Vasario 16-oji per partines prizmes

Autorius: Data: 2011-05-12 , 11:31 Spausdinti

Algirdas GRIGARAVIČIUS, Vilnius 

Lietuvos Nepriklausomybės akto istorija

1918 m. sausio 20 d. Petras Klimas dienoraštyje užfiksavo, kad Lietuvos Taryboje (LT) Centro kuopą sudaro Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Kazimieras Šaulys, Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys (?) ir eilučių autorius. (1) J. Basanavičius autobiografijoje sausio 14 d. įrašė žinią apie „Lietuvos aido“ redakcijoje įvykusį dešimties LT narių pasitarimą Centro kuopai „sutvarkyti“. (2) Tai sumanė A. Smetona, siekiant išsaugoti vienybę LT ir nenutraukti derybų su vokiečiais. Tartasi su krikščionimis demokratais dėl būsimų „ministerijų“ pasiskirstymo. Vasario 16 d. J. Šauliui ir J. Basanavičiui atsisakius LT pirmininkauti, šie parėmė A. Smetonos kandidatūrą. (3)

Buvusių viltininkų ir vairininkų priskyrimas politikos „viduriui“ rodėsi natūralus, tuo metu dar buvus neaiškiame idėjų ir galimybių pasaulyje. Taigi, LT skilimo metu nepartiniai inteligentai, „centristai“, bandė organizuotis. Žinome vieną atvejį, kai jų atstovai parodė iniciatyvą. 1918 m. birželio 18 d. LT „centristai“ Petras Klimas, Jonas Basanavičius ir kairieji Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys bei Aleksandras Stulginskis kreipėsi į prezidiumą dėl IX sesijos darbotvarkės, siūlydami mėnesio pabaigoje apsvarstyti politinę krašto padėtį ir artimiausius uždavinius: valdžios organizavimą ir parengiamuosius Lietuvos sutvarkymo darbus. (4) Konstitucinės monarchijos pasirinkimas pagreitino ir tautininkų konsolidaciją, nes J. Basanavičius 1918 m. liepos 10 d. autobiografijoje užfiksavo, kad dalyvavo jų frakcijos LT posėdyje, kuriame A. Smetona pranešė apie Urachą ir jo rinkimus, liepos 25 d. – „Lietuvos aido“ redakcijoje įvykusiame Tautos pažangos partijos susirinkime, rugsėjo 25 d. – vėl susirinkimo redakcijoje, kur Alfonsas Petrulis pasakojo apie kelionę į Berlyną ir Šveicariją, o spalio 29 d. – „Tautos pažangos“ frakcijos pasitarime dėl Ministrų kabineto sudarymo. (5)

Tarybai Berlyne talkinęs Mikelis Ašmys (1891–1918 12 01) vasario 12 d. laiške informavo Vilių Gaigalaitį (1870–1945), Prūsijos landtago deputatą, apie nepriklausomybės skelbimo reikalus: „Jūsų laiškelį gavau. P[onas] [Jurgis] Š[aulys] išvažiavo jau subatoj, bet žada po neilgo [laiko] vėl grįžti. Jam dar esant atvažiavo dar p. O[lšauskas] ir vyskupas Karevičius, kurie du dar ir yra čionai. Buvo neseniai pas Liudendorfą, o vakar pas kanclerį. Dalykai dabar taip: Liet[uvos] neprigul[mybė] dar nepaskelbta, bet tat žada nusiduoti šiose dienose, vis lyg daug ar Vokiečiai sutiks ar ne. Jeigu sutiks, kas rytoj atsivers Hauptequartiere [Vyriausiojoj būstinėj], tai gerai, šiaip žada jie kovoti dėl savo teisių. Tarybos skilimas įvyko taigi ne neprigul[mybės] balsavimo, bet dėl to, kam ir kokioj formoj paskelbti. 12 tarybos narių norėjo priimti vokiečių pasiūlymą, neprigul[mybės] paskelbimą pranešti vien rusams, o ir tai tik dalimis. Dabar rodos ir kiti ant nebeišsileidžia ir Tarybos irimas rodos nėra galutinis, bet vienybė – šiokia tokia – išliks. Anie 4 ir dar nebuvo oficialiai išstoję. Rašau ant greitųjų – jau po kelių valandų išvažiuoju. Jeigu viskas seksis, būsiu po 24 valandų jau per sieną.“ M. Ašmys dėl  kaizerinės valdžios persekiojimų turėjo skubiai sprukti į Lozaną, kur redagavo Lietuvių informacijos biuro leidžiamą žurnalą „Lietuva“ vokiečių kalba. Prieraše įrašė, kad „p. Erc[bergeris] neatvyko, nors labai reikalingas ir prašomas.“ (6) Minimas vienas iš Vokietijos Katalikų centro partijos lyderių ir frakcijos reichstage vadovas Mathijas Ercbergeris (1875–1921), siekdamas pasipriešinti Prūsijos įsigalėjimui Reiche, rėmė katalikiškos Lietuvos nepriklausomybės siekį, tikėdamasis katalikiškų Vokietijos Pietų žemių sąjungininkės 1917 m. vasaros pabaigoje su lietuvių veikėjais Šveicarijoje sutarta Vilhelmo Uracho kandidatūra į Lietuvos sostą.

Sausio 26 d. S. Kairys paskelbė, kad kairieji pasitraukia iš Tarybos. Sunerimę dėl suirimo krikščionys demokratai ieškojo išeities. Kitos dienos Tarybos posėdyje priimama Justino Staugaičio pasiūlyta formuluotė (prieš tai jis perskaitė krikščionių demokratų pareiškimą), kad vokiečiams per tris savaites „tinkamai“ nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės Taryba anuliuos jiems duotus pasižadėjimus. (7) Vokiečiai, išgavę 1917 m. gruodžio 11 d. konvencijų pažadus, manipuliavo jais Bresto taikos konferencijoje ir nemanė imtis rimtų politinių permainų Lietuvoje. Nutarimas leido P. Klimui pradėti derybas su išstojusiais, o Vasario 16-ąją J. Staugaičiui būti išrinktam antruoju vicepirmininku ir išsaugoti signatarų vienybę. Liudo Giros liudijimu po 1917 m. rugsėjo konferencijos Vilniuje, 23 d., steigiamojoje krikščionių demokratų partijos konferencijoje išrinktas Centro komitetas (pirmininkas Aleksandras Stulginskis, nariai Liudas Gira, Kazimieras Bizauskas, Klemensas Ruginis, kunigai Pranciškus Dogelis, Mečislovas Reinys, Kazimieras Čibiras) posėdžiauti ir aptarti jų frakcijos veiklą LT rinkdavosi dažnai, o svarbesnių klausimų svarstymuose dalyvaudavo ir ne CK nariai. (8)

Skelbiamas tekstas publikuotas okupuotame Vilniuje leistame krikščionių demokratų srovei priskirtiname savaitraštyje „Vilniaus rytojus“ vienuoliktųjų Vasario 16-osios metinių proga. Pagrindiniu šio leidinio straipsnių autoriumi buvo Rapolas Mackevičius-Mackonis (1900–1982). Lietuvoje tokia publikacija dėl trinties tarp krikščionių demokratų ir valdžioje esančių tautininkų buvo sunkiai įmanoma. Pačios Nepriklausomybės akto atsiradimo aplinkybės, švenčiant jo dešimtmetį, buvo pakankamai glorifikuotos ir pateiktos herojišku pavidalu, pabrėžiant tautininkų nuopelnus kuriant valstybę, nes jas reikėjo priešpriešinti Steigiamojo Seimo įvaizdžiui.

Spėti, kas yra dienoraščio ištraukos autorius, padeda pradžioje minima kelionė. Į LT posėdžius iš Kauno važinėjo Pranas Dovydaitis, iš Panevėžio – K. Bizauskas, iš Aukštosios Panemunės prie Kauno – Garliavos dekanas J. Staugaitis. Tikėtina, kad tai krikščionių demokratų partijos CK narys K. Bizauskas. Patikrinus redakcijos, R. Mackevičiaus-Mackonio fondus, saugomus Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne (f. 246, 269), teksto aptikti nepavyko.

Nauja tai, kad užfiksuotas Aleksandro Stulginskio ir Jono Vailokaičio ketinimas taip pat trauktis iš LT, A. Smetonos reakcija į kairiųjų pasitraukimą, kreipimasis į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovą Vilniuje Georgą Boniną netrukdyti cenzūrai skelbti Vasario 16-osios akto, pasitraukusiųjų dalyvavimas LT vasario 12 d. posėdyje. Tekstas parodo, kad vyko intensyvus nedidelio lietuvių būrelio politinis gyvenimas.

Iš Tarybos nario dienyno

„Vilniuje, šeštadienis, 1918 m, sausio 26 diena. Iš kelionės, daiktus palikęs stotyje, tuojau nusiskubinau į Tarybos posėdį. Yra J[urgis] Šaulys iš Berlyno ir kan. K[onstantinas] Olšauskas iš Berno. Pasirodo: čia yra [R.] Nadolny, atstovas Auswertiges Amto [Užsienio reikalų ministerijos], ir eina derybos dėl paskelbimo notifikacijos rusams ir vokiečiams. Rusams pirmąją 11. XII. 17 m. dalį, vokiečiams abi dali su Steigiamojo Seimo priedu.

Kilo ginčų tokių, kokių nesu matęs. Kairieji protestuoja prieš tokį pastatymą ir reikalauja, kad būtų abiem vyriausybėm notifikuota ta pati pirmoji dalis su Seimo priedu. Dauguma nubalsuoja, kad diskusijų nereikia ir eiti prie balsavimų. Kairys paskelbia savo, [Jono] Vileišio ir [Stanislovo] Narutavičiaus vardu, kad, jei jų formula nebus priimta, jie išstoja iš Tarybos, Smetona ir Šaulys praneša, kad jei anoji jų formula nebus priimta, tai jie išstosią iš prezidiumo. Balsuojama. Priimta Smetonos 12 balsų; prieš balsavo: Kairys, Biržiška, Vileišis, Narutavičius, Stulginskis. Susilaiko trys: Staugaitis, Vailokaitis, Smilgevičius. Kairys, Vileišis, Narutavičius apleidžia Tarybą. Kalbos. Smetona sako: nusileisti esą negalima.

Toji amputacija būsianti ankščiau ar vėliau neišvengiama. Reikia tik eiti stačiai prie tikslo. Buvo daug ir kitų kalbų. Įspūdis sunkus. Krikščionys demokratai jaučia didelį krizį ir beveik nemato galimybės veikti. [Aleksandras] Stulginskis su [Jonu] Vailokaičiu svyruoja, ar ir jiems neišstoti. Sunku viskas ir aprašyti. Sausio 28 d. Tarybai įteikė pareiškimą Biržiška apie savo pasitraukimą iš Tarybos. Kalbama dėl susidariusios padėties. Vokiečiams pranešta visas krizio stovis. Renkama delegacija Braston, (Smetona, Šaulys, Olšauskas) ir delegacija Berlynan (jie ir Staugaitis, [Jonas] Smilgevičius, Klimas). Po piet kr.-demokratų Vilniaus skyriaus susirinkimas. Kalbėta apie susidėjusį stovį: Stulginskis, kurs manė išeiti iš Tarybos, prižadėjo kol kas to nedaryti. Pirmadienį I.28 d. įėjo Tarybon visų trijų išstojusių narių pareiškimai. Silpni – ypač Narutavičiaus. Taryba, anot jų, peržengusi savo kompetencijas. Kalta Tarybos didžiuma, gi savo teroro nemini: nekalčiausi avinėliai. Klimas pareiškė, kad jis savo pažiūromis socialistas demokratas, bet prie partijos neprigulįs. Jis mato iš didžiumos terorizmą ir pragaištingą forsavimą, todėl manąs, jei nebus su išstojusiais daromi susiartinimo ryšiai, irgi iš Tarybos išeiti. Smetona nusistato labai griežtai. Stebėtina: nebepažinti Smetonos!

Jis pats prisipažįsta padaręs klaidų, būtent: 1) kam nebuvo protestuota, kuomet per konferenciją Kairys ir Biržiška pasisakė išstosią iš Tarybos partijos pareikalavimu, 2) kam buvo priversta atsisisakyti du nariu, kad užleidus vietas Vileišiui ir Narutavičiui. Bet dabar esą nebereikia daugiau klaidų daryti. Vilniuje pasirodė jau proklamacija prieš Tarybą. Iš Berlyno ilgai laukta atsakymo. Vokiečiai savo Balstogės ir Gardino „verwaltung“ (apygarda) sujungė su Lietuvos sritimi. Pavadinta toji sritis – Lietuva.

Vasario 11 dieną buvo Tarybos posėdis Mokslo Draugijos bute. Išklausyta pranešimo delegatų, grįžusių iš Berlyno. Nutaria daryti savarankus žingsnis. Taika Brastoje su Ukraina. Trockis kapituliavo ir atsidavė vokiečių valiai. Nutarta kreiptis į Ober Ostą, kad sustabdytų arklių, ir veislinių gyvulių ėmimą, nes karas pasibaigė.

Atsiskyrėliai visi dar nedavė atsakymo, tai Tarybos mažiau veikta. Vasario 12 d. buvo Tarybos „blynai“. Atėjo ir pirmeiviai. Grįžo iš Berlyno vyskupas [Pranciškus] Karevičius ir kan[auninkas] Olšauskas. Viskas esą geriausiam stovyje. Su išstojusiais eina derybos. Jie iš pradžių statė visą eilę reikalavimų: 1) kad iš prezidiumo išeitų Smetona ir Šaulys, 2) kad būtų šaukiama „demokratiškesnė“ konferencija, kuri išrinktų „tinkamą“ Tarybą ir t. t.

Paskui tuos savo reikalavimus atsiėmė. Visas ginčas lokalizavosi apie žodį „galutinai“ (sprendžia Seimas). Jie nori jį išmesti, Tarybą buvo nusistačiusi palikti. Derybos nebaigtos. Viena aišku: jie nori suardyti Tarybą. Mums gi turi būti irgi viena aišku: neduoti jos ardyti. Dabar reikia nusileisti. Politikos taktas reikalauja, kad, skelbiant nepriklausomybę, būtų visi, o, paskui tesižinie, sveiki.

Vasario 15 d. Tarybos posėdy nutarta priimti komisijos su išstojėliais sutiktą tekstą, Kartu su tuo atsisakė, prezidiumas. Vesti pavesta seniorui Basanavičiui. Jis pasakė: išrinkot mane į tokią aukštą vietą, aš nežinau, kas kalbėti. (9) Vadinasi – krizis. Kitas posėdis nutarta rytoj.

Vasario 16 d. krikščionys-demokratai vienan balsan nutarė prašyti Smetoną pasilikt pirmininku ir vesti Tarybos politiką.

1918 m. Vasario 16 diena. Smetona sutiko statyti savo kandidatūrą pirmininku, bet kairieji dėl jo atsisakė įeiti į prezidiumą. Išrinkta: Smetona pirmininku, Staugaitis, Šaulys ir Šernas. Staugaitis išrinkta vicepirmininku. Susidarius prezidiumui, nutarta Lietuvos nepriklausomybės aktas. Visas nutarimas priimta vienan balsan; Čia aš jo nekartosiu. Balsuota tris kartus.

Pirmąją dalį priėmė visi, antrąją – be keturių (dėl žodžio „galutinai“) ir trečiąją – visi. Delegacijon Berlynan išrinkti Smetona; Staugaitis, Šaulys, Smilgevičius, Narutavičius. Čia visako nepaminėsiu, sunku ir aprašyti. Manau, kad socialistai darys nuolatinę obstrukciją. Popietiniame Tarybos posėdyje būta įvairių dalykų, vienok šiaip taip sesija baigta 10 val. vakarą. Po Žemaičių vyskupo kelionės aišku, kad vokiečiai šiomis dienomis proklamuos Lietuvą Lenkijos pavyzdžiu. Taryba savo nutarimą padavė spaudon. Kreiptasi pas Bonniną (?), kad praneštų cenzūrai, kad ši nekliudytų. Jis atsakė: dėl to reikia susižinoti su Berlynu. Vasario 18 dieną nuo Ercbergerio gauta telegrama, kad visakas tvarkoje ir klausia, kada atvyks delegacija Berlynan. Atsakyta: neaišku. Privačiai duota Berlynan žinia apie visą dalyką.“

Šaltinis: Vilniaus rytojus, 1929 02 16, nr. 7 (14), p. 6.

Literatūra:

1. P. Klimas, Dienoraštis, 1915 XII 1-1919 1 19, Chicago, 1988, p. 218.

2. D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922, Vilnius, 1936, p. 151.

3. P. Klimas, min. veik., p. 225.

4. MABRS, f. 255-1008, l. 4 a. p.

5. D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922, Vilnius, 1936, p. 152, 153.

6. LNMBR, f. 50-20, l. 14.

7. Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, Vilnius, 1991, p. 190.

8. L. Gira, Krikšč. Demokratai 1918 metais Vilniuje, MABRS, f.96-16, l. 1-8; Kun. A. Šmulkštys, Vilniaus konferencija ir krikščionys demokratai, Krikščionis demokratas, 1927, nr. 3-5, p. 121; Centro komitetų sudėtis, ibid., p. 217.

9. A. Stulginskio žodžiais J. Basanavičius pasakė: „Kaip aš čionai tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu…“ (Kova dėl vasario 16 d. akto. Rašo Aleksandras Stulginskis, buv. Lietuvos tarybos narys, ir Lietuvos Respublikos Prezidentas, XX amžius, 1938 02 15, nr. 37, p. 5)

Voruta. – 2011, bir. 18, nr. 12 (726), p. 14.

Vasario 16-oji , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra