Varėnos bibliotekoje pristatyta knyga „Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija“

Autorius: Data: 2017-01-23, 11:57 Spausdinti

Varėnos bibliotekoje pristatyta knyga „Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija“

 Renginio akimirkos.

Daiva ARMONIENĖ, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė, www.voruta.lt

Įsikūrę tarp girių ir ežerų

Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija“. Dalyvavo leidinio autorius Vytautas Valentinas Česnulis, Girežerio bendruomenės nariai, pirmininkas Algirdas Juškevičius.

Bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius atkreipė dėmesį, jog Vytauto Valentino Česnulio bibliografijoje – daug istorinę vertę turinčių leidinių, svarbių mūsų rajonui, jog autorius rašo iš didelės meilės šiam darbui, negaudamas jokio atlygio, kvietė susipažinti su paroda „Gimtojo krašto istorija Vytauto Valentino Česnulio kūryboje“, kurioje knygos apie Varėną, Senąją Varėną, Mergežerį, Moliadugnį, Girežerį, Perloją ir kt.

 

Vytautas Česnulis sakė kilęs iš gretimo Moliadugnio kaimo, tačiau jo giminės apie 130 metų gyveno Girežeryje. Į knygą  sudėjo žinias apie vietovės priešistorę ir apie Girežerį nuo 18 a. antrosios pusės. Trumpai palietė šiandieninį kaimo gyvenimą, atkreipė dėmesį į  krašto vietovardžius, kalbą, dainas ir sakmes, įvairius kaimo gyventojų nutikimus ir kt. Autorius į šią knygą įtraukė visą informaciją, kurią tik rado laikraščiuose, tėvo prisiminimus, savo paties pastebėjimus. Užtikrino, kad atkaklūs skaitytojai girežeriečiai atseks savo gimines iki 19 a. pradžios. Apgailestavo, kad ne viskas pavyko kaip tikėtasi. Nesurastos kai kurios įdomios nuotraukos, nesulaukta kai kurių žadėtų pasakojimų apie kaimo žmones.

 

Varėnos rajono savivaldybės merui Algiui Kašėtai  ši knyga taip pat labai svarbi. Pats gimęs ir augęs kaimyniniame Mergežerio kaime, liudijo, kad trijų kaimų: Girežerio, Mergežerio, Moliadugnio istorijos susipynusios, gyventojai visuomet buvo kaip viena šeima, vieni kitus gerai pažinojo, dar palyginti visai neseniai Girežerio, Mergežerio jaunimas organizuodavo bendrus šokius, ne kartą meras spanguoliavo, ganė gyvulius vietose, aprašytose knygoje.

 

Girežerietės Marytė Naujūnaitė-Dancevičienė, Marytė Naujalytė-Gražulienė, Marijona Karpytė-Leonavičienė atliko Girežerio kaimo dainas, deklamavo, pasakojo nutikimus. Matuizų etnografinio ansamblio „Verbena“, vadovė Daiva Kielienė, kurios šaknys siekia Girežerį, su kolektyvu atliko to krašto dainas, bibliotekininkė Renata Česnulevičienė skaitė Marijonos Karpytės-Leonavičienės poemą „Girežeris“. Algirdas Juškevičius džiaugėsi kaimo bendruomenės narių nuveiktais darbais.

Bėga laikas, keičiasi ir Girežerio kaimas. Seniems gyventojams iškeliaujant į Anapilį, naujus namus statosi, sodybas gražina jų anūkai, iš kitur atvykę žmonės. Kaimas patrauklus dėl netoliese esančio Varėnos miesto,  vaizdingo kraštovaizdžio, ežerų. Keičiasi gyvenimo būdas – kaime neliko karvių, arklių, kiaulių, užžėlė palaukės, kur žmonės šienavo ir ganė gyvulius, todėl skaitytojams siūlau kelias girežeriečių gyvenimo nuotrupas, padėsiančias sugrįžti į sodžiaus senovę.

 

„Vinco Naujalio vaikaitė Marija Dancevičienė pasakojo apie savo senelį, kuris buvo išvykęs į Ameriką pinigų užsidirbti. Būdamas geras dailidė, Vincas ir Amerikoje statė namus. Apie 1895 metus jis su žmona ir keletu Amerikoje gimusių vaikų plaukė laivu per Atlantą namo. Užklupo sunki jūros liga – atrodė, kad žmogus tuoj mirs. Kartu plaukę keleiviai išnešė Vincą į denį. Ten nuo jūros purslų ir šalto vėjo jis atsigavo ir padarė įžadą: „Jei laimingai parvyksiu į Lietuvą, tai kiekvienoje kryžkelėje, kurios yra apie Girežerį, pastatysiu po kryžių“. Kelionė baigėsi laimingai, Vincas Naujalis su saviškiais parvyko į Girežerį. Kaip buvo pažadėjęs, taip ir darė – tašė, puošė ir statė sodžiaus apylinkėse kryžius“ (p. 135).

„Sukūrę laužą naktigoniai išsivirė sriubos. Kai vienas bernas nuėjo prie arklių, kiti pasiskubino tos sriubos pasrėbti, o paskui į puodą įmetė užmuštą gyvatę ir dar pavirino. Grįžusiam bernui apie tai nieko nesakė ir sriubos davė. Sriubos su gyvate užvalgęs ir paskui apie tai sužinojęs bernas baisiai vėmė, tąsė jį traukuliai, bet liko gyvas. Buvęs liesas, spuoguotas bernas ilgainiui išgražėjo, pastambėjo. Sodžiuje juoktasi, kad sriuba su gyvate jį taip gerai paveikusi“ (p. 136).

„Prieš šimtmetį ir dar vėliau jaunų paukščiukų, ypač varniukų (varnynų), kepimas piemenų laužuose arba namuose keptuvėse buvo gan įprastas dalykas. Paukščiukus ir žuvis piemenys dažnai kepdavo ne ant žarijų, o į karštas smiltis užkasę, prieš tai į varnalėšų ar vandens augalų – lapūkų lapus įvynioję. Vaikėzų kompanijai išėjus varnų ieškoti, Petras Naujalis, Jackaus sūnus, pakraipydavęs nosį, pauostydavęs orą ir sakydavęs, į kurią pusę reikia eiti: jis varnų lizdą užuodęs… Ir varnų lizdą vaikai rasdavę, tikėdavę Petro nosies sugebėjimu“ (p. 136).

„Ciparo Naujalio tėvas Motiejus Kaušelis laikydavo gerus arklius. Pratindamas prie kinkinio jauną kumelį, vasarą kinkydavo ne į ratus, o į roges. Pasileis, būdavo, iš sodžiaus į Žiežuliavočio pusę, tai tik smiltynas rūksta…“ (p. 137).

„Grybavo kartą Petrucio Jadvyga su broliu Olium (Aleksandru). Leidžiasi nuo kalnelio ir mato, kad ganosi kaimo gyvuliai. Žiūri – ogi vilkas, prie žemės prigludęs ir uodegą ištiesęs, avelių tykoja. Olius prisėkino, čiupo vilką už uodegos ir ėmė suktis, žvėrį į pušis daužydamas. Išgąsdintas vilkas viduriais paleido. Liko vilkas gyvas, o Olius jo apdergtas. Ėjo su seserimi upelin praustis. O kai per sodžių į namus ėjo, tai visi šunys staugė – vilko kvapą užuodė“ (p. 140).

„Buvo kaime vaikinas – Paleksos Aleksandra (Paulauskas). Labai mandras bernas ir dar pagyrūnas. Nusipirko jis naujus čebatus ir laikrodį. Vaikšto po sodžių, didžiuojasi, puikuojasi, o niekas dėmesio nekreipia, nepagiria jo naujų pirkinių. Ką daryti? Ogi sugalvojo! Bėga katė, o bernas rėkia: „Bėk, ba kap spirsiu nauju čebatu!“ Pasižiūrėjo į laikrodį ir sako: „Kad per penkias minutas tavy cia nebūt!“ Tai va kaip išradingai sugalvojo dėmesį į save atkreipti“ (p. 144).

„Piemenys prasimanydavo visokių išdaigų. Moliadugnio ir Girežerio piemenys kartą suginė Mielyne. Sumanė surengti jaučių badynes – išbandyti, kurio sodžiaus galvijai stipresni. Pilypo Sčesnulevičiaus jautis susirėmė su moliadugniškio Kazio Makselės jaučiu. Pralaimėjo Kazio jautis: perdurtu šonu galviją paskui reikėjo pripjauti. Pilypas buvo savaip padykęs pusbernis: jis savo jaučiams peiliu pasmailindavęs ragus, kad tie aštresni būtų ir priešininkui skaudžiau durtų“ (p. 146).

„Sodžiuje buvo du „komendantai“: vienas – baronas (avinas), visas juodas, riestais ragais, kitas – Damino Paulaičio tekis (kuilys). Jie visokių išdaigų pridarydavo. Baronas ragais išmušdavo tvartų duris ir gyvulius išleisdavo, tekis atlenkdavo uždarytų durų brūzuklius. Kartą baronas užpuolė moteriškę. Pylė ragais į užpakalį, ir ta pargriuvo. Pakėlė galvą, žiūri: prieš ją juodas velnias, su ragais ir raudoną liežuvį iškišęs. Moteriškė žegnojasi, poteriauja, rėkia. Kai tik pasijudina, velnias vėl puola. Vargšelę išgelbėjo Varėnon ėję vyrai. Vėliau abu piktadarius teko papjauti“ (p. 148).

Periodika , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra