Vasario 16-osios Akto reikšmė lietuvių tautos politinei raidai

Autorius: Data: 2013-02-14, 13:20 Spausdinti

 

Prof. Antanas Tyla

Pranešimas, skaitytas LR Seime, minint A. Stulginskio 120-ąsias gimimo metines, 2005 m. vasario 15 d.

Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai svarbiausi ir reikšmingiausi lietuvių tautos XX a. nuveikti darbai. Jie užtikrino lietuvių tautos savarankišką valstybinį gyvenimą, atvėrė galimybes ir garantijas valstybinei laisvai savaimingai lietuvių tautos, lietuvių kalbos, mokslo, kultūros, politikos plėtrai. Lietuvos Tarybos Vasario 16-osios aktas buvo konceptualus, lakoniškas – vos 122 žodžių – ilgamečių vilčių dokumentas. Jis skelbė tautai valstybinę laisvę, nepriklausomybę ir ateičiai Steigiamąjį Seimą. Jame nebuvo žadama materialinių gėrybių ar materialinio palepinimo. Mes kiekvienas jaučiame Vasario 16-osios reikšmę, prasmę ir kiekvienam mūsų duotą įsipareigojimą.

Šioje konferencijoje akcentuojami parlamentarizmo principai Lietuvos valstybės atkūrimo procese. Tad pažvelkime kiek demokratiški buvo nepriklausomybės siekimas ir Vasario 16-osios akto genezė ir esmė. 1918 metais Lietuva ir lietuvių tauta buvo iškentėjusi 120 metų Rusijos jungą. Treti metai tęsėsi pafrontės vokiečių karinė okupacija. Buvo daug skurdo, prievartos ir beteisiškumo. Viltis, kad viso to bus galima išsivaduoti sukūrus Lietuvos valstybę, atskirą nuo Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, buvo rimtas politinis siekis. Jis jau buvo deklaruotas toli nuo Lietuvos – Lozanos konferencijoje, Rusijoje lietuvių seime Petrapilyje. Tačiau šią idėją reikėjo suvisuomeninti pačioje Lietuvoje.

Tautos orientacija į Vasario 16-osios akte deklaruotos politinius principus buvo 1917 m. rugsėjo 18-23 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje. Lietuvos valstybės atkūrime tai buvo labai svarbus forumas. Kas gi buvo ta Lietuvių konferencija? Praėjus metams nuo jos sušaukimo „Lietuvos aidas“ rašė:

„Lietuvių konferencija, tiesa, nebuvo tikras seimas, išrinktas ir sušauktas tais pamatais ir ta rinkimų tvarka, kurie yra vartojami laisvose šalyse paprastu taikos metu, bet vis dėlto Lietuvių konferencija yra tikra Lietuvos atstovybė, sudaryta tokia tvarka ir pamatais, kokius leido karo metas ir okupacijos stovis mūsų šalyje. Atstovų rinkimų tikra prasme nebuvo, bet vis dėlto į Konferenciją buvo susirinkę žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos, iš visų jos vietų ir kampų, galima sakyti, nuo visų jos partijų, srovių ir krypsnių ir nuo įvairių jos gyventojų sluoksnių. Tad Konferencijos žodis yra visos Lietuvos žodis…“

Konferencijoje dalyvavo 222 atstovai iš visos Lietuvos – nuo Palangos iki Dieveniškių, Geranainių ir nuo Biržų iki Rodūnios. Anot jos dalyvio Justino Staugaičio, į konferenciją suvažiavo „visa, kas buvo likę Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“. Kaip minėta, jos dalyviai buvo visų socialinių sluoksnių ir profesinių grupių lietuviai ar Lietuvos atkūrimo idėjai neabejingi visuomenės atstovai: ūkininkai, dvarininkai, dvasininkai, profesoriai, mokytojai, gydytojai, inžineriai, tarnautojai, verslininkai. Po trečdalį visų dalyvių sudarė dvasininkai ir ūkininkai. Reikia pažymieti Konferencijos organizacinio komiteto drąsą, principingumą. Kai iškilo klausimas, kokią kalbą joje vartoti, Antanas Smetona pasakė, kad Konferencijos negalima paversti kalbų mokykla – viskas vyks lietuvių kalba. Konferencija okupacijos sąlygomis sugebėjo paruošti politinės veiklos kryptį ne okupacinės valdžios nurodymams vykdyti, bet demokratizuoti Lietuvos Nepriklausomybės idėją.

Konferencija nusprendė atkurti etnografinę Lietuvos valstybę ir išrinko 20 narių Lietuvos Tarybą. Jai ir buvo pavesta įgyvendinti valstybės atkūrimo programą. Tuomet buvo labai svarbu, kad esant griežtam okupacinės valdžios režimui, Konferencijos nutarimus jos dalyviai ir Lietuvos Tarybos nariai galėjo atvirai skelbti susirinkimuose, mitinguose. Taip jos nutarimai pasklido po visą Lietuvą.

Apie Konferencijos nutarimus ėmė telktis Lietuvos visuomenė. Vabalninke pusės tūkstančio gyventojų susirinkimas, išklausęs savo atstovo pranešimą apie Konferenciją, pasiuntė Lietuvos Tarybai pareiškimą, su patvirtinimu „…jog mes išneštajai [priimtajai] Konferencijos rezoliucijai pritariame ir išrinktąją Lietuvos Taryba pasitikime“. Trakų apskrities Onuškio parapijos atstovas Konferencijoje Mečislovas Stankevičius Lietuvos Tarybai pranešė: „Žmonės neapsakomai nudžiugo, kad nutarta patiems valdytis, kad nereiksią kęsti ir vilkti svetimo jungo. Ūpas žmonių pakilo ir tik laukė, kada bus pagarsinta liuosa ir savistovi Lietuva“.

Paskelbus Vasario 16-osios aktą atsirado galimybė visai Lietuvos visuomenei remti pačios valstybės atkūrimą. Tačiau Nepriklausomybės įgyvendinimas susidūrė su vokiečių okupacinės valdžios sąmoningų Lietuvos Tarybos veiklos trukdymu ir kompromitavimu. Atsirado prorusiška bolševikinė, prieš Tarybą nukreipta propaganda. Tarybai buvo reikalinga visuomenės parama. Reikia pripažinti, kad Lietuvos visuomenė ne iš karto ir ne visur vienodai suprato tiek pačios Tarybos, tiek Vasario 16-osios akto reikšmę.

Pamažu mezgėsi Lietuvos Tarybos ir tautos abipusis bendravimas, plėtėsi gyventojų pasitikėjimas Taryba ir jos veiklos kryptimis. Tai geriausiai liudija Tarybai iš įvairių vietų atsiųstos pasitikėjimo peticijos. Jas siuntė parapijos, seniūnijos, kaimai, visuomenės organizacijos, mokyklos, lietuvių grupės. Jas pasirašydavo ištisomis šeimomis tėvai ir vaikai, vyrai, moterys, organizacijų nariai, suaugusieji ir jaunimas. Tai buvo savotiškas neorganizuotas referendumas dėl Vasario 16-osios akto politinės esmės rėmimo.

Sprendžiant iš 1918 metų pavasario ir vėlesnės raiškos, Tauta Vasario 16-osios akto reikšmę suprato ir vertino pagal Vokietijos pareiškimą dėl Lietuvos pripažinimo. Linkuvoje ta proga buvo surengta didelė šventė su eisena gatvėmis, su vėliavomis ir dainomis. Namai buvo papuošti žalumynais. Lietuvos Tarybai atsiųstame kolektyviniame įvairių Linkuvos organizacijų pareiškime rašoma: „Išgirdę, jog mūsų Tautos Taryba uoliai darbuojasi, pildydama Lietuvių konferencijos…nutarimą ir siekdama prie sudarymo Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstijos, vaisiumi ko buvo kovo 23 d. šių metų Vokietijos viešai pripažinta Lietuva, kaipo valstija, mes, žemiau pasirašę Linkuvos parapijonys, vietinės veikiančios draugijos ir įstaigos, sveikiname Tautos Tarybą su pasėkmingai padarytu pirmu žingsniu siekiant savo tikslo ir linkime toliaus varyti savo darbą…“ Po peticija pasirašiusieji žadėjo aktyviai dirbti Tėvynės naudai.

Tuo metu Lietuvos Tarybos pirmininkui atsiųstame laiške Vydūnas, nors ir dvejodamas Vokietijos pareiškimo dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo tvirtumu, džiaugėsi, kad „yra gyva mūsų giedra viltis dėl Lietuvos ateities“.

Skuodo parapijos pareiškime Tarybai rašoma: „Iš priežasties Lietuvos savistovybės apskelbimo Skuodo dekanato dvasiškiuos ir Skuodo parapijos vardu siunčiu nuoširdžius padėkos žodžius už pakeltus žygius; draug išreiškiu…tvirčiausį dabartine Lietuvos Taryba pasitenkinimą…“ „Žiburio“ draugijos Naumiesčio skyriaus susirinkimas pareiškime Tarybai dėkoja „už jos darbavimąsi Lietuvos nepriklausomybės naudai sunkiausiame mete“ ir pareiškė, kad „mes gi vienintelę aukščiausią Lietuvos atstovybę, Valstybės Tarybą, visados remsime ir jos nutarimų klausysime“.

Kauno miesto inteligentijos, draugijų ir apylinkės gyventojų, Šėtos apylinkės, Žemaitijos inteligentų, Pikelių parapijos pareiškimuose išvardinti visi Lietuvos Tarybos nuopelnai, tarp kurių pirmoje vietoje įrašytas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir išgautas iš Vokietijos Vasario 16-osios akto pripažinimas. Biržų gimnazijos mokytojai dėkojo Tarybai už tai, kad „tapome laisvos Lietuvos piliečiai“. Kavarsko parapijos gyventojai pareiškime Tarybai rašė: „Kaip tiktai pradėjo veikti Lietuvos Valstybės Taryba, mes…nuolat sekėme jos darbus ir pastangas išgauti Lietuvos nepriklausomybę, dabar gi, įvykstant mūsų svajonėms, sveikiname Tarybą ir manome, kad ji tiktai sugebės sutvarkyti Lietuvos valstybę“.

Panašių pasitikėjimo Lietuvos Taryba pareiškimų žinoma per 80. Po jais pasirašinėjo dešimtys ir šimtai pareiškėjų. Pasitikėjimas Taryba buvo reiškiamas ir kitaip – bendraujant su ja. Pareikšdami pasitikėjimą Taryba Lietuvos gyventojai kartu pritarė ir Vasario 16-osios aktui, parodė savo solidarumą kartu dirbti Valstybės kūrimo darbe. Tai to meto mūsų tautos politinio brandumo kristalai.

Skaitant po tokiomis peticijomis greta inteligentų parašų ir paprastų, prie plunksnos neįpratusių rankų parašus, kyla pasididžiavimas tuometės mūsų tautos mentalitetu. Jie sugebėjo rimtai, labai atsakingai žiūrėti į kuriamą naują modernią Lietuvos valstybę ir jos bei savo ateitį. Jų pasitikėjimą patvirtino tūkstančiai Lietuvos kariuomenės savanorių ir atkurtos Lietuvos valstybės piliečių darbas iki 1940 m. okupacijos. Vasario 16-osios akto principais vadovavosi Lietuvos laisvės kovotojai sunkioje kovoje su okupantais, juos pakartojo Lietuvos laisvės kovų sąjūdis 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje ir Kovo 11-osios aktas.

Mes greit minėsime 15-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Galime pastebėti, kad nusimetus okupacinį jungą Laisvės vertybė suvokiama ne iš karto ir ne taip, kaip ją suvokė tauta 1918 m. Šiandien negalime lygiaverčiai pasakyti apie šių dienų dalies mūsų visuomenės mentalitetą saugant valstybės raidą, jos orumą ir tautos politinę kultūrą. Dabar Lietuvoje atsiranda civilizuotoje pilietinėje valstybėje sunkiai suvokiamų žiniasklaidos laidų bei pasvarstymų spaudoje, kur kvestionojama, ar sovietinė okupacija vertesnė už Laisvę ir Nepriklausomybę. Šie akivarai istorijos eigoje kels nuostabą ne tik istorikams, bet ir kiekvienam Lietuvos valstybės piliečiui, patriotui.

Voruta“ Nr. 5 (575) 2005 m. kovo 5 d. (p. 3/8)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra