Virginija MAKSVYTYTĖ, Kaunas

Kaune, Vytauto pr. 58 name, jau gerą dvidešimtmetį veikia visiems kauniečiams gerai žinomas, Vidmantui Staniului priklausantis, antikvariato knygynas, kuriame nuolat lankosi senųjų spaudinių mėgėjai. V. Staniulis –  neeilinė asmenybė, retoms knygoms paaukojusi beveik visą savo gyvenimą. Jis antikvarinius leidinius pradėjo rinkti būdamas vos šešiolikos metų. Nuo pat jauno amžius V. Staniulis suprato, kad domėjimasis retomis knygomis taps ne tik jo laisvalaikio pomėgiu, bet ir pinigų šaltiniu. Šiais metais spalio 28 dieną sukako lygiai dvidešimt metų, kai Kauno kultūros rūmuose oficialiai buvo atidarytas salonas Knygynas. Šia proga buvo prisiminti antikvariato svarbūs įvykiai, kurie buvo užrašyti metraštyje paties V. Staniulio, buvo atidengtas paminklas ir poetui Pranui Vaičaičiui. Per dvidešimt metų antikvariatas sukaupė ne tik daugybę retųjų leidinių, jame vyko ir įvairios parodos, šventės, čia taip pat atsirado tradicijos, puoselėjančios knygos ir kultūros svarbą, ugdančios meilę spausdintam žodžiui.

Utopija virtusi realybe

Nors per dvidešimt metų antikvariato knygynui ir nebuvo lengva įsitvirtinti, šiandien V. Staniulis save vadina laimingu žmogumi, galinčiu kiekvieną dieną dirbti savo mylimą darbą – rinkti ir pardavinėti retus leidinius. V. Staniuliui save teko išbandyti ir kitose profesijose. Jaunystėje universitete studijavo žurnalistiką, vėliau dirbo fotografu, tačiau atsiradus skaitmeninei fotografijai, suprato, kad greitai neteks darbo. Mintis įkurti knygyną kirbėjo jau anksčiau, juolab kad retais, retrospektyviniais leidiniais pradėjo domėtis dar jaunystėje, tačiau tada atrodė pernelyg neįgyvendinama.

„Tuo metu man tai atrodė utopija, nes tarybiniais laikais, ypač jei nesi komunistų partijos narys, neturi gerų pažinčių, faktiškai buvo neįmanoma,“ – prisiminimais dalinosi V. Staniulis.

Atgavus nepriklaumomybę, situacija pasikeitė ir 1993 metais birželio 27 dieną V. Staniulio pastangomis buvo atkuriama XXVII Knygos mėgėjų draugija, o jis pats išrinktas draugijos vicepirmininku. Tais pačiais metais spalio 28 dieną Kauno kultūros rūmuose buvo įkurtas salonas Knygynas, kurio vienas iš pagrindinių nuostatų buvo pirkti retas knygas, monetas, ordinus, atvirukus ir kitus panašius antikvarinius daiktus iš gyventojų bei parduoti juos Lietuvos muziejams, bibliotekoms, privatiems kolekcininkams.

Antikvariato savininkas prisiminė, kad tuo metu jam įsitvirtinti padėjo kelios priežastys.

„Dirbo nuostabūs žmonės, suprantantys, ko aš noriu. Labai buvo svarbios parodos, renginiai. Aš mokėjau tą darbą dirbti. Tai viena. Antra, mano knygyne buvo labai puikūs fondai, iš kurių ir buvo lengva daryti parodas. Aš puikiai pritapau kolektyve.“

Deja, netrukus iš buvusių knygyno patalpų teko išsikraustyti. V. Staniulis pardavė savo butą ir įsigijo patalpas Vytauto prospekte, kur nuo šiol yra jo darbo ir namų vieta. Būta ir nemalonių prisiminimų, kai tik įsikūrė knygynas.

„Buvo nelengvi laikai. Buvo nelengva įsitvirtinti. Daug kas ėmėsi ir kitokios veiklos. Man pavogė automobilį, paskambino ir reikalavo pinigų. Tai buvo nemalonus susidūrimas su laukiniu kapitalizmu,“ – apie pirmuosius nepriklausomybės metus pasakojo V. Staniulis.

Nepaisant visų sunkumų, šiandieną Kaune, Vytauto prospekte, įsikūręs V. Staniulio antikvarinių spaudinių knygynas išgyvena tikrai ne blogiausius laikus, o  pats jo savininkas džiaugiasi galėjęs įgyvendinti savo svajonę. Šiandien antikvariato knygynas žinomas ne vienoje užsienio šalyje.

Retų knygų mažėja, daugėja norinčių jų įsigyti

Dvidešimtmetį antikvariniame knygyne dirbantis  V. Staniulis puikiai supranta retųjų leidinių rinkos pokyčius. Anot jo, nepriklausomybės aušroje antikvariate nestigdavo parduodamų knygų. Žmonės nešdavo iš savo namų bibliotekų knygas į antikvariatą ir jas parduodavo. Sovietiniais metais situacija buvo visiškai kitokia. Tada žmonės norėjo daugiau kolekcionuoti senas knygas, domėjosi ir norėjo išsaugoti Lietuvos kultūrą.

„Tais laikais ne ką ir išleisdavo. Be to, buvo ir labai tendencingas požiūris į Lietuvos istoriją. Kiekviena didesnė valstybė traukia prie savęs, o tarpukariu buvo tarsi Lietuvos kultūros sužydėjimas. Žmonės pirmaisiais nepriklausomybės metais elgėsi visiškai kitaip, mieliau knygas parduodavo. Sakyčiau, kad žmonės norėjo, jog ta knyga pakliūtų tikram lietuviui į rankas, kad būtų parduota antikvariatui“ – teigė V. Staniulis.

Šiuo metu retųjų leidinių kainos yra gerokai didesnės nei anksčiau, nes antikvarinių leidinių nuolat mažėja: knygos iš antikvariatų patenka į muziejus, bibliotekas, iš kur jau niekada nesugrįžta atgal į rinką.

V.Staniulis teigia, kad antikvarinių knygų mažėja ir todėl, kad Lietuvoje daugėja turtingų žmonių, atsiranda jų dvasinė tuštuma.

„Juk natūralu, kad žmogus nori kažką turėti. Sienas banknotais neišklijuosi, jie bedvasiai ir beverčiai, o jei yra įsigyjama vertinga knyga ar paveikslas, tai jau dviguba nauda. Visų pirma, tai yra gera investicija apginanti bet kokią infliaciją, antra – tai teikia didelį estetinį ir dvasinį pasitenkinimą.“

Šiuo metu V. Staniulis jaučiasi įsitvirtinęs gyvenime, senųjų leidinių verslas pakankamai stabilus, jį aplenkia finansinės krizės, nes tuo metu yra įsigyjama daugiau retų leidinių, kuriuos lengvai galima parduoti, kai šalis tampa vėl ekonomiškai stabilesnė.

Knygyno šventės ir kasdienybė

Per visą dvidešimtmetį antikvariato knygyne buvo surengta ne viena paroda ir šventė. Kai kurios iš jų taip ir liko pavienėmis, tačiau knygyne iki šiol egzistuoja jau tradicija tapusi „Knygos šventė“, kuri atsirado dar 1995 metų gegužės 7 dieną. Tada pirmą kartą buvo pradėtas įgyvendinti knygyno sumanymas minėti „Knygos šventę“, kurios metu buvo įsteigtos premijos leidėjams už geriausiai parengtus ir išleistus bibliografinius darbus. Iki šiol išlikusi ne tik tradicija gegužės 7-ąją – spaudos dieną, minėti šventę, tačiau ir taip vyksta konkursas ir steigiamos premijos.

„Ta šventė tapo vienu iš mielesnių darbų, nes įgavo pagreitį. Ne tai, kad susirinko žmonės, pakalbėjo ir viskas baigėsi. Ne, tai tapo ne tik tradicinis, bet ir tarptautinis renginys. Retkarčiais būna svečių iš užsienio,“ – kasmetine knygyno tradicija džiaugėsi V. Staniulis.

Per gerą dvidešimtmetį, žinoma, atsirado ne tik tradicijos, bet ir daugybė darbų, kuriais pagrįstai galima didžiuotis. 1998 metais išleistas katalogas ir surengta unikali, sulaukusi visuomenės dėmesio, paroda „Lietuviškos kontrafakcijos“. Buvo išleisti penki prieškarinės Knygos draugijos metraščio tomai. Neseniai V. Staniulis buvo paprašytas Kauno suaugusiųjų mokymo centro įkurti muziejų. Prašymas buvo  išklausytas ir priimtas.

Knygyno dvidešimtmetis, atrodo, puiki proga švęsti, vis dėlto V. Staniulis teigė, kad knygyno gimtadienį teko dirbti, o ne švęsti, nors šypsodamasis pridūrė, kad buvo šiai progai nupirkęs pora kilogramų saldainių.

Retos knygos  V. Staniulio rankose

Antikvariato savininkas prisipažino, kad apie retuosius leidinius, kurie buvo patekę į antikvariatą, galėtų pasakoti valandų valandas, juolab kad per visą savo gyvenimą teko matyti išties retų leidinių. Vienas iš tokių – Danieliaus Kleino Lietuvių kalbos gramatika, kurią V. Staniulis įsigijo dar  nepriklausomybės aušroje, kai žmonės stengėsi parduoti retus leidinius iš savo lentynų ir taip gauti daugiau pajamų. Pirmąją lietuvišką gramatiką antikvariato savininkas įsigijo iš tuo metu garsaus Lietuvoje bankininko, kuriam skubiai reikėjo gelbėti sūnų.

„Tai buvo retas, ketvirtas pasaulyje konvoliutas, D. Kleino gramatika kartu su lietuvių kalbos gramatika, skirta vokiečiams vokiečių kalba. Žinoma, labai džiaugiausi ją įsigijęs. Vėliau ją pardaviau Vilniaus universitetui,“ – prisiminimais apie vieną įspūdingiausių antikvarinių knygų dalinosi V. Staniulis.

Kita reta knyga, kurios antikvariato savininkas ieškojo dvidešimtmetį, ir rado visiškai neseniai, tai Kazimiero Simanavičiaus, Lietuvos artilerijos tėvo, pirmasis „Didysis artilerijos menas“ leidimas lotynų kalba. Tai pirmoji pasaulyje knyga, kurioje aprašoma daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos sukūrimo teorija. Šioje knygoje taip pat pateikiami tokio pobūdžio brėžiniai.

„Turėjau leidimus anglų kalba, turėjau vokiečių kalba, buvo ir prancūzų kalba. Nuvažiavau į Vilnių, į „blusturgį“, ir ten kaip ant lėkštutės radau pirmąjį leidimą lotynų kalba, kuris buvo nuostabios būklės. Sužinojau visas peripetijas: kur ir kaip buvo gauta knyga. Advokatas R. Valiūnas nesuderėjo dėl dviejų tūkstančių litų. Tada įsigijau knygą aš. Sugrįžau į Kauną kaip ant sparnų,“ – džiaugsmo neslėpė antikvaras.

Paklaustas, ar šiuo metu, kai gerų leidinių vis mažėja rinkoje, jaučia konkurenciją, V. Staniulis atsakė, kad pastarąjį dešimtmetį dėl retos, geros knygos tenka konkuruoti su pavieniais turtingais kolekcininkais, tačiau Lietuvoje vis dar nėra daug antikvariatų, su kuriais tektų važytis dėl reto leidinio savo knygų lentynoje.

V. Staniulis viliasi, kad meile knygai serga ne vienintelis giminėje, ir kad antikvariato knygyną ateityje galės perduoti savo anūkams.

„Vaikai truputį domisi, bet žinote kaip ten sakoma, anūkai būna į senelius. Kas bus – tas bus, bet šiuo metu turiu darbą, kurį dirbu su  malonumu. O tai jau pusė laimės gyvenime. Galiu save vadinti laimingu žmogumi,“ – džiaugėsi V. Staniulis ir pridūrė, kad svarbiausia šiame darbe – neblėstanti meilė knygai.