Verkių vaidilos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Mokslininkų rūmų Baltojoje salėje, Verkiuose, 1988 m. birželio 2 d., 18 val. 30 min. įvyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą?“.

Ją vedė LTSR MA narys-koresp., filosofijos m. dr., prof. Jokūbas Minkevičius. Salė buvo perpildyta.

Fil. m. dr., prof. J. Minkevičius. Stalinas sukūrė Bastiliją, stipresnę už prancūziškąją. Ją gina 18 mln. pasaulietiškųjų ir 18 mln. sakralizuotų biurokratų. Tokios organizuotos, ideologiškai save pateisinančios ir suinteresuotos egzistuoti biurokratijos dar nebuvo. Jai atsirasti susidarė sąlygos. Liaudis visuomet turi tokią vyriausybę, kokios nusipelno. Visi mes, kaip individai, esame istorijoje, norime mes to ar ne, ir niekur iš jos negalime pabėgti. Bet svarbiausia yra etinė problemos pusė: kaip mes vertiname tą savo buvimą istorijoje? Ar mes esame kalti, kad tokie esame? Ką mes padarėme, kad taptume geresni? Manęs dažnai klausia: „Kur Jūs buvote anksčiau?“. Turiu pasakyti, kad jau prieš 15 metų aš kėliau viešumon ekologines ir nacionalines problemas. Biurokratai šias problemas stengiasi nurašyti emocijų sąskaiton. Dabartinę biurokratinę būseną aš norėčiau pavadinti „stalstagnija“ – tai sąmoningas noras pabėgti nuo dabarties. „Perestroika“, o tuo labiau „persitvarkymas“ – tai buitiniai žodžiai – ne moksliniai, neatspindintys proceso esmės. Todėl užsieniečiai žodžių „perestroika“ ir „glasnost“ neverčia, suteikdami jiems naują prasmę.

Ek. m. dr., prof. K. Antanavičius. Kalbant apie persitvarkymą ir jo stabdymo mechanizmą, svarbu išsiaiškinti, kas ir ką turi įveikti. Šiandien jau kaip ir aišku, kad veikti turime kiekvienas, o įveikti turime baimės religiją. Gyvename epochoje, kuomet sakyti tiesą reikia labai daug drąsos, meluoti gi galima nuo ryto iki vakaro ir drąsos tam nereikia. Biurokratizmas ir yra mūsų baimė ir mūsų melas. Melas ateina pas mus nuo vaikystės ir per mokyklą. XII klasės vadovėlyje rašoma, kad rublis yra konvertuojamas ir už 4 rb galima nusipirkti 1 g aukso, kai visi žinome, kad 1g aukso kainuoja per 50 rb. Vadovėliai aiškina, kad jeigu ne Spalio revoliucija, tai šiaurės tautos, pragyvenusios tūkstančius metų iki Spalio revoliucijos, mūsų dienų nebūtų sulaukusios. Vadovėlyje gali surasti eilėraštuką, kad jeigu tu rusas, tai tu 100 kartų žmogus. Mūsų gyvenime vadovautis savo protu reikia drąsos. Vyriausybė, kuri painioja melą su tiesa, bijo savo liaudies. Liaudį terorizavo ne Stalinas, o visas aparatas, kuris apraizgė žmones kaip voras. Aš nekalbu konkrečiai, kadangi neturiu tiek drąsos. Aš turiu žmoną ir vaikus, todėl bijau, kad pirmas užgautas biurokratas rytoj sutrins mane į miltus. Biurokratai yra tie, kurie nevykdo Konstitucijos.

Pirmiausia – partinis aparatas. Pagal Konstituciją, valdžia pas mus turi priklausyti Tarnyboms. LTSR Vyriausybės rūpestis Respublika pasireiškia tik jos sugebėjimu išgriebti kuo daugiau iš bendro katilo. Respublikos intelektualai siūlo visą turtą, esantį respublikos ribose, perduoti respublikos vadovybės žinion. Tada bus dar blogiau, nes greta sėdintis biurokratas stengsis dar labiau viską sukontroliuoti ir supančioti. Kai manęs prisispyrusiai klausia, koks gi turi būti tas mūsų socialinis ekonominis mechanizmas, aš sakau – toks, kaip išsivysčiusiose užsienio šalyse, pvz., Švedijoje, kurią valdo socialistų partija. Ūkiskaita turi būti tiktai įmonėse. Šiuo metu ekonominiai santykiai suvesti į absurdą. Kuo daugiau siuvėjas sugadina medžiagos (gamindamas neturinčią paklausos produkciją), tuo daugiau jam garbės ir pinigų. Ateityje centralizuotas valdymas (ministerijos) turi išnykti, gamyklos, kaip ir kooperatyvai turi tapti savarankiškomis ir gaminti tai, kas ekonomiškai naudinga. Valdžia užsiims kultūra ir švietimu. Partija užsiims tuo, kuo ir bažnyčia. (Jos konkuruos. – J. Minkevičius). Klebonas nemokė kada ir kaip sėti, o autoritetą turėjo didelį. Atėjo laikas, kada ekonomikos negalima apriboti nei respublikos, nei SSRS, nei Europos sienomis. Yra tik gamintojai ir pirkėjai. Biurokratai laikosi tik deficito, dėka kadangi jie jį skirsto. (Dabar deficitas – cukrus, nors sandėliai juo užversti).

Z. Vaišvila. („Žemynos“ klubo narys) perskaitė darbininko laišką-kreipimąsi į XIX partinės konferencijos delegatus. Jeigu jie – dori žmonės, tegu atsisako savo mandatų, kol nebus demokratiškai išrinkti. Susirinkusieji pasirašinėjo tą laišką.

J. Minkevičius.
Visus pasiūlymus reikia fiksuoti.

A. Aukštikalnienė (žurnalistė).
Biurokratija laikosi saugumo pagalba. Reikia išplėsti viešumą ir dėl saugumo: išsiaiškinti kiek jų yra, ką jie veikia, kiek jie liaudžiai kainuoja. Panaikinti visas biurokratų privilegijas. Sumažinti biurokratinio aparato veikėjams algas. Plėsti viešumą ir demokratiją. (Per mitingą gegužės 21 d. jai neleido kalbėti. Centro komitetui pateikė 110 pasiūlymų – be atsako. Užfiksavo 14 Konstitucijos pažeidimų).

Ek. m. dr K. Prunskienė.
Biurokratizmo piramidę pajudinti iš apačios remiantis vien ekonominiais svertais neįmanoma. Ekonomika per silpnai vienija žmones. Reikia pajungti dvasinius-moralinius aspektus, tautinę, socialinę, ekologinę sąmonę. Estai pasiekė prieš vyriausybinius biurokratus tam tikrų laimėjimų eidami būtent šiuo keliu. Norint pasiekti suverenumą respublikiniame lygyje, reikia su biurokratais kovoti ryžtingai ir konkrečiai. Centralizmo kareivis negali būti persitvarkymo karvedžiu. Respublikos vadovybė ir toliau bus tokia, kokia ji yra. Tik mūsų spaudimas iš apačios gali ją padaryti tokia, kokios mums reikia. Kaip vyriausybė rūpinasi persitvarkymu, matyti iš to, kokią delegaciją ji pasiuntė į XIX partinę konferenciją: moterys-melžėjos, vyrai-aparatininkai. Kokią persitvarkymo strategiją Respublikos vardu jie pasiūlys? To,ką siūlo rašytojai („Lit. ir mene“), – maža. Tai mes jau turime. Respublika yra ne mechaninė įmonių suma. Kol spauda neleis spausdinti mums visų straipsnių, tik aplodismentai salėse ir liks. Esmė yra tai, kad norint suverenumo, reikia turėti su kuo išeiti į pasaulinę rinką. Prekiauti užsienyje taip pat reikia mokėti (SSRS – nemoka). Reikia suformuoti probleminę ekonominę tarybą Respublikos savarankiškumo problemos spręsti. Reikėtų tai daryti greitai ir kartu su estais teikti pasiūlymus dar XIX partinei konferencijai.

R. Ozolas (filosofas). Į klausimą: „Ką mes turime įveikti?“ Atsakau – beprotybę, kurioje mes gyvename, kur balta yra juoda, o juoda yra balta. Biurokratizmas yra masinis stalinizmas: mažučių staliniečių vieninga sistema, kuri kolei kas veikia be priekaištų. Brežnevas buvo vadas tiek, kiek jis nevadovavo, leisdamas visuomenei, gyvenančiai nenormalioje būklėje, nieko neveikti. Biurokratizmo sutramdymo linkme persitvarkymo laikotarpiu nežengėme nei žingsnio. Tie pakvietimai šnekėti – niekur neveda. Pastaruoju metu kalbos gali baigtis visiems nelauktai. Biurokratai gyvena kasdiena. Žmonės pajuto, kad ta kasdiena keistina. Kalbos baigia įgristi, seks arba apatija, arba destruktyvūs veiksmai. Viršūnės kitaip valdyti negali, bet pačios kitaip gyventi dar nenori (tai parodė įvykusios demonstracijos). Kol kas nėra vienijančios jėgos. Dabar būtina rasti savęs organizavimo formą. Kai kam Armėnijos įvykiai pasirodė baisesni už Azerbaidžano įvykius. Reikia siekti laisvo ekonominio intereso ir dvasinių aspiracijų realizavimo galimybės. Tam turi būti užtikrintos juridinės garantijos, o jų niekas neduos. Jas reikia pasiimti patiems. Reikia susiburti politiniam konfrontavimui, kuris turi vesti persitvarkymą į priekį. Bus nelengva, nes gynyba aklina. Veikti galima tik neformalių grupių statuso ribose. Kelti ekonominius reikalavimus (kitų suformulavę neturim) Respublikos mastu. Jėgų suvienijimui reikia įtraukti autoritetingiausius Respublikos žmones. Būtina skubėti, bet su protu. Šiuos klausimus gali spręsti tik inteligentija, aukštieji ešalonai nesuinteresuoti, žemieji – nesupranta. Kol kas, deja, egzistuoja tik pavieniai inteligentai. Jie turi susiburti ir vėliau (rudenį) organizuoti susitikimą su valdžia. Emocijų šiame judėjime nereikia. Veiksmai turi būti racionalūs. Rytoj reikia suformuoti Liaudies frontą. Iki šiol vis mus gąsdino: „Mums neleis to ar kitko“. Dabar mes turime pasakyti: „Mes neleisim.“

N. N. Visame civilizuotame pasaulyje demokratija vystosi tik opozicijos egzistavimo dėka. Opozicija turi turėti savo laikraštį. Riekia rasti savo vietą, išsiaiškinti, kas mes esame ir ko siekiame. Sudaryti iniciatyvinę grupę, suformuluoti reikalavimus XIX partkonferencijai. Tai padaryti reikia rytoj Akademijos salėje.

Fil. m. k S. Juknevičius. Atsipalaidavimui du anekdotai. Pirmas. Raudonojoje aikštėje pilietis platina atsišaukimus. Pareigūnai jį sulaiko ir klausia, kas čia per atsišaukimai, kad juose nieko neparašyta – tik tušti lapeliai. „O kam rašyt, – sako pilietis, – ir taip viskas aišku“. Antras. Valdovas įsakė suiminėt savo karalystėje visus, kurie ištars žodį „kvailys“. Suimtasis klausia pareigūnų už ką jį suėmė, juk jis nepasakė, kas yra kvailys. „Visi žino kas pas mus – kvailys“, – atsakė pastarieji. Čia taip pat susirinko žmonės, kuriems yra aišku, kas yra kas. Dabar toks laikas, kad apie ką bešnekėtum, kalba susiveda į persitvarkymą, į tautos ateitį. Biurokratizmas būna žinybinis, kada viena įstaiga darbą nustumia kitai, ir valstybinis, kada nevalstybinės organizacijos atlieka valstybines funkcijas, ir atvirkščiai. Biurokratizmo šaknys: apsidraudimas, niekšybės prezumpcija (biurokratas galvoja, kad visi kiti yra niekšai), žemas intelektualinis lygis vadovų, kurie yra paskiriami ir neturi konkurentų. Kovos su biurokratizmu būdai: moralinis (pagraudenimai), mechaninis (žinybų mažinimas arba jungimas), teisminis biurokratų persekiojimas; visuomenės demokratizavimas. Gorbačiovas sakė, kad demokratijos mokytis yra sunku. Jeigu demokratizavimo procesą suprasime kaip pančio pailginimą supančiotam žmogui,tai jam tikrai bus sunku. Normalios demokratijos (ne socialistinės) normaliam žmogui mokytis nereikia. Tai yra natūrali jo būsena. Svarbiausiai – neskubėti. Tikėtis iš XIX p.k. konkrečių rezultatų, tai tas pats, kaip aviną siųsti pas vilką ieškoti teisybės. Bazė bet kokiam persitvarkymui gali būti tik padorūs žmonės.

Čaadajevas rašė, kad Vakarų civilizacija pirmiausia paremta moraline veikla, po to – visuomenine, ir tik po to valstybine. Tai, kuo mes čia užsiiminėjame, yra visuomeninė veikla, jos pasėkoje galim pasikeisti, patobulėti mes patys. Biurokratijos mes nepajudinsim. Norėdami pakilti iki valstybinės veiklos, turime organizuoti autoritetingus asmenis, su jais konsultuotis. O baigsis viskas taip, kaip Lenkijoj. Laukti rezultatų kol kas negalime: aukų buvo per mažai. Arba mažai laimėsim, arba daug aukosim.

Žemgulys. Daugybė rusų po karo įsikūrė sąjunginėse respublikose, o Rusijoje, Nejuodžemio zonoje – plėšiniai. Reikia apriboti jų migraciją. Racionaliai plėtoti gamybines jėgas. Tautų maišymasis ekonomiškai brangus: papildomos išlaidos kultūrai, švietimui. Mūsų inteligentija – apolitiška, baimės suremta. Reikia nubausti deportacijų kaltininkus – paskelbti jų sąrašus (baltaraiščių ieškome už okeano, o šitie po šiai dienai vaikšto tarp mūsų).

K. Antanavičius. Reikia vengti priešiškumo, ypač kitų nacijų atžvilgiu. (Norėjo kalbėti ilgiau, bet buvo „nuplotas“).

Mickūnas.
Vienintelė viltis – demokratizavimas. Tam reikia sutvarkyti, patobulinti rinkimų sistemą. Klaipėdos Vakarų laivų įmonė priėmė 10 000 darbininkų, iš jų 8 000 – iš sąjunginių respublikų. Imigraciją reikia riboti ekonomiškai. Visi turi turėti teisę mokyti vaikus gimtąja kalba. Šiems ir kitiems uždaviniams spręsti reikia organizuoti Liaudies frontą.

K. Prunskienė.
Mes turime padėti aukštajai valdžiai padaryti persitvarkymą. Dabar, iki XIX partinės konferencijos.

R. Ozolas perskaitė raštelį, gautą iš salės, kurio autorius teigia, kad mes neturime teisės kalbėti Respublikos vardu ir pan. Ozolas klausia: „Ar reikia atsakyti?“ Salė – „Nereikia!“ „Stalinistas!“ R. Ozolas: „Taip, tai kapituliacija“.

Andrijauskas (?). Prie MA veikia 17 asmenų, komisija kuri ruošia pasiūlymus LTSR AT dėl sąjunginės respublikos suverenumo tikslesnio apibrėžimo SSRS konstitucijoje. Komisijos darbo rezultatai bus paskelbti spaudoje. Svarstomi pagrindiniai ekonomikos, teisės klausimai.

K. Antanavičius. Jei kainos bus nustatinėjamos taip, kaip dabar, mūsų Respubliką pasmaugs kitą dieną. Jei Respublikoj ir toliau formuosis dvi bendruomenės (Vilniuje trys), reikia sudaryti programas (kaip Vakarų šalyse), kad imigrantai taptų Respublikos piliečiais. MA komisija atsirado Pusdailininkių instituto darbuotojų iniciatyva. Komisijai būtina visuomenės parama. Tam rytoj Akademijos salėje organizuojamas susitikimas su visuomene 18 val. 30 min.

J. Minkevičius.
„Kaip jūsų sveikata? Dirbame antisanitarinėmis sąlygomis“.

Z. Vaišvila.
Kodėl mes apie MA komisiją sužinojome atsitiktinai? Reikia daugiau viešumo. Reikia plėsti revoliucinį procesą. Reakcija nesnaudžia. Šios dienos „Tiesoje“ paskelbta, kad skubiai plečiami Kėdainių, Jonavos, Mažeikių kombinatai, nors tai penkmečio planuose nenumatyta. Lietuva suvartoja tik 50 proc. Ignalinoj gaminamos energijos, o iš jos 60 proc. sunaudoja sąjunginės įmonės Jonavoj, Akmenėj, Mažeikiuose, Kėdainiuose. Oro užterštumas pramoniniuose rajonuose dabar 5 kartus viršija ribines leistinas normas. Vyksta Respublikos žinybinis kolonizavimas. Sniečkuje bus statoma branduolinės energetikos įrengimų gamykla, taip pat ir IV elektrinės blokas. Ateityje numatyta pastatyti atominių reaktorių: Kaliningrade –1, Latvijoj –1, Baltarusijoje – 4, Ukrainoje – 40. Matyt, energiją planuojama eksportuoti. Reikia stiprinti bendrus veiksmus. Reikalauti viešumo. Vyriausybė pasižadėjo apie Ignalinos elektrinės būklę informuoti švedus, o mus informuoti – nemato reikalo.

J. Minkevičius.
Kokia čia bus nauda iš tų mūsų pasigraudenimų? Geriau pasakysiu anekdotą. Po CK plenumo per centrinę televiziją transliavo laidą, kurioje vedėjai gavo klausimą: „Kodėl į XIX partkonferenciją renkami tik persitvarkymo šalininkai?“ Ir buvo akivaizdu, kad laidos vedėjai nesuprato klausimo esmės.

Pirmiausiai reikia rūpintis savo intelekto imunitetu. Jei persitvarkymas revoliucinis, tai protas negali būti konservatyvus. Po anų Viduramžių sekė Renesansas, paženklintas humanizmu bei švietimu ir tik po to įvyko Bastilijos šturmas. Mes dabar taip pat išgyvename švietimo laikotarpį. Todėl turime visokeriopai kelti savo intelekto kvalifikaciją. Čia buvo kalbama apie Lenkiją, Karabachą, o Klaipėdos vairuotojus kažkodėl pamiršome. „Solidarumas“ Lenkijoje pakėlė demokratiją į aukštesnę pakopą. Bet nereikia prarasti saiko, nes gali ateiti toks jeruzelskis, kad bus dar blogiau. Klaipėdos vairuotojai tą vieną dieną pasijuto žmonėmis, nors respublikinė spauda rašė, kad juos vedė bandos jausmas, (tik D. Šniukas „Pravdoj“ parašė žmoniškiau). XIX partkonferencijos tezėse nieko naujo nepasakyta. Jeigu mes jaučiamės esą lietuviai, dorovingi ir protingi, mes turime būti pasiruošę tam, kad būsime apšaukti ekstremistais, nacionalistais, žmonėmis, siekiančiais pigaus autoriteto. Turime nepamiršti, kad sprendžiasi labai rimtas tautos nacionalinės egzistencijos klausimas.

Biurokratija gali egzistuoti tik prie palankių jai sąlygų. Reikia integruoti visus veiksnius, sudarančius mūsų realiją ir siekti persitvarkymo–atgimimo. Atgimti turi pirmiausia pats žmogus, kaip subjektas. Nereikia galvoti, kad mes esame labiausiai nuskriausti. Rusai nukentėjo dar labiau. „Russkij mužik byl puščen po miru“. Persitvarkymą gali įvykdyti tik inteligentija, kuri turi tapti pati savimi. Internacionalinis auklėjimas yra mitas, pirmiausia turi būti pakeistos socialinės-ekonominės realijos. „Internacionalinis“, „ateistinis“ auklėjimas – tai žodžiai iš biurokratinio žargono. Egzistencijos klausimas iškilo visoms SSRS tautoms. Visų jų kalba – tautos šventovė –subjaurota. Rusiškai gražiai kalba tik pravoslavų popai. Tautos egzistencija yra kalboje ir gamtoje, kuri yra etniškai paženklinta. Aš dažnai pagalvoju, kai bus laidojamas agropromas, ar bus lengva Lietuvos žemelė? Bus kalba – bus tauta, bus tauta – bus gamta.

Pasikėsinimas prieš gamtą, prieš istoriją – pasikėsinimas prieš tautą. Pagrindinė nuotaika Lietuvoje – skeptiška. Ją galima pateisint – tai priešnuodis prieš „ura“ nuotaikas, bet jos jau nebepakanka. Ją reikia padaryti konstruktyvia, kitaip biurokratija ir toliau naudosis esama padėtimi. Jūsų energija veltui nežus (Z. Vaišvilai). Kaip fizikas, Jūs tai žinote. Tokių kunigų dabar reikia. Tegu eina tie mūsų raštai „Kreipimąsi į XIX partkonferencijos delegatus“ nutarta pasiūlyti išspausdinti „Gimtajam kraštui“, laišką dėl Ignalinos atominės elektrinės ekologijos – pasiųsti N. Ryžkovui). Pasapnuoju: Suvažiavimų rūmai XIX partkonferencijos metu apsupti visuomenės.

R. Ozolas. Šį vakarą pirmą kartą aiškiai gimė bendra valia ir bendras protas. Buvo pademonstruotas kolektyvinis proto aktas.

Nutarta rinktis kuo gausiau rytoj MA salėje. Diskusija baigėsi 22 val. 15 min. Jos dalyviai skirstėsi, lyg kokie sąmokslininkai šmėžuodami jau tamsiame parke, dalindamiesi patirtais įspūdžiais ir asmeninėmis nuomonėmis.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra