Vėlinių viltis ir tyla

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2010 m. spalio 29-ąją, prieš Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai susitiko su Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, karo kapelionu kunigu Tomu Karkliu. Kunigas papasakojo apie šių švenčių kilmę ir prasmę, tikėjimą, meilę gyviesiems bei pagarbą mirusiesiems, apie gyvenimą, kuris tikriausiai yra sunkesnis nei mirtis.
 
Pasak kapeliono, šventas yra tik Dievas, tik jis gali suteikti šventumo dovaną tiems, kurie liudija jį savo gyvenimu. Šventi gali tapti visi, bet ne visi žino, kokio masto yra tas jų šventumas ir kaip jis suteikiamas. Tik nedaugelis žmonių buvo visuotinai pripažinti šventais ir gyviesiems teikiami kaip pavyzdžiai.
 
Lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų diena, skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikėjimas mus moko, kad šventieji, patekę į dangų, noriai mus globoja, ypač jei mes tos globos meldžiame. Visų šventųjų iškilmė pradėta švęsti VI a. Visų Šventųjų atminimo šventę paskelbė popiežius Bonifacas IV, o 998-aisiais popiežius Grigalius IV šią šventę papildė lapkričio 2-ąja, kuri skirta pagerbti mirusiesiems. Į Lietuvą Mirusiųjų pagerbimo diena atkeliavo kaip katalikiška šventė, tačiau veikiama pagoniškojo lietuvių tautos tikėjimo ir mirusiųjų pagerbimo papročių buvo pavadinta Vėlinėmis.
 
Nieko bendra su katalikų tikėjimu ir mūsų Vėlinėmis neturi jaunimo švenčiamas Helovinas. Tai graži senovės keltų tradicija, atsiradusi IV amžiuje, paskutinę senųjų metų dieną bandant sukviesti mirusių žmonių sielas. Keltai, norėdami nuginti šalin blogio dvasias, užsidėdavo groteskiškas kaukes, ant kalvų uždegdavo didžiulius laužus ir šokdavo aplink juos. Šią keltų tradiciją iškraipė airiai. Iki XX amžiaus Helovinas nacionaline švente buvo pripažintas tik Airijoje. Vėliau jis nukeliavo į Ameriką ir paplito kitose pasaulio šalyse. Daugelis manome, kad Helovinas – tai linksma, nekalta šventė, per kurią galima nuoširdžiai padūkti. Bet mūsų vaikų (o dažnai ir mūsų pačių) juokais naudojami burtai, magija gali tapti tiltu, vedančiu į spiritizmą ir okultizmą.
 
Žvakių liepsnelės visose Lietuvos kapinėse Vėlinių naktį plazda kaip trumpam pabudusios mirusiųjų sielos. Ugnis nuo seniausių laikų jungė ir vienijo gyvuosius bei mirusiuosius – ji visada buvo laikoma šventa. Žvakės – tai ryšys su išėjusiųjų pasauliu. Kad jie žvakių tyloje žvelgtų į mus, o mes į juos… Su viltimi…
 
Artūro Užgalio nuotr.
 
Nuotraukoje: Karo kapelionas T. Karklys susitikimo su muziejaus darbuotojais metu

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra