Venecija kaip Venecija arba ko joje ieškojo Lietuvos bajorai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos nariai domisi tautos praeitimi, jos kultūra, heraldika ir pasaulio šalių vystimosi ypatumais. Jų rengiamuose vakaruose dažnais svečiais būna istorikai, knygų, skirtų istorinei tematikai, autoriai. Jau tapo tradicija rengti pažintines keliones, kurių metu susipažįstama su savo krašto, o taip pat ir kitų valstybių istoriniu bei kultūriniu paveldu. Šį pavasarį lankytasi Padujoje, Vinčencoje, Veronoje ir, žinoma, karnavalais, architektūra, gyvenimo būdu garsioje, Venecijoje.
Dabartinio Veneto regiono sostinė Venecija (it. „Venezia“) – išsidėsčiusi šiaurės rytų Italijoje, 120-yje Venecijos lagūnos salelių. Pasakojama, kad miesto pavadinimas kilęs nuo lyrų genties venetų vardo, kurie V a. pr. m. e. užėmė Adrijos jūros pakrantes. Senovės romėnai šią teritoriją pavadino venetų vardu, o vėliau, kai 451 m. iš žvejų kaimelių susikūrė miestas, jis buvo pavadintas Venetia.
Ilgainiui Venecija tapo svarbiu jūrų uostu ir iki XV a. turėjo didžiulę įtaką šiaurės Italijoje ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, garsėjo savo pirkliais bei amatais, tapo prekybos tarp Rytų ir Vakarų centru. Venecijos žmonės sukūrė vieną iš tobuliausių to meto Europos valstybių sistemų: miestas tapo pirmąja Aukštutinės Italijos respublika. Ši sistema išliko 1100 metų iki 1797 m., kai Napoleonas okupavo Veneciją ir privertė paskutinįjį dožą pasitraukti iš sosto.
Venecijos emblema yra šv. Morkaus liūtas, kuris iki šiol saugo svarbiausias miesto aikštes, pastatus.

Šiandien Venecija – UNESCO saugomas pasaulio paveldo objektas. Atlaikiusiam istorinius išbandymus miestui gresia kitoks pavojus: einant bet kuriuo iš keturių šimtų mūrinių tiltų per 150 kanalų, galima pajusti nemalonų kvapą. Poliams, ant kurių stovi miestas, pakenkė užterštas kanalų vanduo. Ypač nerimaujama dėl Dožų rūmų, puošnios jų kolonados ir klasikinį architektūros stilių sukūrusio Andrea Palladio projektuotų pastatų. Keli iš Palladio šedevrų yra Atpirkėjo (II Redentore) bažnyčia Gvideko (Guidecca) saloje, Šv. Marijos Apsireiškimo (Santa Maria della Presentazione) bažnyčia ir keli namai žemyne.
Tolimoji saulėta Italija
Kas sieja mūsų šiaurietiškos kultūros kraštą su, regis, tokio skirtingo gyvenimo būdo šalimi?.. Ar venecijiečiai žinojo mūsų kraštą, jeigu taip, kokį jį pažinojo ir apie kokį pasakojo savo bendrapiliečiams?
Lietuvos vardas kartografijoje
Šiemet minėsime pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį, ir su tuo yra susijęs šv. Brunonas. O štai kartografijoje, pasak istorikų, Lietuvos vardas pirmą kartą buvo paminėtas apie 1321 m. Ir šis paminėjimas susijęs ne su kuo kitu, o su Venecijos vardu. Mat, būtent tada kai kuriose venecijiečio Pjetro Veskončio sudarytų jūrų žemėlapių kopijose pasirodė užrašas ,,Lietuviai pagonys“ („Letoini pagani“). Beje, jo sudaryti pasaulio žemėlapiai turėjo didelės įtakos XIV a. kartografijos raidai. 1339 m. genujietis Andželinas Dulčertas Lietuvą žemėlapyje pažymėjo taip pat sunkiai atpažįstamu pavadinimu – Lintefunia.
Prieštaringoji Bona Sforca
Be abejo, plačiausiai yra žinomas karalienės Bonos Sforcos vardas, kuri, kaip teigia Angelė Butkuvienė savo knygoje „Garsios Lietuvos moterys“ (Baltos lankos, 2008), „buvo tragiško likimo asmenybė, išgyveno moters ir motinos dramą. Jos vaidmuo politikoje istorikų vertinamas įvairiai, dažnai pabrėžiant negatyviąją pusę. Ji daug nusipelnė Lenkijos ir Lietuvos ūkiui bei kultūrai, bet istorinėje atmintyje įsitvirtino stereotipinis valdingos, godžios moters, net nuodytojos paveikslas“. Tuo tarpu „Lenkijos ir Lietuvos valdovų soste ji buvo vienintelė tokio išsilavinimo, aštraus proto, pragmatiška moteris, atnešusi iš Italijos komercinį ūkio supratimą“. Jos nuopelnų žemės ūkio ir kultūros vystimuisi neneigia niekas, tačiau dėl mums būdingos savybės lengviau įsiminti tuos epizodus, kuriuos galima romantizuoti ir panaudoti sau palankioje šviesoje, esame išpopuliarinę jos ir Barboros Radvilaitės istoriją, kurią, beje, tendencingai nušviečia daugelis buvusios Abiejų tautų respublikos istorikų.
Bet ne apie karalienę Boną šiandieną kalbame. Tuo labiau, kad šį kartą Lietuvos bajorai neapsilankė Milano kunigaikštytės gimtinėje.
Kernavės piliakalnių iššūkiai
Be to, ir Lietuvos bei Italijos ryšiai, pasak istorikų, siekia kur kas tolimesnius laikus. Tai neginčijamai patvirtino archeologo Aleksejaus Luchtano tyrinėjimai, atlikti Kernavėje. Vertinant piliakalnių komplekso radinius buvo prabilta apie būtinumą keisti prieš tai suformuotą nuomonę apie Traidenio valdytos Lietuvos politinę ir kultūrinę padėtį, prekybinius ryšius.
Žemėlapyje, kurį remdamasis atliktų archeologinių kasinėjimų medžiaga, sudarė archeologijos profesorius A. Luchtanas, nurodomi platūs tam laikui prekybiniai Kernavės ryšiai su Naugardu, Smolensku, Kijevu, Ryga, Krokuva, Haliču, Paryžiumi, Alepu, Damasku, Fustatu ir… Venecija.
Daryti  prielaidas apie tuometinėmis sąlygomis itin plačius prekybinius ryšius susidarė galimybė po to, kai Kernavės kapinyne buvo rasta Lietuvoje unikalių importinių papuošalų – žiedų, karolių, vėrinių, antsmilkinių, diademų, puošnaus šilko skiaučių, unikalios niekur kitur nerastos ir Lietuvoje negamintos glazūruotos keramikos, stiklo taurių, pagamintų Aleksandrijoje. Mums šiuo atveju įdomus radinys – XIII-XVI a. Venecijos prekių plomba su Venecijos herbu.
Kaip ji atsirado, regis, tokioje nuo Venecijos tolimoje šalyje, telieka spėlioti. Tačiau dėl jos mums perduodamos žinios abejonių nekyla – prekybinių ryšių būta.
Burano ir Murano
Be abejo, trumpos kelionės metu Lietuvos bajorai nekėlė sau tikslų aiškintis, kuo prekiavo Traidenio valdoma Lietuva su Venecija. Galbūt buvo perkamas garsusis stiklas, galbūt Burano saloje neriami fantastinio grožio nėriniai… Beje, venecijiečiai ne tik patys moka džiaugtis savo darbu, bet moka ir kitiems jį parodyti. Burano salos prieplaukoje turistus pasitinka undinėlė, kuri suteikė šios salos moterims galią nerti nėrinius, savo subtilumu primenančius jūros bangų keliamus purslus. Saloje įsikūręs miestelis jaukus, namai spalvingi, kanaluose lengvai besisupančios venecijietiškos „mašinos“ – valtelės – sakyte sako, kad gyvenimas ryškiomis spalvomis nudažytuose nameliuose čia teka įprasta vaga. Antai ant durų kabantis vainikėlis primena miestelėnams, kad jų bendruomenė pasipildė nauju nariu – šeima sulaukė naujagimio. Saulės nutviekstoje ir Venecijos supratimu plačioje gatvėje – prekystaliai, ant kurių lengvai plaikstosi plonyčiai it voratinklis nėriniai. O užsukęs į krautuvėlę (lietuviška terminologija – tautodailės) ne tik apžlibsi nuo raštų įvairovės, bet ir savomis akimis įsitikinsi, jog juos neria ne undinėlė, bet tokia pat kaip tu – mirtingoji… Sakyčiau, su katiniška kantrybe. Nes išvingiuoti subtilius raštus reikia ne tik kūrybiškumo, bet ir ypatingos kantrumo.
Tokio, kokį turėjo ir mūsų senolės, į audimų raštus pynusios savus džiaugsmus ir lūkesčius.
O štai priplaukę Murano salą prisišvartuojame tiesiai prie durų į stiklo gamyklą. Čia mūsų jau laukia, yra pasirengę pademonstruoti, kaip atsiranda garsusis venecijietiškas stiklas. Atrodytų, procesas toks pat, kokį esame matę. Tačiau kai patenkame į įmonės parduotuvę – muziejų, nuomonę tenka keisti. Eksponuojami dirbiniai apstulbina formomis, spalvomis, stilistika.
Nuo prašmatnaus seniai praėjusių amžių veidrodžio akys slysta per retro šviestuvus, taures kol galų gale sustoja ties tuo, ką gerai pažįstame: tie stilizuotais, tačiau itin delikačių šiandieninės minimalistinės mados stiklo šedevrais.
Pačioje salelėje taip pat viskas liudija, jog patekai į stiklo šalį: parduotuvėlių vitrinose – didesni ir mažesni, pigesni ir brangūs stiklo dirbiniai. Net skulptūros, ir tos čia – stiklinės.
Beje, apie panašumus ir skirtumus…
Kokius bajorus matė venecijiečiai
Yra žinoma, kad italas Cesare Vecellio 1598 m. Venecijoje išleistai knygai sukūrė lietuvių bajorų tipažus, kuriais neretai remiamasi ir šiandieną. Ar yra skirtumų tarp to meto venecijiečių ir italo pavaizduotų lietuvių bajorų, manau, komentuoti neverta. Savi papročiai, savitas kultūros vystimasis. Apie eilinio bajoro buitį savo 1575 m. rašytoje ataskaitoje prabyla ir Venecijos pasiuntinys Lietuvoje Girolamo Lippomano „Jeigu negertų per daug, kaip atsitinka visuose šiaurės kraštuose dėl šalto klimato, bajorai būtų kur kas gabesni, bet pagal senuosius tautos papročius jie taip pripratę, kad, gerdami daugiau nei reikia ir kartu valgydami, ištisai sėdi prie stalo po 7-8 valandas. Svetimtaučius, atsisakančius tai daryti, laiko neišauklėtais. Kviestinio svečio atsisakymas gerti laikomas labai įžeidžiančiu ir nemandagiu poelgiu. Nors valgo ir geria be saiko, gyvena ilgai, nes yra tvirto fizinio sudėjimo. Nėra labai aukšto išsilavinimo, nes tam neskiria daug dėmesio. 
…Tačiau visi bajorai mokosi lotynų kalbos, o kai kas  ir vokiečių. Taigi beveik visi puikiai kalba lotyniškai. Šios kalbos jie mokosi noriai, nes ja galima geriau išreikšti sąvokas negu lenkų kalba, kuri yra labai ribota ir neturtinga žodžių“.
Galbūt todėl ir šių dienų lietuvaičiai bajorai itališkąjį pasilabinimą „buon giorno“ buvo pavertę į „džiunborna“. Aišku, kad geriau įsimintų…
Kuo panašūs Dantė ir Sarbievijus
Ne paslaptis, kad ryšių su Italija turėjo Lietuvos mokslas ir kultūra, kad daugelis Lietuvos šviesuolių mokėsi Italijoje.
Vienas iš tokių – Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Tačiau, drįsčiau spėti, tik gana siauram literatūrologų ratui žinoma, jog 1625 m. M. K. Sarbievijų popiežius Urbonas VIII Romoje vainikavo laurais. Iki tol taip buvo pagerbti Dantė ir Petrarka. Šiandieną apie M. K. Sarbievijų kalbame kaip apie vieną iš žymiausių senojo Vilniaus universiteto ir senosios Lietuvių kultūros žmogų. Studijavęs Lenkijoje bei Romoje, šis Vilniaus universiteto profesorius parašė retorikos ir poetikos veikalų, tačiau vienu iš svarbiausių laikoma rinktinė ,,Trys Lyrikos knygos“.
Ši rinktinė vien XVII a. sulaukė 34 leidimų įvairiuose pasaulio kraštuose. Vienas iš jų – Venecijoje.
Taigi, Venecija. Prie Italijos „bato“ prigludęs salynas. Miestas, kuriame policija važinėja greitaeigiais kateriais, kuriame pažįstamas žodis „taksi“ rašomas ant motorinių valčių. Kuriame visai netyčia gali įžeisti gondolos vairuotoją, jeigu, plaukdamas pro Marko Polo namą sušuksi „makaronai“. Bet neilgam. Akimirkai surimtėjęs vyras padaro išvadą, jog bendrauja su neišsilavinusiais turistais ir pataiso tardamas „spageti“.
Venecija – tai miestas su šv. Morkaus aikšte ir bazilika, Dožų rūmais, Kazanovos namais bei kalėjimu, kuriame jis kalėjo, pirmuoju moterų vienuolynu. Miestas, kuriame, garsiausių Italijos architektų projektuotuose pastatuose, saugomi pasaulinio garso dailininkų kūriniai. Ir kuriame, apsvaigęs nuo įspūdžių gali balandžių bendrijoje išgerti „picolo“ (mažas puodelis) kavos, kad atgautum jėgas ir pasiduotum naujam emocijų šėlsmui. Nes juk Veneciją galima pažinti tik gerai ją pajutus.
Deja, ne viską, ko ieškojo, Lietuvos bajorai rado. Apgailestaujant tenka pasakyti, jog į bet kurį kraštą keliaujant būtina rinktis profesionalų gidą. Gaila, bet kelionių agentūra „Litaura“ tokio nepasiūlė.
Autorės nuotr.
Nuotraukose;
1. Gondolieriai meistriškai laviruoja savo „mašinas“ siauruose kanaluose. Prie namų čia nerasite šaligatvių: iš laivelio žengiate tiesiai į pastatą
2. Šv. Morkaus aikštę saugo dvi skulptūros: Šv. Morkaus liūtas ir Venecijos globėjas Šv. Teodoras. Sakoma, kad tarp kolonų kadaise buvusi bausmių vieta, tad venecijiečiai ir šiandien vengia eiti per tarpą
3. Piazza dei Signori Veronoje. Šiuose didikų, daugelio menininkų mecenatų, Scaligeri rūmuose Dantė parašė ir rūmų šeimininkui dedikavo vieną iš garsiojo „Pragaro“ dalių
4. Teatro Olimpico, kurį suprojektavo garsusis Andrea Palladio, vidinio kiemelio fragmentas Vinčenca (Vincenza). Kaip ir daugelyje kitų Venecijos muziejų, čia patalpose filmuoti ir fotografuoti neleidžiama

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra