Vasario 16-oji po 85-erių metų

Autorius: Data: 2013-02-14, 13:10 Spausdinti

 

Habil. dr. prof. A. Tylos Vasario 16-osios kalba Signatarų namuose Vilniuje, 2003 m. vasario 15 d.

Gerbiamieji signatarai ir visi susirinkę į šį posėdį paminėti Vasario 16-osios aštuoniasdešimt penktąsias metines. Sveikinu jus visus su šia švente ir jaučiu didelę garbę kalbėti šiuose rūmuose, šios šventės proga. Kalbant apie Vasario 16-ąją jau galbūt ir nebėra ką nauja pasakyti, jūs visi iš literatūros, iš periodinės spaudos žinote šios šventės genezę, jos įgyvendinimą ir jos pasekmes lietuvių tautai, mūsų valstybės istorijai. Daugiausia tyrinėtojų dėmesio susilaukė atskiri Lietuvių konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo 18-23 dienomis, etapai, Lietuvos Tarybos veikla ir kaip tos veiklos rezultatas – lietuvių savanorių ir visos Lietuvos kariuomenės nepriklausomybės karas. Tačiau mes neturime dar vieno dalyko, sakyčiau, labai svarbaus dalyko, kurio trūkumą pajutau, kai buvo švenčiamas Vasario 16-osios 80-metis.

Kai kurie istorikai tuo metu skelbė, kad Vasario 16-osios aktas nieko nereiškė, iki 1918-1919 metų sandūros tauta jo nežinojo. Šio trumpo pranešimo tikslas – supažindinti kaip lietuvių tauta, liaudis, suprato ir priėmė Vasario 16-osios akto idėją, kaip konvertavo liaudis į Lietuvos valstybės piliečius. Iki Vasario 16-osios ir iki Lietuvos valstybės atkūrimo Lietuva, pati lietuvių tauta 150 metų nešė carinės Rusijos priespaudą. Tai buvo ne šiaip sau priespauda, kur galėjai laisvai save realizuoti, vyko sisteminga asimiliacija, kuri pradžioje kaip rusų valdininkijai savaime suprantamas dalykas viešai nedeklaruojama, paskui įstatymais ir potvarkiais susisteminta: XIX a. keturiasdešimtaisiais metais buvo ištrintas net Lietuvos vardas, buvo uždrausta oficialiai vartoti Lietuvos terminą carinės Rusijos biurokratijos raštuose. Lietuvių kalba buvo išstumta iš visų oficialių institucijų, ji viešai buvo vartojama tik bažnyčioje ir kaimo gyvenime. Buvo uždrausta spausdinti leidinius lietuvių jau 300 metų vartojamu lotynišku ir gotišku raidynu ir leista naudoti tik svetimą rusų kirilicą. Rusija, ištrynusi Lietuvos vardą ir ją pačią administraciškai suskaldžiusi padalino į kelias gubernijas – Vilniaus, Kauno, Suvalkų, Gardino. Jų administravimas taip pat buvo suskaldytas į Vilniaus ir Varšuvos generalgubernijas. Administraciniame Lietuvos suskirstyme niekur Lietuvos vardo nebuvo. Vilniaus generalgubernijai priklausė Vilniaus ir Kauno gubernijos, kurios sudarė didžiąją Lietuvos dalį. O Varšuvos generalgubernijai priklausė trečia dalis – Suvalkija. Lietuvos administraciškai nebuvo. Lietuvos administracinis vienetas atsirado tiktai Lietuvą okupavus kaizerinei Vokietijai. Taigi galvoti apie kokį nors Lietuvos valstybės pilietiškumą tuo laiku nebuvo jokių galimybių. Vilniaus Seimas, įvykęs 1905 metais, jau paskelbė Lietuvos autonomiją Rusijos sudėtyje, paskui šią autonomiją Gintarine deklaracija patvirtino Lietuvos inteligentija prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. O Suvalkija buvo lyg ir į kitą centrą nukreiptas regionas, suprantamas kaip specialus nutarimas, kad ir Suvalkija priklausytų Lietuvai. Taigi administraciškai vientisos Lietuvos teritorijos nebuvo. Lietuvoje Lietuvoje Didžioji Kunigaikštystė buvo atsimenama romantiškai, bet ji nebuvo tapatinama su būsima lietuvių modernia valstybe. Ji gyva tebuvo bajorijos vizijose. Daugelis žinojo, kur baigiasi lietuvių etninės ribos, nors ir ne visada.

1917 metais Vilniuje sušaukiama Lietuvių konferencija. Jos užuomazga buvo lietuvių inteligentų nenoras sėdėti sudėjus rankas ir laukti kol kas nors ims spręsti Lietuvos likimą. Iniciatyvinė šios konferencijos sušaukimo grupė sudarė komitetą konferencijai rengti. 1917 metais rugsėjo 18 dieną į Lietuvių konferenciją Vilniuje suvažiavo delegatai. Kokie kriterijai buvo parenkant atstovus į šią konferenciją. Kaip matyti iš organizacinio komiteto sprendimų, buvo nutarta kviesti iš visų apskričių tuos žmones, kurie nėra priešiški lietuviams ar Lietuvai, kaip kokia kalba jie bekalbėtų. (Vokiečiai buvo įvedę savo administraciją, buvo 34 apskritis). Į konferenciją atvyko ir buvo užregistruoti 222 delegatai. Kokia buvo šių delegatų sudėtis? Tarp jų buvo garbiausi Lietuvos žmonės: Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Antanas Žmuidzinavičius, Adomas Jakštas, Maironis, Biržiška ir visas to laikotarpio lietuvių elitas, kuris jau buvo grįžęs iš pabėgėlių kolonijų Rusijoje. Pagal socialinę sudėtį konferencijos dalyviai taip pat rodė: inteligentija – 136, o inteligentiją sudarė advokatai, teisininkai, agronomai, buhalteriai, dvasininkai, felčeriai, gydytojai, inžinieriai, miškininkai, mokytojai, studentai, vaistininkai ir žurnalistai. Daugiausia iš inteligentijos buvo dvasininkų, jie sudarė 31 procentą, ir mokytojų – 10 proc. Antrą grupę sudarė verslo žmonės. Jų buvo 86 – tai amatininkai, dvarininkai, įmonių savininkai, prekybininkai, spaustuvininkai, ūkininkai. Iš jų daugiausia buvo ūkininkų – 67. jie buvo iš visų 34 Lietuvos apskričių. Taigi atstovavo visai Lietuvai. Minint šios konferencijos dešimtmetį „Lietuvos aidas“ rašė: buvo katro stovis Lietuvoje, kad tai negalėjo būti demokratiški atstovų rinkimai. Bet kai kur, pavyzdžiui, Žagarėje, buvo išrinktas delegatas. Plačiausiai parapijose ir valsčiuose žinomi inteligentai buvo kunigai. Jie tuo metu parapijos ar valsčiaus ribose paprastai buvo vieninteliai apsišvietę ir visuomeniškai aktyvūs žmonės. Todėl toks didelis jų kontingentas. Taip pat tuo metu jau buvo išplitusios ir lietuviškos mokyklos ir daugelis mokytojų taip pat vyko į šią konferenciją. Be to delegatai į šią konferenciją buvo derinami su vokiečių administracija. Ji nepatvirtino kelių dešimčių delegatų ir jie negalėjo atvykti, nes pats keliavimas buvo suvaržytas. Konferencijos dalyviams diskutuojant dėl Lietuvos valstybės atkūrimo, dar nebuvo aišku, kokią teritoriją vadinti Lietuva. Net ir Maironis klausė, tai kurgi ta Lietuva ir jos ribos. Konferencija priėmė lemiamą sprendimą: siekti Lietuvos nepriklausomybės, išrinko dvidešimties asmenų Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo realizuoti tą siekimą. Tarybai teko pereiti apsisprendimo evoliucijos kelią, siekiant paskelbti tokią deklaraciją, koks buvo paskelbtasis Vasario 16-osios aktas. Vokiečiai nuo 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos valstybės atkūrimą legalizavo su sąlyga, kad būtų tam tikros konvencijos su Vokietija, tai komunikacijų, pašto, finansinės, užsienio politikos ir kt. Siekimas būti nepriklausomais buvo suvaržytas vokiečių konvencinėmis sąlygomis. Lietuvos Taryba negalėjo kategoriškai šitų konvencinių sąlygų atsikratyti. Dalis Tarybos narių buvo už tai, kad skelbiant Lietuvos valstybės atkūrimą tuos konvencinius ryšius reikia išsaugoti, tačiau dalis Tarybos narių su tuo nesutiko, iš Tarybos išėjo ir tik prieš vasario 16-ąją buvo sutarta ir priimta Jono Vileišio ir Petro Klimo paruošta Vasario 16-osios akto redakcija. Lietuvos Tarybos vasario 16-osios posėdžio pirmininku vietoj pirmininko A. Smetonos buvo išrinktas Jonas Basanavičius. Ir jis, kaip rašo Bizauskas, kada suėjo visi Tarybos nariai, priėjo prie stalo, kur buvo padėtas Vasario 16-osios aktas ir tarė jaudindamasis: jaučiu tokią didelę atsakomybę ir garbę, kad net nežinau nuo ko pradėti. Ir pats pirmasis pasirašė.

Kaip tauta reagavo į šį Lietuvos Tarybos sprendimą? Klydo ir kitus klaidino tir, kurie įrodinėjo, kad tauta nežinojo, kad jai nerūpėjo Lietuvos Tarybos veikla ir jos siekimai, kad Vasario 16-osios aktas jokios reikšmės neturėjo. Lietuvių peticijose Lietuvos Tarybai, kuriose buvo pripažįstama Tarybos, kaip jų atstovybės, veiklos teisėtumas, teisingumas ir skatinimas ją rūpintis, kad būtų pasiekta Lietuvos nepriklausomybė ir sušauktas Lietuvos steigiamasis seimas, buvo siunčiamos iš kaimų, parapijų, apskričių, buvusių valsčių, draugijų, laikraščių redakcijų, atskirų inteligentijos grupių, už tuometinės Lietuvos ribų buvusių lietuvių draugijų, susivienijimų Varšuvoje, Maskvoje, Minske, belaisvių stovyklose Vokietijoje, lietuvių iš Mažosios Lietuvos. Tos peticijos yra labai ryškus atspindys, kaip tuo metu mūsų žmonės, paprasti žmonės, konvertavo save iš beteisių okupuotos teritorijos gyventojų į Lietuvos valstybės piliečius. Jų sąvokos ir jų pareiškimai šiuo metu skamba ypač prasmingai ir įpareigojamai.

Vieną iš šitų peticijų aš norėčiau perskaityti, kad jūs pasijustumėt to laikotarpio dvasią. Tai Linkuvos Lietuvos Tarybai atsiųstas pasveikinimas. Išgirdę, kad mūsų Tautos Taryba uoliai darbuojasi pildydama Lietuvių konferencijos <,…> nutarimą ir siekdama prie sudarymo Lietuvos Nepriklausomos demokratinės valstijos, vaisiumi ko buvo kovo 23-osios šių metų Vokietijos viešai pripažinta Lietuva kaipo tokia valstija, mes, žemiau pasirašę Lietuvos parapijonys, vietinės veikiančios draugijos ir įstaigos sveikiname Tautos Tarybą su pasekmingai padarytu pirmu žingsniu, siekiant savo tikslo ir linkime kuo sėkmingiausiai toliau varyti savo darbą, neatsižiūrint į jokius pavojus ir sunkenybes, kurias tenka ir teks sutikti pakelyje. Mes, parapijonys, ruošdamies prie darbo visoj Lietuvos valstijoj noriai skaitome laikraščius, knygas ir ruošiame savo jaunimą susipratusiais ir darbščiais piliečiais. Vartotojų draugija, kuri nepaliovė veikusi nei vienai dienai, nežiūrint sunkiausių karo audrų ir sunkenybių ir ruošiasi prie kooperatyviško darbo liuosoj Lietuvoj. Pirklių draugija, kuri susikūrė kaipo skyrius prie vartotojų draugijos pirkimui sėmenų ir linų, idant sumažinus išnaudojimą pavienių pirklių <…> ir sutaupius savo skatikus Lietuvos valstijai. Lietuvių katalikų moterų draugija, kuri uoliai dalyvauja visuomeniškame gyvenime, įkūrė viešą knygyną, šviečiasi darydama paskaitas ir susirinkimus svarsto moterų klausimą liuosoj demokratinėj Lietuvoje. Blaivybės draugija, kuri kovoja per susirinkimus ir kitokiais būdais prieš mūsų šalies ir valstijos priešą alkoholį ir trokšta, kad jis būtų pašalintas iš Lietuvos valstybės. Pašalpos draugija, kuri atjausdama sunkų pdėjimą badaujančių, karo prispaustų žmonių, neapleido ir šelpė juos ligi šiai dienai bei įsteigus liaudies nemokamą valgyklą ir dalydama pinigišką pašalpą <…> Šiandien laike iškilmingos mūsų manifestacijos iš priežasties apskelbimo Lietuvos nepriklausomos valstybės, dalyvaujant 3-4 tūkstančiams žmonių iš aplinkinių parapijų visų buvo karštai pritarta, kad sėkmingiems darbams Tarybos ir prašyta mūsų dar kartą išreikšti karščiausius linkėjimus greitai ir laimingai užbaigti pradėtą darbą.

Laikas man neleidžia skaityti kitų peticijų, kurios labai vaizdžiai parodo to meto žmonių prisišliejimo prie Lietuvos Tarybos, kaip savo valstybės kūrėjų institucijos ir tuo pačiu pareiškia savo referendumą pritariant Lietuvos Tarybos darbui. Paskaitysiu dar 1918 metų rudenį atsiųstą Prūsų Lietuvos tautinės tarybos kreipimąsi į Lietuvos Tarybą. „Šiandien įsikūrė Prūsų Lietuvos tautinė taryba, jos buveinė Tilžė. Prezidentas daktaras Gaigalaitis. Pildomasis skyrius susideda iš Viktoro Gailiaus, Erdmono Simonaičio ir Jono Vanagaičio. Vyriausiasis mūsų siekis yra priglausti Prūsų Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos. O tokiam laikui atėjus laukiame ir Valstybės Tarybos paramos. Svarbiausia mums yra tuo tarpu sužinoti kaip žiūri Vilsonas [anglai, prancūzai] į Prūsų Lietuvos atsiskyrimą [nuo Vokietijos] klausimu“.

Taigi galima daryti išvadą, kad per 1918 metus Lietuvoje susiformavo pilietinė visuomenė, kuriai buvo artima ir sava tai, ką skelbė Vasario 16-osios aktas, ir paskui ta visuomenė, jau Lietuvos kariuomenės savanoriai ir pašauktiniai šį aktą, jo principus apgynė. Būtų sunku pasakyti šiandien kas mes būtume, jeigu nebūtų buvę Vasario 16-osios akto, jeigu šio akto nebūtų apgynusi mūsų inteligentija savo politine valia, savanoriai, kariuomenė ginklu ir visa tauta moraline ir materialine parama. Galbūt būtume tokie,kaip dauguma gudų, kurie save laiko gyvenančiais Baltarusijoje, bet net baltarusiškai nemoka, neturi tautinio pasididžiavimo ir orumo. To paties moko ir mūsų žiniasklaida, mokslininkai, gyvenantys iš savo tautos mokesčių mokėtojų subsidijų. Saugokime tautos orumą ir pasididžiavimą savo valstybe. Su šiomis vertybėmis būdami Europos Sąjungoje mes užimsime pagarbią vietą ir galimybę puoselėti lietuvių kultūrą, kalbą, mokslą, stiprinti istorinę savimonę ir valstybines tradicijas. Vasario 16-osios akto principinės nuostatos išsaugotų savo istorinę reikšmę ir vertę.

Voruta“ Nr. 6 (528) 2003 m. kovo 29 d. (p. 1-2)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra