Valstybinė kalbos inspekcija verčiama nesilaikyti įstatymų

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Trys LR Seimo nariai lenkai 2010-05-11 d. pasirašė pareiškimą, Valstybinę kalbos inspekciją verčiantį nesilaikyti įstatymų, savo darbo reglamento, 2009-01-30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio ir kitų teismų sprendimų.
 
Už „gatvių dvigubų pavadinimų bei kitų informacinių užrašų vartojimą agituojama „Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija“, bet nutylima, kad ji tam kelia penkias sąlygas: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamiesi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgus į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengsis daryti taip p\t ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“ (11 str.).
 
Lietuvos valstybė 1918 m. atkurta etninėse lietuvių žemėse ir tautinės mažumos joje gyvena ne „tradiciškai gausiai“. Dėl okupacijų ir prievartinės nutautinimo politikos lietuviai pietryčių Lietuvoje lenkais užrašyti ne tradiciškai, o daugiausia tik prieš 150 metų ir vėliau. Gausumą reikėtų suprasti, kai administraciniame vienete tautinė mažuma sudaro daugiau kaip pusę gyventojų.
 
LR teisinė sistema pripažįsta tik vieną valstybinę kalbą (Konstitucijos 14 str.). Valstybinės kalbos įstatymas nurodo, kad „oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“, „viešieji užrašai yra valstybine kalba“, Įstatymo komentaruose pabrėžiama: gatvių pavadinimai nėra ir negali būti laikomi nei tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais, nei jos informaciniais užrašais. Visa tai Anatolijus Lapinskas Delfyje nurodė dar 2009-09-15 d.
 
Valstybių sutartyje Lenkija atsisakė įvertinti esminį dalyką – jos 1920-1939 m. įvykdytą rytinės Lietuvos dalies, ilgaamžės istorinės Lietuvos sotinės ir etninių lietuvių žemių okupaciją bei aneksiją. Sutartyje nenumatyta, kad valstybei okupantei prieš jos valią praradus okupuotą teritoriją, jos vietovardžiai ir toliau gali būti rašomi buvusios valstybės okupantės valstybine kalba ir taip gaivinti okupacijos padarinius.
 
Atsižvelgus į konkrečias sąlygas, dvikalbiai ir daugiakalbiai gatvių ir vietovių užrašai negalimi, nes tai pažeistų valstybės nepriklausomybę, kitų tautinių mažumų teises, keltų informacinę sumaištį, klaidintų piliečius. Į pietus nuo Vilniaus tokius užrašus tektų eksponuoti ne dviem, o mažiausiai keturiomis kalbomis – valstybine lietuvių, gausiai gyvenančios tautinės mažumos gimtąja gudų kalba, su tautinės mažumos pavadinimu sutampančia lenkų kalba ir jos tradiciškai gausiai vartojama rusų kalba. Bet tada dar būtų pažeistos ukrainiečių, žydų, latvių, totorių, čigonų, ir kitų skaitlingesnių tautybių gyventojų teisės. Ugniagesius, greitąją pagalbą ar policiją kviečiant į „ulica Jeziorna“, jie nežinotų, į kurią gatvę iš dešimties važiuoti (Ežero, Ežerų, Ežeraičio, Ežerėlio, Ežerėlių, Tvenkinio, Tvenkinių, Užutekio ir t. t.), o daug vairuotojų iš viso nesupratų, kas yra „Jeziorna“. Kaip lenkiškai tada būtų rašoma Gėlių gatvė – Geļu (e be taško, l su kableliu, praleidus i, su u be nosinės, kirčiuojant pirmąjį skiemenį ir taip žodį iškreipiant iki nepažįstamumo) ar Kwiatkowa (tada nieko bendro nebūtų su užrašu valstybine kalba ir painiotųsi su kvietkais).
 
Suslavinti Lietuvos vietovių, gatvių pavadinimai nėra tradiciniai. Autentiškus, tradicinius Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Kalvelių, Trakų, Vievio, Šalčininkų ir visus kitus pavadinimus iškraipė valstybę užgrobusi carų Rusija ir Lenkija (plg. Kawno, Poniewieź, Szawli, Kowalczuki, Troki, Jiwje, Solieczniki ir t. t.).
 
Toks vietovardžių, gatvių žymėjimas yra neteisėtas ir nedemokratiškas: tokio žymėjimo pageidauja tik viena partija iš 20 ir tik apie 2 proc. LR piliečių. Kam būtų geriau, jeigu Vilniaus rajoną ir gatvę rašytume Wilniaus  ar Wileńska, o ŠirvintųSzirwintu  ar Szirwintska? Ofiaciali rašyba yra valstybinės valdžios atributas.
 
Lietuvos Respublikoje vietovių gatvių pavadinimai visada buvo rašomi tik lietuviškai, nes mūsų valstybė nėra federacinė. Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius (Konstitucijos 10 str.). Todėl neteisingas Michailo Mackevičiaus, Jaroslavo Narkevičiaus ir Leonardo Talmonto teiginys, esą „Lietuva pradeda taikyti apribojimus savo tautinėms mažumoms priklausančių piliečių atžvilgiu atimdama iš jų jau anksčiau užtikrintas teises“. Neteisinga lenkams kalbėti visų 120 tautinių mažumų vardu.
 
Taip pat netiesa, kad „visose kitose šalyse teisė į dvigubus pavadinimus tautinių mažumų gausiai gyvenamose vietose jau seniai yra nekvestionuojamas standartas“. Lenkijoje lietuviškai nerašomi buvusios Mažosios Lietuvos vietovardžiai (plg. Budry, Downary, Degucie, Galiny, Giedajty, Gulbieniszki, Gryźliny, Iława, Kielpiny, Kiertiny, Kierwiny, Lankiejmy, Maźucie, Rpgajny, Sorkwity, Warnikajmy, Wejsuny, Zundali  ir t. t.) ir Suvalkų , Seinų, Berznyko ir kitų vietų pavadinimai, kur kaip tik tradiciškai gausiai savo etninėse žemėse tebegyvena lietuvių tautinei mažumai priklausantys ir seniausia indoeuropiečių kalba tebekalbantys asmenys. Latvijoje yra bent 10 kaimų, kur lietuviai sudaro daugumą ir apie 30 vietovių, kur jie gyvena gausiai, bet Latvijos lietuvių organizacijos ir Lietuvos Respublika niekada neprašė tų vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašyti lietuviškai.
 
Lenkų frakcija Lietuvos Aukščiausiojoje taryboje taip pat besirūpinusi „lenkų gyventojai, kurie ne savo valia atsidūrė už Lenkijos valstybės ribų“, tų pačių dalykų reikalavo dar 1990-12-01 d. pareiškime ir prašė pagalbos ne iš ES, o iš SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo. Tai yra senas autonomininkų prieškonstitucinis reikalavimas: dėl to Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybos buvo paleistos ir jose įvestas tiesioginis valdymas. Pagal LR Konstitucijos 3 str. „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“. Lenkijai okupavus Lietuvos rytus, prievarta pakeisti vietovių, gatvių pavadinimai negali būti dabar sugrąžinami. ES gerbia valstybių teritorijų vientisumą, įstatymus.
 
Taigi ne Lietuvos „valstybė tampa nepatikima ir savo tautinėms mažumoms priklausančių piliečių atžvilgiu“. Tokie tampa Seimo nariai, sulaužę priesaiką ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Užs. nr. 12

 
Nuotraukoje: „Vilnijos“ draugijos valdybos pirmininkas hum. m. dr. Kazimieras Garšva

Voruta. – 2010, birž. 19, nr. 12 (702), p. 2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra