Ką žinome apie Mindaugo laikų vidaus karą Lietuvoje?

1249-1254 m. Lietuvoje vyko vidaus karas tarp Mindaugo ir jo brolėno Tautvilo, kuris subūrė plačią koaliciją prieš Mindaugą. Šių kovų verpetuose įvyko svarbiausi XIII a. Lietuvos istorijos įvykiai – Mindaugo krikštas ir karūnacija.
Vidaus karo eiga iš esmės žinoma pagal vienintelį šaltinį – Volynės (Ipatijaus) metraštį. Kiti šaltiniai jį tik papildo, bet iš jų net nesužinotume, kad toks karas Lietuvoje vyko, ir apskritai egzistavo kunigaikštis, vardu Tautvilas. Iš kitų Rusios metraščių žinotume tik tiek, kad 1248 m. lietuviai prie Protvos nukovė Maskvos kunigaikštį, bet prie Zubcovo buvo patys sumušti. Iš jų nesužinotume, kad Lietuvai tai tapo vidaus karo priežastimi.
Volynės metraštis miglotai kalba apie šį žygį, neužsimindamas apie Lietuvos kariuomenės pralaimėjimą, tik staiga prabyla apie tai, kad žygio vadai atsidūrė didžiulėje Mindaugo nemalonėje ir turėjo bėgti į Volynę pas Danilą. Aišku, kad tai buvo triuškinančio pralaimėjimo pasekmė. Už jį žygiui vadovavę kunigaikščiai buvo tiesiogiai atsakingi. Palyginimui galima prisiminti, kad ir XII a. Polocko kunigaikštis Rogvolodas, 1162 m. prie Gorodeco skaudžiai sumuštas Minsko kunigaikščio Volodario ir lietuvių, aplinkiniais keliais pabėgo į Drucką, o „į Polocką nedrįso eiti, nes daug pražudė polockiečių“. Tokia buvo kunigaikščių atsakomybė už jiems patikėtą kariuomenę.
Apie Tautvilą remiančio Livonijos ordino magistro Andriaus Štirlando 1250 m. žygį į Lietuvą, kurio metu buvo apgulta nežinoma Mindaugo pilis, rašo Eiliuotoji Livonijos kronika. Bet joje nėra nė žodžio apie Tautvilą ar neramumus pačioje Lietuvoje. Skaitydami vien Eiliuotąja kroniką, galėtume pamanyti, kad tai buvo vien tik Andriaus Štirlando iniciatyva įvykdytas žygis. Iš tos pačios kronikos bei atitinkamų popiežiaus ir Mindaugo dokumentų sužinotume, kad 1251 m. tas pats Andrius Štirlandas Mindaugą pakrikštijo, o 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, iš šių šaltinių liktų neaišku.
Štai kodėl Volynės metraščio pasakojimas yra toks svarbus – jis atskleidžia plačią įvykių panoramą, viską paaiškina, sustato į savo vietas. Būtent jis ir jo interpretacijos yra visų šiandieninių pasakojimų apie vidaus karą tarp Mindaugo ir Tautvilo pagrindas. Galima tik stebėtis, kad tiek daug istorikų yra perpasakoję ir interpretavę šį nedidelį tekstą, bet iki šiol niekas nėra jo ištisai išvertęs į lietuvių kalbą. Tiesa, kiek perredaguota jo dalis dar XVI a. buvo įtraukta į trečiąjį Lietuvos metraštį (Bychovco kroniką) ir kartu su visa šia kronika 1971 m. išversta a.a. Rimanto Jaso, kuris komentaruose dar pridėjo ir tolesnį šio pasakojimo fragmentą, nepatekusį į Bychovco kroniką (nuo Vorutos mūšio iki Vismanto žuvimo). Tačiau vėlyvas ir nepilnas Bychovco kronikos tekstas tik iš bėdos gali atstoti Volynės metraščio pasakojimą.
Todėl, nenorėdamas dar vienu perpasakojimu varginti skaitytojo, siūlau susipažinti su karo tarp Mindaugo ir Tautvilo istorija iš pirmų lūpų – taip, kaip jis aprašytas Volynės metraštyje.
Verčiant ir interpretuojant kai kurias neaiškias vietas buvo naudingas Leonido Machnoveco vertimas į ukrainiečių kalbą³, tačiau kai kuriais atvejais teko pasirinkti kitokias interpretacijas, pagrįstas originalo teksto analize. Vientisas pasakojimas Volynės metraštyje apima įvykius nuo nesėkmingo Tautvilo ir Gedivydo žygio į Rusią (1248 m. pabaiga) iki pirmojo Mindaugo pasiūlymo Danilui susitaikyti (1252 m.). Tolesniame pasakojime (iki taikos tarp Mindaugo ir Danilo sudarymo1254 m. pabaigoje) daug dėmesio skiriama su Lietuva nesusijusiems įvykiams, kurių čia ištisai neverčiau, o tik atpasakojau laužtiniuose skliausteliuose.

Volynės metraščio pasakojimas
Tais pačiais metais išvijo Mindaugas savo brolėną Tautvilą ir Gedivydą.
Pasiuntė juos į karą [kartu] su jų avynu, į karą [kartu] su Vykintu, į Rusią kariauti, Smolensko link, ir tarė: „Kas ką paims, sau tepasilaiko – priešiškumu mat už priešiškumą”. Su jais [pasiuntė] lietuvius, nes buvo paimta visa Lietuvos žemė ir nesuskaičiuojama jų nuosavybė, sunaikinti buvo jų turtai.
Ir pasiuntė prieš juos savo karius – norėjo juos nužudyti. Jiedu gi sužinojo ir pabėgo pas kunigaikštį Danilą ir Vasilką, ir atvyko į Vladimirą. O Mindaugas atsiuntė savo pasiuntinius, sakydamas: “Nedaryk jiems malonės”. Nepaklausė jo Danilas ir Vasilka, nes anų sesuo buvo [ištekėjusi] už Danilo.
Paskui gi Danilas pasitarė su savo broliu. Ir pasiuntė [pasiuntinius] į Lenkiją, pas lenkų kunigaikščius, sakydamas, kad “laikas yra krikščionims [žygiuoti] prieš pagonis, nes jie patys kariauja tarpusavyje”. O lenkai pasižadėjo [atvykti], bet [pažado] neištesėjo.
O Danilas ir Vasilka pasiuntė Vykintą į Jotvą ir į Žemaitiją, pas vokiečius į Rygą. Ir Vykintas įtikino juos sidabru ir gausiomis dovanomis – jotvingius ir pusę žemaičių. O vokiečiai atsakė Danilui, kad “tik dėl tavęs sudarysime taiką su Vykintu, nes daug mūsų brolių pražudė”. Pažadėjo vokiečiai broliai ateiti į pagalbą Tautvilui.
Danilas gi ir Vasilka išžygiavo Naugarduko link. Danilas gi ir Vasilka, jo brolis, pasitarė su sūnumi [Levu], pasiuntė savo brolį į Volkovyską, o sūnų į Slonimą, o pats patraukė Zditovo link. Ir paėmė jie daug pilių, ir grįžo namo.
Paskui gi atsiuntė Vykintas [pasiuntinį], sakydamas, kad “vokiečiai nori stoti į pagalbą Tautvilui”. Ir pasiuntė Danilas Tautvilą ir su juo savo pagalbą, rusinus ir polovcus, [prieš Mindaugą], ir daug kovų buvo tarp jų.
O iš ten Tautvilas išžygiavo su Danilo grobiu į Rygą. Ir priėmė jį rygiečiai su didele pagarba, ir buvo jis pakrikštytas. O Mindaugas sužinojo, kad jam, [Tautvilui], nori padėti Dievo dvariškiai, ir vyskupas [Mikalojus], ir visi Rygos kariai. Ir išsigandęs slapta pasiuntė pasiuntinį pas Andrių [Štirlandą], Rygos magistrą, ir įtikino jį gausiomis dovanomis, kitaip sakant, permaldavo jį. Mat nusiuntė daug aukso ir sidabro, ir sidabrinių, ir auksinių, ir gražių indų, ir daug žirgų, sakydamas: „Jei nužudysi arba išvysi Tautvilą, tai dar daugiau, nei šie, gausi”. O anas pasakė: „Negali [juo] atsikratyti. Jeigu nepasiųsi [pasiuntinių] pas popiežių ir nepriimsi krikšto, neįveiksi priešo. Jaučiu tau draugiškumą“. O blogiau už blogį! Jis auksu apakino savo akis, o dėl to jis dar dabar nuo jų, [Dievo dvariškių], vargus patiria.
Mindaugas gi pasiuntė [pasiuntinius] pas popiežių [Inocentą IV] ir priėmė krikštą. O jo krikštas buvo melagingas. Slapta aukojo savo dievams: pirmajam Nanodieviui, ir Teliaveliui, ir Diveriksui, Zuikių dievui ir Medeinai. Jeigu jis išjodavo į lauką, ir išbėgdavo zuikis į lauką, į mišką nežengdavo ir nedrįsdavo nė rykštės nulaužti. Ir savo dievams aukojo, ir mirusiųjų kūnus degino, ir savo pagonybę viešai išpažino.
O Tautvilui [viską] papasakojo vyskupas [Mikalojus] ir rygiečių klebonas. Gailėjosi jo [rygiečiai] – žinojo, kad jeigu Tautvilas nebūtų buvęs išvytas, Lietuvos žemė būtų buvusi jų rankose, ir krikštą [lietuviai] būtų prievarta priėmę. Visu tuo Andrius Lietuvą padarė nekrikščioniška, ir brolių buvo išvytas iš savo pareigų.
O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo avyną Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danilo pagalbą, kurią Danilas jam buvo davęs anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta, ir išsiuntė savo svainį naktį, ir išvaikė ir rusinus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai ir polovcai su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.
Ir atžygiavo Mindaugas, surinkęs didelę jėgą, prie Vykinto pilies, vardu Tvirimantas, o Tautvilas išjojo iš pilies, [taip pat] Danilo rusinai bei polovcai, su jais ir žemaičiai bei daug pėstininkų. O jiems besivejant, pašovė polovcas Kočis Mindaugą į šlaunį, ir grįžo Mindaugas į savo žemę. O daugeliui kariauninkų besikaunant tarpusavyje, Vismantas prie tos pačios pilies buvo nukautas.
Paskui gi Tautvilas atsiuntė Riaubą, sakydamas: „Žygiuok Naugarduko link”. Danilas gi išžygiavo su broliu Vasilka ir su sūnumi Levu, ir su polovcais, – su savo svotu Tiegaku, – ir atvyko į Pinską. O Pinsko kunigaikščiai buvo apgaulingi, ir paėmė juos su savimi per prievartą į žygį.
Ir atsiuntė lietuviai sargybinius prie Zjato ežero, ir vijosi per pelkes iki Ščaros upės. Kai susirinko visi kariai, jie surengė pasitarimą, sakydami, kad „žinia jau pasklido apie mus”. Jiems gi [Pinsko kunigaikščiams] prieštaraujant, nenorint eiti kariauti, Danilas išmintingą kalbą pasakė, kad „gėdą mes turėsime prieš lietuvius ir visas žemes, jeigu nebaigsim žygio, o grįšim. Ryte, – tarė, – sušauksim pasitarimą”. Tą naktį jis pasiuntė [pasiuntinius] pas visus karius, sakydamas: „Eikite! Tegul susipranta visi, nenorintys eiti į žygį!” Ir pamatę, kad kariai išžygiavo, ir patys [Pinsko kunigaikščiai] nenorom išžygiavo, ir visi kiti.
Ryte gi jie apiplėšė visą Naugarduko žemę, o iš ten grįžo į savo namus. O jotvingiai, išžygiavę į pagalbą Danilui, negalėjo atvykti, nes buvo daug sniego. O iš ten [Danilo kariai] grįžo su Dievo pagalba, paėmę didelį grobį.
Paskui gi [Danilas] pasiuntė savo žmones su broliu [Vasilka] ir sūnumi Romanu. Ir paėmė jiedu Gardiną, o patys grįžo nuo Bielsko.
Paskui gi jiedu, [Danilas ir Vasilka], pasiuntė daug savo pėstininkų ir raitelių prieš jų pilis. Ir apiplėšė visą jų šalies tėvoniją. O Mindaugas pasiuntė savo sūnų, ir kariavo jis ties Turijsku.
Tais pačiais metais atsiuntė Mindaugas [pasiuntinius] pas Danilą, prašydamas taikos ir norėdamas susitaikyti per vedybas. Tada ir Tautvilas atbėgo pas Danilą. O žemaičiai ir jotvingiai pareiškė, kad Mindaugas juos įtikino gausiu sidabru. Danilas gi užsirūstino ant jų.
[Kovodamas dėl Austrijos ir Štirijos hercogo Fridricho II palikimo, Vengrijos karalius Bela IV išleido hercogo seserį už Danilo sūnaus Romano ir pažadėjo padėti jam užkariauti hercogo palikimą. Pakviestas Belos IV padėti kovoje su Čekija, Danilas su Lenkijos kunigaikščiu Boleslovu Droviuoju išsiruošė žygin į Opavos žemę.]
Atžygiavo prie Odros upės, prie pilies, kuri vadinama Kozle. Ir atvyko pas jį Vladislovas, [lenkų kunigaikštis], Kazimiero sūnus, Lazdakojo Mieško [anūkas], ir, paėmę raitelius bei pėstininkus, atžygiavo jie prie Psinos upės. Ir surengė Danilas bei Levas pasitarimą su Vladislovu, kur reikėtų kariauti. Bet jis nepasakė tiesos, ir davė vedlį dėl apgaulės. O Danilas išsiuntė Levą ir Tautvilą, ir Gedivydą, ir dvariškį Andrejų, ir visus karius, o pats liko su nedaugeliu senų bajorų, su tūkstantininku Jurijumi. O Levas išžygiavo ir kariavo, bet pamatė, kad apgaudinėja vedliai, ir nepaklausė jų – patraukė miškingų kalnų link ir paėmė didelį grobį.
[Pasiekęs Opavą, Danilas suprato, kad ją paimti trūks jėgų, nes, suklaidintas Vladislavo, išsiuntė Levą su savo kariais. Vakare Levas grįžo su grobiu. Kitą dieną puldamas Opavą, Danilas vos jos nepaėmė, bet dėl akių ligos nepamatė, kad vartai buvo palikti be apsaugos ir ne laiku atsitraukė. Kitą dieną nusiaubė Opavos upės aukštupį, o dar kitą dieną paėmė Nasedlės pilį, kurioje buvo laikomi rusinų ir lenkų belaisviai. Paskui apgulė Golubčicų pilį, bet jos nepaėmė. Čekijos vaivadai Herbertui atsiuntus Danilui kalaviją (kaip paklusnumo ženklą), Danilas, Boleslovas ir Levas grįžo namo. Krokuvoje Danilo laukė popiežiaus pasiuntiniai su karaliaus karūna, bet Danilas nepanoro su jais kalbėtis svetimoje žemėje. Grįžęs į Cholmą, Danilas vėl atsisakė priimti karūną, nes reikalavo pagalbos kovoje su totoriais. Pagaliau atvykus popiežiaus legatui Opizonui, įkalbinėjamas motinos bei lenkų kunigaikščių, Danilas sutiko karūnuotis.]
Danilas priėmė nuo Dievo karūną Drohičino pilyje, vykdamas į žygį [prieš jotvingius] su sūnumi Levu ir su Ziemovitu, lenkų kunigaikščiu. O jo brolis [Vasilka] grįžo, nes turėjo žaizdą ant kojos, bet jis pasiuntė su broliu visus savo karius.
O karaliui Danilui atvykus į jotvingių žemę ir plėšiant [ją], Levas gi, sužinojęs, kad Stekintas miške apsikirto [medžių užtvaromis], o su juo – jotvingiai, ir nuskubėjo prie jo, paėmė žmones, ir prisiartino prie užtvaros. O jotvingiams išbėgus prieš jį iš užtvaros, su juo buvę raiteliai pabėgo. O kai Levas vienas nulipo nuo žirgo ir atkakliai su jais kovėsi, anie, pamatę, kaip Levas su jais kaunasi, pamažu grįžo jam į pagalbą. O Levas įsmeigė savo ietį į jo, [Stekinto], skydą, ir negalint jam apsiginti, Levas Stekintą kalaviju užmušė ir jo brolį persmeigė kalaviju. O jie, [jotvingiai], žuvo – jis gi juos pėsčius vijosi. Taigi jie, ant žirgų vaikydamiesi, užmušinėjo juos ir smaigstė juos.
O karaliui Danilui apsistojus Stekinto namuose, atnešė jam Levas Stekinto ir jo brolio ginklus ir paskelbė savo pergalę. O jo tėvas karalius didžiai džiaugėsi dėl savo sūnaus vyriškumo ir narsos.
Komatui gi atvykus nuo jotvingių [ir] pažadėjus pasiduoti į jų vergovę, lenkai prisipildė pavydo ir apgaulės, pasidarė palankūs pagonims. Tai sužinojęs, karalius Danilas įsakė siaubti jotvingių žemę, ir visi Stekinto namiškiai buvo išžudyti taip, kad ir iki šiol [jo namai] stovi tušti.
O kai karalius Danilas žygiavo palei ežerą, tai pamatė ant kranto gražų kalną bei anksčiau ant jo stovėjusią pilį, vardu Rojus. Iš ten grįžo į savo namus.
Tais pačiais metais (arba anksčiau, arba vėliau) atjojo totoriai prie Bakotos, ir prisidėjo prie jų [Bakotos seniūnas] Milėjus. O Danilas išvyko į žygį prieš Lietuvą, prieš Naugarduką. Kadangi buvo atlydys, pasiuntė savo sūnų Levą į Bakotą. Levas pasiuntė dvariškį pirma savęs. Netikėtai užpuolę, jie suėmė Milėjų ir baskaką, ir atvedė Levas Milėjų pas savo tėvą. Ir Bakota vėl ėmė priklausyti karaliui, jo tėvui.
[Paskui Danilas paleido Milėjų, bet šis vėl atidavė Bakotą totoriams. Totorių chanas Kuremsa nusiaubė Kremeneco apylinkes ir nužudė Kremeneco posadniką Andrejų, kuris laviravo tarp Danilo ir totorių. Iziaslavas norėjo su totorių pagalba užimti Haličą, bet totoriams atsisakius padėti, puolė savo jėgomis. Danilas pasiuntė savo sūnų Romaną, kuris įveikė Iziaslavą ir paėmė jį į nelaisvę.]
Paskui gi Vaišalgas sudarė taiką su Danilu, ir išleido Mindaugo dukterį, savo seserį, už [Danilo sūnaus] Švarno. Ir atvyko į Cholmą pas Danilą, palikęs savo kunigaikštystę ir priėmęs vienuolio įžadus. Ir davė Romanui, karaliaus sūnui, Naugarduką nuo Mindaugo ir nuo savęs, [o taip pat] ir Volkovyską, ir visas pilis. O pats prašė [leisti] vykti į Šventąjį Kalną [Atoną]. Ir surado jam karalius [Danilas] kelią per Vengrijos karaliaus valdas. Bet jis negalėjo pasiekti Šventojo kalno, ir Bulgarijoje pasuko atgal.

Literatūra:

Ипатьевская летопись // Полное собрание русских летописей. Санкт Петербург, 1908. T. 2. Sklt. 815–831. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika / vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. Vilnius, 1971. P. 53–56, 210. Галицко-Волынський лiтоппис. Львiв, 1994. С. 80–93.

Voruta. – 2003, bal. 6, nr. 7 (505), p. 1, 3.