Vidugirių mokyklos praeities skambučio aidai

Autorius: Data: 2016-11-14, 15:17 Spausdinti

Vidugirių mokyklos praeities skambučio aidai

Vidugirių mokyklai – 100 metų. LR konsulato Seinuose nuotr.

Gražina KIBYŠIENĖ, e-ausra.pl

Antano Stoskeliūno (g. 1939 m. vasario 22 d.) prisiminimai

Į mokyklą pradėjau eit per anksti, dar neturėjau 7 metų. Ėjo vyresnė sesuo Ona, gimusi 1935 m., tai ir aš ėjau. Pradėjau mokytis Kadziauskų namuose (jie jau buvo iškelti į Lietuvą). Kartu mokėsi labai įvairaus amžiaus vaikai. Su manim mokėsi ir Kastantas Kraužlys, gimęs 1932 m. Taigi po karo į tą pačią klasę ėjo 7 ar 8 metų vaikai ir dvigubai vyresni.

Kai pradėjau lankyt mokyklą, tai Valukonytė (Walukanis) mokė. I klasėj vaikai nemokėjo lenkiškai, o mokytoja lietuviškai. Lietuviškai nemokėjo, bet lašinių, sviesto ir kiaušinių tai šia kalba paprašydavo. Mažai mokytojai uždirbo, tai vaikų prašė, kad atneštų. Kurie turėjo, tai ir atnešdavo, bet ne visi turėjo. III klasę kartojau, nes pirmus metus daugiausia praganiau. Ganiau savo tėvų karves. Net ir Paliūnuose, ten, kur dabar dvaras, bet ne tik. Žmonės buvo išvaryti į Lietuvą, tai daug tuščių laukų buvo. Iš Vidugirių daug kas varė karves ganyti į Paliūnus.

I ir II klasėse tai buvo po kokias tris pamokas. Viskas vyko lenkiškai. Viena mokytoja dėstė dviejose klasėse. Užduoda mums rašyti ir išeina į kitą klasę. Kartais rašėm, o kartais neklausydavom, ir tik erzelis kildavo. Turėjau elementorių, sąsiuvinius, pieštuką. Sąsiuviniai buvo be linijų, langelių. Vyresnėse klasėse tai jau ir po septynias pamokas buvo. Jau buvo visiem dalykam vadovėliai, istorijai, geografijai. Ir sąsiuviniai jau su linijom ir langeliais atsirado. Baltais lapais sąsiuviniai buvo tik piešimo pamokoms. Turėjom ir vandeninius dažus, tai tuoj visi išsitepliodavom. Knygas ir sąsiuvinius pradžioje nešiausi krepšy, kuris buvo pasiūtas iš paprasto audeklo, o vėliau turėjau medinę kuprinę, tai jau buvo gerai. Tačiau ne visi turėjo tokias kuprines.

Valukonytės laikais buvo ir tikyba. Prieš pamokas ir po pamokų visi sustodavom ir meldėmės. Mokėjau „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ lenkiškai.

Prisimenu, buvau kokioj III klasėj. Vieną dieną nebuvo mokytojo, tai mes, mokiniai, laisvi dūkom lauke. Mokykloj buvo išpuvęs slenkstis, tai aš su Juozu Agurkiu iš Vidugirių, už mane kokiais 3 metais vyresniu, išėmėm tą slenkstį, išnešėm laukan ir uždėjom ant vartukų (darželis tvora aptvertas ir varteliai buvo). Kitą dieną reikėjo su tėvais ateit į mokyklą. Tėvas pabarė, nes tokį kelią reikėjo eit ir daug laiko sugaišt. Bet gerai viskas baigės, nes Agurkis buvo stalius, o mano tėtė lentas davė. Dar tėtė mokytojui pasakė, kad toks pairęs slenkstis tai mokyklai ir netinka.

Kitą kartą kažką pasakiau ar paerzinau už mane 3 arba 4 metais vyresnį Antaną Nevulį iš Pelelių. Jis ėmė mane vytis. Aš bėgau iš klasės laukan ir greit uždariau duris, o jis nespėjo sustoti ir su durimis išlėkė į priemenę (prieangį), liko tik rėmai.

Mokykloj turėjom kamuolį. Parsinešiau jį namo, nes buvo suplyšęs. Tėtė jį susiuvo, o mokykloje pripūtėm oro. Buvo rankų darbų pamoka, Milkauskas vedė. Aš spyriau tą kamuolį, o jis – tiesiai pro duris į kitą klasę. Ten Ustachas pamoką vedė. Na įspyriau, tai ir pasiimti reikėjo nueiti. Ustachas man ėmė sukti ausį. Milkauskas mane užtarė, sakydamas, kad čia tokia mūsų pamoka, bet ausis dar ilgai degė.

V ir VI klases tai jau lankiau pas Moliušius, nes Kadziauskų name vietos nebuvo, klasių daugėjo. Mokinių klasėj tai buvo daugiau kaip dešimt. Su manim mokėsi Verutė Berneckaitė ir Algirdas Berneckas iš Skarkiškių, Vitas Valinčius ir Vitas Senda iš Navinykų, Julė Pykytė iš Navinykų, Magdė Markevičiūtė (Burdinienė) iš Agurkių, Juozas Pachuckas iš Taurusiškių, Edvardas Kalejta iš Paliūnų, Ieva Krakauskaitė (Sidarienė) iš Vilkapėdžių, Albinas Balulis iš Pelelių. Dauguma mokinių tai lietuviai, tik nuo Krasnavo buvo lenkai. Jurkevičiukas, Babrauskučiai iš Juodeliškių ar Bubelių.

Nuo I klasės mokino mus lenkiškai, o nuo kokios IV klasės jau buvo ir rusų kalbos pamokos. Ir tik VI klasėj vieną dieną ateidavo Bronė Vainaitė (Kliūčinykienė) iš Vidugirių, Juozo Vainos sesuo, ir vedė lietuvių kalbos pamokas. Tik mes jau buvom išdykę ir vedėjui lenkui jos nerūpėjo, tai dažnai krėtėm pokštus. Žiemą, kai buvo šalta, sustumiam suolus prie krosnies, stovim, šildomės ir neklausom mokytojos. Būdavo, kad mokytoja apsiašarojus išeina iš klasės. Lietuviškai skaityt ir rašyt išmokau, kai mano vaikai pradėjo eit į mokyklą. Rašyt ir dabar gerai nemoku.

Į mokyklą eidavau apsiavęs medžiokais, bet kai tik sniegas nutirpdavo, tai basas, nes jie labai kojas aptrindavo. Dažnai būdavo, kad dar pakelėse sniegas, o aš medžiokus pakišu po tiltu ir bėgu į mokyklą basas. Žiemą turėjau medžiokus apkaltus su auliukais. Juos padarydavo tėtė arba Petras Valinčėlis, Aukso Obuoliuku vadinamas. Valinčiai buvo iš Vidugirių, už Moliušių gyveno. Jų šeima iškelta į Lietuvą. Petras slapta perbėgo sieną atgal. Greit sieną sustiprino, ir jo šeima negalėjo sugrįžti. Taip Petrulis ir liko vienas, atskirtas nuo savųjų.

Mokykloje buvo privaloma švęsti Gegužės 1-ąją. Tada nori ar nenori – visus vaikus veždavo į Seinus, kur žygiavo eisena. Vaikai ėjo su vėliavukėm, kurias pasidarydavo mokykloj iš popieriaus. Prisimenu, kad grojo orkestras. Kai jau nėjau į mokyklą, tai aš turėjau vaikus vežt į Seinus, nors pats dar buvau vaikas. Taip galėjau „atsiskaityt šelvarką“. Tai buvo tokia prievolė kaimo žmonėms, dažniausiai darbai prie kelių, tiltų. Reikėjo kažkiek dienų atidirbt valdžiai. Prisimenu, kad nuo vieno arklio reikėjo 1 kub. m akmenų ant kelio nuvežt. Jei turėjai tris arklius, tai 3 kub. m akmenų. Kad „atsiskaityčiau šelvarką“, iš Trakiškių į mokyklas vežiojau anglį.

Baigiau šešias klases ir numirė tėtė. Turėjau knygas nusipirkęs VII klasei, gal du kartus dar nuėjau, bet daugiau jau negalėjau, reikėjo namuose mamai padėti. Kartais Magdutė Markevičiūtė ir Julė Pykytė užsukdavo pas mane, kai dirbau netoli kelio, ir klausdavo, ar nenoriu eiti į mokyklą. Jos eidavo namo, o aš, kol matydavau jas iki Sakavičių kalno, stovėjau užsiašarojęs. Taip labai labai norėjau eit į mokyklą. Tai buvo 1952-ieji, aš turėjau tik 13 metų.

http://e-ausra.pl/2016/11/13/vidugiriu-mokyklos-praeities-skambucio-aidai/

Seinų - Punsko kraštas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra