Vasario 16-oji: kaip švęsime šiemet?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje, 12 val. 30 min. vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
 
Neatšvęsta nė šimtmečio po šio svarbaus įvykio, o Vasario 16-oji daugeliui tampa tik dar vienu skambaus vardo laisvadieniu. Kol visuomenė nesutaria, ką dėl to kaltinti – netinkamus būdus švęsti, sutrupėjusį patriotiškumą ar abejingą jaunąją kartą, pažvelkime, kaip šiandien švenčiame savo nepriklausomybę, jei apskritai mokame ją švęsti.
 
Artima, kai to reikia?
 
Istoriko, visuomenininko Vyganto Vareikio manymu, Vasario 16-osios reikšmė ir svarba mūsų žmonėms pamažu kinta.
 
„Prieš 30-40 metų, dar Sovietinės okupacijos laikais, Vasario 16-oji buvo tam tikras jungiantis pasipriešinimo simbolis. Drįsčiau pasakyti – toks simbolis, kaip ir šv. Kalėdų šventimas, Kūčių valgymas. Studentai Vasario 16-jąją taip pat paminėdavo tyliai, žinoma, be alkoholio. Puikiai pamenu, jog Vilniuje kartais ir lapelių pasirodydavo – ne tik iš organizuotų grupių. Žmonės tiesiog jautė pasipriešinimo būtinybę“, – kalbėjo istorikas.
 
Anot V. Vareikio, šiandien Vasario 16-osios šventė galbūt šiek tiek prigesusi, bet lieka svarbesnė nei Kovo 11-oji. Pastaroji pamažu pradeda susitapatinti su ta valdžia, kuri, kai kuria prasme, neatitinka žmonių lūkesčių.
 
„Kalbėkim iš tiesų – kovo 11-ąją sukūrėm tą Lietuvą, kurioje ne visiems gera gyventi, kur oligarchija laikosi puikiai, o paprasti žmogeliai kaip kentėjo, taip ir kenčia. Vasario 16-oji atrodo tarsi šventesnė diena. Manau, kad daugeliui ji vis dėlto yra artima“, – sakė V. Vareikis.
 
O ypatingai „artima“ ji tampa, jei vyksta politinių aplinkybių fone, prieš rinkimus. Kaip pastebi V. Vareikis, tuomet Vasario 16-osios švęsti į miestų aikštes patraukia visos partijos, jų lyderiai, Seimo nariai.
 
„Jeigu tai eilinė data, ji pažymima oficialiai, jeigu svarbesnė, iš kurios galima politinės naudos išpešti, tada viskas kitaip“, – mintis dėstė istorikas.
 
Šventė turi priklausyti jaunimui
 
Vasario 16-oji – pagrindinė šventė mūsų tautai, įsitikinęs muziejininkas, tautodailininkas bei kraštotyrininkas Dionyzas Varkalis:
 
„Nebūtų buvę jos, nebūtų ir kovo 11-osios. Ir tai pirmiausia mūsų jaunimo, ateities šventė. Jaunimas šventę turi organizuoti ir nuo jaunimo ji turi prasidėti – su eisenom, dainom šiuolaikinėm, o ne klūpant. Savo ilgas kalbeles kalbėdami mes žmonių nepatrauksim, nesudominsim“.
 
Tuo tarpu jaunimas prisipažįsta – nors šventė ir svarbi, jokių priemonių tam parodyti nesiima.
 
„Manau, jog vienybę, pagarbą valstybinėms šventėms reiktų diegti jau nuo darželio. Turėtume įvaldyti tokius propagandos metodus, kaip Tarybų Sąjungos laikais, gal tuomet pavyktų lietuvius suvienyti“, – samprotavo jauna mama Kristina.
 
Anot vilnietės, dvasinį šventės pojūtį šiuo metu temdo ir ekonominė šalies situacija: galioja piramidės principas – pirmiausiai turi būti patenkinti žmonių fiziniai poreikiai, visa kita paskui.
 
Valstybinėms šventėms skirtuose miesto renginiuose kartais sudalyvaujanti panevėžietė Lina tikino, jog jos pilietiškumą dažniausiai sukursto televizijos programa: nauji dokumentiniai filmai, teminės laidos.
 
„Man Vasario 16-oji svarbi, nes dar neišgaravęs patriotiškumas iki pat dugno. Manau, tokiomis dienomis tiktų organizuoti bendruomenės susitikimus su daug žinančiais ir pasidalinti mokančiais žmonėmis“, – kalbėjo Lina.
 
Klaipėdietės Giedrės nuomone, tam, kad Vasario 16-osios minėjimas taptų visuotiniu, neužtenka iškeltų vėliavų:
 
„Reikia didesnio pačios visuomenės sąmoningumo, vienybės ir noro didžiuotis savo valstybe. Jei to nėra, menkai kas gali padėti“, – įsitikinusi Giedrė.
 
Žygiai už Lietuvą
 
Kaip minėti valstybines šventes, kiekvieno asmeninis reikalas, mano V. Vareikis.
 
„Viskas priklauso nuo atskirų miestelių, kultūros skyrių darbuotojų, vietinių politikų gebėjimų, aktyvumo. Yra įvairiausių būdų švęsti. Koncertai – kodėl gi ne? Juk kartais jie būna labai gražūs ir tinkami, labai gerai, kai tradiciškai pražygiuoja kariuomenė, košės atveža, arbatos. Aš nepastebiu, kad ši šventė būtų prastai minima“, – kalbėjo istorikas.
 
Žurnalistė Asta Dykovienė pasakojo, jog jai Vasario 16-oji visų pirma – mamos gimtadienis. Kėdainių r. gyvenę A. Dykovienės seneliai patriotiškai minėdavo kiekvieną Vasario 16-ąją. Ir trispalvę turėjo ypatingą – vilnonę, tankiai megztą.
 
„Vėliau, kad nekiltų problemų, iš jos buvo pasiūta suknelė mamai“, – prisiminė A. Dykovienė.
 
Anot V. Vareikio, šios datos istorija mena nemažai patriotinių žygių:
 
„1968 m. vasario 16 d. patriotai iškėlė vėliavą ant Klaipėdos popieriaus ir celiuliozės kombinato kamino. Vėliau jie buvo pagauti ir nuteisti – 2-4 metams“, – pasakojo istorikas.
 
Kitaip šią valstybinę šventę pamininčių pasitaiko ir šiandien. Vieni iš jų – grupelė draugų iš Vilniaus ir Klaipėdos antrus metus savaip švenčiantys Vasario 16-ąją.
 
„Esame subrendę žmonės ir visai kitaip suvokiame šios datos prasmę, – sakė Valdas. – Todėl vieno susitikimo metu tiesiog ėmėme diskutuoti, kaip pažymėti Vasario 16-ąją, nesumenkinant jos svarbos, ir tuo pačiu gerai praleisti laiką. Taip išsirutuliojo žygio su baidarėmis planas.“
 
Sėkmingai įveikę užsibrėžtą žieminės Dubysos atkarpą praėjusiais metais, vyrai žada kartoti simbolinį žygį už Lietuvą ir šiemet. Žinoma, jei motina gamta leis.
 
Autorės nuotr.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra