Vėlinės ir mirusiųjų gerbimo papročiai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas.
 
Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
 
Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
 
Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.
 
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikus saugoti mirusiųjų atminimą. Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti pavargėliams. Senovėje avis ar ožys buvo pjaunami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentelė aukojama bažnyčiai.
 
Liaudies įsitikinimu, šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos kolektyvo nariai, per bendrą maistą jie prisijungdavo prie bendrų rūpesčių. Kita dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Todėl elgetas lietuviai gerbė, maitino, davė išmaldą. Išsilaikė paprotys per Vėlines elgetoms dalinti maistą, už kuriuos prašo melstis.
 
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.
 
Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad ją pergyvenusi, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.
 
Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ir pėsti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Senovėje žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama kad ji dar gyva mumyse.
 
Mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Kaip žinoma , senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji po mirties gyvena panašiai, kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais būdavo laidojami ne tik brangesni jų papuošalai, bet ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokie daiktai.
 
Ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal pagoniškus papročius išliko Dzūkijoje. Pagerbdami mirusius, žmonės melsdavosi prie valgiais nukrauto stalo, ant kurio būdavo padėta sėtuvė su uždegta žvake, duonos kepaliuku ir kitu maistu, kurį vėliau išdalydavo elgetoms, kad šie pasimelstų už vėles.
 
Dabar dažniausiai matome numirusius karstan ir ant kapo dedant vainikus ir gėles. Tačiau neretai atsitinka, kad ir dabar ir ant kapo dedami ir kitokie daiktai.
 
Per Vėlines mirusiesiems taip pat dedami ant kapų ir valgiai. Dažnai tenka matyti kapų, apdėtų obuoliais, riešutais, saldainiais, pyragėliais ir kita. Kai kas valgių ant kapų deda, kad palestų atlėkę alkani paukšteliai ir už tai mirusiesiems pagiedotų, juos palinksmintų. Kiti deda tikėdamiesi, kad ateis koks alkanas, pasistiprins valgiu ir už mirusįjį.
 
Žagarės ir Joniškio apylinkėje pašarvotam numirėliui įdedamas į rankas kiaušinis. Lydint numirėlį į kapus, kryžiaus nešėjui užkabinama ant kryžiaus gražių pirštinių pora, kuri jam dovanojama už palydėjimą.
 
Vėlinės senovėje
 
J. Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.
 
Šventimą namuose aprašo M. Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma: Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame, / Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, / Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų / Ir visų mūsų priešų apsaugojai.
 
Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma: Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, / Teikis priimti mūsų auką / Ir maloningai valgyti mūsų valgius.
 
Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M. Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Žemininkas – tai Vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia.
 
Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: „Už visus mūsų bičiulius.“
 
Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais.
 
Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms.
 
Kai vėlės pasivaišindavo, joms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.“
 
Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archajiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai.
 
Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S. Rostovskis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t. y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.
 
Lydos krašte XIX a. lietuviai vaišėms paruošdavo 12 patiekalų. Šeimininkas prabildavo: „Mirusiųjų vėlės, kurias dar atsimena šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties, vyrai ir moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasako jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šių namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios, kaip kad saldūs yra mums jūsų atsiminimai.“ Patylėjęs vėl sako: „Sėskite ir valgykite taip, kaip jums Dievai leis.“
 
Namuose viešpatauja tyla. Praslinkus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas vėl sakydavo: „Dovanokit, vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus, gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur likimas jus veda, bet atminkite mus…“
 
Po to susirinkusieji tęsia puotą.
 
Atlikę savo prosenelių vaišinimo bei pagerbimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, kalbėdavo: „Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžiu užmuštus ir griaustiniu nutrenktus ir pražuvusius. Ateikite jūs, vėlelės, gerkite ir vaišinkitės su mumis.“
 
Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina.
 
Iš vėlinių papročių
 
Vėlinių vakarą kurioje nors trobelėje susirenka daugiau žmonių, senesni žmonės mėgsta papasakoti šiurpių istorijų apie klajojančias šioje žemelėje vėles be vietos, neramius vaiduoklius, be laiko išėjusius iš šio margo pasaulio. Nors vaiduokliais retai kas tiki, bet Vėlių vakarą ne kiekvienas drąsuolis išdrįs eiti į savo lauko miškelį ar kokius senkapius, saugosis vaiduokliais apšauktos vietos.
 
Geros šeimininkės Vėlinių dieną išsikepa ragaišio bandelių ir, nuvežusios miestelin, išdalija po vieną vargšams pavargėliams, kurie tą dieną visą laiką meldžiasi už mirusiuosius kapinėse ar prie bažnyčios durų. Mirusiems prisimindami, visi lanko kapines, papuošia gėlėmis ir užžiebia ant kapo savo artimųjų arba ir svetimųjų, kuriems jaučiasi esą skolingi, nors vieną žvakelę. Turtingesni pasamdo kokį pavargėlį giesmininką, kad pagiedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui.
 
Kartais atsitinka, kad Vėlinių vakarą į namus užeina nepažįstamas keleivis. Toks svečias labai nuoširdžiai priimamas ir geriausiai pavaišinamas. Tai vis dėl anksčiau vyravusio įsitikinimo, jog tokie keleiviai – vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ar paprašyti kokių nors malonumų, kad pagelbėtų vargstantiems mirusiems.
 
Mirusiųjų gerbimo papročiai Aukštaitijoje
 
Kupiškėnai iš senovės laikų yra dideli mirusiųjų garbintojai. Šioje apylinkėje dar ir šiandien sutiksime žmonių, kurie yra matę ir girdėję, kaip tam tikros samdytos raudotojos raudodavo prie numirėlių, kaip ir pagonijos laikais. Yra dar ir tokių senelių, kurios moka raudoti tas senovės raudas.
 
Kaip seniau, taip ir šiandien dar daug kas tiki, jog Vėlinių ir Visų Šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės ateina savo artimų bei genčių aplankyti. Sako, Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti bei pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakarą, laukiant mirusiųjų vėlių, pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti.
 
Kupiškėnai ir panevėžiečiai, Vėlinių išvakarėse laukdami apsilankančių savo namuose mirusių artimų vėlių, paklodavo baltą ir minkštą patalą. Uždegdavo iš abiejų pagalvio šalių po vieną pašventintą grabnyčią ir klūpodavo prie lovos, laukdami ateinančios mirusiojo vėlės. Jei subraškėdavo lubos ar grindys, reikšdavo, kad mirusieji atėjo.
 
Lietuviai, mylėdami savo mirusiuosius, per Visų Šventųjų ir Vėlinių šventę ruošdavo jiems, taip pat gyviems žmonėms, vaišes. Į tas vaišes būdavo pakviečiami giminės ir kaimynai, kurie gieda gražias giesmes bei mini visokius mirusiųjų nuopelnus. Tikima, jog tose vaišėse apsilanko ir minimo mirusiojo vėlė. Seniau prie stalo ir mirusiojo vėlei būdavo paskiriama tam tikra vieta, kur padėdavo net valgių bei gėrimų. Vėlėms skirtų valgių niekas neliečia, jie lieka ant stalo per visą naktį. Jeigu stalas braška, manoma, jog susirinkusios vėlės vaišinasi. Jei rytmetį valgių ir gėrimų ant stalo nebėra, sakoma, jog mirusiojo vėlė maloniai priėmusi vaišes. Seniau Panevėžio apylinkėje Visų Šventųjų vakarą žmonės eidami į kapines, nešdavo vėlėms valgių – varškės dubenį ir virtinių bei baltą rankšluostį ir vandens galbūt vėlėms nusimazgoti. Tikima, jos tą vakarą vėlės ateina prie kapo pavalgyti.
 
Jei pučiant šiurpiam vėjui, palangėse ir patvoriuose girdisi švilpimas ir kaukimas, sakoma, kad rauda vėlės, kurios be laiko išėjo iš šio pasaulio. Taip pat yra sakoma, jei, ugnelę kūrenant, krosnyje malkos cypia ar vėjas kamine švilpia.
 
Anot kupiškėnų, ant slenksčio negalima pagalio kirsti – vėlę perkirsi. Surištos šluotos negalima deginti – vėlę sudeginsi.
 
Dabar gal ir aprimo vėlės ir kitos šmėklos mūsų šventojoje žemelėje, bet seniau, matyt, jų būta visur, o jau Vėlinių vakarą ir didžiausi drąsuoliai ne tik niekur nėjo iš gryčios, bet ir gryčioje neapsiėjo be šventenybių.
 
Kupiškėnai sako, kad tam, kuris bijo numirėlių, reikia atnešti nuo kapo šermukšnių, išvirti ir duoti išgerti, tada nustos bijoti.
 
Dzūkijoje
 
Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi panašiai kaip šiandienos cepelinai – iš sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu.
 
Žemaitijoje
 
Anot A. Valantino, žemaičiai yra įsitikinę, jos Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, atklanių ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliai bei takeliais, būriais ir pavieniui traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smutkelių. Mažų vaikų vėlės, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėte rieda į bažnyčią.
 
Ilgių ir Vėlinių ryšys
 
Senesniuose šaltiniuose randame ir kitą šios šventės pavadinimą – Ilgės. Nors Ilgės ir Vėlinės yra tos pačios šventės pavadinimai, tačiau jos nėra sinonimai.
 
Šiandieninių Ilgių atitikmuo yra Visų Šventųjų šventė, švenčiama lapkričio 1–ąją dieną. Per Visus Šventuosius minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums pavyzdžiu, o Vėlinėse minimi visi kiti mirusieji. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų, mes patys kreipiamės į juos su prašymais. Visų Šventųjų šventė skirta ne jų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, ilgėtumės to skaistaus gyvenimo, kurį išgyveno šventieji. Todėl Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikia. Šventųjų nėra kapinėse, nes jie neturi vėlės, kuri kenčia ir kuriai reikia pagalbos. Vėlė – tai nešvarūs sielos drabužiai, kuriuos reikia išvelėti, nuplauti, nuskaistinti tam, kad siela galėtų laisvai kilti į dvasinę būtį.
 
Teoriškai Bažnyčia įteisino Visų Šventųjų pirmumą: ši šventė yra privaloma, o Vėlinės – ne. Bet gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai.
 
Vėlinių ryšys su krikščionybe
 
Pirmą kartą Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a., kaip Visų Kankinių diena. Iš pradžių tai buvo atskirų bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų mirusiųjų paminėjimo dieną, arba Vėlines Izidorius Sevilietis (VII a.) pasiūlė švęsti pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti kitą dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni Vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tiktai 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvedama į Romos katalikų liturgiją. Visų Šventųjų šventė įteisinta dar vėliau – 1480 m. Matome, kad krikščioniškos mirusiųjų paminėjimo šventės data pritaikyta prie senųjų Vėlinių datos.
 
Maldos už vėles
 
Per Vėlines buvo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Tokias mišias Marcinkonių parapijoje vadino „diedais“. Buvo sakoma, kad kartą per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo giminių ir niekas už jį mišių neužpirko. Meldžiamasi kapinėse ir namuose. B. Buračas aprašė retą atvejį, kai turtingesnieji pasamdydavo giedorių, kad giedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui. Aukštaičiai ir suvalkiečiai per Vėlines namuose giedodavę rožančių, o žemaičiai – „kalnus“. Tokius mirusiųjų paminėjimus rengdavo visą lapkričio mėnesį. Kai kur jį net Vėlių mėnesiu vadindavo. Taip jis vadinamas ir senuosiuose latvių kalbos žodynuose. M. Katkus „Balanos Gadynėje“ rašo, kad tą mėnesį beveik visose kaimo trobose paeiliui minėdavo mirusiuosius maldomis, giedojimais ir vaišėmis.
 
Atlaikyti Vėlines
 
Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami kapų puošyba – iš esmės beprasmiškais dalykais, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra, ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų bei mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti – ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.
 
Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.
 
Darbas
 
Savaitė buvo spalio, kita – lapkričio mėn. Krikščionybėje mirusiųjų paminėjimo šventė neturėjo pastovios datos, nes mirusieji būdavo minimi kelis kartus metuose, per visas didžiąsias šventes: rudenį, viduržemį, pavasarį ir vidurvasarį. Lietuvoje paprotys mirusiuosius pagerbti keturis kartus per metus jau yra išnykęs, tačiau kaip rašė B. Buračas, Kauno kapinėse per Velykas ketvirtajame dešimtmetyje daugelis kapų būdavo apdėti margučiais, degdavo žvakutės. Yra išlikęs ir „Vėlių velykų“ pavadinimas, tačiau kaip jos būdavo švenčiamos žinoma mažai. Provoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus metuose. Tačiau pagrindinis mirusiųjų paminėjimas rudenį, per Vėlines.
 
Ši šventė, yra mums svarbi, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopin. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degdami žvakutes ar užsiimdami kapu puošyba – iš esmės beprasmiškas dalykas, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie tebemyli mus tokius kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vienu čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų, Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdamos savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.
 
J. Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, švęstas miškeliuose spalio mėn pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atnešdavo valgio gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusių sieloms. Šventimą namuose aprašo M. Strijkovkis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus( suaugę ir vaikai) Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to atneša kito maisto ir aukoja tam tikram dievui sakydami.
 
Žemininkui sakoma: Tau, Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame, / Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, / Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų, / Ir visų mūsų priešų apsaugojai.
 
Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį. Nuliejama ant žemės arba i kambario kampus ir sakoma: Tau, Žemininkai, mūsų Dieve, teks priimti mūsų auką, /
Ir maloningai valgyti mūsų valgius.
 
Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M. Strijkovksi rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilginėmis. Žemininkas – tai Vėlių dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia.
 
Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimų, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paeiliui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus derlių. Etnografai teigia, jos mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Jomis nori pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos (kad palestų paukščiukai ir taip atsidėkodami pagiedotų mirusiam), košes, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
 
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, pareikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus saugoti mirusiųjų atminimą.
 
Mirusiojo pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Kaip žinoma, senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji po mirties gyvena panašiai, kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais buvo laidojami ne tik brangesni papuošalai, bet ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokie daiktai. Dabar dažnai matome mirusiam karstan ir ant kapo dedant vainikus bei gėles.
 
Tačiau neretai atsitinka, kad ir dabar ant kapo dedami kokie nors daiktai. Žagarės ir Joniškio apylinkėse pašarvotam numirėliui įdedamas į rankas kiaušinis. Lydint numirėlį į kapus, kryžiaus nešėjui užkabinama ant kryžiaus gražių pirštinių pora, kuri jam dovanojama už palydėjimą.
 
Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad pergyvenus žiemą vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl tai ir yra prasminga, kad vėlinių šventė švenčiama rudenį. Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ar pėsti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Senovėje žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų sielas. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse degantis ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šito pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirką pamirštame save, susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios bei širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama kad ji gyvena mumyse.
 
Vėlinės
 
Vėlinių, kaip ir visų kitų švenčių (Velykų, Kalėdų) apeigos prasidėdavo apeiginių prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, buvo minima, kad senovėje išsiprausę ir vėlėms palikdavo pirtyse rankšluosčius, marškinius.
 
Lietuvių šeimose yra priimta pasistengti aplankyti visus giminės mirusiųjų kapus, tie kurie yra toliau nuo namų aplankomi dar dieną prieš, jie sutvarkomi (kadangi yra toliau nuo namu, neįmanoma juos dažnai aplankyti ir sutvarkyti) paliekama puokštė gėlių ir uždegama žvakė. Vėlinių dieną aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys, ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos bei kt. ir tai beria į židinį sakydamas: „Už visus mūsų bičiulius.“
 
Apeigos troboje prie stalo būdavo labai trumpos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias jie valgė patys bei aukojo vėlėms ar pakeleiviams ir elgetoms. Kai vėlės pasivaišindavo joms buvo sakoma: „Dovanokit vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė šiems namams. Eikite ten. Kur jus likimas veda.“ Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti dvylika.
 
Kuo ypatingi valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė – atiduodama duonai. Kiti labai archajiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai (A. Kargaudienę). Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S. Rostovkis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu pas žemaičius buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievo palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas joms po trikoju padėdavo kąsnį. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t. y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.
 
Vėlinių vakarą kurioje nors trobelėje susirenka daugiau žmonių, senesni žmonės mėgsta pasakoti šiurpių istorijų apie klajojančias šioje žemėje vėles be vietos, neramius vaiduoklius, be laiko išėjusiuosius iš šio pasaulio. Nors vaiduokliais retai kas tiki, bet vėlinių vakarą ne kiekvienas drąsuolis išdrįs eiti į lauko miškelį ar kokius senkapius, saugosis vaiduokliais apšauktos vietos.
 
Kartais atsitinka, kad Vėlinių vakarą į namus užeina nepažįstamas keleivis. Toks svečias labai nuoširdžiai priimamas ir geriausiai pavaišinamas. Tai viskas iš įsitikinimo, jog tokie keleiviai – vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ar paprašyti kokių nors malonumų, kad pagelbėtų vargstantiems. Apskritai anksčiau elgetos buvo skaitomi savotiški dvasių pasiuntiniai. Geros šeimininkės Vėlinių dieną išsikepdavo ragaišio, bandelių ir, nusivežusios miestelin, išdalindavo po viena pavargėliams, prašydamos, kad šie pasimelstų už mirusius. Turtingesni pasamdydavo kokį pavargėlį giesmininką, kad tas pagiedotų prie mirusiojo kapo.
 
Kupiškėnai iš senovės laikų yra dideli mirusiųjų garbintojai. Šioje apylinkėje dar ir šiandien sutinkame žmonių, kurie yra matė ar girdėję, kaip tam tikros samdytos raudotojos raudodavo prie numirėlių, kaip ir pagonijos laikais. Yra dar ir tokių senelių, kurie moka raudoti tas senovės raudas.
 
Kaip ir seniau, taip ir šiandien dar daug kas tiki, jog Vėlinių ir Visų Šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės ateina susitikti su mirusiais, pasimatyti bei pasikalbėti su gyvaisiais. Vėlinių vakarą, laukiant priimti mirusiųjų vėlių, pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti.
 
Kupiškėnai ir panevėžiečiai, Vėlinių išvakarėse laukdami apsilankančių savo namuose vėlių, paklodavo baltą ir minkštą patalą. Iš abiejų pagalvio šalių uždegdavo po vieną pašventintą grabnyčią ir klūpodavo prie lovos, laukdami ateinančios vėlės. Jei subarškėdavo lubos ar grindys, reikšdavo, kad mirusieji atėjo.
 
Lietuviai, mylėdami savo mirusiuosius, per Vėlinių šventę ruošdavosi jiems, taip pat kaip ir gyviems žmonėms, vaišes. Į tas vaišes buvo pakviečiami giminės ir kaimynai, kurie gieda gražias giesmes bei mini visokius nuopelnus mirusiųjų, taip prisimindami juos. Tikima, jog tose vaišėse apsilanko ir minimųjų mirusiųjų vėlės. Seniau prie stalo ir mirusiojo vėlei būdavo paskiriama tam tikra vieta, kur padėdavo net valgių ir gėrimų. Vėlėms skirtų valgių niekas neliečia, jie lieka per visą naktį ant stalo (Kitą rytą tą maistą išdalindavo pavargėliams). Jeigu stalas braška vadinas, manoma, jog susirinkusios mirusiųjų vėlės maloniai priėmė vaišes. Seniau Panevėžio apylinkėse Vėlinių vakarą žmonės eidami į kapines, nešdavosi vėlėms valgių – varškės dubenį ir virtinių bei baltą rankšluostį ir vandens galbūt vėlėms nusimazgoti. Tikima, jog tą vakarą vėlės ateina prie kapo pavalgyti.
 
Anot kupiškėnų, ant slenksčio negalima pagalio kirsti mirusiųjų vėlę perkirsi. Jei pučiant šiurpiam vėjui, girdisi palangėse ar patvoriuose, švilpimas ir kaukimas, sakoma, kad rauda vėlės, kurios be laiko išėjo iš šio pasaulio. Taip pat sakoma, jei ugnelę kūrenant malkos cypia ar vėjas kamine švilpia, tai irgi vėlių garsai. Kupiškėnai sako, kad tam kuris bijo numirėlių, reikia atnešti nuo kapo šermukšnių, išvirti ir duoti išgerti, tada nustos bijoti.
 
Lydos krašte XIX a. lietuviai vaišėms paruošdavo dvylika patiekalų. Tada šeimininkas prabildavo: „Mirusiųjų vėlės, kurias dar atsimena šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties, vyrai ir moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasako jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šių namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios, kaip kad saldūs yra jūsų atsiliepimai“. Patylėjęs priduria: „Sėskitės ir valgykite taip, kaip Dievai leis.“ Namuose viešpatauja tyla. Praslinkus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas vėl sakydavo: „Dovanokit, vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus, gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur likimas jus veda, bet atminkite mus…“ Po to susirinkusieji tęsia puotą. Atlikę savo senolių vaišinimo bei garbinimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, kalbėdavo: „Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžių užmuštus ir griaustiniu nutrenktus ir pražuvusius. Ateikite jūs, vėleles, gerkite ir vaišinkitės su mumis.“ Vėlinių apeigų metu buvo pagerbta ir deivė Vėliona. Tai Deivė–Motina.
 
Aptarkime daugelyje vietovių aprašytus maitinimų papročius, kuriuos bandoma atgaivinti pagal senųjų papročių aprašymus. Vėlių maitinimo papročių priežastis – suprantami sentimentai. Šie papročiai susiję su senosios pasaulėvokos irimu (destrukcija) ir sakralumo praradimu – su jos slinkimu į kultūrinį–buitinį lygį. Panašų vaizdą matome visose šventėse. Kaip Rasos šventė nusmuko iki Kupolės(Joninių) kultūrinio–profaninio lygmens t. y. atsitolinti nuo buvusio gyvenimo. O vėlių maitinimas kūniškuoju maistu yra gaivinimas būvio. Senieji papročiai draudžia net mirusiojo vardą tarti, nes vardo tarimas – tai priminimas išėjusio iš gyvenimo, kuriam velionis turi rimti bei tolti nuo erdvės ir laiko pasaulio. Velioniui reikia ne kūniškojo maisto, primenančio žemiškus įpročius, kurie mirusiajam ne tik nereikalingi, bet ir trukdo tolimesniam rimties vyksmui. Jam reikia tokio dvasinio maisto, kuris žadintų velionio sielą skrydžiui šviesos sritin. Senuosiuose papročiuose regime ir dvasios pamaitinimą, neretai dvasinis ir kūniškas pamaitinimas eina lygiagrečiai. Pretorijus rašo, „pusvalandį sėdi visi tyliai, nekalbėdami nei žodžio, tada visi susikaupia ir meldžiasi, kad Dievas suteiktų ramybę. Po to jie vėl susėda prie stalo, pradeda valgyti ir gerti, betgi pirma visko, ar tai būtų mėsa, visad meta jie po stalu vėlėms pirmąjį kąsnį, taip pat nupila po stalu pirmąjį kaušą alaus.“
 
Malda ir velioniui pašvęsti šventieji sakramentai – tai dvasinis maistas, skaistinantis mirusiojo sielą. Tada jos iš tikrųjų bus mums dėkingos bei išties pagalbos ranką, kada ir mes peržengsime mirties slenkstį. Kapinėse dainuojamos dainos apie siratėlius, atėjusius aplankyti tėvelių, gulinčių „aukštajam kalnelį“. Raudamos senosios raudos ypač paryškina liūdesio nuotaiką.
 
Šventųjų ir mirusiųjų minėjimas kalba apie tai, kad mūsų tautos tikėjimo anapusiniu gyvenimu yra gilios šaknys, kurių nepajėgė sunaikinti net prievartinė ateizacija. Anuomet prieš Vėlines Lietuvos keliuose būdavo galima pamatyti daugybė mašinų su baltomis chrizantemomis, skirtomis puošti artimųjų kapus, Tik niekam nešaudavo į galvą Vėlinių proga rengti vaiduoklių karnavalus. Šiandien daugelis ir švenčiausius dalykus paverčia pigia pramoga. Minios žmogui sunku atsispirti dienos madai ir reklamai, tačiau krikščionys yra pašaukti būti ne minios žmogumi, bet Kristaus broliais bei seserimis. Dėl to tikiuosi, kad laikui bėgant ši mirusiųjų pagerbimo šventė, nors ir įgaus naujų ypatumų, jos esmė išliks tokia pat. Kad žmonės atėję prie kapo prisimins amžinybėn iškeliavusius jiems brangius žmones: tėvus, vaikus, gimines ir draugus. Nors jų išėjimas širdyse ir paliks sunkiai gyjančias žaizdas, bet tą skausmą numaldys suvokimas, kad jie nemirė, bet gyvens pas Viešpatį.
 
Literatūros sąrašas:
 
1. Buračas B., Lietuvos kaimo papročiai, V. 1993.
2. Basanavičius J., Iš gyvenimo vėlių bei velnių, V. 1998.
3. Katkus M., Raštai, V. 1965.
4. http://mokslo.centras.lt/data/darbai/mc1132.shtml
5. http://day.lt/sventes/straipsniai/velines?p
 
www.mokslai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra