Veprių bažnyčia ir Sližių dvaras paskelbti valstybės saugomais objektais

 „Sližių dvaro ir Veprių bažnyčios paskelbimas valstybės saugomais objektais yra svarbus žingsnis tolimesniam šių objektų tvarkymui. Jų savininkai galės pretenduoti į valstybės  finansinę paramą paveldo tvarkybos darbams. Sližių dvaro būklė buvo prasta. Džiugu, kad savininkai yra entuziastingi ir įdeda tiek pastangų: jie sutvarkė Sližių dvaro stogo konstrukciją, suremontavo laiptus ir dvare eksponuoja tai, kas yra vertinga bei gražu“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyr. valstybinė inspektorė Ukmergėje Loreta Bukoveckienė.

„Sližių dvarą naudojame skleisti šviesą, rengiame parodas, nors jis yra negyvenamas ir gana prastos būklės. Visgi jį lankantys sako, kad dvare jaučiama ypatingai šilta atmosfera: jis traukia menininkus iš įvairių šalių. Jame lankėsi Niujorko menininkai, dvaro erdves kūrybiniams renginiams buvo panaudoję dailininkas Vitalijus Čepkauskas, grafikė Oksana Judakova ir fotografas Arūnas Kulikauskas. Jau iš senovės sklinda pasakojimai, kad pro Sližių dvarą eidavę kaimynai vis kalbėdavo: „Pasižiūrėkite, kaip žmonės ten gražiai gyvena“. Tokia atmosfera išliko iki šiol, stengiamės ją puoselėti kartu su šiltais, draugiškais kaimynais. Didžiausia svajonė yra dvarą pritaikyti bendruomenės reikmėms“, – sako Sližių dvaro savininkė Saulė Vidžienė.

Ukmergės rajone Veprių seniūnijoje esantis Sližių dvaras kūrėsi nuo XIX a. pirmosios pusės, yra išlikęs vienintelis dvaro gyvenamasis pastatas. S.Vidžienė teigia, kad dvaras galėtų būti dar ankstesnio laikotarpio pagal architektūrinius elementus: išlikusiame dvaro pastate vyrauja klasicizmo stilius, tačiau aptikta ir barokinių elementų. Ji yra girdėjusi pasakojimų, kad dvaras galėjęs dar seniau būti Radvilų palivarkas.

Valstybės saugoma paskelbta Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia pirmąkart minima dar XVI a. Mūrinė bažnyčia aukštu bokštu statyta 1910-aisiais kunigo Teofilio Vasiliausko rūpesčiu, jos statybų fundatoriai buvo grafai Pliateriai. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai susprogdino aukštąjį bažnyčios bokštą ir sudaužė autentiškus XVII-XIX a. keturis varpus. Jų atkūrimu ėmė rūpintis entuziastingi, Veprius mylintys žmonės, tarp kurių ─ ir  visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ direktorius Romas Petras Šaulys.

“Vertingiausias dalykas Veprių bažnyčios šventoriuje yra Kryžiaus kelio stotys, statytos XIX a. pagal Jeruzalės pavyzdį. Išskyrus esančias šventoriuje, stotys sunaikintos 1963 m. Tarp išlikusiųjų – ir Kristaus kapo koplyčia, įtraukta į Kultūros paveldo registrą. Bandome sutvarkyti jose esančius paveikslus ”, ─ sako apie Veprių bažnyčios atnaujinimą R. P. Šaulys. ─ Buvau susirgęs vėžiu, žmona taip pat sunkiai sirgo. Pasveikę nutarėme padėkoti Dievui ir atkūrėme Veprių bažnyčios varpus, iš kurių vienas buvo 1681-ųjų m., kitas – didysis – 1774-ųjų. Etnologas Libertas Klimka, atvykęs į Veprius, varpus aprašė, nurodė jų svorį – 220 ir 420 kg”.

R.P.Šauliui anksčiau skaudėdavo širdį, kai į Šv.Mišias bažnyčioje kviesdavo tik vienas mažas varpas. Jis susirado įmonę Lenkijoje, Krokuvoje, kuri išliejo 220 kg varpą ir pavadino jį Švč. Mergelės Marijos vardu. Antrasis 420 kg varpas buvo pavadintas Kristaus vardu. Tam, kad bažnyčioje  būtų išgautas ankstesnysis varpų skambesys „Salve Regina“ (lot. „Šlovė karalienei“), sklisdavęs apie 15 km spinduliu po apylinkes, patarta įsigyti dar du varpus. Trečiasis 190 kg varpas yra skirtas  Šventajam Popiežiui Jonui Pauliui II atminti. Ketvirtasis  90 kg varpas, ant kurio yra pavaizduota Veprių bažnyčia, ─ su atminimo užrašu a.a. Bronislovui Lubiui (fundatoriui). Du varpai jau skamba Veprių šventoriuje, o du dar ilsisi ir laukia savo laiko. R.P.Šaulys tikisi, kad Veprių bažnyčios paskelbimas valstybės saugoma padės išsipildyti svajonei atstatyti aukštąjį bažnyčios bokštą.