Vargo pelė įamžinta bronzoje

Autorius: Data: 2011-07-15, 14:50 Spausdinti

Gražina MARECKAITĖ, Vilnius

2011 m. birželio pabaigos dienomis, kai Lietuva, Lenkija ir Vilniaus universitetas rengėsi švęsti Nobelio premijos laureato rašytojo Česlovo Milošo šimtąsias gimimo metines, kai šia proga įžymiajam rašytojui, universiteto auklėtiniui Alma Mater sienoje buvo atidengta atminimo lenta, kitame, nuošalesniame kiemelyje virš vartų arkos tyliai atsirado kito Vilniaus universiteto augintinio – Simono Daukanto, Adomo Mickevičiaus amžininko, bronzinė skulptūra. Argi jos ten anksčiau nebuvo? Ir taip, ir ne. Šios skulptūros istorija – tai tikras mūsų dienų anekdotas, kurį verta išgirsti platesnei visuomenei.

Simonas Daukantas… Kai laikome rankoje šimto litų banknotą, galvojame apie visiškai kitus dalykus… Niekam, žinoma, nerūpi (gal ir neturi rūpėti), kad ant pinigo pavaizduotas rimto veido „dėdė“, tai didis XIX amžiaus Lietuvos istorikas ir rašytojas, išgarsėjęs ne vien savo mokslo veikalais „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ bei kt., bet ir savo kietu senovės lietuvio būdu – tikslo siekimu, užsispyrimu, darbštumu, proto blaivumu, pasiaukojimu bendram labui. Valstiečių vaikas, gimęs 1793 m. Žemaitijoje, atkakliai siekęs žinių ir mokslo, pėsčiomis atėjęs į Vilnių (kaip ir daugelis lietuvių vaikų, dar ir po šimtmečio pėsčiomis ėjusių į buvusią sostinę mokslų semtis), 1816 m. įstojęs į Universiteto laisvųjų menų fakultą, 1822 metais gavęs teisių magistro laipsnį jau kitame – Moralinių ir politinių mokslų fakultete. Gyvenęs ir studijavęs lenkiškoje kalbinėje terpėje kartu su Adomu Mickevičium bei filaretais-filomatais, vėliau sunkiai dirbęs Rusijos archyvuose, S. Daukantas visus savo darbus užsispyrėliškai bei nuosekliai rašė vien tik neištobulinta lietuvių rašto kalba, po kruopelytę rinkdamas grūdus – it darbo pelė – į tautos aruodą, ne tik panaudodamas tautosakos lobius, bet ir pats kurdamas naujiems laikams bei mokslo kalbai reikalingus lietuviškus žodžius.

Ant 1864 metais mirusio S. Daukanto kapo Papilėje jo žemiečiai parašė taip, kaip mokėjo: „Atteivi! miniek sav, jog czionai palaidotas Szymonas Davkontas pirmas isz tarp mokitu viru raszitojas senoves vejkalu Lietuvos, Žemaitijos ir kitu naudingu knigeliu. Jis per savo gyvenima it vargo pelle be palaubos trusieje vienutinej žemaitiszkaj raszite delej naudos vienatautiu…“

Kai vienas iš seniausių Europoje Vilniaus universitetas (tada dar vadinosi Vinco Kapsuko) iškilmingai šventė 450 m. jubiliejų, buvo sumanyta papuošti filologijos fakulteto kiemelį Simono Daukanto skulptūra. Skulptoriaus Romano Kazlausko eskizai buvo atrinkti iš daugelio kitų, tačiau Meno taryba juos dar ne kartą svarstė, taisė, autorius savo sumanymą turėjo vis iš naujo derinti su tarybos nariais, o tiems derinimams nesimatė pabaigos… Galu gale buvo nutarta pakabinti gipsinį skulptūros modelį numatytoje vietoje virš vartų arkos ir tik tada galutinai nuspręsti. Pakabinus gipso liejinį, Meno taryba vėl svarstė, posėdžiavo, diskutavo, tačiau lemiamą žodį tarė garsus sovietinių skulptūrų autorius, didelis to meto autoritetas: jo nuomonė nulėmė, kad Meno taryba R. Kazlausko kūrinį atmetė. Žymusis LSSR menininkas (jo kūrinys dar ir šiandien puošia Žaliąjį tiltą Vilniuje) tada bylojo, kad S. Daukanto skulptūros autorius po kokio dešimtmečio pats pamatys, koks nevykęs jo darbas… Beje, tuo metu buvo koreguojamas (nuardomas, tarkuojamas) garsiojo skulptoriaus statulos – rusų armijos karius-išvaduotojus pasitinkančios Kryžkalnio „bobos“ neproporcingai atsikišęs užpakalis… Taigi, įžeistas S. Daukanto skulptūros autorius R. Kazlauskas atšovė, kad jo vyresniajam kolegai neteko nė dešimties metų laukti…

Simono Daukanto skulptūra buvo atmesta, jos autoriui, žinoma, nesumokėta nė rublio, o gipsinis modelis taip ir liko kabėti filologijos kiemelyje virš vartų arkos. Ilgainiui su skulptūra visi apsiprato, ji tapo svarbiausias kiemelio akcentas, ją kaip senojo universiteto puošmeną fotografavo ir filmavo, ji pateko į albumus, vadovus po Vilnių, atvirukus ir t. t. Bėgo dešimtmečiai, gipsas ėmė irti ir trupėti. Prieš dvidešimtį metų, kai nutrupėjo viena S. Daukanto pėda, parašiau į spaudą repliką – kas gi bus su tuo gipsiniu balvonu? Tačiau tai niekam nerūpėjo. O reikliojo meno tarybos nario garsioji skulptūra „aptvarkytu“ užpakaliu sulaukė nepavydėtino likimo – vieną naktį tą Raseinių Magdę kažkas pasistengė nugriauti…

Tuo tarpu vis labiau irstantis ir trupantis gipsinis S. Daukantas Universiteto kiemelyje išlaikė ištisus tris dešimtmečius! Pagaliau buvo apsižiūrėta, apsispręsta, susisiekta su skulptorium Romanu Kazlausku ir, įdėjus daug pastangų, gipsinio muliažo vietoje pakabinta bronzinė Daukanto skulptūra!

Koks lemtingas sutapimas, kad, nesitarus ir nederinus, Česlavo Milošo ir Simono Daukanto atminimas Vilniaus universiteto mūruose buvo įamžintas 2011 metų birželio 23-24 dienomis: pirmojo garsiai ir iškilmingai, antrojo – tyliai ir nepastebimai (nepastebėtai).

Nuotraukose: S. Daukanto skulptūra filologijos kiemelyje virš vartų arkos

Voruta. – 2011, liep. 23, nr. 14 (728), p. 3.

Istorija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra