2010 m. kovo 9-oji buvo ypatinga diena Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekai, mat tądien nuspręsta paminėti du svarbius Lietuvos Mokslų Akademijos prezidiumo sprendimus: Vrublevskių giminės vardo grąžinimą bibliotekai bei naujojo direktoriaus, Lietuvos literatūros istoriko, bibliografo, vertėjo, humanitarinių mokslų daktaro Sigito Narbuto, pradėjusio eiti pareigas š. m. kovo 1 d., paskyrimą.
Tai, kas seniai pradėta, pagaliau užbaigta
Prieš iškilmingą informacinės lentos su naujuoju bibliotekos pavadinimu atidengimą surengtoje spaudos konferencijoje bibliotekos direktorius dr. S. Narbutas kalbėjo: „Svarbiausia neužmiršti, kad Tado Vrublevskio, o vėliau ir kitų pastangomis mūsų bibliotekoje per šimtą metų sukauptas vienas pačių turtingiausių visoje rytų ir vidurio Europoje senosios kultūros rinkinys: rankraščiai, rašyti bažnytine slavų kalba ir datuojami XI a., garsusis Vilniaus chronografas, iš kurio žinome Sovijaus sakmę apie religines reformas, vykusias ir vykdytas dar Mindaugo laikais. Tai ir daugybė mūsų valdovų, didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Vytauto, Kazimiero, Aleksandro, Žygimanto Senojo, galiausiai paskutiniojo jogailaičio Žygimanto Augusto diplomų, privilegijų, kitų raštų, ankstyviausi lietuvių, rusėnų, lenkų, vokiečių, totorių ir kitų etninių grupių, nuo seno gyvenusių Lietuvoje, kultūrą liudijantys paminklai.“
Ilgametis bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius, džiaugdamasis pagaliau įgyvendintu siekiu sugrįžti prie Vrublevskių šeimos vardo, su kuriuo biblioteka, egzistuojanti beveik šimtmetį, buvo susijusi 28 metus, pabrėžė, kad „tai vienintelė tokia donacinė institucija Lietuvoje, kurios fundatoriai, Tadas Vrublevskis bei jo tėvai Emilija ir Eustachijus, kadaise investavo visą turtą į rinkinio sudarymą. Kitose valstybėse tokių institucijų nemaža, jos gerbiamos ir globojamos. Pripažįstant šeimos indėlį kaupiant fondą, vardą privalėjome grąžinti. Dar 1978 m., artėjant 140-osioms T. Vrublevskio gimimo metinėms su šiuo prašymu kreipiausi į Mokslo akademijos prezidiumą, bet tuokart leista fundatoriaus vardu pavadinti tik vieną iš skaityklų – retų spaudinių ir rankraščių.“
Dr. J. Marcinkevičius teigė, kad bibliotekos fonduose vietos vos užtenka: „artėjame prie 4 mln. saugojimo vienetų. Per metus sulaukiame daugiau nei 200 užsienio mokslininkų. Jie ypač domisi tarpukario Vilniaus ir visos Lietuvos periodine spauda.“
Jis buvo paskutinysis LDK pilietis
Dr. J. Marcinkevičius pasakojimą apie ilgą pirmųjų bibliotekos fondų išsaugojimo kelią pradėjo nuo 1912 m., kai T. Vrublevskis, garsus advokatas ir visuomenininkas, įkūrė draugiją, kuriai jau po metų perdavė bibliotekos valdymo teises ir kuri turėjo rūpintis bibliotekos pastato Mindaugo g. statybomis bei bibliotekos perkėlimu iš Universiteto g. 9. Deja, Pirmasis pasaulinis karas visus planus sugriovė.
Direktoriaus teigimu, tarpukariu įsteigtas Mokslinės pagalbos komitetas Vrublevskio bibliotekai globoti tik 1926 m. vasarį, jau po T. Vrublevskio mirties, pasirašė sutartį dėl bibliotekos rinkinių perdavimo neterminuoto depozito teisėmis Lenkijos valdžiai. Bet juridinės turtinės teisės liko komiteto rankose. Be to, sutartyje buvo punktai, kuriais T. Vrublevskis reikalavo, kad rinkinys amžinai būtų saugomas Vilniuje, nežiūrint kokia valdžia čia bus, niekada nepriklausytų Vilniaus universiteto bibliotekai, ir, svarbiausia, kad fondais galėtų naudotis visų tautybių žmonės.
„1935 m. birželio 22 dieną biblioteka jau atvėrė duris Lenkijos valdžios iš Alfredo Tiškevičiaus nupirktame ir renovuotame name, kuriame veikia iki šių dienų. T. Vrublevskio prisistatymas paskutiniuoju LDK piliečiu neliko neišgirstas – 1937 m. patvirtintame statute buvo numatyta, kad šioje humanitarinio, istorinio profilio bibliotekoje turi būti kaupiama literatūra, skirta LDK buvusioms teritorijoms, įjungiant Latviją, Estiją, Suomiją, Rumuniją. Tuomet ji vadinosi Valstybine Vrublevskių biblioteka“, – kalbėjo dr. J. Marcinkevičius.
Vardas – tai idėja
Prieš informacinės lentos atidengimą į susirinkusiuosius kreipėsi Małgorzata Kasner – Lenkijos instituto Lietuvoje direktorė, Lenkijos Respublikos ambasados vyriausioji patarėja. Prisimindama instituto ir bibliotekos ilgametį bendradarbiavimą ji akcentavo šios bibliotekos svarbą kultūros išsaugojimui ir išreiškė viltį, kad „galbūt T. Vrublevskis žvelgdamas iš aukštybių šią dieną yra kartu su mumis, kai pagaliau jo giminės vardas grįžta į šią vietą“. Prie sveikinimų prisidėdamas Arkikatedros bazilikos klebonas Robertas Šalaševičius džiaugėsi, kad pagaliau atsakymas į klausimą, kodėl Vilniaus širdyje yra gatvė, pavadinta T. Vrublevskio vardu, bus žymiai lengviau surandamas, o prisimindamas garsųjį advokatą teigė, kad „nuo šiol ši biblioteka liudys apie bendro gėrio kūrimo idėją, pradėtą T. Vrublevskio“.
Kaip niekur kitur – čia tavo vieta
Prof. Domas Kaunas, Mokslų Akademijos prezidento akad. habil. dr. prof. Valdemaro Razumo vardu sveikindamas dr. S. Narbutą laimėjus konkursą, pabrėžė milžinišką vadovui tenkančią atsakomybę: „sveikinu laimėjus ir užsikrovus naštą, kuri spaus, neleis pakilti, bet leis eiti pakelta galva, jei visi darbai bus atlikti“. Dėkodamas buvusiam direktoriui dr. J. Marcinkevičiui už atsidavimą bibliotekai, prof. D. Kaunas pranešė, kad prezidiumas jį skiria naujoms, kronikininko, pareigoms – juk dr. J. Marcinkevičius būdamas geriausias iš geriausių, privalo ateities kartoms palikti pasakojimą apie savo epochą.
Sveikintojų būryje buvo ir Nacionalinės Mažvydo bibliotekos atstovai, l. e. generalinio direktoriaus pareigas Algirdas Plioplys priminė, kad „Vilniaus centre įsikūrusiose bibliotekose, kurios sudaro penkiakampį, palyginus mažoje teritorijoje yra 13 mln. knygų. Linkiu visada būti vienu iš stulpų, šį penkiakampį palaikančiu“. Kartu su kolegomis naujomis atsiveriančiomis galimybėmis taip pat džiaugėsi Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė Irena Krivienė bei kitų bibliotekų atstovai. Apie malonią S. Narbuto kaimynystę kalbėjo ir Nacionalinio muziejaus vadovė Birutė Kulnytė, o Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas, kuris priminė, kad „mūsų santykiai siekia XVI a., kai Barbora Radvilaitė vaikščiojo į Valdovų rūmus, o „kažkas“ iš valdovų vaikščiojo pas Barborą Radvilaitę, kurios rūmai buvę šioje vietoje“. Naujos kaimynystės pradžiai jis perdavė bibliotekai Vilniaus katedros lobynų XVIII a. inventoriaus originalą ir Vilniaus katedros kapitulos statuto XVIII a. originalą pabrėždamas, kad juos „labiausiai tinka saugoti 43 fonde“. Prie gausaus sveikintojų būrio prisidėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvių kalbos, Lietuvos kultūros tyrimų institutų atstovai. Sveikinimo žodį tarė ir Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje atstovas, kiti garbūs svečiai.
Tam ir esame čia, kad pavyktų
„Visi žinome, kad ši biblioteka ypatinga tiek savo darbuotojais, tiek sukauptais fondais. Vis dėlto esama dalykų, kuriuos įvertinus naujomis jėgomis, būtų gerai perduoti ateities kartoms praturtintus, pagražintus“, – kalbėjo direktorius. Artimiausiu galvos skausmu jis įvardino į architektūros paminklų sąrašą įrašyto pastato renovaciją ir naujos saugyklos statybą. Taip pat išsakė pamąstymus apie tolesnius projektus: Knygos muziejaus, Senosios raštijos tyrėjų grupės, nuosavo leidybos centro įsteigimą. Kalbėdamas apie viziją, dr. S. Narbutas pristatė ir savo komandą: Rimą Cicėnienę, direktoriaus pavaduotoją mokslui, Vandą Tuguši, direktoriaus pavaduotoją finansų reikalams, Leokadiją Kairelienę, mokslinę sekretorę ir Tadą Valentukevičių, direktoriaus pavaduotoją ūkio ir renovacijos reikalams.
XXI a. žmonėms linkėdamas neprarasti savosios tapatybės dr. S. Narbutas kalbėjo: „mūsų, europinės civilizacijos pagrindinis skiriamasis bruožas – pagarba savo praeičiai, istoriškumas. Europa visada lenkėsi tradicijai, jos puoselėjimui. Šita biblioteka kaip tik ir yra tokia vieta, kurioje visada gerbiama tradicija, istorija, kultūrinės vertybės.“
Autorės nuotr.
Nuotraukoje: Kadaise Mokslų Akademijos prezidentui Vincui Krėvei-Mickevičiui priklausiusiame, dabar – bibliotekos direktoriaus darbo kabinete – du vadovai: dr. J. Mickevičius ir dr. S. Narbutas
Voruta. – 2010, kov. 27, nr. 6 (696), p. 16.
