Vasarvidžio rasas išbraidžius

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Birželio 21 dieną 14.29 val. saulė įriedėjo į Vėžio žvaigždyno ženklą. Tai saulėgrįža, astronominė vasaros pradžia. Pasak mitinių įvaizdžių, Saulutė užkopė į dangaus kalno viršūnę. Tada palaukus porą dienų pažymima vasarvidžio šventė, pati svarbiausioji tradiciniame kalendoriuje. Senovėje vadinta Kupelėmis ir Rasa, o dabar tai – Joninės.
 
1967 m. tautiškai ir patriotiškai nusiteikusio jaunimo grupė, Ramuvos kraštotyrinio sąjūdžio dalyviai Kernavėje surengė šventę pagal rekonstruotus senovinius papročius bei apeigas. Nuo tada kasmet trumpiausią naktį prie garsiųjų piliakalnių suliepsnoja laužai, suskamba saulę palydinčios ir sutinkančios giesmės. Tai vykdavo ir nepaisant sovietmečiu buvusių draudimų bei organizatorių persekiojimų. Atvira lietuvių pasipriešinimo nutautinimui raiška! Tokia rekonstruota forma šventė pasklido po Lietuvą, džiugindama liaudies dainomis ir prosenoviškais papročiais. Svarbu tai išlaikyti ir mūsų dienomis, spartaus kultūros globalėjimo sąlygomis.
 
Kaip vyksta didžioji vasarvidžio šventė, Lietuvoje dabar visi žino: tai apeigos su laukų gėlėmis, vakaronė su dainomis ir žaidimais prie laužo, vainikėlių plukdymas, saulės sutikimas. Žmogus tais veiksmais siekdavo darnos su tėviškės gamta, jos ritmais. Tai rodo netgi toks smagus pasakymas: „Iki Joninių nakties dvyliktos valandos nemušk uodų, nes vieną nugalabijus, po dvyliktos devyni atsiras“.
 
Mūsų etnokultūra yra labai įvairi savo raiška, tad kiekvienas etnografinis regionas, kiekviena vietovė turėjo savitų papročių. Ir žaismingų, ir juokingų… Štai keletas tikėjimų raganų, laumių, burtininkių kerais Rasos šventės rytmetį. Mat auštant antrai šventės dienai, jos stengiasi pasinaudoti stebuklingomis gamtos galiomis. Žinia, savo naudai, kaimynų skriaudai. Pasirodo, pavydo, pykčio ir senovėje būta ganėtinai. Nors, žinoma, apie tuos burtus pasakojama daugiau juokais…
 
Dažniausiai raganauta siekiant savo karvių pieną pagausinti, o iš kitų – atimti. Tą naudą galima išpešti iš rytmečio rasos. Dažnas burtas – tai saulei tekant po pievą pavalkioti apynasrį, priejuostę, paklodę ar šiaip kokį virvagalį. Namuose iš to prisigėrusio rasos daikto varvės pienas; ir kiek jo pribėgs, tiek nustos kitos toje pačioje pievoje besiganančios karvės. Raganos dar ir jų vardus pamini: Žale, Margute, Juode… Ir vis priduria: „Pusė man, pusė man!“. Kita nepasidrovi ir „viso“ pieno pasigviešti…
 
Žinojo piktosios dar ir kitokių burtų, ne taip matomų. Pavyzdžiui, dvyliktą valandą nakties, nekalbant ir nesidairant, išmelžti iš kaimyno karvių po tris lašus pieno, tada juos suvirinti su devyniariopomis žolėmis, tris kart išmaišyti ir tris kartus duoti gerti karvėms. Bus „apžolintos“ – visai mažai pieno teduos. O raganos karvėms jo tieka pagausės! Kitos nuskindavo nuo 7 ežių po žolyną, suvirindavo, sugirdydavo karvėms. Tai visų septynių laukų pienas ir atitenka raganai. Arba ant kaimyno ežios savo karvių pieną pavirina, kol jį sutraukia. Tada paslapčiomis aplieja juo kaimyno tvarto duris, – vėlgi tuo veiksmu atima pieną.
 
Dar piktesnis burtas – sumazgyti javus. Taip apraganautam žmogui ne tik ūkininkauti visus metus nesisekdavo, bet ir sąnarius imdavo skaudėti; sakydavo „sukatas įsimetė“. Ogi pasakojama, kad senų senovėje raganos Joninių išvakarėse gebėjo žmones ir vilkolakiais paversti…
 
Tačiau esama ir veiksmingų apsisaugojimo nuo kerų būdų. Burtai nepaveiks žmogaus, jeigu šis Joninių naktį bus apsivilkęs išvirkščiais marškiniais. Gyvulius apsaugant, reikia takelį į tvartą perkasti arba pabarstyti šventinta, ant prieždos per Velykas laikyta, druska. Dar ir žodžiu palinkint: „Druska tau į akis, nuodėgulis – į dantis!“ Ganiavoje paliktai karvei sušerdavo šv. Agotos duonos kriaukšlelį, prie rago pririšdavo skepetaitėje devindrekio trupinį.
 
Joninių naktį ir prieš velnią, kuris arklius naktigonėje užjodo, galima įsigyti veiksmingą ginklą. Reikia miške susirasti šermukšnį, nusilaužti jį, už viršūnės paėmus parsivilkti namo. Tik negalima apsigręžti ir atgal pasižiūrėti, kad ir vardu kas šauktų. Parbogintą šermukšnį nugenėti ir pasidaryti smagią lazdą. Tada kūtėje užsidegti graudulinę žvakę, pridengti ją puodu. Išgirdus velnią pas arklius baladojantis, skubiai ją atvožti. Ir nelabasis nebegalės pasprukti; tada paėmus lazdą, galima gerai jam kailį išvelėti, net kol tas pavirs į baikštų kiškį. Tik smūgius reikia seikėti nelyginiais skaičiais… Šį įdomų tikėjimą prieš šimtą metų Rusijos folkloristų leidinyje „Živaja starina“ paskelbė būsimasis garsus istorikas, teisininkas ir politikas Augustinas Janulaitis. Užrašė jį savo gimtinėje Vaškų apylinkėse.
 
Kaip raganos įgauna tokių galių? Apie Jonines jau rugiai pradeda žydėti. Vėjui papūtus, virš jų lauko pakyla miglele žiedadulkių debesėlis; sakoma, rugiai rasoja. Duonelės aura! Žmonės kaime taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Iš rugių žiedadulkių raganos išsiverdančios tokios košelės, kuria pasitepusios pažastis gali ne tik iki Šatrijos kalno, bet ir Kijevan nuskristi.
 
Šie tikėjimai šiandien berūpi etnologams, mitologijos tyrinėtojams. Mat juose – senosios pasaulėžiūros aidai. Manoma, kad Rasos šventės vardas galėjo kilti ne tik iš tikėjimo rytmečio pievų rasos stebuklingumu, bet ir iš rugių „rasojimo“. Neabejotinai žemdirbiui tai labai svarbu, juk žydėjimas atneš ir duoną. O raganas pikčiurnomis pavertė viduramžių prietarai, tada vykę jų teismai, toks žmonių proto aptemimas. Nuo persekiojimų nukentėjo ir senojo tikėjimo adeptai, ir žiniuonės, žolininkės. Etninėje kultūroje liko dvejopas vertinimas tų žmonių, kurie turi sukaupę liaudies žinių ir išminties paveldą, – raganų prisibijoma, o bėdai prispyrus, į jas kreipiamasi pagalbos.  
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra