Vėlių laikas ir užmiršti kapai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Artėja arba jau prasidėjo Vėlių laikas. Prasideda stebuklas. Dvi savaites, iki ir po Vėlinių, šalyje įsiviešpatauja ramybė, tyla, susikaupimas.
 
Mes gyvieji įžengiame į mirusiųjų pasaulį. Uždegame pirmąją žvakę, antrą, trečią, pirmą žvakutę, antrą, …. Nušvinta visa Lietuva. Apšviesti kalnai, kalneliai, tyloje stovintys medžiai, akmenys, pamesti lapai, rudenio lietus, vėjo gūsis. Visur, miestuose ir kaimuose , miškuose ir laukuose, prie marių ir jūros, paežerėse, net ant piliakalnių, senkapių, žvakelės. Apsidairę pamatome, kiek daug kapų, kiek daug išėjusių.
 
Atgyja tas mirusių pasaulis. Apšviečiamas gyva šviesa. Visur gyvieji, o tuo pačiu lyg ir vėlės, kurios atklydusios iš dausų ieško savo kapų ir atėjusių aplankyti artimųjų.
 
Šnabždesys, kažkur giedama giesmė mirusiems, vėl šnabždesys, pasigirsta rauda, šnabždesys. Atrodo, kad gyvieji ir vėlės kalbasi tarpusavyje, dalinasi atmintimi.
 
Ir kvapai – degančių žvakių, žvakelių, … .
 
Ne visos vėlės suranda savo kapus, yra daug užmirštų, nelankomų. Visų mūsų gyvųjų pareigą uždegti žvakutę ir ant šių kapų ir ne tik, bet ir pilkapiuose, senose apleistose kaimo kapinaitėse, žudynių, mūšių ir partizanų žūties vietose.
 
Virgaudas Lisauskas,
Kultūros ir paveldo klubas „Pertakas“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra