Autorius: Voruta Data: 2013-03-22 , 10:31 Spausdinti

Sigitas BIRGELIS

2013 m. kovo 15 dieną mūsų portale rašiau („Kaip meldėsi mūsų protėviai?“), kaip mūsų proseneliai meldėsi Punsko bažnyčioje prieš 140 metų, kokios vykdavusios pamaldos. Šiandien papasakosiu Jums, kaip mūsų parapijiečiai švęsdavo Verbų sekmadienį, Didįjį tridienį ir Velykas. Kviečiu Jus vėl nukeliauti į Punsko klebono Simono Norkaus laikus.

Verbų sekmadienis. Prieš sumą kunigas, apsidaręs humerolu, stula ir violetine kapa, šventindavo verbas. Po to formuodavosi procesija, kurios metu giedota lenkiškai „Krzyżu święty“. Kai procesijos dalyviai sugrįždavo į bažnyčią, vargonininkas uždarydavo duris, palikdamas visus šventoriuje. Jis su kunigu giedodavo „Gloria laus“. Vėliau durys buvo atidaromos ir žmonės, eidami į bažnyčią, giedodavo kitą giesmės posmą.

Bažnyčios vidury procesija sustodavo ir kryžius buvo guldomas ant parengto kilimo. Celebrantas atsiklaupdavo prie jo ir, verba paliesdamas kryžių, tris kartus sugiedodavo „Scriptum est enim“. Keliant kryžių, kunigas giedodavo „O crux ave“. Po to dvasininkas eidavo į zakristiją, nusivilkdavo kapą ir apsigaubdavo arnotu. Taip apsirengęs išeidavo laikyti sumos.

Didįjį ketvirtadienį suma prasidėdavo 10 valandą. Giedant „Gloria“ skambindavo visais bažnyčios varpais, po to varpai tylėdavo iki Rezurekcijos. Pasibaigus šv. Mišioms, celebrantas nusivilkdavo arnotą ir manipulą, apsivilkdavo baltą kapą, smilkydavo Švenčiausiąjį, imdavo Jį į rankas ir intonuodavo „Pange lingua“. Vėliau kunigas, pernešęs Švč. Sakramentą į Kapą, sugrįždavo prie didžiojo altoriaus ir prie jo pakopų kalbėdavo mišparus. Po mišparų dvasininkas nusivilkdavo stulą ir baltą kapą, apsivilkdavo violetinę stulą ir kapą, nudengdavo ir plaudavo altorius.

Didįjį penktadienį pamaldos prasidėdavo 9 valandą. Kunigas, apsivilkęs humerolu, alba, stula ir juodu arnotu, išeidavo iš zakristijos ir prie didžiojo altoriaus guldavo kryžiumi. Po to atsikėlęs eidavo prie altoriaus, bučiuodavo jį ir skaitydavo pirmąjį skaitinį. Po pirmojo skaitinio buvo giedamas traktas „Domine audivi“, po antrojo skaitinio – „Eripe me“. Po pasijos ir maldų celebrantas nusivilkdavo arnotą, imdavo kryžių ir triskart giedodavo „Ecce lignum“, chorui pritariant „In quo“. Giedant trečiąkart „Ecce lignum“, celebrantas nešdavo kryžių, parengtoje vietoje dėdavo bažnyčios viduryje, ir nusiavęs batus, adoruodavo. Adoracijos metu buvo giedama „Popule meus“ ir „Kryžiau Kristuso“. Po to kryžių adoruodavo dvasininkai ir žmonės. Adoracijos pabaigoje ant altoriaus ir rūsyje buvo uždegamos žvakės. Po adoracijos Švč. Sakramentas buvo nešamas prie didžiojo altoriaus. Šv. liturgijos metu žmonės klūpojo ir meldėsi. Celebrantas smilkydavo šv. ostiją ir altorių, po to plaudavo rankas, atsigręžęs į altorių kalbėdavo: „Orate fratres“, „Pater noster“ ir „Libera nos“.

Pabaigęs liturgiją, celebrantas nulipdavo nuo altoriaus pakopų, nusivilkdavo arnotą, apsigaubdavo juoda kapa ir kalbėdavo mišparus. Po to smilkydavo Švenčiausiąjį, imdavo baltą veliumą ir perkeldavo Švenčiausiąjį į Kapą.

Didįjį šeštadienį pamaldos buvo laikomos 8 valandą ryto. Celebrantas, apsivilkęs humerolu, alba, stula ir violetine kapa, su patarnautojais eidavo į šventorių ir šventino ugnį. Paskui įžiebdavo smilkytuvą, šlakstydavo ir smilkydavo. Po to kunigas apsirengdavo balta stula ir dalmatika, pripildavo smilkytuvą, įėjęs į bažnyčią, uždegdavo pirmą žvakę, bažnyčios viduryje – antrą žvakę, prie grotelių – trečią. Kai procesija prisiartindavo prie didžiojo altoriaus, celebrantas triangulą atiduodavo patarnautojui, o pats atsiklaupęs sukalbėdavo „Munda cor“. Pašventinęs paschalą kunigas apsivilkdavo violetiniu manipulu, stula bei arnotu ir giedodavo maldas.

Po paskutinės maldos celebrantas šventindavo vandenį. Po to visi lotyniškai kalbėdavo Visų šventųjų litaniją. Po litanijos kunigas, atėjęs prie altoriaus, guldavo kryžiumi. Vėliau atsistodavo, eidavo į zakristiją ir rengdavosi šv. Mišioms. Per „Gloria“ grodavo vargonai ir skambėdavo visi varpai. Komunijai pasibaigus, vargonininkas giedodavo mišparus, „Aleliuja“ ir psalmę „Laudate“. Po to vykdavo šv. Mišios.

Ištisą Tridienį choristai vakarais iki vėlumos lietuviškai giedodavo giesmes. Didįjį šeštadienį, 8 valandą vakaro, Kape buvo giedama kompleta, paskui sakomas pamokslas. Žmonės giedodavo ir meldėsi per visą naktį iki pat Rezurekcijos.

Viešpaties Prisikėlimo sekmadienis. Kai pradėdavo aušti, celebrantas, apsirengęs humerolu, alba, stula ir balta kapa, eidavo prie Kapo ir ten atsiklaupęs giedodavo „Gloria Tibi Trinitas“. Po to jis uždegdavo smilkytuvą, šlakstydavo Kapą ir smilkydavo jį. Tuo metu formuodavosi procesija. Jos priekyje buvo nešama „aprėdytas“ raudona stula kryžius ir Prisikėlimo iš numirusiųjų figūra. Kunigas, paėmęs Švenčiausiąjį Sakramentą, intonuodavo „Przez Twoje święte zmartwychpowstanie“, toliau lenkiškai – „Wesoły nam dzień dziś etc.“. Procesija eidavo tris kartus aplink bažnyčią. Paskui celebrantas statydavo monstranciją ant altoriaus ir smilkydavo ją. Paėmęs procesijos kryžių, triskart sugiedodavo „Surrexit etc.“, o žmonės jam atsakydavo: „Qui pro nobis etc.“. Po to celebrantas smilkydavo Švenčiausiąjį ir teikdavo palaiminimą. Toliau kunigas laikydavo šv. Mišias.

punskas.pl

2-oje nuotraukoje: Punsko klebonas Simonas Norkus

Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė

http://punskas.pl/?p=31644

Kviečiame dalyvauti Tarptautinėje Velykų apeiginio meno parodoje

http://punskas.pl/?p=31716

Seinų - Punsko kraštas Didysis Ketvirtadienis, Didysis Penktadienis, Didysis Šeštadienis, Didysis Tridienis, Didžioji savaitė, Punskas, Sigitas Birgelis, Simonas Norkus, Velykos, Verbos, Verbų sekmadienis, Viešpaties Prisikėlimo sekmadienis