Vėl šniokščia rėvos: Jūros upe per vakarų Lietuvą (3)*

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Trikampį tarp Jūros ir Aitros užima retai šienaujama pieva, kurią iš šiaurės uždaro kvapnus miškas – rečiau pajūriuose matomi kadagiai, pušys ir, aišku, skarotos eglės. Seniau santakoje ganydavo galvijus, tai buvo dažnai žmonių lankoma vieta.
 
Iš netolimos tėvų sodybos į santaką mėgdavo ateiti kunigas ir kalbininkas Kazimieras Jaunius. Sustojus ties Aitros žiotimis ilgesniam laikui, pieno ar naujų įspūdžių galima paėjėti iki Lembo kaimo.
 
Lembas
 
Dauguma lembiškių sodybų pasklidai išsimačiusios Šilalės–Rietavo kelio pašonėje, tačiau artimiausios rūksta koks kilometras į rytus nuo santakos. Anot senolių, kaimui vardą suteikęs jo įkūrėjas Lembas, kuris „nu kažkur“ atplaukęs laiveliu Aitra. Kai kurių kalbininkų nuomone, estišką vardą Lembitus primenantį vietovardį paliko kadaise čia gyvenę lyvių, estų ir suomių protėviai finougrai, kurių nedidelės grupelės tikrai buvo atklydusios į šiaurės vakarų Lietuvą III tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tačiau kalbininkė Marija Razmukaitė linkusi vietovės pavadinimą išvesti iš Žemaičiuose seniau vartoto žodžio lembus – skystas, menkai baltintas.
 
Kad žmonių Lembo apylinkėse lankytasi jau neolite, rodo ties kaimu Aitroje rastas akmeninis kirvis. Į rašytinius šaltinius Lembo vietovardis pirmą kartą pateko 1566 m., o 1575 m. teismų aktuose minimas Lembo dvaras. Ne vėliau kaip nuo XVII a. pradžios gyvenvietė priklausė Žemaičių vyskupo Varnių dvarui. 1638 m. joje buvo 15 dūmų (sodybų). 1842 m. šią valdą Rusijos carinė valdžia iš bažnyčios atėmė. 1923 m. Lembe surašyti 235 gyventojai, 33 sodybos.
 
Į Lembo kaimą dažnai užeidavo gretimuose miškuose besilaikę Lietuvos partizanai. Vieną 1951-ųjų birželio rytą pasaloje tykojusių Kvėdarnos stribų kulkos paribyje pakirto kovotojus Stanislovą Paulavičių-Direktorių, Rambyną ir jo brolį Alfonsą Paulavičių-Jovarą. Beveik septynerius metus partizanavęs, S. Paulavičius nuo 1947 m. pradžios iki žūties ėjo Pilies būrio, veikusio Kvėdarnos–Judrėnų apylinkėse, vado pareigas. Jo slapyvardis Rambynas tapo antruoju būrio pavadinimu. Partizanų žūties vietą Lembo ir gretimo Grimzdų kaimo paribyje žymi kuklus paminklas.
 
Lembas pasikeitė ir sumenko sovietmečiu, kai aštunto dešimtmečio pradžioje kaime vyko melioracija, buvo naikinamos senosios sodybos. Jei 1970 m. Lembe dar gyveno 232, tai 1979 m. – 124, o 2009 m. – tik 86 sodiečiai.
 
Iš Lembo kilęs kunigas, žymus kalbininkas Kazimieras Jaunius (1848–1908). Jis sukūrė ilgai vartotą tarmių klasifikaciją, 1911 m. išleido lietuvių kalbos gramatiką, pasiūlė tokius terminus kaip veiksmažodis, asmuo, linksnis. Jo gimtojoje sodyboje tebestovi autentiškas tvartas, o atstatytoje klėtelėje įrengtas muziejus.
 
Vidutinis Jūros debitas iki santakos – apie 4,2 m3/s. Aitra atplukdo dar 3,1 m3/s, tad žemiau jos žiočių upė beveik padvigubėja. Jei ne kokia užsitęsusi sausra, nuo šios vietos Jūra galima plaukti ir vasarą. Tiesa, atkakti prie santakos ne taip paprasta. Reikėtų pasinaudoti per Grimzdų kaimą vedančiais lauko keliukais, kurių vienas nusileidžia tiesiog į brastą per Jūrą apie 50 m žemiau Aitros žiočių. Tiesa, šie keliūkščiai nežvyruoti, ne visada išvažiuojami.
 
Grimzdai
 
Kaimo sodybos susitelkusios prie senojo Kvėdarnos–Rietavo kelio, o ąžuolais pasidabinusios ganyklos siekia Jūros pakrantes. Kaip nustatė istorikas Kazys Misius, 1596 m. šioje vietoje – tuomet Lembo kaimo pietinėje dalyje – valdą įgijo bajoras Petras Grimza, iš kurio pavardės ir kilo vietovardis. Ilgainiui šalia susikūrė daugiau bajorų ūkių, susidarė atskiras bajorkaimis. XX a. Grimzdai virto tiesiog dideliu kaimu. 1942 m. čia gyveno 139, 2009 m. – 262 gyventojai.
 
300 m žemiau santakos, virš upės siūbuoja 2009 m. atnaujintas kabantysis lieptas. Jis pastatytas pirmiausia tam, kad į Grimzdus atvykę maldininkai galėtų pasiekti dešiniajame Jūros krante stovinčią Gvaldų (Drungeliškės) koplyčią. Nuo liepto iki jos – tik trys šimtai žingsnių miško takeliu (koordinatės: N 55°35’30“ E 21°56’07“). Dabar koplyčia likusi vienui viena miške, tačiau prieškariu čia buvo tankiai gyvenama – netoliese stovėjo keturios Gvaldų kaimo sodybos. Iš vienos jų šeimininko – Drungilo – pavardės ir kilo vietovės bei koplyčios pavadinimas.
 
Pasakojama, kad ten, kur dabar koplyčia, devynioliktame šimtmetyje ant akmens apsireiškė Kristus – vienas žmogus čia rado Jėzaus Nazariečio statulėlę. Ją nunešė į Kvėdarnos bažnyčią, bet po kurio laiko žiūri – vėl ji ant akmens. Kai ir trečią kartą tai pasikartojo, žmogus ten pastatė koplytėlę ir įdėjo į ją apsireiškusią statulą. Kitų teigimu, siekdamas „pašventinti“ savo miškus ir tokiu būdu apsaugoti juos nuo nepagaunamų vagių, koplytėlę liepė pastatyti Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Buvo taip ar kitaip, sunku pasakyti, tačiau žinoma, kad senoji koplytėlė maždaug 1840 m. jau stovėjo. Pasakojama, kad apie 1930 m. vietos gyventojui Kazimierui Stankevičiui (Stankui) prisisapnavo Kristus. Jis „apsuko su lazda ratą ir paprašė pastatyti koplyčią tokio didumo, kaip apibrėžta. Tada Stankevičius ėjo per žmones, pasakodamas šį sapną ir rinko pinigus“. Sukaupus lėšų, rodos, 1937 m. virš mažosios koplytėlės buvo suręsta dar viena didesnė. Abu dievnamiai mediniai, tradicinės liaudies architektūros. Bet ne tai svarbiausia. Koplytėlė koplyčioje – kur dar Lietuvoje tokį vaizdą pamatysi?
 
Žmonės koplytėlę nuo seno labai gerbia, laiko stebuklinga. Čia esą galima išgyti nuo įvairiausių negalavimų. Skaudančią vietą reikia apsirišti kaspinėliu ir meldžiantis eiti apie koplytėlę keliais, tada pagysi. Po to kaspinėlis paliekamas koplytėlėje. Dar prieš porą dešimtmečių stebino ir galybė į koplyčią žmonių suneštų veidrodžių, jų šukių – tai aukos meldžiant pagerinti regėjimą. Nuo galvos skausmo gelbėtasi užsidedant medinį Jėzaus Nazariečio vainiką. Matyt, suabejojus, ar veidrodžiai bei kaspinėliai atitinka katalikų bažnyčios kanonus, jie vieną dieną iš šventovės pašalinti. Tačiau koplyčioje yra nemažai žmonių paliktų įvairios paskirties ir vertės šventųjų skulptūrėlių bei paveikslėlių. Stebuklingu taip pat laikomas lomoje šalia koplyčios srovenantis šaltinėlis. Į jį susirinkęs vanduo tebenaudojamas gydymui. Archaiškos apeigos, pasakojimuose minimas anksčiau čia buvęs akmuo, leidžia spėti, kad ši vieta laikyta šventa dar pagonybės laikais.
 
Ištikus bėdai ar norėdami padėkoti už suteiktą sveikatą, žmonės į Drungeliškę atvyksta ir iš aplinkinių kaimų, ir iš tolimesnių čionykštės Kvėdarnos parapijos gyvenviečių, ir iš tolimiausių Lietuvos vietų. Ypač daug maldininkų suplūsta paskutinį birželio sekmadienį, kai čia laikomos mišios.
 
Gvaldai
 
Kaimui priklauso sunkiai apeinamas laukų ir miškų masyvas dešiniajame Jūros krante. Rašytinė Gvaldų istorija prasideda 1561 m. Tuomet sodžius dar vadintas Gliviais – iš Glivijos upelio perimtu vardu. XVII a. kaimas jau buvo įgijęs dabartinį pavadinimą, kilusį iš pavardės Gvalda.
 
Gvaldų ribos visomis kryptimis nutolusios viena nuo kitos apytikriai po 6 km, tad pagal plotą tai viena didžiausių gyvenviečių Šilalės krašte. Dar visai neseniai Gvaldai buvo ir gausiausias gyventojų Kvėdarnos valsčiaus kaimas. 1923 m. čia surašyti 53 ūkiai ir 350 žmonių, o 1942 m. užfiksuota, kad gyventojų skaičius išaugo iki 417-os. Tačiau atėjo niūrusis sovietmetis…
 
Gvalduose gyveno nemažai stambių ūkininkų, kurie buvo priskirti prie dvarininkų ar „buožių“. Kaimą supo miškai, tad į dažną sodybą užsukdavo partizanai. Nemažai gvaldiškių ir patys stojo į laisvės kovotojų gretas. Vien tik 1949–1955 m. veikusių Pilies būrio partizanų sąrašuose – šeši vyrai iš Gvaldų. Gal šios priežastys lėmė, kad Gvaldai nukentėjo kaip retas kitas kaimas. Suskaičiuota, kad pokario metais dėl vienų ar kitų priežasčių žuvo 50 gvaldiškių. Kai, anot vietinių, „Gvaldus išvežė į Sibirą“, ten atsidūrė dar apie 60 šio kaimo gyventojų. Kitą smūgį Gvaldai patyrė prasidėjus melioracijai ir sąmoningam vienkiemių naikinimui, kuris tęsėsi kone iki Lietuvos Atgimimo. Kaimas neatpažįstamai ištuštėjo, didelė dalis jo žemių užsodinta miškais. 2009 m. Gvalduose bebuvo 19 sodybų ir 60 gyventojų.
 
Gvalduose gimė, vėliau su šeima gyveno, žymus knygnešys Petras Kavaliauskas (apie 1860–1933). Dar paauglystėje apakęs, maždaug 1878 m. jis nutarė imtis knygnešystės – esą, kas aklą įtars. Ir tikrai – talkinamas padėjėjų, P. Kavaliauskas 26 metus dideliais kiekiais gabeno knygas iš Mažosios Lietuvos ir platino visame Šilalės krašte.
 
Tuoj už liepto Jūrą tyliai papildo minėtoji Glivija (d, 133,4 km). Jos pavadinimas kildinamas iš žodžio gleivės. Gal todėl, kad upelis ramus, jo paviršių ties sietuvėlėmis vasarą užtraukia žalsvos gličios plėvelės. Dar už 100 m iš dešinės įteka Gyvasis Šaltinis. Kaip ir sako pavadinimas, jį maitina geras kilometras nuo dešiniojo Jūros kranto, Grimzduose, verdanti versmė – gamtos paminklas. Seniau verduklis buvo vandeningesnis ir iki 1955 m. net zurino Vilkų Duobės (Grimzdų) malūno girnas. Ši sunykusi įmonėlė stovėjo koks šimtas žingsnių nuo Jūros, vietovėje, kurioje kažkada buvo iškasta duobė vilkams gaudyti.
 
Pasisotinusi minėtais intakėliais, Jūra toliau teka ramiai ir išdidžiai. Čia upės vaga plati, tik kur ne kur nugarą kyšteli pavieniai akmenys. Prisiminus, kaip Jūra atrodė iki santakos su Aitra, lieka stebėtis tokiu greitu pasikeitimu. Tuo tarpu kairėje, už miškelio, prasideda Grimzdų kaimo ganyklos, Jūros pakrantes apstoja liemeningi, išlakūs ąžuolai. Dauguma jų – paprastieji, bet maždaug 250 m žemiau elektros laidų auga ir vienas vingiuotašakis, dažniau parkuose matomas. Ąžuolai kviečia neskubėti, užmesti meškerę, o gal ir pastovyklauti šiose nuostabiose vietose.
 
Nuplaukus pustrečio kilometro nuo Aitros, dešinėje pasimato bene vienintelė Jūros pakrantėje tebestovinti Gvaldų kaimo sodyba. Dar už 500 m virš Jūros kabalduoja lieptas (131 km). Atvingiavęs per Paragaudžio kaimą, ties juo į Jūrą įsiremia sausas net ir prastesniu oru išvažiuojamas žvyrkeliukas. Tai labai tinkama vieta baigti arba pradėti žygį Jūra.
 
Šiuo keliuku patogu paėjėti iki išskirtinio archeologijos paminklo – Paragaudžio pilkapyno. Tereikia nužingsniuoti 400 m nuo upės, po to dar 100 m kairėn (koordinatės: N 55°34’21“ E 21°56’43“). Šioje vietoje, pamiškėje ir miške, vienas šalia kito kūpso 40 sampilų, kurių vidutinis aukštis – apie 1 m, o skersmuo – maždaug 10 m. 1985–1992 m. pilkapyną ištyrė Mykolo Michelberto vadovaujama archeologinė ekspedicija. Nustatyta, jog žmonės čia laidoti apytikriai nuo 50-ųjų iki 200-ųjų m. e. metų. Mirusieji guldyti į skobtinius karstus, jiems dėta daug įkapių – geležinių darbo įrankių ir ginklų, žalvarinių papuošalų. Rasti ir Romoje pagaminti emalės karoliai. Pilkapius juosę akmenų vainikai turėjo „užtikrinti“ mirusiųjų atribojimą nuo gyvųjų pasaulio. Pilkapynas priskirtinas vadinamajai Pilkapių kultūrai, kuri pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo paplitusi visoje šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, o pietvakariuose tęsėsi būtent iki Jūros pakrančių. Dalis šios etninės grupės žmonių vėliau įsiliejo į žemaičių gentį.
 
1. Publikuojama ištrauka iš naujai išleisto leidinio: Almonaitis V. Vėl šniokščia rėvos. II dalis. Jūros upe nuo Žadvainų iki Padievaičio. Kaunas: Keliautojo žinynas, 2010.
2. Čia ir toliau skliausteliuose nurodomas atstumas iki Jūros žiočių
 
Nuotraukose:
 
1. Gvaldų (Drungeliškės) koplyčia, 2009 m.
2. Senoji Gvaldų (Drungeliškės) koplytėlė, 2009 m.
3. Lembe 1951 m. žuvęs Pilies būrio partizanas A. Paulavičius-Jovaras. Fotografijos (kopija) iš Gargždų krašto muziejaus Laisvės kovų ir tremties filialo Priekulėje rinkinio
 
Voruta. – 2010, vas. 20, nr. 4 (694), p. 6.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra