Varėnos vieta varžybose dėl Vilniaus 1920 metais

Autorius: Data: 2020-06-17 , 09:43 Spausdinti

Varėnos vieta varžybose dėl Vilniaus 1920 metais

 

 

Dr. Česlovas Laurinavičius. Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotr.

 

Hum. m. dr. Česlovas LAURINAVIČIUS, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas, vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilnius

Pirmoji Lietuvos nepriklausoma valstybė kūrėsi daugiausia remdamasi tautos apsisprendimu. Žmonių – absoliučia dauguma lietuvių – valia lėmė tos valstybės atsiradimą. Tačiau valstybei atsirasti nemažos reikšmės turėjo ir kiti veiksniai – dvasiniai bei materialūs – tarp jų ir politinės geografijos veiksniai: upės, keliai, geležinkeliai bei miestai, sutelkiantys savy svarbius  susisiekimo ryšius. Neabejotinai svarbiausiu tokio pobūdžio miestu Lietuvos valstybei buvo Vilnius, tačiau didelės svarbos turėjo ir Kaunas, Klaipėda, taip pat Seinai, Alytus, Varėna.

Varėnos strateginę reikšmę pirmiausia lėmė ta aplinkybė, kad per ją ėjo geležinkelis Peterburgas-Varšuva (kurio 150 metinės sutampa ir su Varėnos stoties metinėmis). Minimas geležinkelis savo laiku buvo statomas siekiant pagerinti susisiekimą tarp Rusijos centrinių gubernijų ir tuo metu rusų valdomų lenkų bei lietuvių žemių. Kitaip tariant, tas geležinkelis turėjo pasitarnauti Rusijos Imperijos galiai. Tad neatsitiktinai po Pirmojo pasaulinio karo atgimusios Lenkijos vadovai, siekdami ant sugriuvusios Rusijos Imperijos pamatų atkurti vadinamą Pax Poloniją, kitaip tariant, lenkišką Imperiją, dėjo pastangas užvaldyti minimą geležinkelį su Gardinu bei Vilniumi bent iki Daugpilio. Tokios lenkiškos ambicijos ne tik provokavo rusus, bet ir kėlė rimtą skepticizmą tarp daugelio Vakarų pasaulio politikų, nes buvo akivaizdu, kad su Lenkijos atgimimu atgimsta ir šimtmečiais trukusios  imperijų varžybos dėl dominavimo erdvėje į Rytus nuo Baltijos.

Tačiau tarp Rusijos ir Lenkijos įsiterpė atskiras savarankiškas veiksnys – Lietuvos valstybė, paremta ne imperiniu, bet tautos apsisprendimo principu. Galima net manyti,  jog Lietuvos valstybė turėjo savotišką misiją – savo pačios egzistavimu išskirti ekspansionistiškai nusiteikusias imperijas. Laikantis tokios nuomonės prasiplėstų ir supratimas, kodėl lietuviai taip veržėsi į Vilnių: mat Lietuvos valstybė su Vilniumi, užimdama ir geležinkelio juostą tarp Gardino ir Daugpilio, būtų atitikusi didžiosios politikos reikšmingą tendenciją, orientuotą ne į parmanentinį karą, bet į taiką regione.

Tokiame kontekste tampa akivaizdi ir Varėnos reikšmė, nes nuo jos iki Vilniaus geležinkeliu nebuvo nė šimto kilometrų. Tačiau Varėnos stoties reikšmė turėjo ir dar vieną papildomą aspektą. Ties ja ėjo geležinkelio linija Alytus-Simnas-Suvalkai. Toji linija Vilniaus erdvę jungė su  Suvalkijos erdve, iš kur taip pat skverbėsi lenkiška ekspansija. Taigi, atrodytų, kad Varėna buvo nelyginat lietuviškais Termopilais, kuriuos lietuviams būtina buvo ginti su nemažesniu atkaklumu, kaip kad savo laiku rusai gynė Stalingradą.

Tačiau tokie patoso pilni palyginimai šiuo atveju vargiai tiktų. Lietuvos situacija – kaip reta sudėtinga ir tuo išsiskirianti iš kitų. Istoriniai tyrimai liudija, kad aplinkybės, susiklosčiusios aplink Lietuvą 1920 m. rudenį, reikalavo iš lietuvių veikėjų didelio išmanumo bei lankstumo – kur kas didesnio, deja, nei to meto lietuviai galėjo parodyti. Apie tai neblogai liudija ir varžybų dėl Varėnos stoties istorija, kai toji stotis, iš principo būdama lyg ir gyvybiškai svarbi Lietuvos valstybės likimui, lengvai galėjo tapti ir lemtingais spąstais tai pačiai Lietuvos valstybei.

* * *

Savotiška kovos dėl dominavimo regione kulminacija klostėsi 1920 m. rudenį. Tuo metu Lenkija, atlaikiusi Sovietų Rusijos puolimą prie Varšuvos, perėjo į kontrpuolimą ir ne tik išstūmė raudonarmiečius iš tikrosios Lenkijos, bet ir veržėsi tolyn į Rytus. Bet Lenkijai kelią pastojo   Lietuva, kuri nuo 1920 m. rugpjūčio pabaigos buvo užėmusi maksimalią pretenduojamą teritoriją: valdė Vilnių, didžiąją dalį Suvalkijos ir ruošėsi perimti netgi Gardiną. Lenkijos-Sovietų Rusijos karo atžvilgiu Lietuva skelbėsi esanti neutrali, bet faktiškai į rusus Lietuvoje buvo žiūrima kur kas palankiau nei į lenkus. Pirma, Lietuvoje vyravo įsitikinimas, kad Rusija stipresnė ir karą laimėsianti. (Veikė politologijoje žinomas kompleksas – įtikti „pačiam stipriausiam“). Be to, Sovietų Rusija 1920 m. liepos 12 d. pasirašė su Lietuva taikos sutartį ir  skelbėsi pripažystanti Lietuvai Vilnių, dėl ko Lenkija labai piktinosi. Taigi, Lietuvoje tuo metu savo (strateginiu) partneriu laikyta Rusija, o su Lenkija vesti normalaus dialogo vengta. Nors teisybės dėlei tektų pažymėti, kad nepriklausomą Lietuvą sunaikinti buvo pasiruošę tiek  lenkai, tiek ir rusai.

Rugsėjo pabaigoje lenkai išstūmė raudonarmiečius iš Gardino ir nusiteikė veržtis link lietuvių valdomo Vilniaus. Vakarų valstybės darė spaudimą Lenkijai, kad ši stumdama sovietus į Rytus nenaudotų jėgos prieš Lietuvą. Todėl Lenkijos diplomatai prikalbino lietuvius derėtis. Nuo rugsėjo 29 d. derybos vyko Suvalkuose. Tačiau lenkai derybas  vedė tik dėl akių – tam,  kad laimėtų laiko ir sudarytų sau patogesnę poziciją Lietuvos atžvilgiu. Kita vertus, ir lietuviai nežiūrėjo į derybas su lenkais rimtai, nes tikėjosi, kad Raudonoji armija vėl puls Lenkiją1.

Vis dėlto Lietuvos delegacija Suvalkuose turėjo direktyvą reikalauti demarkacinės linijos, kuri atribotų Lietuvą nuo karo veiksmų tarp sovietų ir lenkų ir tuo būdu sudarytų apsaugą valdomoms teritorijoms su sostine Vilniumi. Toji demarkacinė linija turėjo eiti nuo Suvalkijos palei Merkio upę tiesiai į Rytus iki Lietuvos rytinės sienos, nustatytos pagal sutartį su Sovietų Rusija 1920 m. liepos 12 d.2. Tačiau derybos Suvalkuose ėjo diena po dienos, o Lietuvos delegacija tokio reikalavimo vis nekėlė. O kai toks reikalavimas buvo iškeltas (penktą derybų dieną, t. y. rugsėjo 3 d.), jis jau reikšmės nebeturėjo. Į klausimą, kodėl taip atsitiko, galima atsakyti tokiu būdu: šalia įvairios rūšies aplinkybių3 turėjo reikšmės ir gerai organizuota bei efektyvi lenkiškoji diplomatija, sugebėjusi įvilioti lietuvius į savotiškus spąstus.

Lenkai teisingai paskaičiavo, kad lietuviai siekdami apsaugoti Vilnių labiausiai rūpinsis išlaikyti savo rankose Varėnos geležinkelio stotį, nes atrodė, kad tik per ją Lenkijos kariuomenė galės veržtis į Vilnių. Be to, Varėnos stotis buvo svarbi dar ir dėl to, kad per ją Lietuva galėjo permesti savo kariuomenę iš Suvalkijos link Vilniaus, jo gynybai. Taigi, Lenkijos diplomatija, įvertinusi Varėnos svarbą lietuviams, per derybas Suvalkuose padarė viską, kad lietuvių dėmesys ir būtų sutelktas… būtent į Varėnos stotį.

Beveik tuo pačiu metu, kai Suvalkuose prasidėjo derybos, Lenkijos kariuomenė iš Gardino ėmė skverbtis link Varėnos. Lietuviai, suprantama, ėmė reikalauti, kad lenkai puolimą stabdytų. Lenkai išsisukinėjo: neva jie puola tik bolševikus, jiems, esą, tereikia tik geresnės erdvės, ir jegu įvyksta susidūrimai su lietuviais, tai tik „mechaniškai“…. Bet kautynės ties Varėna tarp lietuvių ir lenkų vis aštrėjo: spalio 3 d. lenkai užėmė stotį, lietuviai nusistatė ją atsiimti ir pritraukė papildomas jėgas, užuot jos skubėtų ginti Vilniaus; iš Alytaus link Varėnos sutraukti 3-iasis bei 6-asis pėstininkų pulkai4.

O Suvalkuose lietuvių derybininkai taip pat sutelkė dėmesį į Varėną ir dėjo pastangas demarkacine linija atsiriboti nuo lenkų pirmiausia ties Varėna, ir – tik ties Varėna. Iš šių dienų žiūrint paradoksaliai atrodo viena aplinkybė: žinome, kad Lenkijos delegacija buvo nusistačiusi jokiu būdu nesutikti su demarkacijos linijos vedimu toliau Bastūnų; derybų Suvalkuose eiga liudija, kad ir Lietuvos delegacija reikalavo demarkacinės linijos „iki Bastūnu“5.

Mūšiai dėl Varėnos stoties lietuviams nebuvo sėkmingi. Stotį užėmė lenkai. Bet lietuvių dėmesys ir toliau liko sutelktas į Varėną, kuo lenkai efektyviai naudojosi. Rašantis  Suvalkų sutartį jie sutiko, kad Lietuva galėtų savo kariuomenę permetinėti per Varėnos stotį. Ir, anot lenkų liudyjimo,  „lietuvių nerimas ženkliai sumažėjęs“6.

O kol lietuviai buvo sutelkę visą dėmesį į Varėną, spalio 5 d. Rygoje lenkai pasiekė principinį susitarimą su sovietais, pagal kurį lenkams atsivėrė laisva erdvė rytuose – tad jie galėjo saugiai pasiekti Vilnių ne vien tik geležinkeliu per Varėną, bet ir kitu geležinkeliu per Lydą. Suvalkų demarkacinė linija pastarojo geležinkelio, kaip žinia, nesiekė. Bastūnai liko lenkų kontrolėje… Tuo metu, kai lietuvių delegatai rašėsi Suvalkų sutartį, pagal kurią jie tikėjosi užtvėrę kelią lenkams į Vilnių nuo  Varėnos, Lenkijos karuomenė, vadovaujama generolo Želigovskio, jau traukė Lydos-Varėnavo-Šalčinikų linkme, ir visiškai niekieno netrukdoma artėjo prie praktiškai  neginamo Vilniaus.

* * *

Beje, ribota Suvalkų demarkacinė linja – tik  iki Bastūnų – labai komplikavo Lietuvos vėlesnį reikalavimą „atstatyti sulaužytą Suvalkų sutartį.“  Nes nebuvo galima aiškiai apibrėžti, ties kokia gi vieta lenkai tą sutartį sulaužė… O Lenkijai įsitvirtinus Vilniuje buvo nulemtas ir Varėnos likimas: ji – kaip ir visa Lietuva – tapo suskaldyta: miestelis liko Lietuvos pusėje, o stotį laikė užėmę lenkai.

                              2012-04-27,  Vilnius–Varėna

_____________________________________

1 Žr.: Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos. Umowa Suwalska: fakty i intepretaje. (Lietuvos ir Lenkijos istorikų konferencijos Suvalkuose 2010 m medžiaga). Vilnius, 2012.

2 Lietuvos Ministrų kabineto 1920 09 27 instrukcijoje Lietuvos delegacijai derybose su Lenkija Suvalkuose nurodyta  sutikti su  demarkacine linija nuo  Uciechos per Bastūnus,  Ašmeną iki Įžos, kaip „su maximum nusileidimo“ // Lietuvos centrinis valstybinis archyvas (LCVA) F. 923, Ap. 1, B. 86, L. 295. Direktyva „su maximum nusileidimo“ liudija, kad tokios linijos poreikis Lietuvoje laikytas mažai tikėtinu. Kitaip tariant, manyta, jog sovietai vėl nustums lenkus į vakarus, tad ir demarkacinė linija taps nereikalinga.

3 Lietuvių poziciją veikė klaidingos žinios iš Tautų Sąjungos, kad neva ten jau buvusi pripažinta Lietuvos teritorija, nustatyta pagal 1920 m liepos 12 d. Maskvos sutartį,  bei provokacinės žinios  iš Sovietų Rusijos apie ruošiamą naują Raudonosios armijos puolimą

4 Varėna istorijos kelyje. Sud. R. Žepkaitė. „Mintis“, 2002, p. 37.

5 Spalio 2 d. instrukcija Lietuvos delegacijai liudija, kad lietuviai visą dėmesį buvo sutelkę į Varėnos geležinkelio stotį, ir demarkacinę liniją tematė reikalo vesti iki Bastūnų //LCVA, F. 383, Ap. 7, B. 80, L. 145.

6 P. Łossowski. Stossunki polsko-litewskie, 1918–1920 r. Warsawa, 1966,  p. 280–281, 286.

 

Šaltinis – Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 10 (748), 2012 m. gegužės 12 d., p. 1, 9.

Istorija Rytų Lietuva Sena Voruta , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra