Veliuona ir veliuoniečiai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Jeigu užrištų akis, atpažinčiau Veliuoną iš kvapo, kurį skleidžia laukiniai vaismedžiai ir krūmynai kalnų šlaituose. Erškėčiai, ožekšniai, gudobelės, laukinės kriaušės ir dygiosios slyvos. Iš Dubinių vėsos ir eglynų ramybės. Iš piliarožių Antkalnės kaime. Iš gausybės žolynų vasarą. Kvapas kyla iš šaltiniuoto šaltžemio, iš kaulų, kaulelių, dūlančių ir sudūlėjusių piliakalniuose. Jį atneša vėjas iš Nemuno pusės, skirtingą, žiūrint koks metų laikas. Stoviu ant Margų kalno ir žiūriu į Nemuną – kvapnų, didingą, raminantį, glostantį, išlaisvinantį lietuvio jausmus ir mintis. Nuo įspūdžio, kurį palieka atsivėrę vaizdai, nepratusiam žmogui akimirką sustotų širdis. Užmerkiu akis, ir –išgirstu Veliuoną žolynų šnarėjime, mano oda pažįsta jos vėją. Ir intuityviai jaučiu, kad stoviu ant šventos žemės.
Jau beveik keturiasdešimt metų vis atvažiuoju į Veliuoną pas senelius, į Antkalnės kaimą. Mokinė gyvendavau čia ištisas vasaras. Prisimenu Petrutę Aleksaitę, Smetonos laikų mokytoją, atvažiuodavusią aplankyti savo brolio Aleksandro, mano senelio. Pernai palaidojom Petrutę Aleksaitę, sulaukusią beveik šimto vienerių metų. Dabar likusi gyva tik močiutė Teofilė Aleksienė, kuriai šiais metais prieš Kalėdas sukaks aštuoniasdešimt septyneri.
Močiutė domisi naujienomis, skaito laikraščius ir knygas, noriai bendrauja su kaimynais. Ir dabar pas ją sutinku kaimyną Algimantą Brazaitį, pirmąjį Veliuonos ūkininką, gavusį žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą 1990-aisiais. Gali pagalvoti, kad sustojo laikas – 52-jų metų vyras beveik nesikeičia. Klausiu, gal kokių stebuklingų būdų žinąs, kaip jaunam išlikti. „Jeigu galėčiau pavyti laiką, gal ir sustabdyčiau, – juokauja ūkininkas, – bet aš paskui jį nespėju, vis darbuose“.
Beje, apie vieną iš Veliuonos šventaviečių – Nemuno gylę ties Veliuona – pirmą kartą išgirdau iš ūkininko jauniausiojo sūnaus Giedriaus. Jis pasakojo, kad Nemune yra neišmatuojamo gylio vieta, o joje gyvena didžiulis šimtametis šamas, visas apsamanojęs. Jis esąs labai stiprus, gali apversti žvejų valtis. Jeigu ką į savo duobę įtraukia – gali ir žmogų, to negrąžina. Vėliau girdėjau pasakojimų apie Karajiedą, skaičiau sakmių apie Pragarą – žmones skandindavusią būtybę moters galva su jaučio ausimis. Tai skirtingi tos pačios Nemuno gelmės vardai.
Apie Veliuonos apylinkėse (tarp Naujokų, Antkalnės ir Gystėnų kaimų) esantį Draustinės mišką žmonės pasakoja kaip apie buvusį šventąjį mišką, pagonybės laikų kulto vietą. Taip pat iš lūpų į lūpas perduodama, kad Veliuonos bažnyčia pastatyta deivės Veliuonės žynyčios vietoje, kur vaidilutės kūrendavo ugnį. Ir pats miesto pavadinimas yra šventas – siejamas su pomirtinio gyvenimo ir amžinybės deive Veliuona (iš čia žodžiai velionis, vėlė, velnias).
Iš daugybės šaltinių, kurie trykšta Veliuonos žemėje, žymiausi yra: šv. Morkaus (Pakalniškių kaime) ir šv. Jono Nepomuko (pačioje Veliuonoje, Vytauto gatvėje), pavadinto čekų šventojo, neteisingai apkaltintųjų užtarėjui. Apie šį šaltinį daug gali papasakoti dešimtąją dešimtį baigianti Emilija, kaip apie gydantį, stebuklingą. Vyresni veliuoniečiai atsimena anksčiau čia stovėjusį kryžių. Be išvardintų šventaviečių dar garsūs yra akmenys: Deivių akmuo Pakalniškiuose, kuris statant gyvenamąjį namą buvo suskaldytas, ir mitologinis akmuo su pėda, atvežtas iš Dubinių upelio, kur baigiasi mano senelio žemė, dabar gulintis prie seniūnijos, Veliuonos centrinėje aikštėje.
Šios aikštės viduryje stovi paminklas Lietuvos kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, pastatytas 1930 metais, ir išstovėjęs čia visą sovietmetį. Atsimenu, kaip tuomet buvo nudažytas švytinčiais sidabro spalvos dažais, kuriais tepliodavo radiatorius. Dabar paminklą reiktų restauruoti: jis kiek apšiuręs, apsilaupęs. Kunigaikščio Vytauto Didžiojo paminklas nėra proporcingas, viršutinė kūno dalis kiek stambesnė, nes buvo suplanuotas pastatyti ant aukštesnio postamento, kad gražiai žiūrėtųsi žvelgiantiems iš apačios.
Kiek beeitum pro Vytautą Didyjį, prie jo visada būriuojasi žmonės, aplanko visi atvykusieji, fotografuoja ir patys fotografuojasi. Pokario metais stribai čia sumesdavo nukautų partizanų kūnus, siekdami išgąsdinti gyvuosius.
Veliuoniečiams brangus kunigaikščio paminklas, todėl ir nebuvo nugriautas sovietinėj Lietuvoj. Žinant tuos neramius laikus, kai žmonės labai greitai buvo apšaukiami priešais, kai nugriauta tiek kryžių, o bažnyčios paverstos sandėliais, suprantama, neapsieita be rizikos. Vienas iš pirmųjų kolchozo pirmininkų  – Vorobjovas – net liepė surinkti antkapius nuo Veliuonos žydų kapų ir įmūryti į karvidės pamatus.
Vienintelė išgirsta Vytauto Didžiojo paminklo išsaugojimo versija iš dabar kalbintų veliuoniečių yra tokia: paminklo autorystė buvo melagingai priskirta V. Grybui, skulptoriui, nužudytam fašistų. O naikinti kūrybą žmogaus, nužudytą Sovietų Sąjungos priešų, prieštarautų sovietinei „savų“ ir „svetimų“ idealogijai. Kas sugalvojo sukeisti skulptorių pavardes, nėra aišku. O gal klaida įsivėlė savaime, atėjus naujai, neišprususiai valdžiai? Paskui beliko tik gudriai ta klaida pasinaudoti. Beje, skulptorius, įamžinęs kunigaikščio atminimą, buvo V. Grybo mokinys A. Šimkūnas.
Už Vytauto paminklo, netoli mitologinio akmens su pėda, prie Veliuonos seniūnijos – skulptoriaus Sigito Straigio meninė kompozicija: ant akmens padėtas kalavijas ir karūna. Ji primena tuos laikus, kai Veliuona XIII a. pabaigoje – XV a. pirmajame ketvirtyje (250 metų trukusiame gynybiniame kare prieš kryžiuočius) buvo svarbiausias Lietuvos gynybos centras. Tai simbolizuoja galingas kalavijas, skirtas valdovui, karžygiui. Ginklas nuo laiko jau surūdijęs, tačiau galios nepraradęs: viduje slypinčią energiją perteikia kiek išlenkta, įtempta kaip styga jo forma. Atrodo, kad jis tik ir laukia savęs verto didžiavyrio. O šalia padėta karūna primena: kiek nedaug trūko, kad Vytautas būtų karūnuotas (Vatikane pašventinta karūna buvo pavogta Lenkijoje, o kitos nespėta pagaminti).
Prieš Vytauto paminklą stovi Veliuonos bažnyčia. Lietuvos didysis kunigaikštis Veliuonos parapiją įsteigė 1421 m. Nėra išlikę žinių, kaip atrodė pirmoji, Vytauto Didžiojo statyta bažnyčia. Įsteigus vieną pirmųjų parapijų Žemaitijoje, Veliuona tapo katalikybės centru.
Bažnyčioje yra vertingų ir įdomių dailės kūrinių, jos šventoriuje  – Antano ir Jono Juškų kapai, kur jie perlaidoti 1990 m. Palaikai buvo atvežti net iš Kazanės. Kunigas Antanas Juška  XIX a. apie šešerius metus klebonavo Veliuonoje ir užrašė virš penkių tūkstančių liaudies dainų tekstų, taip pat ir jų melodijų. O jo aprašyta „Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių“ – vienas vertingiausių vestuvių papročių aprašymų.
Šiuo metu Veliuonos parapijoje dirba talentingas kunigas Artūras Stanevičius, aktyviai dalyvaujantis Veliuonos bendruomenės gyvenime. Žmonės net iš svetur per atlaidus atvyksta pasimelsti kartu su dvasingu kunigu, pasigrožėti jo įsteigtu muziejumi, tvarkingais parapijos namais. Kunigo iniciatyva 300 egzempliorų tiražu leidžiamas parapijos laikraštėlis „Šaltinėlis“.
Be Vytauto Didžiojo, kuris Veliuonoje pastatė pilį, bažnyčią, įsteigė parapiją, vedė derybas su vokiečių ordinu (Nemune tarp dabartinės vagos ir senvagės, atslūgus pakilusiam vandeniui, matyti Vytauto sala, kurioje buvo pasirašyta Salyno sutartis), su Veliuona susijęs ir kitas Lietuvos didysis kunigaikštis – Gediminas. Todėl Veliuonos 700-jų metų jubiliejiniame paminkle įkomponuoti Vytauto ir Gedimino bareljefai. Tai iš Veliuonos kilusio dailininko Šarūno Šimulyno iš vietos akmenų sukurtas kūrinys. Paminklas pastatytas ant buvusių žydų namų griuvėsių, apžvalgos aikštelėje, netoli Vytauto paminklo. Iš čia atsiveria užburiantis vaizdas į Nemuną.
Kiekvienas kalbintas veliuonietis šventai tiki, kad Gediminas žuvo lankoje puldamas Bajerburgą (vokiečių pastatytą pilį netoli Veliuonos, kur Gystaus upelis įteka į Nemuną), pirmą kartą priešams panaudojus šaunamąjį ginklą, ir yra palaidotas Gedimino kapo kalnu vadinamame Veliuonos piliakalnyje. Čia stovi dar 1925 m. pastatytas paminklas LDK Gediminui. Ir nėra taip svarbu, ar žmonės pasakoja tikrus istorinius faktus, ar legendas.Be to, yra manančių, kad Gediminas ir gimė Veliuonoje: pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Veliuona paminėta 1291 m. kaip Junigeda (jaunasis Gediminas). Junigedos pilis stovėjusi ant Ramybės kalnu vadinamo piliakalnio. Daug svarbiau, kad pagarbus požiūris į Lietuvos istoriją ir jos valdovus puoselėja dabar gyvenančių veliuoniečių pilietiškumą, formuoja jų pasaulėjautą ir brandina savimonę.
Veliuona visada buvo mažesnės ar didesnės teritorijos centras, čia gyvenantys žmonės dalyvavo Lietuvai svarbiuose istoriniuose įvykiuose. Net Magdeburgo teisę (suteikta 1501 m.) Veliuona gavo penktoji iš dabartinės Lietuvos miestų, po Vilniaus, Kauno, Trakų ir Medininkių. Veliuonos heraldikoje pavaizduotas karpis su vilko dantimis.
Iš kartos į kartą perduodami kovotojo už laisvę, Tėvynės patrioto bruožai turėjo įtakos veliuoniečių charakteriui. Ir dar – gamta. Ypač Nemunas, atsiskleidžiantis grožiu nuo šlaito briaunos. Ištisa kalnų grandinė – Bažnyčios (Aukštutinis papilys), Ramybės (Pilies) piliakalnis, Gedimino kapo piliakalnis, žemutinio papilio kalva. Eidamas Vytauto gatve, ar gyvendamas panemunių šlaituose,  atsiveriančią prieš tave erdvę pajunti ne tiek fiziniu kūnu, kiek vidumi, o gyvybinga Nemuno tėkmė neleidžia nurimti dvasiai.
Iš Veliuonos krašto yra kilę rašytojai Petras Cvirka, Šarūnas Šimulynas, Jonas Mačiulis, Joana Danutė Žilaitytė. Šiuo metu čia gyvena rašytojai: Violeta Šoblinskaitė, Žemaitės literatūrinės premijos laureatė ir Gasparas Aleksa, kelių romanų ir poezijos rinkinių autorius. Veliuonos krašto istorijos muziejuje darbuojasi tautodailininkė Angelė Orlovskytė, Klangių kaime – žalvario meistras Rimas Ordinas.    Rašytojai paįvairina bendruomenės gyvenimą renginiais: rengia kūrybos vakarus, pakviečia įdomių talentingų žmonių ir supažindina su jais veliuoniečius. Jau virš trisdešimt metų Veliuonoje vyksta Novelių literatūriniai vakarai, kas trejus metus yra teikiama P. Cvirkos literatūrinė premija už geriausią novelių knygą.
Aktyvūs ir kiti miestelio gyventojai. Ypač Veliuonai nusipelnęs mokytojas, kraštotyrininkas, kultūros puoselėtojas Stasys Liutvinavičius, daug galintis papasakoti apie Veliuonos istoriją ir žmones. Renginiuose skamba etnografinio ansamblio „Veliuonietis“ dainos. Ansamblį subūrė dabar jau mirusi tremtinė, didelė savo krašto mylėtoja Leonida Batūraitė-Matusevičienė.
Veliuonoje yra vidurinė mokykla, VšĮ ,,Nugalėk save“ neįgaliųjų ir bendruomenės dienos centras, Individuali Jono Jurevičiaus įmonė, kur parduodama ir remontuojama  žemės ūkio technika (sukurtos devynios darbo vietos). Labdaringa veikla garsėja Veliuonoje gyvenantis verslininkas Džonas Nillsonas ir jo žmona Izabella. Miestelyje veikia dvi vaistinės, Pirminės sveikatos priežiūros centras, N. Dungveckienės šeimos klinika, du alaus barai. Neatpažįstamai aplinką pakeitė vieno iš jų savininkai – Živilė ir Arūnas Simonavičiai – iki tol apleistą vietą centrinėje miestelio aikštėje pavertę kultūringa poilsio vieta, nė iš tolo neprimenančią prišnerkštų kaimo alinių, prekiaujančių nekokybišku alkoholiu. Čia veikia ir dvidešimties vietų viešbutėlis.
Didžiulis savo krašto patriotas yra ir Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlepševičius. Už piliakalnių tvarkymą 2005 m., Trakų menėje jam buvo įteiktas prizas. Seniūnas yra vadovavęs draugijos „Lietuvai pagrąžinti“ Veliuonos skyriui (dabar pirmininkė – Janina Mauzienė). Beje, draugija – viena svarbiausių aplinkos tvarkymo ir puoselėjimo organizacijų – gimė Vilniuje, o jos pirmasis skyrius įkurtas Veliuonoje 1924 m.
Dabar M. Šlepševičiaus galvoje mintys sukasi apie tris svarbiausius, kaip jis įvardijo, darbus. Ruošiamasi remontuoti  Veliuonos bažnyčią, vietoj senų kultūros namų pastatyti naujus, ir svarbiausia – pastatyti kovų su kryžiuočiais memorialą. Tai bus šešių metrų sidabro spalvos Gedimino stulpai. Stovės jie Nemuno lankoje, prie Pilaičių, netoli Bajerburgo piliavietės. Iki memorialo vedančiame kelyje bus surašyti visų pilių, dalyvavusių gynybiniame kare prieš kryžiuočius, pavadinimai. Dabar derinamas projektas, ieškoma rėmėjų. Seniūnas sako, kad vieta memorialui Veliuonoje pasirinkta dėl savo išskirtinio vaidmens, ginant šalį; nei kur kitur Lietuvoje, ar net ir gretimuose kraštuose nevyko tokio masto gynybinių kovų, nebuvo dėta tiek diplomatinių pastangų.
Seniūnas parėmė ir kilusio iš Veliuonos Povilo Demkino (dabar – Povilas Miškinis) idėją pastatyti Nukryžiuoto Kristaus skulptūrą. Žmogus ne tik pasiūlė idėją, bet ir nubraižė skulptūros projektą, suskaičiavo darbų sąmatą. Tai buvo tik atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, kai visoje šalyje imta statyti kryžius, koplytstulpius. Tačiau laikas bėgo, lėšų surasta nebuvo. Prieš penkerius – šešerius metus seniūnas papasakojo apie tai kauniečiui skulptoriui Sigitui Straigiui. Jam ši idėja patiko, ir jis ėmėsi darbo. Neužilgo pastatyta skulptūra: parėmus Veliuonos seniūnijai (visi aplinkos tvarkymo darbai), Veliuonoje gyvenančiam Džonui Nillsonui, ir prisidėjus pačiam skulptoriui. Skulptūra medinė, nudažyta baltais dažais, gražiai atrodo važiuojant keliu, iš apačios, baltuojanti medžių fone. Neužgožia gamtos grožio, tarsi ji būtų stovėjusi čia visą laiką.  Ne mažesnis įspūdis ir stovint šalia Kristaus. Skulptūra kiek stilizuota, labai lengva ir grakšti. Į ją žiūrėdamas ar būdamas šalia pajunti amžinybės jausmą. Kristus pastatytas netoli visų Veliuonos kapinių. Dėl to seniūnui teko išklausyti nemažai kai kurių veliuoniečių priekaištų, atseit Kristus pastatytas ant žydų kapų. Tačiau iki jų yra 5-7 metrai. Tik dabar, supratę, kad klydo, prieš tai burnoję miestelėnai atsiprašė, sakė, nesupratom darbų esmės ir grožio.
Dabar laidojama tik vienose – Veliuonos katalikų kapinėse. Ryškus jų akcentas – bebaigianti griūti Zaleskių giminės koplyčia. Iš kitų paminklų išsiskiria Kristapolio dvaro savininko Jasinsko rūsys. Kapinėse yra palaidoti ir mirę maro epidemijos metu (XVIII a. prad.) bei žuvę per rusų ir prancūzų karą. Yra keli stačiatikių kapai.
Prieš katalikų kapines, į Nemuno pusę, buvo žydų kapinės, kurių vietą dabar žymi tik jų atminimui skirtas akmuo. Tarp katalikų ir žydų kapinių baigiantis karui buvo laidojami žuvę sovietų kareiviai. Jų palaikai dar sovietiniais laikais buvo perkelti į Jurbarką. Į kitą pusę nuo katalikų kapinių, netoli Dubinių intako Tiltupio – Evangelikų liuteronų ir pokario metų rezistentų kapines žymintis paminklas (projekto autorius M. Šlepševičius). Liuteronų kapinių vietoje nušienauta žolė, matosi nykstantys kauburėliai, vienas kitas pakrypęs kryžius. O nužudytus partizanus sovietinės valdžios atstovai užkasdavo buvusių kapinių patvoryje, bet artimieji palaikus slapta naktimis išsikasdavo ir perlaidodavo. Komunistinio teroro aukoms, žuvusioms kovoje dėl Lietuvos laisvės, pastatytas paminklas (archit. A. Žvinys). Čia, tarp kitų, iškalta ir netoli Veliuonos, Kalvių kaime, gimusio, Lietuvos laisvės armijos kūrėjo ats. ltn. K. Veverskio (1913-1944) pavardė. Jo vardu pavadinta viena Veliuonos gatvių, netoli mokyklos pastatytas akmuo pagerbti Vyčio kryžiaus I laipsnio ordino kavalierių, brigados generolą K. Veverskį.
Pasak seniūno M. Šlepševičius, visa Veliuonos žemė yra tarsi vienas kapas: žmonių kaulų iškasama tiek Bažnyčios kalne, tiek prie Vytauto paminklo. Daugelis žmonių žuvo kovodami už Lietuvos laisvę nuo seniausių laikų iki, palyginus, nesenų pokario įvykių. Laikas ištrynė didžią dalį vardų, tačiau veliuoniečiai gerbia prasmingą drąsių žmonių kovą.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra