Štai diena, kai prieš šimtą metų gimė būsimasis Lietuvos laisvės kovų vadas ir kovojančios tautos vadovas, nepaprasto telkiančio intelekto, tikėjimo, ryžto kautis prieš bolševikų okupaciją ilgametis lyderis Adolfas Ramanauskas – Vanagas.

Kruvinosios žemės vargšės Europos istorijoje – ir mūsų Lietuva buvo verčiama tokia žeme. Nelaimes atnešė dvejopi svetimieji, nekentę Lietuvos ir norėję, kad ji išnyktų. O Lietuva norėjo gyventi ir gynėsi. Daugel krito sūnų pasiryžėlių, daug nekaltų žmonių, daugel krito įsibrovusių žudikų ir plėšikų. Tačiau pastarųjų laukinės ordos buvo nesuskaičiuojamos. Parblokšta ir krauju srūvanti Lietuva, juolab stumiama nevilties ir išdavysčių keliu, turėjo trauktis, kad vėl pakiltų. Vanagas liepė ruoštis. Tai įvyko! Virš tėvynės vėl skrieja laisvas Vanagas. Norėčiau, kad visa Lietuva, visi jos chorai dainuotų puikią dainą Marcelijaus žodžiais, vieną iš dviejų sukurtų artėjant Atgimimui: „Žemaičių plentas“. Vanagas aukštai, Kur tik užmatai…“ Dainuok, Lietuva, ir tu gyvensi.