Pagrindinis puslapis Naujienos Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia šiemet šventė 330 m. jubiliejų

Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia šiemet šventė 330 m. jubiliejų

Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia šiemet šventė 330 m. jubiliejų

Alma Budvytienė, Varniai, www.voruta.lt

Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia šiemet šventė gražų 330 m. jubiliejų. Birželio 29 dieną ši garbinga sukaktis buvo paminėta titulinių atlaidų metu. Atlaidams vadovavo ir Šv. Mišias aukojo JE Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Atlaidų kulminacija – sakralinės muzikos koncertas „Dei Gloria“, atlikėjai Kristina Zmailaitė, Edmundas Seilius, koncertmeisterė Aušrinė Garsonaitė. Kad koncertas įvyktų reikia dėkoti visiems varniškiams, kurie kaip bitelės į avilį neša medų, taip jie sunešė reikiamą sumą atlikėjų honorarams. Ta proga norisi ne tik pasidžiaugti gražuole Katedra, maldoje, giesmėje pažymėta garbinga sukaktimi, bet trumpai pristatyti Katedros istoriją.

Senosios Katedros istorija sena, įdomi, intriguojanti. Kaip svarbiausia vyskupijos bažnyčia –bažnyčių motina – visu kuo turėjo atitikti savo paskirtį. Pirmoji Katedra, matyt, buvusi labai nedidelė ir kukli, nes vyskupas Jurgis Lietuvis (1453-1464), padedamas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero, pastatė naują katedrą – daug didesnę ir nepalyginamai gražesnę, atitinkančią savo paskirtį, tik jau kitoje Varnių miesto vietoje – ten, kur dabar stovi buvusios Varnių (Žemaičių) kunigų seminarijos pastatas.

Vysk. Jurgio statyta katedra sudegė Varnių gaisro metu 1530 m. Tada vyskupas Vaclovas Virbickis kurį laiką rinko fundacijas ir apie 1540 m. pastatė medinę kryžiaus plano bažnyčią. Joje buvo įrengti penki gražūs drožinėti altoriai. Centriniame puikavosi Nukryžiuotojo paveikslas, o šoniniuose – Flandrijos meistrų tapyti paveikslai.

Kiek daugiau nei po šimto metų Varnius nusiaubęs gaisras nepagailėjo ir Katedros, tad vyskupas Kazimieras Pacas, sekdamas brolio Mykolo Kazimiero Paco, pastačiusio Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, nusprendė statyti mūrinę bažnyčią ir kad ji būtų bent kiek daugiau apsaugota nuo ugnies, perkėlė ją į kitą Varnelės upelio pusę. Statyboms nei lėšų, nei darbininkų netrūko, bet kol viskas buvo įrengta prabėgo dešimt metų. Konsekruota bažnyčia su didžiausiomis iškilmėmis paties statytojo – vyskupo Kazimiero, dalyvaujant gausiam būriui vietinių ir aplinkinių parapijų dvasininkų, didikų, dvarininkų ir paprastų žmogelių. Bažnyčios konsekracija buvo minima trečią sekmadienį po Velykų.

Apsaugoti bažnyčias nuo ugnies statant jas iš akmenų ir mūro mintis gera, bet be viso to reikia atsakingai elgtis su ugnimi – ta visa naikinančia stichija. Gražuolė Varnių katedra nuo šios stichijos nukentėjo 1785 m. Šis gaisras, prasidėjęs altarijos pastate, sunaikino bažnyčios stogą, kai kuriuos altorius, suolus, archyvą su įvairiais dokumentais. Daug žalos pridarė ir 1817 m. gaisras, stipriai nuniokojęs miestą ir katedrą vėl. Tuometiniam vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui bažnyčios remontas kainavo daugiau nei 15 000 rublių. Vėliau jos remontu, jau kosmetiniu, rūpinosi vyskupai Simonas Mykolas Giedraitis ir Motiejus Valančius. Kunigas Klemensas Sidaravičius 1883 m. bažnyčią naujai ištinkavo, kun. Bronislovas Sonda perdengė stogą, o kun. Benediktas Garalevičius sudėjo naujus langus, o vidų nubalino dumblo kreida. 20 a. pabaigoje Katedra restauruota (stogas, išorė ir Didysis altorius) kan. Jono Petrauskio pastangomis.

Bažnyčia barokinio stiliaus, kryžiaus formos, dvibokštė, trinavė, su dviem šoninėm koplyčiom ir trim kriptomis, kurių centrinė, didžiausia po presbiterija – vyskupams, dvi šoninės mažesnės kunigams bei pasauliečiams ir mažiems vaikams. Pastarosiose nebelaidojama nuo 18 a. II p. Bažnyčioje vienuolika altorių, trys iš jų ypatingi.

Prie kunigų zakristijos esančiame altoriuje įtaisytas stebuklingas paveikslas Trakų Švč. Mergelė Marija (kopija, autorius nežinomas 17 a. vid.), padengtas sidabruota skarda. Aplinkui sukabinti votai byloja apie besimeldžiančių gaunamas malones.

Didysis altorius ypatingas – visas iš medžio, statytas 1694 m. Karaliaučiaus meistro Maumo Poloni (įrašai apie statytoją ir restauracijas rasti restauruojant Didįjį altorių 2000 m. birželio 29 d. per titulinius atlaidus. Apie restauraciją skaitykite kitoje straipsnio dalyje). Centre tarp kolonų įkomponuotas paveikslas – Kristaus apsireiškimas Šv. Apaštalams Petrui ir Pauliui (autorius Jonas Kunickis (?), 18 a. 8-9 deš., restauruotas 1977 m.). Iš kairės ir dešinės tarp didelių auksuotų kolonų stovi Šv. Stanislovas ir Šv. Kazimieras – Lenkijos ir Lietuvos dangiškieji globėjai. Virš centrinio paveikslo pačiame altoriaus viršuje didelis medinis Nukryžiuotasis (Vid. Europa, 18 a. vid.), po juo – medžio raižinių vainiku papuošta Marijos hierograma, simboliškai įprasminanti jos sielvartą ir kančią Didįjį Penktadienį. Iš šonų Nukryžiuotąjį saugo Romos kareiviai kankiniai – Šv. Martinjanas ir Šv. Procesas. Ir bene didžiausia šio barokinio altoriaus puošmena laisvai sėdintys angelai, plačiai išskleistais sparnais, su plazdančiomis aukso spalvos tunikomis. Šie angelai yra turbūt seniausi iš šio tipo skulptūrų, Lietuvoje itin mėgiamų.

Dėmesio nusipelno ir Viešpaties šventovė – tabernakulis, dengtas Briuselyje gaminta sidabrine skarda su persišviečiančiomis kolonomis.

Ir paminklinis altorius, papuoštas metalo reljefais „Žemaičių krikštas” (dailininkas Petras Repšys, architektė Gražina Pajarskaitė). Altoriaus priekinės dalies aptaisas – antepedijus – tarsi didelis medalis, jame su visomis smulkmenomis pavaizduoti žmonės, kurie ateina krikštytis iš savo gyvenamosios aplinkos, todėl ikonografijoje atsirado ir kalnuotas miškingas reljefas, ir žvėrys, ir paukščiai bei žuvys. Centrinėje plokštėje kurdamas krikšto sceną, centre dailininkas pavaizdavo vyskupą, kuris dešine ranka pila vandenį, o kairėje vietoj pastoralo laiko septyniais žiedais pražydusį kryžių, į kurį skrenda septynios bitės. Marmurinė altoriaus apdaila ir 1771 m. vyskupo Jono Domininko Lopacinskio pastangomis iš Gotlando salos atplukdytas smiltainis, sidabro-aukso atspalvių altorius ir interjero koloritas patobulino presbiterijos vaizdą. Paminklinis altorius pašventintas 2008 m. birželio 29 d.

Presbiterijos sienas puošia didelio formato tapytojo iš Rygos Hermano Ulricho (?) Bušmano tapyti paveikslai: „Kelias į Kalvariją”, „Ėmimas nuo kryžiaus”, „Jėzaus laidojimas” ir „Kristaus Žengimas į Dangų”. 1977–1978 m. presbiterijos paveikslus restauravo Elena Šmigelskaitė. Be didžiojo altoriaus presbiterijoje įkomponuotas ir nedidukas altorius su Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu (H. U. Bušmanas, 19 a. III ketv., drobė, aliejus), dar vadintas klierikų altoriumi, nes prie jo Varnių kunigų seminarijos klierikams buvo laikomos pirmosios Šv. Mišios kasdien, su išstatytu Šv. Sakramentu. Dėmesio vertos senovinės stalės, kadaise dengtos aksomu, šiandien – reikalaujančios remonto.

Be šių minėtų altorių buvusioje Katedroje išdėstyti dar aštuoni altoriai su į kultūros vertybių sąrašus įtrauktais paveikslais ir skulptūromis: Lietuvos globėjo karalaičio Kazimiero atvaizdas (aut. nežinomas, XIX a. drobė, aliejus), kurio nuotrauka kaip devocinis paveikslėlis paplito, kai jį nufotografavo Pavandenėje gimęs kun. Stanislovas Lidis; Šv. Emilijos (aut. Hermanas Ulrichas Bušmanas, XIX a. III ketv., drobė, aliejus) – Žemaitijos globėjos altorius su paveikslu ir šventosios relikvijoriumi, kurio reverse vyskupo Motiejaus Valančiaus ranka daryti atitinkami įrašai (1851 m.), liudijantys apie relikvijos autentiškumą. Relikvijorius stačiakampės medinės skrynelės pavidalo su stikliniu langeliu, už kurio matosi į bronzinį vamzdelį įdėta relikvija (17a. I p. sidabrinis dėžutės dekoras viršuje ir 18 a. I p. riesčių ornamentas dėžutės apačioje; dėžutė). Šio tipo relikvijorių nėra daug ir jie mažai tyrinėti. Šalia Žemaitijos globėjai skirto altoriaus  altorius, kuriame skulptūra „Nukryžiuotasis“ (aut. nežinomas, 19 a. (?))

Tarp šių altorių sienoje įmontuota balto marmuro Vyskupų atminimo lenta (aut. Jonas Gurskas ir Petras Repšys) su joje iškaltomis Žemaičių vyskupų pavardėmis. Po ja šiuo metu stovi vysk. Motiejaus Valančiaus sostas (19 a. I ketv., 1985 m. restauravo telšiškis Mykolas Dulksnys).

Į dešinę nuo kunigų zakristijos Šv. Šeimos koplyčia ir du altoriai: arčiau durų altorius su Šv. Stepono Vengro ir Šv. Antano Paduviečio paveikslais bei altorius su paveikslu „Šv. Šeima“ –visus nutapė H. U. Bušmanas (19 a. III ketv., drobė, aliejus). Virš Šv. Šeimos paveikslo nežinomo autoriaus 19 a. pab.-20 a. pr. datuojamas paveikslas „Trys karaliai“.

Prie bažnyčią į navas dalijančių piliorių glaudžiasi dar trys altoriai su paveikslais „Šv. Jurgis“  – aliejus drobė, aut. H. U. Bušmanas 19 a. III ketv., „Šv. Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras“ (18 a. nežinomas dailininkas) bei 1934-aisiais Vilniuje Eugenijaus Kazimirovskio nutapyto Gailestingojo Dievo paveikslo reprodukcija. Prie galinio pilioriaus vietoje kadaise buvusio altoriaus pastatyta Jėzaus Širdies skulptūra, o virš jos kabo Jono Kunickio (?) tapytas paveikslas „Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotoja“ (18 a. 8-9 deš., drobė, aliejus), seniau priklausęs Varnių Šv. Aleksandro bažnyčiai.

Bažnyčios piliorius ir koplyčių sienas puošia įvairiais laikotarpiais tapyti Žemaičių vyskupų portretai: vysk. Antanas Tiškevičius (18 a. vid.), vysk. Jonas Domininkas Lopacinskis (1779 m., vario lydinys, aliejus), vysk. Steponas Jonas Giedraitis (aut. Frydrichas Antonis Augustas Lormanas, Varšuva, 18 a. 9-10 deš.), Katedros statytojas vysk. Kazimieras Pacas (17 a. pab. (?)/19 a. vid. (?)), vysk. Merkelis Giedraitis (19 a. II p.), vysk. Motiejus Valančius (19 a. II p.), vysk. Simonas Mykolas Giedraitis ir vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis, (19 a. II p. (?)).

Minint Lietuvos krikšto 600-ją sukaktį dail. Alė Mitrikaitė nutapė Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretą, kuris kabo centrinėje navoje.

Apie kitus buvusios Katedros interjero turtus skaitykite kitoje dalyje.

Naudota literatūra:

  1. Registruotų kultūros vertybių registre kilnojamų kultūros vertybių sąrašas. Patvirtintas LR Kultūros ministro 2018 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. ĮV-332;
  2. Juzumas Vincentas. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai, 2013.
  3. Giniūnienė A. Nauji duomenys apie Varnių Šv. Aleksandro ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčių dailės vertybes. In: Kultūros paminklai: mokslinių straipsnių rinkinys, T. 20. Vilnius: „Savastis“, 2015, p. 214–222.

Naujienos iš interneto