Vasario 16-oji – valstybės atkūrimo ir 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos pasirašymo diena

Autorius: Data: 2011-02-08, 11:40 Spausdinti

LR Seimo narė, 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Deklaracijos signataro dukra Auksutė RAMANAUSKAITĖ–SKOKAUSKIENĖ

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba mūsų sostinėje Vilniuje pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kuris nutiesė kelią į šiek tiek ilgiau nei dvidešimt metų trukusį Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį. Apie šį svarbų įvykį buvo paskelbta 1918 vasario 19 d. „Lietuvos Aido“ numeryje.

Per pasaulį praūžus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų okupuotoje Lietuvoje 1949 m. vasario 16 d. partizanai, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos nariai Minaičių kaime, Radviliškio rajone pasirašė LLKS Tarybos Deklaraciją, taip dar kartą raštu pažymėdami Lietuvos Laisvės siekį. Sovietmečiu Vasario 16-osios minėti viešai negalėjome ir faktai apie LLKS Tarybos Deklaracijos pasirašymą buvo griežtai nutylimi. Tik 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo galima viešai prabilti apie šiuos mūsų istorijos puslapius.

1918 m., 1949 m. ir 1990 m. paralelės

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašiusi Lietuvos Taryba buvo sutelkta iš to meto šviesuolių, kuriuos į Tarybą išrinko 1917 m. Vilniaus konferencijoje dalyvavę delegatai. To meto Lietuvos laisvės siekį ir valstybės kūrimą skatino Vakarų Europoje sklandančios tautiškumo idėjos, didėjanti lietuvių identiteto savimonė, idėjai realizuotis susiklostė palanki tarptautinė situacija.

Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akte pažymima, kad Lietuva yra nepriklausoma, demokratinė valstybė. Valstybės sandarą ir santykius su kitomis valstybėmis apibrėžti pavesta Steigiamajam Seimui, kuris turėjo būti išrinktas visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu. Istorikai pažymi, kad paskelbus apie Lietuvos Nepriklausomybę, faktiškas politinis valdymas ne iš karto atiteko Lietuvai – mes vis dar buvome priklausomi nuo Vokietijos ir Rusijos, bet dėl Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ir Rusijos vidinės suirutės, mūsų krašte susidarė valdžios vakuumas, kurį užpildė savo nepriklausomos valstybės atkūrimo siekiantys lietuviai. Deja, neišvengta karo veiksmų: 1918–1920 m. savo valstybę ginklu ginti teko nuo Raudonosios Armijos, lenkų ir bermontininkų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva patyrė okupaciją, kuriai priešintis į miškus išėjo tūkstančiai vyrų ir moterų. 1949 m. vasario 2–22 dienomis Radviliškio rajone įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Partizaninių jėgų vienijimąsi paskatino keletas priežasčių: dėl necentralizuotos ir stichiškos veikimo taktikos daug partizanų žūdavo, trūko vieningo politinio centro, galinčio atstovauti Lietuvai Vakaruose. Pažymėtina, kad 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašiusi Lietuvos Taryba valstybės santvarkos ir institucijų kūrimą pavedė Steigiamajam Seimui, o LLKS Taryba 1949-ųjų Deklaracijoje išreiškė ne tik Lietuvos nepriklausomybės siekį, bet ir numatė kokius pirmuosius žingsnius turėtų žengti iš okupacijos gniaužtų išsivadavusi valstybė teisės, švietimo ir socialinės politikos srityse – nusakė būsimos nepriklausomos Lietuvos kūrimo modelį.

1944–1965 m. trukęs partizaninis karas buvo žiauriai nuslopintas, bet neginkluotas pasipriešinimas okupacijai vyko. 1956 m. palaikydami Vengrijos revoliucijos dalyvius, per Vėlines į Kauno senąsias karių kapines ir Vilniaus Rasų kapines spontaniškai susirinko daugybė Lietuvos žmonių, dainuodami patriotines dainas ir skanduodami šūkius „Laisvė Vengrijai!“, „Laisvė Lietuvai!“. Judėjimui nuslopinti, imtasi represinių priemonių.

1972 m. gegužės 14 d. Kaune dėl Lietuvos laisvės susidegino Romas Kalanta. Jo laidotuvių dieną, į miesto centrą susirinko daugybė žmonių prieš kuriuos buvo sutelktos didelės sovietinės milicijos ir kareivių pajėgos. Jie ėmėsi brutalių veiksmų prieš protestuotojus: suiminėjo juos, mušė, tardė, atiminėjo dokumentus.

Laisvės, Nepriklausomybės atkūrimo siekį mūsų tauta puoselėjo ilgai. Kūrėsi ir savo veiklą vykdė pogrindinės organizacijos, siekusios Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės: Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga, Lietuvos katalikų sąjunga, Jaunosios Lietuvos sąjunga bei kitos. Užsienyje svarbų darbą atliko lietuvių išeivija įvairiais lygiais keldama Lietuvos laisvės bylą. 1989 m. Lietuvoje pirmą kartą oficialiai paminėta Vasario 16-oji, tų pačių metų rugpjūčio 23 d. tūkstančiai žmonių susikabino rankomis Baltijos kelyje.

1990 m. kovo 11 d. reikšdama Tautos valią Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kuriame paskelbta, kad „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“, taigi 1918 m. vasario 16-oji ir 1949 m. vasario 16-oji yra tvirti kelio pagrindai į 1990 m. kovo 11–ąją, mūsų šiandienį gyvenimą. Kovo 11–oji yra ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio istorijai reikšminga diena, nes Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas paskatino Sovietų Sąjungos griūtį.

Laisvės signatarai

Lotyniškos kilmės tarptautinis žodis „signataras“ turi keletą reikšmių. Viena iš jų – asmuo, pasirašantis sutartį, susitarimą, pareiškimą savo valstybės vardu. Tai yra didelė atsakomybė, bet lemtingais Lietuvos istorijos momentais, visuomet atsirasdavo žmonių, kurie prisiimdavo šią atsakomybę. Kas sieja 1918 m., 1949 m. ir 1990 m. signatarus? Neabejotina – meilė tėvynei ir suvokimas, kad Lietuva – tai šalis, valstybė, turinti gilią istorinę praeitį, kultūrines tradicijas, savąją kalbą, taip pat tikėjimas šios šalies ateitimi. Lietuvos laisvė yra tas tikslas, kurio vedini jie tapo signatarais. Jie veikė ryžtingai, drąsiai, neišduodami savo idealų, nesitaikstydami su neteisybe.

Kokios sąlygos buvo reikalingos tokioms asmenybėms ugdytis ir jų vertybėms formuotis? Neabejotina, didžiausią įtaką darė šeima, artimieji, mokytojai, kultūra, tikėjimas – visi dalykai, kurie, kaip bebūtų gaila, šiais laikais tampa nemadingais. Žiūrint į 1918 m. priešaušrį, Lietuva buvo stipriai įtakojama rusų ir lenkų kultūros, bet slaptos daraktorių mokyklėlės, knygnešių pasišventimas ir motinų bei tėvų drąsa sugebėjo išauginti tokias asmenybes kaip Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Mykolas Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Jonas Smilgevičius, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis. 1918 m. Lietuvos Tarybos narių gyvenimai nutrūko skirtingai: dalis iš jų mirė tarpukario metais, kiti Antrojo pasaulinio karo buvo priversti emigruoti ar sunaikinti okupacinio režimo sistemos.

1949 m. Deklaracijos signatarai augo, gyveno, mokėsi laisvoje Lietuvoje, kurios švietimo sistema buvo paženklinta mūsų pedagogikos šviesuolio filosofo S. Šalkauskio idėjomis ir kitų, pasišventusių savo profesijai mokytojų, darbo. Tarpukario gyvenimas nebuvo lengvas, dirbti reikėjo sunkiai, bet Lietuvos laisvė jos gynėjams buvo tokia svarbi, jog daugelis paaukojo ne tik šeimas, profesijas, bet ir gyvybes. 1949 m. vasario 2–22 dienomis Radviliškio rajone įvykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime aukščiausiuoju valdžios organu tapo LLKS Tarybos prezidiumas, kurio pirmininku buvo išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas. Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju tapo Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Didžiosios kovos apygardos štabo viršininkas bei Algimanto ir Vytauto apygardų įgaliotinis Juozas Šibaila-Merainis paskirtas antruoju pavaduotoju, Prisikėlimo apygardos vadas Leonas Grigonis-Užpalis – trečiuoju, Petras Bartkus-Žadgaila ėjo LLKS Prezidiumo sekretoriaus pareigas. Jie tapo 1949 m. Deklaracijos signatarais kartu su Tauro apygardos vadu Aleksandru Grybinu-Faustu, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininku Vytautu Gužu-Kardu, Prisikėlimo apygardos štabo viršininku Bronium Liesiu-Naktimi. Šis suvažiavimas vyko nepaprastai pavojingomis sąlygomis, bet partizanų vadovybė sugebėjo diskutuoti, tartis ir parengti konstitucinio lygmens dokumentus.

LLKS buvo fiziškai sunaikintas brutalios komunistinio režimo sistemos, bet LLKS įtvirtintas laisvės ir nepriklausomybės siekis išliko tautoje ir tapo pagrindu naujai besikuriančioms sąjūdžio formoms. 1988-ųjų metų Sąjūdis, vadovaujamas prof. Vytauto Landsbergio, sutelkė tautą šiam bendram tikslui ir atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją. Stipriai palaikomas nepriklausomybės siekiančių žmonių, 1990 m. vasario 24 d. Sąjūdis laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. Už 1990 kovo 11-osios naktį Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo priimtą aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ balsavo 124 deputatai, susilaikė 6. Kovo 11-sios aktą pasirašė Lietuvos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis ir Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis. Kadangi tuo metu dar nebuvo antspaudo su Lietuvos valstybės herbu ir Vyčiu, oficialusis Kovo 11-sios aktas patvirtintas Parlamento protokolo skyriaus antspaudu. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Kovo 11–12 dienomis po tokiu pačiu akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ tekstu pasirašė visi už Lietuvos nepriklausomybę balsavę deputatai. Šis aktas istoriškai taip pat labai svarbus.

Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos siekis neleido palūžti tautos dvasiai, padėjo ištverti okupacinio režimo sukeltas kančias ir netektis. Mes sulaukėme šio siekio išsipildymo – esame suverenios valstybės – laisvos ir nepriklausomos Lietuvos piliečiai. Šiandiena gali būti daug šviesesnė, atsigręžus į tas pačias vertybes, kuriomis gyveno laisvės signatarai.

Sveikinu visus Lietuvos žmones valstybės atkūrimo ir 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos pasirašymo dienos proga. Tebūnie Vasario 16-oji – mūsų laisvės simbolio diena, atspirties taškas visiems prasmingiems mūsų darbams. Saugokime ir stiprinkime savo valstybę!

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Seimo narė A. Ramanauskaitė–Skokauskienė

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 1, 4.

Vasario 16-oji , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra