Vėl šniokščia rėvos: Jūros upe per vakarų Lietuvą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Mieli skaitytojai! Istorikas doc. dr. Vytenis Almonaitis 2010 metais pasiryžęs parengti bei išleisti septynių dalių leidinį „Vėl šniokščia rėvos“. Numatoma, kad jame bus nuosekliai aprašytas kelionių maršrutas Jūros upe nuo Kauno–Klaipėdos magistralės iki žiočių, taip pat atkarpa Nemunu iki Rambyno alkakalnio.
 
Išlaikydamas knygoms „Šiaurės Skalva“, „Karšuva. 1“, „Karšuva. 2“ būdingą stilių, autorius numatęs pasakoti apie vakarų Lietuvos praeitį, šį kartą žvelgdamas į kraštą iš upe plaukiančio laivelio. Žiema, aišku, netinkamas laikas keliauti upėmis, tačiau visiškai tinkamas tokias keliones planuoti. Todėl pateikiame Jums ištrauką iš V. Almonaičio leidinio (1). Tekstas paties autoriaus šiek tiek sutrumpintas.
 
Susiruošus į žygį ankstyvesnį pavasarį ar po gausesnių liūčių, pradėti plaukti Jūra galima nuo Rietavo. Čia, kunigaikščių Oginskių dvaro parke, kažkada net buvo valtelių prieplauka. Tačiau, susiviliojusiems tokia romantiška galimybe, teks šiek tiek nusivilti. Sovietmečio melioratoriai, skubindami Jūrą į „šviesią ateitį“ tiek įsismarkavo, kad ištiesino kone visą upės aukštupį iki pat Žadvainų – beveik 30 km ruožą! Taigi, nuleidus laivelius Rietave, visą pusdienį – apie 12 km – teks plaukti beveik tiesiu kanalu. Norint to išvengti, belieka žygį pradėti Žadvainuose, prie Rietavo–Judrėnų kelio tilto (146 km) (2).
 
Žadvainai
 
Nuo seno Rietavo valsčiui, seniūnijai, nūnai savivaldybei priklausantis kaimas Žadvainiai. Oficialiai jis vadinamas Žadvainais, tačiau vietos žemaičiai sako „Žadvaina“ ir sunormintos vietovardžio formos beveik nevartoja. Žadvainai įsikūrė XVI a. viduryje ar kiek anksčiau, kai pirmieji gyventojai įsisavino Jūros pakrantės ruožą, kurį ir dabar iš visų pusių supa miškai. Sodžius buvo apmatuotas ir aprašytas 1565 m., sudarant Rietavo valsčiaus inventorių. Tuomet jo žemės apėmė 12 valakų. Šeši sklypai jau turėjo šeimininkus, o septintajame kūrėsi naujakurys. Vieną valaką valdė Andriušis Žadvainaitis (Andrusys Żadwanaytis), tad iš kur toks kaimo pavadinimas – aišku.
 
Po šimtmečio, 1661-aisiais, Žadvainuose jau buvo net 25 sodybos, tačiau XVIII a. pradžioje praūžus Šiaurės karui ir marui, kaimas visai sumenko. 1725 m. čia vėl surašyti tik 6 ūkiai. Vis dėlto, dešimtmetis po dešimtmečio, Žadvainai atsigavo. Iki 1784 m., užtvenkus Jūrą, kaime pastatytas vandens malūnas. Jo užtvanka buvo kaip tik ten, kur siūloma pradėti žygį – ties keliu į Rietavą. Aukščiau tyvuliavo tvenkinys, matomas dar XX a. pradžios žemėlapiuose. Šalia malūno veikė ir nedidelė alaus darykla. Rodos, šios įmonės kartu su visa Rietavo seniūnija 1814 m. pateko kunigaikščių Oginskių nuosavybėn.
 
Lietuvos istorijoje Žadvainų vietovardis dažniausiai minimas tekstuose apie 1831 m. sukilimą. Tuomet šiaurinėje gyvenvietės dalyje (ten, kur dabar jos centras) jau buvo išaugęs palivarkas. Jame 1831-ųjų balandį sukilėliai įrengė parako gamyklą. Jai vadovavo Raseinių apskrities laikinosios valdžios narys, sukilėlių karinių įmonių viršininkas, Juozapas Rimkevičius. Pagal planą įmonė turėjo aprūpinti paraku Raseinių, Telšių ir Šiaulių apskričių sukilėlius. Sužinoję apie gamyklos egzistavimą, carinės kariuomenės vadai stengėsi ją sunaikinti. Gegužės 19–20 d. Žadvainų prieigose, vėliau ir pačiame kaime, vyko atkaklios kautynės. Jose žuvo 85 J. Rimkevičiaus vadovaujamo būrio sukilėliai. Nors Rusijos kariuomenė Žadvainus užėmė, visą paraką ir amuniciją sukilėliai spėjo išsigabenti. Palivarko pastatus kareiviai sudegino, tačiau šis ūkinis centras buvo atkurtas ir egzistavo bent iki XX a. pradžios.
 
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, 1923 m., kaime buvo 25 ūkiai, kuriuose gyveno 166 žmonės. Veikė 1921 m. įkurta pradinė mokyklėlė, girininkija, būrėsi visuomeninės organizacijos. 1949 m. Žadvainų apylinkės gyventojus tarybinė valdžia suvarė į kolūkį, kuris nuo kitų skyrėsi tuo, kad turėjo neideologizuotą pavadinimą – Jūra. Sovietmečiu nuspręsta Žadvainus paversti kolūkine gyvenviete, čia kelti žmonės iš aplinkinių melioracijos naikinamų kaimų, todėl 1979 m. kaime surašyti net 278 gyventojai. Tiesa, vėliau jų skaičius mažėjo. 2009 m. Žadvainuose buvo 42 sodybos, gyveno 173 žmonės, veikė pagrindinė mokykla, girininkija, medicinos punktas, nedidelė krautuvė.
 
Žadvainų miškas
 
Jis supa kaimą ir iš šiaurės vakarų, ir iš pietryčių. Partizaninio karo metu jame laikėsi, vietos valdžiai ramybės nedavė Pilies (Rambyno) būrio skyrius. Apytiksliai nuo 1950 m. jam sėkmingai vadovavo buvęs šaulys Antanas Kontrimas-Parama. Šių kovotojų netiesiogine žūties priežastimi tapo… rūkymas. Vyrams vis reikėjo cigarečių. Jų parūpindavo netolimame Pajūrio kaime gyvenęs ryšininkas, slapyvardžiu Dėdė. Negera akis nužiūrėjo, kad šis asmuo rūkalų perka neįprastai daug. Apie tai sužinoję saugumiečiai ryšininką neviešai suėmė ir ėmė tardyti. Deja, Dėdė neatsilaikė ir 1952-ųjų sausio 26 d. atvedė emgebistus tiesiai prie bunkerio. Net ir žinodami jo vietą, puolėjai nerizikavo – operacijai sutelkė 270 kareivių ir 130 stribų! Prieš tokią jėgą partizanai, aišku, atsilaikyti negalėjo, nors kovojo visą dieną – nuo ryto iki sutemų. Žuvo skyriaus vadas ir dar šeši kovotojai. Visų kūnai niekinti Rietave ir užkasti nežinia kur.
 
Maršruto pradžioje žygeivių laukia išbandymai. Vidutinis Jūros vandeningumas čia vos viršija 2 m3/s, vagą daug kur užtvėrusios užvartos. Vis dėlto nuplaukus nepilną kilometrą jos baigiasi, nurimusi upė įplūsta į žuvų ir žvejų pamėgtą sietuvą. Čia pat įsilieja Letausas (d, 145,1 km) (3). Savo trumpame, vos 19,6 km kelyje jis surenka beveik rekordinį kiekį vandens ir papildo Jūrą dar 1 m3/s. Letauso pavadinimo kilmė iki galo neišaiškinta, tačiau panašu, kad vietos tarmės įtakoje jis bus išsirutuliojęs iš žodžio „lieti“. Už santakos prie dešinio kranto prisiglaudžia Spraudės (Spraudžio) miškas – keliolika kilometrų Jūrą lydėsiančių Rietavo „medžių“ dalis.
 
Rietavo miškai
 
Tai yra vienas iš didesnių žaliųjų plotų vakarų Lietuvoje. XVI a. čia dar ošė vientisa neišmatuota giria, matyt, sudariusi didesnę Rietavo valsčiaus dalį, nei dirbamos žemės. Daugėjant gyventojų, proskynos ir paupių pievos išsiplėtė, o sengirė suskilo į mažesnius miškus. Vis dėlto pietinė jos dalis, per kurią vingiuoja aprašomas maršrutas, išliko kaip gana vientisas masyvas. Jį sudaro Žadvainų, Spraudės, Plunkėnų, Rindžių, Volungiškės, Lėgų, Gvaldų ir kiti miškai. Visi jie gana drėgni, maždaug pusę plotų užima tamsžaliai eglynai. Kitur vyrauja beržynai, o paupiuose – juodalksnynai. Tik Gvaldų miške galima šiek tiek pauostyti pušyno. Tokiuose gana sunkiai įžengiamuose žaliamiškiuose gausu įvairiausių gyvūnų. Tiesa, XVIII a. pabaigos inventoriuje minimų lokių, ko gero, sutikti nebepasiseks. Sausesni miškų kvartalai grybingi, o ir uogų, ypač mėlynių, čia netrūksta.
 
LDK laikais girią administravo Rietavo seniūnas. 1820 m. visus valdiškus seniūnijos miškus už 47 676 rublius nupirko tuometis Rietavo dvaro savininkas, polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autorius kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis. Jo palikuoniai – sūnus Irenėjus, vaikaitis Bogdanas – valdė Rietavo miškus iki XX a. pradžios. Lietuvos Respublikos laikais jie perėjo valstybės žinion. 1923 m. buvusioms Oginskių valdoms tvarkyti įkurta Rietavo miškų urėdija, kuri sovietmečiu patyrė daugelį reorganizacijų, tačiau 1990 m. atgavo senąjį pavadinimą.
 
Rezistencinių kovų metais gūdūs Rietavo miškai tapo patikima Lietuvos partizanų slėptuve. Čia laikėsi Butigeidžio (Lydžio, Aukuro) rinktinės Dariaus tėvūnijos Pilies (trečiojo, Rambyno) būrio kovotojai. Vien tik 1949–1959 m. laikotarpiu (ne vienu metu) būriui priklausė daugiau kaip 100 partizanų. Apie 90 jų žuvo arba buvo suimti ir nuteisti mirties bausme.
 
Per Rietavo miškus vedantys keliai iki XX a. vidurio buvo prasti, todėl miško medžiagą nuo seno plukdydavo Jūros ir Aitros upėmis. Plukdomos medienos kiekis labai išaugo pokario metais, kai be gailesčio plynai kirsti ištisi sengirės kvartalai. Rąstams iki Jūros atgabenti per miškus buvo nutiesti du siaurieji geležinkeliukai. Vienas jų iš kirtaviečių ėjo iki Rindžių, kitas – iki Plunkėnų. Bėgiais arkliai tempdavo vagonėlius, į kuriuos sudėdavo maždaug po 8 m3 medienos. Paupyje rąstus kraudavo milžiniškomis eilėmis galais į upės vagą. Sulaukus aukšto vandens, juos nustumdavo Jūron ir plukdydavo iki Tauragės ar iki Šereiklaukio. Vienu kartu upėn suversdavo net apie 15 000–20 000 m3 medienos! Didžiąją dalį sudarydavo popiermalkės – nužievinti ir po 1 m supjauti rąsteliai. Tačiau kartais paleisdavo ir šešiametrius rąstus, kuriuos plukdyti buvo gerokai sunkiau. „Krovinį“ prižiūrėdavo keliolikos vyrų – varinčių – brigada. Vieni eidavo krantu, kiti po vieną plaukdavo iš rąstelių pagamintais plausteliais. Ir vieni, ir kiti busokais stumdydavo užkliuvusius ar susigrūdusius rąstus. Kelionė iki Šereiklaukio, nelygu potvynis, trukdavo nuo trijų iki šešių savaičių. Varinčiams labai trukdydavo vagoje kyšantys akmenys, todėl apie 1954 m. organizuotas upės vagos ties Pajūriu, Žvingiais, Didkiemiu valymas. Darbus vykdė tie patys rąstų plukdytojai. Apkabinę akmenis iš virvių surištomis rezginėmis, keliolika vyrų rankomis traukdavo juos prie vieno ar prie kito kranto. Mediena iš Rietavo miškų Jūra plukdyta apytiksliai iki 1957–1959 m.
 
Papildyta Letauso Jūra teka guviau, sušniokščia pirmosiomis rėvutėmis. Už puskilometrio upę perkerta civilizacijos srautas – nuolat ūžianti Kauno–Klaipėdos autostrada (144,5 km). Slėnį užgula du masyvūs gelžbetoniniai tiltai, pastatyti tiesiant magistralę, apie 1985 m. Vos žemiau greitkelio labiau Klaipėdos kraštui būdingais fachverkiniais mūrais raudonuoja kaimo turizmo sodyba „Jūrvingė“.
 
Ryžtingai košdama bandančius ją užtverti meldynus, Jūra atneša iki Rietavo–Judrėnų kelio tilto (143,5 km). Kairėje matyti kelios paskutinės Žadvainų trobos, išsaugojusios Žemaitijai būdingus liaudies architektūros bruožus. Dešinėje stovinti sodyba jau priklauso beprasidedančiam Plunkėnų kaimui.
 
Dar puskilometris ir pilna akmenų arba, kaip sako žemaičiai, kūlių vaga į Jūrą įsirita Kūlupalis (d, 143 km). Kiek žemiau upė apsuka dešiniajame jos krante atsivėrusią lanką, kurioje įrengta poilsiavietė. Ties ja kairiame krante šmėsteli sodyba, prasideda Rindžių kaimas. Tuo tarpu Jūra metasi dešinėn ir verčiasi per nedidelį slenkstuką. Į eilę suguldyti akmenys, betono nuolaužos primena, kad šioje vietoje upė buvo vėl įkinkyta ir turėjo sukti Plunkėnų malūno girnas. Prieškariu jis priklausė bendrasavininkiams Antanui Vasiliauskui ir Pranui Žutautui. Nors tuo metu kaime prie Plunkės upelio stovėjo dar vienas malūnas, darbo užteko abiems. Susimalti grūdų čia atvažiuodavo ūkininkai ne tik iš gretimų kaimų, bet ir iš Judrėnų. Po karo malūnas nacionalizuotas. Nors jis dar kurį laiką dirbo, maždaug šeštame dešimtmetyje tapo nebereikalingas ir pamažėl visai sunyko.
 
Žemiau buvusios užtvankos gražiai įplūsta Plunkė (d, 141,5 km). Jos pavadinimas primena latvišką žodį „pluncis“ – maža pelkė ir „giminingą“ lietuvišką veiksmažodį „plukti“ (es. laikas – „plunka“) – tekėti, sroventi, aptekti vandeniu. Iš Plunkės pavadinimą perėmė Plunkėnų kaimas ir gretimas miškas. Senosios Plunkėnų kapinės – kairiajame Plunkės krante, 200 m nuo Jūros. Dauguma sodybų – kiek tolėliau, apie 600 m nuo kranto.
 
Plunkėnai
 
Šis kaimas žinomas nuo 1565 m. Tuo metu vykdant valakų reformą jame buvo suformuoti devyni sklypai. Septyni iš jų jau turėjo šeimininkus. Kaime gyveno Jurgis ir Petras Mintikaičiai, Vaitkus Žagaitis, Šeputis Virvalaitis ir kiti ūkininkai. 1565 m. inventoriuje pažymima, kad kaimo žemės blogos. Tad, matyt, plunkėniškiai nuo seno „prisidurdavo“ eksploatuodami mišką.
 
1661 m. kaime surašyta jau 13 dūmų (sodybų), tačiau XVIII a. pradžioje Plunkėnai sumenko. Net ir prabėgus daugiau nei pusšimčiui metų po sunkmečio – 1784-aisiais – kaime gyveno tik penkios valstiečių ir dvi bežemių kampininkų šeimos. Tiesa, tuo metu šalimais buvo atskiras Kindaralų kaimelis (trys ūkiai), ilgainiui virtęs Plunkėnų dalimi.
 
Lietuviškos spaudos draudimo metais Plunkėnuose, ūkininko Lengvino sodyboje, buvo leidinių slėptuvė. Vieni knygnešiai per sieną perneštus spaudinius čia paslėpdavo, kiti paimdavo ir platindavo visoje Rietavo parapijoje.
 
Prasidėjus rezistencinėms kovoms, miškų apsupti Plunkėnai atsidūrė ties pačia nematomo fronto linija. Iš šio kaimo kilę ir daugiau rezistentų, tačiau bene aktyviausiai į Laisvės kovų sąjūdį įsitraukė Steponas Venckus bei jo sesuo Veronika, kuri 1953 m. žuvo. S. Venckus kovojo toliau, priklausė vienai iš paskutinių apylinkėje veikusių partizanų grupių. 1954-ųjų birželį kartu su bendražygiais jis atėjo į kaimą pasimatyti su artimaisiais. Tuo pasinaudoję emgebistai klastingai apnuodijo ir suėmė Dariaus tėvūnijos vadą Antaną Jonušą-Vilką bei jo pavaduotoją Juozą Tautkevičių-Genį. Įvykdyti šią operaciją saugumiečiams padėjo partizano Kazio Poškos-Granito sesuo, naiviai tikėjusi, kad emgebistai turi bent šiek tiek garbės. Jie garantavo, kad jos brolį paliks gyvą, tačiau suėmimo metu nušovė. Šios operacijos metu mirtinai sužeistas ir minėtas S. Venckus-Švytrūnas.
 
1902 m. Plunkėnų bei Kindaralų sodžiuose gyveno 83 ir 27 žmonės. 1923 m. jau sujungtame kaime surašyta 18 sodybų ir 129 sodiečiai. Sovietmečiu kaimas labai ištuštėjo ir vėliau nebeatsigavo. 2009 m. čia buvo 10 sodybų ir tik 23 gyventojai.
 
Nuotraukose:
 
1. Pilies (Rambyno) būrio partizanai. Iš kairės: Steponas Venckus-Švytrūnas, Kazys Poška-Granitas (žuvę 1954 m. Plunkėnuose) ir Petras Oželis-Jaunutis (žuvęs 1959 m. Buišių k.). Nuotrauka (kopija) iš Gargždų krašto muziejaus Laisvės kovų ir tremties filialo Priekulėje rinkinio
2.  Jūra žemiau Kauno–Klaipėdos automagistralės. (Junonos Almonaitienės nuotr. 2009)

Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 6.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra