūsų atmintį, – sakė G. Budnikas. – Nepabijokime jiems duoti atkirtį“.

Tremtinys, šaulys, buvęs Seimo narys prof. Arimantas Dumčius paminėjo, kad 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija, kurią pasirašė ir Faustas, buvo itin reikšmingas dokumentas, turintis didžiulę reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, ir priminė, kad jos įvertinimas Seime kelią skynėsi sunkiai, ilgai ir atkakliai įrodinėjant. Lygiai tai pat sunkiai vyko J. Žemaičio-Vytauto paskelbimas kovojančios Lietuvos prezidentu. „Šiandien vyksta didelė invazija norint pakeisti žmonių protus, siekiant sumenkinti partizanus. Mums labai svarbu prisiminti tokius didvyrius kaip Faustas“, – sakė prof. A. Dumčius.

Renginyje dalyvavo A. Grybino-Fausto dukterėčia Jūratė Petruškevičienė ir sūnėnas Audrius Grybinas. J. Petruškevičienė sakė, kad jos dėdė, mamos Stasės Grybinaitės-Matulionienės brolis Aleksandras, artimųjų buvo vadinamas Oliumi, augo penkis vaikus (dvi dukras ir tris sūnus) auginusioje šeimoje. Keturi vaikai iš penkių pasirinko mokytojo darbą. Močiutė jai pasakojo, kad Aleksandras buvo šeimos numylėtinis – linksmuolis, dainininkas. Jis džiaugėsi gyvenimu. J. Petruškevičienė prisiminė susitikimus su senelio mokytojo auklėtiniais, kurie sakydavo, kad tai buvo dėmesingas, supratingas, labai gerai žinias perteikdavęs mokytojas. Senelis buvo doras, teisingas ir sąžiningas mokytojas, to mokė ir vaikus. „Manau, kad mano dėdė irgi buvo toks“, – sakė J. Petruškevičienė.

Aleksandro Grybino-Fausto sesers Stasės dukra Jūratė Petruškevičienė ir dabartinis atkurtos Tauro apygardos vadas Gediminas Dapkevičius. Vido Venslovaičio nuotr.

Beje, 1947 metais jo tėvui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo vardas. Taigi dar tada okupantai nežinojo, kad jo sūnus Aleksandras nuo 1945 metų yra partizanas. Vėliau, kai sužinojo, to suteikto vardo neatėmė.

Partizano dukterėčia, kalbėdama apie paskutines dėdės gyvenimo akimirkas, sakė, kad, kai jis buvo sužeistas, žinodamas, kas bus, jei paklius į priešo rankas, dėl bendro visų partizanų tikslo sudegino dokumentus ir sušukęs: „O dabar imkit mane!“ nusišovė. A. Grybino-Fausto dukterėčia apgailestavo, kad nežinoma jos dėdės amžinojo poilsio vieta, bet, girdint naujienas apie kitų partizanų vadų užkasimo vietas, maža viltis vis dėlto rusena, kad laikui bėgant ir jo palaikus suras. Moteris sakė, kad 2017 metais mirė paskutinysis iš Grybinų – jauniausias dėdės brolis Zigmas.

Dar kalbėjo dabartinis atkurtos Tauro apygardos vadas Gediminas Dapkevičius ir Seimo narė Irena Haase.

Paskui minėjimo dalyviai aplankė ir už kelių šimtų metrų esantį Fausto bunkerį, prie kurio buvusio partizanų rėmėjo lekėtiškio Zenono Rakausko iniciatyva ir rūpesčiu pastatytas stendas, kuriame pateikta informacija apie LLKS Tarybos Vasario 16-osios Deklaraciją. Z. Rakauskas ateityje planuoja į stendą sudėti visų buvusių šešių Tauro apygardos vadų nuotraukas bei informaciją apie juos.

Kalba partizanų rėmėjas Zenonas Rakauskas, jo iniciatyva ir rūpesčiu pastatytas informacinis stendas apie LLKS Tarybos Vasario 16-osios Deklaraciją ir jos signatarus. Vido Venslovaičio nuotr.

„Noriu pasakyti jaunimui, kurio šiandien mažai čia, kad jis suprastų, ką reiškė partizaninė kova, koks sunkus buvo partizanų gyvenimas bunkeryje, ypač žiemą, kai reikėdavo ieškoti būdų pasišildyti taip, kad virš jo neištirptų sniegas, galėjęs demaskuoti bunkerio vietą“, – pasakojo Z. Rakauskas. „Net dešimt metų vyko tokia sunki partizaninė kova, kurios įtampą ne visi galėdavo ištverti. Kodėl nužudytų partizanų rūbus paimdavo? Todėl, kad enkavedistai jais perrengdavo diversantus ir infiltruodavo į partizanų gretas“, – pasakojo Z. Rakauskas ir pasidalijo dar ne viena pasipriešinimo istorija.

Šakių rajonas

 

Aleksandras Grybinas-Faustas gimė 1920 metais (tiksli gimimo data nežinoma, vieni šaltiniai nurodo vasario mėnesį, kiti – rugsėjo 20 dieną) Šakių apskrities Lukšių miestelyje mokytojo Antano Grybino ir Onos Naujokaitės-Grybinienės šeimoje. Jo tėvas nuo 1918 metų buvo Lukšių pradžios mokyklos vedėjas, prieš tai baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Aleksandras, arba, kaip jį vaikystėje artimieji vadindavo, Olius turėjo du brolius – Vytautą (g. 1919 m.) bei Zigmą (g. 1923 m.) ir dvi seseris – Stasę (g. 1914 m.) ir Zofiją (g. 1913 m).

Tėvas, siekdamas vaikus išmokslinti, prie pat Šakių esančiame Giedručių kaime 0,5 ha sklype pastatė namą, kad vaikai galėtų gyventi ir mokytis Šakiuose. 1928 metais būsimasis partizanas A. Grybinas pradėjo lankyti Lukšių pradžios mokyklą. 1931 m. birželio 20 d. įstojo mokytis į privačią Šakių „Žiburio“ gimnaziją. Dar besimokydamas joje Aleksandras garsėjo kaip puikus sportininkas – krepšininkas, lengvaatletis, ilgų distancijų bėgikas. Dalyvaudavo įvairiose varžybose. Besimokydamas Šakiuose su broliu Vytu jis gyveno tėvo pastatytame name, kuris 1940 metais bolševikams okupavus Lietuvą buvo nacionalizuotas ir paverstas prokuratūra, o antrajame aukšte apsigyveno miesto prokuroras. 1939 metais baigęs gimnaziją, rugsėjo 1 d. įstojo į Marijampolės valstybinės mokytojų seminarijos trečią kursą. Buvo skautų organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos narys.

Netrukus Aleksandras įstojo į Marijampolės pradžios mokyklos mokytojų seminariją. Čia jis šoko miesto balete, vaidino vietiniame teatre ir žaidė seminarijos krepšinio rinktinėje. Sovietams pirmą kartą okupavus kraštą, jis platino pogrindžio spaudą, dalijosi idėjomis su bendraminčiais. 1940 m. lapkričio 6 d., pirmosios sovietų okupacijos metu, NKVD jį suėmė ir kalėjime tardė penkias savaites. Per kankinimus išreikalavo Aleksandro parašo pasižadėti sekti ir išduoti bendradarbius, pogrindžio veikėjus. Paleidę iš kalėjimo enkavėdistai reikalavo kas kelios dienos susitikti numatytoje vietoje ir suteikti jiems reikiamų žinių. Aleksandras iš pradžių manė sugebėsiąs NKVD apgauti, tačiau supratęs, kad nepavyks, ėmė slapstytis draugų gimtinėse, kol sulaukė karo pradžios. Brolis Vytautas dalyvavo Birželio sukilime. Išvijus bolševikus, Aleksandro draugai, kartu su juo kalėję Marijampolės kalėjime, paliudijo, kokiais metodais buvo iš suimtųjų ištraukiami pasižadėjimai dirbti NKVD informatoriais. Netrukus tie pasižadėjimai buvo sunaikinti.

1941 metais baigus Marijampolės mokytojų seminariją, rugpjūčio 21 d. A. Grybinui buvo išduotas atestatas, suteikiant pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo vardą. Rugsėjo 1 d. įsidarbino mokytoju Kūlokų, o nuo gruodžio 1 d. – Liudvinavo pradžios mokykloje. Po metų gavo kūno kultūros mokytojo darbą Kalvarijos progimnazijoje. Tačiau, sužinojęs, kad Zyplių žemesniajai žemės ūkio mokyklai, kuri buvo visai netoli tėviškės, reikia muzikos, lietuvių kalbos, matematikos ir kūno kultūros mokytojų, sugrįžo į tėviškę. Čia Aleksandras pradėjo dirbti matematikos ir kūno kultūros, o jo jauniausiasis brolis Zigmas – lietuvių kalbos ir muzikos mokytoju. Aleksandras greitai mokykloje suorganizavo teatro mėgėjus ir Lukšiuose pastatė spektaklį – K. Binkio „Atžalyną“, kuriame dar pats vaidino, besimokydamas Marijampolėje. Spektaklis buvo priimtas labai pakiliai, netgi susilaukta pasiūlymų gastroliuoti kituose miesteliuose, tačiau mokytojo užimtumas neleido tai padaryti. Turėjo slapstytis nuo mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. 1943–1944 metais miškuose vis labiau siautėjo raudonieji partizanai. Aleksandras su broliu Zigmu įstojo į Lukšių savigynos būrį. Kai Marijampolėje buvo atidaryta Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės karo mokykla, į jos Mokomojo bataliono Marijampolės 3-iąją kuopą 1944 m. balandžio 2 d. įstojo ir Aleksandras su Zigmu. Tačiau netrukus generolas P. Plechavičius, pats apsilankęs mokykloje, įsakė jos auklėtiniams išsiskirstyti, nes vokiečiai planavo kariūnus panaudoti Rytų fronte. Aleksandras su broliu grįžo į Lukšius, į tėviškę. Čia dirbo įvairius ūkio darbus. 1944 metų vasarą vokiečiai Aleksandrą su kitais lukšiečiais varė kasti apkasų, tačiau jie buvo priversti statyti fiktyvius aerodromus, kad rusų lėktuvai galėtų juos bombarduoti vietoj tikrų. Zigmas buvo sužeistas ir pateko į ligoninę, čia netrukus sulaukė karo pabaigos. Mėgino pereiti į amerikiečių okupacinę zoną, tačiau buvo grąžintas. Artėjant bolševikams, Aleksandras kartu su broliu Zigmu iš pradžių pasitraukė į Prūsiją, tačiau netrukus grįžo atgal į Lietuvą, Šakių aps. Karčrūdės kaimą. Ten mokytojavo tėvas. Vengdamas suėmimo, žiemą slapstėsi, o nuo 1945 metų pabaigos pasitraukė pas partizanus į Kazlų Rūdos miškus. A. Grybinas-Faustas tapo Tauro apygardos Stirnos rinktinės Lapės kuopos partizanu. Maždaug po metų, 1946-ųjų vasarą, buvo paskirtas šios rinktinės, jau pavadintos Žalgirio vardu, vado Jurgio Ilgūno-Šarūno (1913–1946) adjutantu. Jaunas laisvės kovotojas A. Grybinas-Faustas netrukus pasižymėjo kovose. Žalgirio rinktinės vado J. Ilgūno-Šarūno 1946 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. 2 rašoma: „55 kuopos kovotojui Faustui už š.m. gegužės 24 d. Karčrūdės rajone greitą ir drąsų atidengimą iš kulkosvaidžio ugnies į puolančius enkavedistus, kas įgalino be nuostolių planingai atsitraukti grupei partizanų, reiškiu tarnybinę padėką“. Tame pačiame įsakyme rašoma, jog nuo birželio 12 dienos Žalgirio rinktinės vado adjutantu skiriamas aktyvus laisvės kovotojas Faustas. Deja, kaip parodė vėlesni įvykiai, ne viskas klostėsi sklandžiai. Meninės ir atviros širdies jaunuolis Aleksandras nelengvai pritapo prie griežtų partizanų statutų. Pradžioje buvo ne tik nesusipratimų, bet ir nuobaudų. Netrukus iš rinktinės vado adjutanto su perspėjimu jis „nukrito“ net iki eilinio kovotojo. Tačiau atkaklumas ir ryžtas nugalėjo. Teko pasikeisti ir prisitaikyti prie rūsčių partizaninio gyvenimo sąlygų. Vardan laisvos Lietuvos jis paaukojo savo linksmą būdą, tapo santūresnis ir uždaresnis. Tik partizanų dainos iš jo lūpų neišnyko. Net ir sunkiame žygyje jis niūniuodavo savo mėgstamą „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“.

1947 m. gegužės 12 d. Faustas paskirtas Žalgirio rinktinės Žvalgybos, vėliau – rinktinės štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku, o 1948 m. gegužės 5 d. – štabo viršininku. 1948 metų spalį žuvus Tauro apygardos vadui Jonui Petrui Aleščikui-Rymantui, nuo spalio 8 d. laikinai pradėjo eiti apygardos vado pareigas. 1948 m. gruodžio 15 d. tapo penktuoju Tauro apygardos vadu ir pirmuoju civiliu, ėjusiu šias pareigas. Dėl sumanumo ir tauraus būdo buvo įgijęs didelį partizanų vadovybės ir kovotojų pasitikėjimą. Tai buvo itin sunkus metas Tauro apygardos partizanams: žuvo daug laisvės kovotojų, jų vadų, visi Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo nariai. 1948 m. spalio 20 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadavietėje Faustas susitiko su Dainavos apygardos vado A. Ramanausko-Vanago įgaliotiniu, Dzūkų rinktinės vadu Sergijumi Staniškiu-Litu. Nutarta Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu laikinai paskirti Dainavos apygardos vadą A. Ramanauską-Vanagą. Tuo metu vyriausioji Lietuvos partizanų vadovybė buvo atkuriama Žemaitijoje. 1948 metų lapkritį, siekiant suderinti partizanų veiksmus ir aptarti vienos partizanų vadovybės sudarymo klausimus, Tauro ir Dainavos apygardų vadai Faustas ir Vanagas iškeliavo į Žemaitiją ir Minaičiuose kartu su kitų apygardų vadais pasirašė LLKS Tarybos Vasario 16 d. Deklaraciją. LLKS vadovybės pasirašytoje Deklaracijoje teigiama: „… LLKS taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti…“

Tą pačią dieną LLKS Tarybos aktu Nr.4 A. Grybinui-Faustui suteikiamas partizanų kapitono laipsnis.

1949 metų kovo pabaigoje, grįžęs iš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, Faustas pakeitė Tauro apygardos organizacinę struktūrą: rinktinių kuopas ir būrius pertvarkė į tėvūnijas ir kartu pakeitė vidaus valdymo struktūras, išformavo Kęstučio ir Birutės rinktines, nes buvo sumažėjęs partizanų skaičius. Po struktūros reformų Tauro apygardoje liko trys rinktinės – Žalgirio, Vytauto ir Geležinio Vilko. 1949 m. birželio 16 d. LLKS prezidiumo nutarimu Faustas apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais).

1949 m. rugsėjo 28 d. naktį, grįždamas po vizitacijos Vytauto rinktinės Dariaus ir Girėno tėvonijoje, Šunkarių miško palaukėje, prie Viliūšių kaimo, Jankų valsčiuje, Šakių apskrityje, netoli savo bunkerio pateko į MGB vidaus kariuomenės 353-iojo šaulių pulko kareivių ir stribų pasalą. Beje, siekiant sunaikinti Tauro apygardos štabą, buvo surengta bene 10 pasalų. Jo palyda pasitraukė, o pats Faustas per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, dar spėjo šiek tiek atsitraukti ir sunaikinti turėtus dokumentus, o paskui nusišovė. Žuvusiojo palaikai niekinti ant grindinio Jankuose, vėliau nuvežti į Karčrūdę, Lukšius, Šakius. Jo užkasimo vieta neišaiškinta.

1997 m. gruodžio 22 d. A. Grybinui-Faustui suteiktas kario savanorio statusas. 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Aleksandrui Grybinui-Faustui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Parengta pagal Genocid lt ir Partizanutakais.lt

„XXI amžius“

Lietuva Rezistencija , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra