Vargas dėl pasitikėjimo

Autorius: Data: 2011-11-29, 14:46 Spausdinti

Saulius STOMA, Vilnius

Pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas, kuriuo remiasi demokratija ir kapitalizmas. Pirkdamas prekę ar paslaugą tiki, kad nebūsi apgautas. Lygiai taip pat rinkdamas aukščiausią ar žemiausią valdžią manai, kad ji atsižvelgs į tavo lūkesčius. Žinoma, netiki visu šimtu procentų, tačiau jei visai netikėtum, elgtumeisi kitaip.

Tiek prekių, tiek ir politinė rinka verčia jos dalyvius stengtis dėl pasitikėjimo. Konkuruoti ir kovoti dėl jo. Juk žinai, kad netekęs pasitikėjimo neteksi visko. Apgaulės kelias yra trumpalaikis.

Pasitikėjimas ypatingai svarbus bankams ir visai finansų sistemai. Vyriausybės neriasi iš kailio, kad tik nepablogintų pasitikėjimo finansų rinkose ir drebėdamos laukia reitingų agentūros sprendimo. Blogas įvertinimas gali sužlugdyti valstybę. Ypatingai šiais krizės laikais.

Sakoma, kad banką, kaip musę, galima užmušti laikraščiu. Kažką tokio buvo bandoma padaryti per 2003 metų Lietuvos Prezidento rinkimus. Tiesa, taikinys tada buvo ne tiek bankas, kiek antros kadencijos siekęs Valdas Adamkus. Tačiau juodosios technologijos pasiteisino. Kilusi sumaištis mobilizavo Rolando Pakso rinkėjus. Po nešvarios jo pergalės, visa valstybė tapo manipuliacijų objektu.

Dabartinė „Snoro“ krizė dar pavojingesnė. Juodųjų technologijų specialistai gerai žino, kad bankų sistema – jautriausia valstybės vieta. Finansų krizės metu tas jautrumas tampa maksimalus. Netikrumo, baimės dėl ateities ir visuotinio nepasitikėjimo atmosferoje politinėms manipuliacijos atsiveria plati erdvė.

Matyt vėliau bus atsakyta į klausimą, kas slypi už „Snoro“ aferos: tiesiog gudrūs sukčiai ar Lietuvai priešiškos tarnybos? Galbūt tai susiję. Tačiau šiuo metu aišku viena: jau ilgą laiką šis bankas veikė kaip slapta finansų piramidė. Pinigai buvo spėriai renkami ir naudojami vis naujoms geroms palūkanoms mokėti. Visa kas likdavo bankui – o tai buvo milijardai – išplaukdavo neaiškia kryptimi.

Tai įrodo patys elementariausi skaičiai. Banke buvo 4 milijardai litų gyventojų indėlių ir dar apie 2,5 mlrd. litų įmonių ir organizacijų lėšų. Taigi iš viso surinkta apie pusseptinto milijardo litų. Gyventojams buvo išduota 700 milijonų, privačioms įmonėms – 2,39 mlrd. litų paskolų. Iš viso vos daugiau nei 3 milijardai litų. Iš 6,5 atimkime 3,1. Tų maždaug 3,4 milijardų dabar ir pasigesta.

Tad kalbėti čia reikia ne apie blogą ar rizikingą banko veiklą, o apie gerai apgalvotą finansų piramidės auginimą ir pinigų išvežimą iš Lietuvos. Vadinasi, tai buvo daroma sąmoningai.

Tokią išvadą grindžia ir „Latvijas Krajbanka“ veikla. „Snoro“ akcininkai pirko ne tik seniausią, bet ir kažkada didžiausią kaimynų banką – mūsų Taupomojo banko analogą. Jiems svarbiausia buvo gauti visoje šalyje geriausiai išplėtotą smulkiosios bankininkystės – indėlių surinkimo sistemą. Indėliai buvo toliau sėkmingai renkami, tačiau pagal bendras veiklos apimtis „Latvijas Krajbanka“ nusmuko net į 10 vietą šalyje! Kodėl? Ogi todėl, kad šiame banke, kaip ir motininiame „Snore“, paskolų gauti buvo daug sunkiau nei kur kitur.

Schema tiesiog genialiai paprasta. Pinigams rinkti siūlomos daug geresnės sąlygos nei konkurentų, tačiau skolinimo sąlygos – daug blogesnės. Pinigai kaupiasi banke. Ir po to kažkur iškeliauja, palikdami tik beverčius popierius.

Ar to tikrai nebuvo galima pastebėti anksčiau? Manau, tik tokiu atveju, jei pastebėti buvo labai nenorima.

Nuotraukoje: Seimo narys S. Stoma

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra