Pagrindinis puslapis Sena Voruta Vartulėnai ir Didkiemis: istorija bei kultūros paminklai

Vartulėnai ir Didkiemis: istorija bei kultūros paminklai

Vartulėnai įsikūrę kairiajame patvenktos Jūros krante, pietiniame dabartinio Šilalės rajono pakraštyje. Kaimui vardą davė per jo žemes besivartantis upelis Vartulys. Čia paminėtina ir vakariniu Vartulėnų pakraščiu į Jūrą besiridenanti Urdena, kurios vardą kalbininkai laiko ypač archaišku, sieja su senu žodžiu urdulys, reiškiančiu verpetą, sūkurį. Ties Vartulėnais į Jūrą taip pat įteka Žiuržmotis – sunkiai paaiškinamą pavadinimą turintis upelis.
Kiek žinoma, vietovardis (Wortulani) pirmą kartą paminėtas 1561 m. sudarytame Pajūrio valsčiaus inventoriuje. Iš 1592 m. įrašo Raseinių žemės teismo knygoje galima suprasti, kad tuo metu kaimas buvo labai didelis, jo rytinė riba ėjo palei Aušbruvos upelį. Kaip nustatė istorikas Kazys Misius, XVI–XVII a. Vartulėnai susidėjo iš trijų dalių: valstiečių kaimo, bajorkaimio ir dvaro. Valstietiškoji dalis – 6 valakai – 1603 m. paskirti Žvingių parapijai, kad ji galėtų išlaikyti kleboną. Iš kitų dviejų dalių ilgainiui susidarė atskiras Didkiemio (žr. toliau) bažnytkaimis. 1902 m. Vartulėnuose gyveno 115, 1923 m. – 141 žmogus. 2009 m. kaime buvo 12 sodybų, gyveno 37 gyventojai.
Didkiemis – rytinis Vartulėnų kaimynas, nedidelis nuošalus bažnytkaimis. Ties juo į Jūrą įteka Aušrupys, o rytiniu žemių pakraščiu srovena Aušbruva. Abu pavadinimai, matyt, kildintini iš žodžio aušrus – šviesus, juo labiau kad antonimas juodbruvas – įprastas žodis.
1926 m. Didkiemyje, prie buvusio vandens malūno, aptiktas ypač retas radinys – žalvarinis antkraštinis kirvis. Jis datuojamas žalvario amžiaus III periodo pradžia – apie 1400 m. pr. Kr. Kitas Didkiemio istorijos klodas 1969–1972 m. išbarstytas ant apylinkės kelių: nepaisant archeologų ir kraštotyrininkų protestų, eksploatuojant žvyro karjerą, tada sunaikintas čia buvęs kapinynas. Tiesa, kraštotyrininkas Vladas Statkevičius vis dėlto suspėjo ištirti keturiolika buldozeriu „atkastų“ kapų, rado vertingų radinių: ietigalių, antkaklių, apyrankių, smeigtukų. Iš jų nustatyta, kad žmonės čia laidoti IX–XIV a.
Kaip minėta, Didkiemis susidarė iš dalies Vartulėnų gyvenvietės, tad, kaip ir ši, savo rašytinę istoriją gali pradėti nuo 1561-ųjų. Istorikas K. Misius nustatė, jog rytinėje Vartulėnų dalyje buvo bajorkaimis bei dvarelis, kuriuos įvardinant XVIII a. pradžioje jau vartoti pavadinimai Vartulėnų Didkiemis ir Didkiemis. Žinoma, kad XVIII a. pabaigoje dvarą valdė Daujotai (Doviatos), kurie pastatydino bažnyčią, ir tuomet Didkiemis tapo bažnytkaimiu. 1840 m. iš Daujotų dvarą perėmė giminaičiai Butkevičiai. 1846 m. jiems priklausė beveik 1 200 dešimtinių (apie 1300 ha) žemės. Dalyje valdos kūrėsi valstiečių ūkeliai – kaimiškoji Didkiemio dalis. Apie 1875 m. iš prasiskolinusių Butkevičių centrinę dvaro dalį nupirko buvę valstiečiai Račinskai. Jų palikuoniai vis dalinamą ir mažėjantį Didkiemio dvarą valdė iki pat 1940 m., kai sovietinė valdžia jį nacionalizavo.
1923 m. Didkiemis buvo išaugęs į nemažą gyvenvietę. Tada dvare surašyti 67, o bažnytkaimyje – 251 gyventojas. Nepriklausomybės metais gyvenimas Didkiemyje sukosi apie 1918 m. įsteigtą pradžios mokyklą – ne tik švietimo, bet ir kultūros centrą. Bažnytkaimio reikšmė gerokai padidėjo 1926 m., kai jis tapo parapijos centru.
Pergyvenęs pirmąjį sovietmetį, kruviną karą, 1944 m. Didkiemis pradėjo kitą, ne ką lengvesnį, istorijos tarpsnį. Vykdydama masines represijas sovietinė valdžia 1948–1949 m. į Sibirą ištrėmė Jagminų, Račinskų ir Merkelių šeimas, o 1951 m. – aštuonių asmenų Stankų bei vienuolikos asmenų Grinevičių šeimas. Išretėjusį bažnytkaimį gelbėjo tai, kad kurį laiką jis buvo pagrindinė kolūkio gyvenvietė. Tai Didkiemiui buvo naudinga: čia kėlėsi žmonės iš aplinkinių kaimų. 1995 m. jis dar labiau sureikšmintas – čia įsikūrė vienos iš Šilalės rajono seniūnijų centras. 1989 m. Didkiemyje gyveno 285, o 2009 m. – 192 žmonės.
Apie 1792 m. Didkiemyje gimė būsimasis kunigas, kalbininkas ir vertėjas Kalikstas Kasakauskis (mirė 1866 m.). Dar 1832-aisiais jis lenkų kalba parašė ir išleido „Kałbrieda leżuwio żiamaytiszko“, tai yra lietuvių („žemaičių“) kalbos gramatiką. Vėliau, matyt, Motiejaus Valančiaus paakintas, K. Kasakauskas parengė ir išspausdino ketvertą religinių ir už „blajwiste“ agituojančių knygelių.
Vartulėnuose ir Didkiemyje yra įdomių gamtos, istorijos bei kultūros paminklų. Kiek aukščiau Žiuržmočio žiočių Jūra skalauja Vartulėnų atodangą. Dar prieš 1984 m. užtvenkiant upę, šioje vietoje buvo atsivėręs, tariant žemaitiškai, yžius. Vandeniui pakilus, kranto erozija tik sustiprėjo. Nūnai čia geltonuoja keliolikos metrų aukščio, status kaip siena, skardis. Anot vietinių, nuo tokio yžiaus jau „baugu žemyn veizėti“. Bet geriau „veizėti“ ne nuo skardžio, o į jį, nes Jūros apnuoginti priemolio ir priesmėlio sluoksniai liudija bent kelių dešimčių tūkstančių metų geologinę istoriją, čia buvusius ledynmečius ir tarpledynmečius.
Per Vartulėnus ir Didkiemį Jūros pakrantėmis driekiasi 1940–1941 m. sovietinės kariuomenės statytos, gynybai nuo Vokietijos skirtos, įtvirtinimų sistemos linija. Tuomet lygiagrečiai buvusios Sovietų Sąjungos sienos išrikiuota šimtai betoninių dotų. Jūros pakrantėse niūkso maždaug keturiasdešimt įvairių fortifikacinių statinių. Visi jie liko nebaigti, 1941-ųjų birželį kovose nebuvo naudojami, tačiau įdomūs kaip karinės inžinerijos paminklai.
Tikslintinais duomenimis, Vartulėnuose ir Didkiemyje sovietų kariai spėjo pastatyti penkis patvariuosius ugnies taškus, kurie sudaro gynybinį mazgą. Vienas dotas riogso Jūros slėnio šlaite, apie 150 m žemiau Urdenos žiočių. Kitas įrengtas kairiajame Žiuržmočio upelio krante, apie 1 km nuo Jūros. Trečias ugnies taškas pastatytas prie pat Didkiemio–Šilalės kelio, privačioje sodyboje. Ketvirtas dotas pasislėpęs dešiniajame Aušbruvos krante, puskilometris nuo patvenktos Jūros.
Įspūdingiausiai atrodo 500 m į vakarus nuo Didkiemio bažnyčios kėpsantis penktasis dotas – pajūriams būdingas puskaponierius su dviem šaudymo angom. Kaip ir jo „kaimynai“, tai labai masyvus, vientiso gelžbetonio statinys. 1941 m. jis buvo pastatytas ant kalvelės, kuri sovietmečiu nukasta žvyrui. Tokiu būdu atsidengė doto pamatai, įspūdingai atrodantį statinį dabar galima apžiūrėti „nuo galvos iki kojų“. Vietos žmonės iki šiol stebisi ir pasakoja, kad vykstant darbams, statybai reikalingą medieną, net rąstus, sovietiniai kareiviukai ant savo pečių nešdavo iš kitapus Jūros, kur tebedunkso Tyrelio miškas. Jų numintą į brastą vedantį keliuką ilgai vadino Ruskeliu.
Didžiausia Didkiemio įžymybė – čionykštė Šv. Angelų Sargų bažnyčia. Ji pastatyta 1796 m. dvarininko Igno Daujoto lėšomis. Statė vietiniai meistrai Urbonai. 1853 m. bažnyčia rekonstruota, bet tebėra „grynojo“ liaudiško stiliaus, tęsusio pačių pirmųjų Žemaitijos bažnyčių statybos tradicijas: jei ne laibas aštuoniakampis bokštelis, būtų panaši į didelę kaimo trobą. Tiesa, jos fasadai grakštesni, aukštesni nei šiuose kraštuose įprasta. Archaiškumo įspūdis dar labiau sustiprėja įžengus vidun. Bažnyčia kryžiaus plano, vienanavė, vientisos vidinės erdvės. Už didžiojo altoriaus įrengta zakristija, virš kurios yra empora – įmantria baliustrada atitverta galerija. Pats altorius – dviejų dalių: viršutinioji, imituojant erdvinį sprendimą, nutapyta, apatinioji – tūrinė, su stambiomis šventųjų skulptūromis, puošta drožiniais. Ypač įdomūs šoniniai altoriai su tiesiai ant sienojų įgudusio meistro nutapytais retabulais (viršutinėmis dalimis), taip pat sukeliantys tūrinio vaizdo iliuziją. Juose tiksliai pagal perspektyvos dėsnius pavaizduoti barokinių altorių architektūros elementai – kolonos, puošnūs karnizai, o tarpuose net „sustatytos“ šventųjų skulptūros. Tokie iliuziniai retabulai buvo populiarūs Lietuvoje nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Išlikę jų tėra vos vienas kitas. Bažnyčios kultūrinę vertę padidina apie 1860 m. sumeistrauti vargonai. Nors XX a. pradžioje jie buvo perstatyti, tebeturi originalių medinių detalių.
Pokario metais, pasinaudodama tuo, kad klebonas Juozas Martusevičius (žr. toliau) „padėjo banditinėms gaujoms“, vietos valdininkai siekė šią bažnyčią uždaryti. Vis dėlto negavo aukštesnės valdžios leidimo. 2008 m. pastatas iš dalies restauruotas, atnaujintas. Pamaldos čia vyksta sekmadieniais nuo pusės dešimtos. Kitu laiku į bažnyčią gali įleisti bažnytkaimyje gyvenanti jos prižiūrėtoja.
Didkiemyje išlikusi ne tik sena bažnyčia, bet visas sakralinis ansamblis. Šventorių juosia akmeninė tvora su mūriniais tinkuotais vartais. Prie bažnyčios dera liaudiškos architektūros dviejų tarpsnių varpinė. Tiesa, ji nėra autentiška, pastatyta 1994 m. vietoj sudegusios senosios.
Šalia bažnyčios – kapinės, kuriose išlikę keletas senų medinių kryžių, XIX a. statytų akmeninių paminklų. Čia verta pasidairyti ir įdomesnių užrašų. Štai pirmoje eilėje palaidotas kunigas Antanas Kryževičius, kuris pasimirė „1903 M. SEJOS M. 14 DIENOJE“. Užrašas primena, kad XX a. pradžioje dabartiniai mėnesių pavadinimai dar nebuvo visuotinai įsigalėję. Birželis šiame regione tuomet dažniau vadintas sėja.
Netoliese ilsisi kitas kunigas – Juozas Martusevičius (1892–1972). Šis patriotiškai nusiteikęs dvasininkas klebonavo Didkiemyje sunkiais karo ir pokario metais. Jis palaikė ryšį su partizanais, klausydavo jų išpažinčių. Kartą pamokslaudamas išdrįso pasakyti, kad „sovietų valdžia sėja neapykantos tikėjimui ir Dievui sėklą, tačiau ši sėkla žus“. Deja, šio pamokslo klausėsi ir S. D. – emgėbistų patikėtinis. Už visas šias „nuodėmes“ sovietinis teismas nuteisė J. Martusevičių 10 metų lagerio. Atlikęs bausmę, kunigas grįžo į Didkiemį, kur, atidžiai „prižiūrimas“ sovietinių pareigūnų, praleido paskutinius gyvenimo metus.
Šalia bažnyčios stovi senas medinis pastatas – buvusi mokykla. 1918 m. įkurta „pradedamoji“ ilgai neturėjo savo patalpų, kol 1935 m. namą jai įgijo… pats mokytojas Pranas Šerpytis. Tiesa, 1939 m. pastatą nupirko Šilalės valsčiaus savivaldybė. Pagal tiesioginę paskirtį namas seniai nebenaudojamas, nūnai jame įsikūręs kraštotyros muziejus. Čia gausu etnografinių rykų, mokyklos istoriją atspindinčių eksponatų.
Dar vienas, daugiausiai bažnyčios istorijai skirtas muziejus yra Didkiemio seniūnijos pastate. Be kita ko, jame eksponuojamos prieškariu veikusių organizacijų vėliavos. Dar 1940 m. sovietiniai pareigūnai norėjo jas atimti, bet simboliai išliko. Vėliavos primena, kad 1927 m. didkiemiškiai susibūrė į „Pavasario“ kuopą, jog vėliau čia įsisteigė ir Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius. Norint muziejus apžiūrėti, reikėtų kreiptis į vietos bendruomenės vadovus arba į seniūniją (tel. 8-449-42-981).
Nuotraukose:
1. Didkiemio šv. Angelų Sargų bažnyčia. 2009 m. (Autoriaus nuotr.)
2. Užrašas ant kunigo A. Kryževičiaus kapo Didkiemio kapinėse. 2009 m. (Autoriaus nuotr.)
3. Merkelių šeima prie jiems priklausiusios krautuvės Didkiemyje. (Onos Jaudzemienės rinkinio nuotr. 1936 m.)
4. Vienas iš 1941 m. statyto Vartulėnų–Didkiemio gynybinio mazgo dotų. 2009 m. (Autoriaus nuotr.)
Voruta. – 2010, geg. 8, nr. 9 (699), p. 4.

Naujienos iš interneto