Tiesa, kitas mokslininkas – Aleksandras Vanagas – pastebėjo, kad turime ir lietuvišką vietovardį atitinkantį žodį rinda – ėdžios, lovys ar rievė, rumbas. Rindė davė vardą prie jos susispietusiam kaimui, o šis – iš visų pusių jį supančiam, į Jūrą atsiremiančiam miškui.

 

Rindės. LDK laikotarpio šaltiniuose toks vietovardis kol kas nepastebėtas. Matyt, kaimas susidarė vėliau iš gretimų Žadvainų dalies. 1923 m. kaime jau buvo 18 ūkių, beveik šimtas gyventojų. Vos prasidėjus sovietmečiui Rindės ėmė nykti. Pirmiausiai nukeltos dvi į tremtį išvežtų šeimų sodybos. Vėliau ėmė siausti vienkiemių naikinimo vajus – žmonės vilioti išmokomis, keldinti į kolūkines gyvenvietes. Galiausiai kaimo žemes dar užgulė Kauno–Klaipėdos magistralė. 2009 m. Rindėse bebuvo 3 senos ir 1 naujakurių sodyba. Jose nuolat gyveno tik 6 žmonės.

 

Rindžių kaime, prie V. Ringienės sodybos, maždaug 400 m nuo Jūros (koordinatės: N 55 37’51“ E 21 53’09“), stovi paminklas kaimo apylinkėse kovojusiems partizanams. Norint jį apžiūrėti, reikėtų sustoti kairiame krante keli šimtai metrų žemiau Plunkės žiočių, ties Jūros posūkiu dešinėn. Netoliese nuo paupiu einančio žvyrkelio atsišakoja ir šiaurėn, į mišką, veda kitas keliukas. Paėjėjus juo kelis šimtus žingsnių, pasimato tvorele aptvertas paminklas. Jis pastatytas 1999 m. šalia žuvusio partizano Antano Vytės gimtosios sodybos, kurioje gyveno jo brolis Stanislovas – ryšininkas, politinis kalinys.

 

Paminklas pirmiausiai skirtas netolimame Lėgų miške 1950-ųjų pavasarį žuvusių šešių partizanų atminimui. Visi jie priklausė Pilies (Rambyno) būrio skyriui, kuriam vadovavo Jonas Žutautas-Puntukas. Šis partizanas susiviliojo „jauku“ – tyčia paskleistu gandu apie galimybę pabėgti į Švediją žvejų laivu. Palikęs kovos draugus, jis Kuršių Nerijoje papuolė į emgebistų spąstus. Tardomas J. Žutautas nurodė būrio žeminės vietą Lėgų miške, šalia Baitinės pievos. Galbūt jis tikėjosi, kad bendražygiai jau bus pasitraukę? Deja, jie tebebuvo slėptuvėje. Nelygioje kovoje žuvo Antanas Vytė-Ąžuolas, Kazys Genys-Ugnis (abu iš Rindžių), broliai Danielius-Džiugas, Adomas-Švyturys ir Leonas-Jaunutis Grausliai bei Danieliaus žmona, trijų vaikų motina, Marija-Aušrelė. Ketvirtas brolis – Pranciškus – jau buvo žuvęs miške anksčiau, tad Grauslių šeima kovoje už Lietuvos laisvę paaukojo penkias gyvybes. Beje, bunkerio vietą parodęs J. Žutautas vis tiek buvo nuteistas 25 metams lagerio.

 

Kadangi nebuvo įamžinti kitur, paminklo plokštėje įrašyti ir du Pilies būrio Paramos skyriaus partizanai, 1952 m. pradžioje žuvę Žadvainų miške – rindiškė Ona Juškienė-Stirna, Onytė ir Juozas Oželis-Dagilis. Statant paminklą, taip pat pagerbti Dariaus tėvūnijos vadas Antanas Jonušas-Vilkas ir kovotojas Juozas Tautkevičius-Genys. Abu jie septynerius metus kovojo partizanų gretose, tačiau, kaip minėta, 1954 m. buvo suimti Plunkėnų kaime. Emgebistai vado bendradarbiauti neprivertė, todėl teismo sprendimu 1955 m. jis Maskvoje sušaudytas. Tardymus atlaikęs J. Tautkevičius 21 metus kalėjo lageryje. Jis buvo vienas iš vos kelių Pilies (Rambyno) būrio partizanų, sulaukusių Lietuvos Atgimimo.

 

Jūros dugnas ties Plunkėnais, Rindėmis, o ir visame ruože iki Deguvos žiočių, pilnas akmenų, tad jeigu vanduo žemesnis, tenka daugelį jų mandagiai apiplaukti. Laikas nuo laiko upėje pasitaiko seklumų, trumpų rėvų, didesnių ir mažesnių užvartų. Tačiau visos šios kliūtys įveikiamos jei ne plaukte, tai bent… briste.

 

Nusileidus kiek žemiau Rindžių, dešiniapus, supilkuoja ir paskutinė Plunkėnų sodybėlė. Kilometru žemiau, kairiame krante, iki XX a. devinto dešimtmečio stovėjusios Volungiškės eiguvos nebėra, tad iki santakos su Aitra Jūrą lydi tik miškas.

 

Tyliai mirguliuodamas įteka Margupalis (d, 138,7 km), o puskilometriu žemiau kairėje pasimato poilsiavietė. Ji įrengta privačiame miške ir pirmiausiai skirta ratuotiems poilsiautojams. Šalia stovyklavietės žygeivių laukia rimtesnė kliūtis – jau po 2000-ųjų žmogaus ranka suformuotas akmenų slenkstis. Jei vanduo aukštas, šliūkštelėti nuo jo – tikras malonumas.

 

Už puskilometrio Jūra persirita per Rindžių–Gvaldų senkelio brastą, vadinamą Akmenų Tiltu. Žemiau tęsiasi „laukinis“ Jūros ruožas. Čia retai pamatysi žmogų, greičiau – atsigerti atėjusią stirną. Šias nuošalias vietas mėgsta bebrai. Tad jeigu Jūra staiga nurimo, neįprastai pagilėjo, lauk… užtvankos! Ji bus suręsta taip tvirtai, kad beliks tik stebėtis mažų žvėrelių „inžineriniais“ gebėjimais ir atsargiai perkelti baidares.

 

Apytikriai nuo minėtos stovyklavietės ir slenksčio kairėje prasideda Lėgų, o dešinėje – Volungiškės miškas. Pastarajam, akivaizdu, vardą davė Lietuvos girių gražuolė volungė. Plaukiant šiuo tarpugiriu reikėtų nepražiopsoti 77 kvartalo pakraštyje esančios Volungiškės miško kertinės buveinės. Kad ji pasiekta, praneša miškininkų įrengta informacinė lentelė. Šiame miško kampe išlikusi visa medžių milžinų grupė. Šalia lentelės, išskleidusi reto dydžio žaliąsias skaras, veši eglė, o į Jūros šlaitą įsikabinęs 3,7 m apimties ąžuolas. Už šimto žingsnių pasroviui šlama vos vyresnis jo brolis, iki 4,1 m krūtinės aukštyje išstorėjęs ąžuolas. Dar įspūdingesnis trečiasis – dvikamienis 5,5 m apimties Volungiškės miško ąžuolas. Apsisupęs kailiniais – lapuočių guotu – jis keroja apie 50 m nuo dešiniojo Jūros kranto, už laukinės pievos (koordinatės: N 55°36’17“ E 21 55’26“).

 

Senasis ąžuolynas tęsiasi ir kitapus upės, Lėgų miške. Maždaug iki 1967 m. čia stovėjo vienišas viensėdis. Valdžioms keičiantis, jis buvo priskiriamas prie Gvaldų, Lėgų, Lembo kaimo, prieškariu turėjo ir Užaitrino pavadinimą. Vis dėlto dažniausiai pagal buvusių viensėdžio savininkų Siutilų pavardę ši vietovė vadinama Siutiliške. Taigi čia, kaimų paribyje, šimtmečius skaičiuoja bene seniausias Rietavo giriose Lėgų miško (Siutiliškės, Lembo) ąžuolas. Jo galingas kamienas pasimato nuo upės vos ši, aplenkusi smėlėtą salpą, padaro posūkį kairėn (koordinatės: N 55 36’13“ E 21 55’28“). Pasakojama, jog šis didmedis mena pagonybės laikus, kad po juo žemaičiai kūrenę šventąją ugnį ir garbinę Perkūną. 1990 m. ąžuolo gumbuoto kamieno apimtis siekė 5,8 m., o 2005 m. – jau visus 6 m. Tad medis dar vis drūtėja! Ties Lėgų ąžuolu galima stabtelėti, papoilsiauti. Kiek žemiau yra ir daugiau tinkamų stovyklavimui vietų.

 

Lėgų miškas vadinamas nuo 1565 m. žinomo, sovietmečiu beveik sunykusio, Lėgų kaimo vardu. Dauguma jo sodybų buvo pustrečio kilometro į šiaurės rytus nuo Jūros. Aprašant Rindėse stovintį paminklą, minėta, kad 1950-ųjų pavasarį Lėgų miške žuvo šeši Lietuvos partizanai, priklausę Dariaus tėvūnijos Pilies būriui. Apie 1952 m. tame pat miške įkurtas Butigeidžio (anksčiau – Lydžio, Aukuro) rinktinės štabas. Šio kovinio vieneto veiklos zona apėmė didžiulę teritoriją: visą buvusią Tauragės apskritį, vakarinius Raseinių apskrities valsčius ir dalį Klaipėdos krašto. Tuo metu rinktinei vadovavo Petras Balčinas-Pušis, Radvila. Jis garsėjo kaip sumanus ir teisingas partizanas, buvo įgijęs didelį autoritetą ne tik tarp kovotojų, bet ir tarp vietos gyventojų. Deja, padedami agentų „Dobilo“ ir „Drąsaus“, 1952 m. rugsėjo 27 d. emgebistai Pušies vadavietę surado ir apsupo. P. Balčinas tądien veikė kitur, žeminėje buvo tik štabo narys Silvestras Šerpytis-Narsūnaitis ir eilinis partizanas Vaclovas Rėbžda-Ramutis. Kaip vėliau laiške ryšininkei rašė vadas Pušis, užklupti partizanai, matyt, „šoko laukan ir traukėsi nuo bunkerio, nes jie žuvo už 1,5 km nuo tos vietos“.

 

Ši istorija turėjo dar tragiškesnį tęsinį. Supainioti meistriškai sovietinių saugumiečių regztų operacijų, kai kurie partizanai pamanė, kad P. Balčiną užverbavo MGB ir jis sąmoningai paliko vadavietę prieš jos užpuolimą. Taip ir neišsiaiškinę tikrųjų išdavikų, jie Pušį sušaudė. Negalėdamas atsidžiaugti tokia įvykių eiga, nežinomas saugumietis tada rašė, kad ir toliau tarp partizanų „reikia plačiai propaguoti kits kito kurstymą“.

 

Nuo Lėgų ąžuolo palei kairįjį Jūros krantą, vėliau ir palei dešinįjį, ilgai tęsiasi natūralios, dalgio seniai nebematančios, pievos. Tai tikras lobis botanikams ir visiems gamtos mylėtojams. Vasarą čia klesti daugybė įvairiausių augalų: erškėtrožės, vingiorykštės, jonažolės, asiūkliai, gyvatžolės, šiliniai gvazdikai, šlakinės kregždūnės, raudonžiedžiai šakiniai, didžiosios vilkpupės ir t. t. Ant žiedų mirksi daugiaspalviai drugeliai, tupinėja įvairūs vabalėliai. Viskas susilieja į mirgantį, gyvą, neaprašomą, gamtos kilimą.

 

Taip džiugindama savo natūralumu, Jūra sutinka Deguvą (k, 136 km). Kone visą kelią nuo ištakų upelis teka per miškus, kuriuos, visai tikėtina, ugnis kažkada buvo pavertusi degimais. Iš čia ir upėvardis.

 

Ties Deguva Jūra kerta administracinę ribą. Už nugaros lieka Rietavo savivaldybė, prasideda Šilalės rajonas. Šis, atrodytų, formalus brūkšnys žemėlapiuose iš esmės sutampa su buvusia etnine, o nūnai – tarmine riba. Iki viską sujaukusios kryžiuočių invazijos šiauriau jos, Ceklio žemėje, gyveno kuršiai, o piečiau, Karšuvoje – žemaičiai. Dabar tarpgentinę ribą žymi tarmių plotai. Praplauktuose Žadvainuose, Plunkėnuose, Rindėse šnekama šiaurės žemaičių kretingiškių tarme (sakoma deina, douna), o priartėjusiame Lembe – jau pietų žemaičių varniškių (tariama dyna, dūna).

 

Senosios religijos tyrinėtojai yra pastebėję, jog buvusiuose etniniuose paribiuose ypač gausu pagoniškų šventviečių. Jūros pakrantėse esančių kultūros paminklų pavyzdys tokią nuomonę patvirtina. Iškart už Deguvos žiočių Jūra įsiremia į kokių 7 metrų aukščio kalvą, apaugusią medžiais (koordinatės: N 55°36’11“ E 21°55’52“). Tai Lembo alkakalnis, vadinamas Alkos Kakta. Deja, kraštotyrininkai nespėjo užrašyti, ką senoliai žinojo apie šią kalvą. Tad tik pavadinimas sako, kad Alkos Kakta susijusi su senąja religija, kad čia, matyt, buvo meldžiamasi seniesiems Dievams.

 

Toldama nuo alkakalnio, Jūra pradeda vaizdingai kilpuoti, rangytis lyg žaltys. Upės dugnas čia smėlėtas, tad posūkiuose boluoja šviesios salpos, kviečiančios bent kelias minutes pasivaikščioti po jas basomis. Akmenis šioje atkarpoje keičia šiekštai, kurie kartais „susijungia“ ir sudaro sunkiai įveikiamas užvartas. Žemiau Deguvos kairiame Jūros krante tęsiasi Lembui priklausančios lankos Latviškė, Bendrinė, o dešinėje prasideda Gvaldų valdos – Dausyniškė, Norbutiškė ir kitos. 1,5 km žemiau Deguvos upė paliečia pušyną, dešiniame krante atveria neįprastą šioms vietoms, smėliuku byrantį, skardį. Nuo čia prasideda ir bene puskilometrį paupiu tęsiasi apkasų linija. Vokiečių karinės valdžios suvaryti 1944 m. vasarą šiuos įtvirtinimus iškasė gretimų kaimų vyrai. Besiruošdami gynybai, kariai dar užminavo gretimas pajūrio pievas. Tačiau, atsiritus frontui, Vokietijos kariuomenė skubiai traukėsi Klaipėdos link ir šių pozicijų negynė.

 

Dar keli grybšniai, dar vienas posūkis dešinėn, ir pasimato Aitros žiotys (k, 133,8 km). Tai vienas didesnių Jūros intakų kas sekundę ją papildantis vidutiniškai 3 kub. m vandens. Kol nuo „gimtųjų“ Tverų apylinkių atvingiuoja iki Jūros, Aitra sukaria 34 km kelią. Upė nesugadinta užtvankų ar kitokių civilizacijos apraiškų, todėl, siekiant išsaugoti jos vagą ir slėnį, įkurtas Aitros hidrografinis draustinis nusitiesiantis iki pat Jūros. Aitros upėvardis, matyt, sietinas su žodžiu aitrus. Tačiau jis nebūtinai reiškia ką nors gaižaus ar kartaus. Aitrus kita prasme yra smarkus ar netgi greitas.

 

 

 

 

Voruta. – 2010, vas. 6, nr. 3 (693), p. 6.