Valstybė be horizontų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Anksčiau buvo paprasčiau – buvo skelbiami penkmečių planai (niekada neįvykdomi), o jiems pasibaigus valstybės valdovai atsiskaitydavo liaudžiai: „Jau horizonte matosi didingi komunizmo rūmai“. Daugiau nieko mums ir nereikėjo, žinojom, jog į laimę mus veda išmintingoji Partija. O jeigu kas suabejodavo jos kompetencija, tiems būdavo skirtos ypatingos perauklėjimo vietos.
 
Dabar kitaip. Partijų daug. Į kokius horizontus jos mus veda sprendžiasi nesibaigiančių ginčų ir gražbylysčių rungtynėse. Žmonės sutrikę, nemato ateities, net pačios artimiausios – kaip išeiti iš duobės.
 
Ne sunku sudaryti planus iki 2030-ųjų metų (arba asilas nustips, arba šachas numirs), sunkiau yra sudaryti iki 2012-ųjų. Girdi patys žmonės laisvoje rinkoje turi būti verslūs ir veiklūs. Pakalbėkime apie tai plačiau. Dar filosofas Albertas Šveiceris rašė: „Žmogus netekdamas nuosavo žemės sklypo ir pastogės pradeda gyventi ne normaliai“. Jis praranda laisvę, o kurti gali tiktai laisvas žmogus. Dabar įsivaizduokime mūsų miesto žmogų, gyvenantį chruščiovinio namo penktame aukšte dviejų kambarių bute, gaunantį per vamzdžius vandenį, elektrą, dujas bei šilumą ir netekusį darbo. Koks jo verslumas ir veiklumas? Geriausia, ką jis gali sugalvoti – tai bėgti į kitą šalį. Tą pagrindinai ir daro.
 
Sakote kodėl neužsiima verslu, gamyba? Atsakysiu vieno valstiečio humoru: „Mes savo kolchozo turtą pasidalinom sąžiningai. Vieni pasiėmėm plytas, kiti – šiferį“. Tas pats atsitiko ir pramonėje. Vieni pasigriebė patalpas, kiti – metalo pjovimo stakles, treti – presus, ketvirti – galvanikos cechus… Suvokę, kad tas turtas atskirai yra ne naudingas, ėmė jį taikyti saviems poreikiams – iškomplektuoti, pardavinėti, naikinti (parduoti kaip metalo laužą). Kitaip sakant, buvo sunaikintas technologinis ciklas. Atkaklieji vėliau kai ką atstatė, tiktai labai ne racionaliu būdu. Pažįstu vieną „verslininką“ gaminantį Lietuvoje eksportuojamom lovom kojeles. Gyvenantis Grigiškėse tas „verslininkas“ metalo darbus atlieka nuomojamose patalpose Kirtimuose, dažymą sausu būdu – Lazdynuose, galvaniką – Naujoje Vilnioje, sandėlį turi garaže Vilkpėdėje. Dabar jo verslas žlugo – nebepajėgė sumažėjusių užsakymų metu išsimokėti už nuomojamas patalpas. Ar gali šitoks verslas konkuruoti ir egzistuoti? Žinoma, ne. Sugriovus didelių gamyklų modelį, ir linkstant prie verslo tipo įmonėlių, reikia daryti kaip tai padaryta, sakysime, Šveicarijoje. (Paminėsime ką siūlėme jau prieš keletą metų).
 
Mes turime ypatingą galimybę: valstybinę žemę (netinkamą žemės ūkui) gražiuose gamtos kampeliuose, darbo jėgą, techniką, ES paramą ir (ne)naudojamą paskolą gulinčią bankuose. Reikia steigti nausėdijas, suteikiant atsikėlėliams nemokamai po 2-3 ha žemės sodybai ir miškui sodinti, pastatyti gamybinius pastatus verslui (turint galvoje tarpsodybinę kooperaciją), sukurti infrastruktūrą. Sukūrus tokias idealias sąlygas mūsų gražioje gamtoje, grįš ir išeiviai su savu kapitalu, o gal ir kitataučiai gabūs verslininkai, tokie kaip tada, kai Gediminas rašė laišką vakariečiams. Tai mums ir mūsų išeiviams būtų gera pamoka.
 
Tai ką rašau jau penketą metų, yra užduotis jau kitai Vyriausybei. Ši, pasirinkusi namų renovaciją, jau patyrė nesėkmę. (Sunku valdyti demokratiniu būdu daugiabutį kolchozą). Vienas patyręs seimūnas sakė: „Jei per dvejus kadencijos metus nieko jaučiamo rinkėjui nesukūrei, ir nieko naudingo nepradėjai, tai telieka kraustytis savo lagaminus“. Gaila mums vilčių ir taip brangaus laiko. Žinau kaip visa tai baigsis. Valstybinę žemę pasiglemš apsukrieji „prieinama kaina“ ir mūsų turėtas turtas nuvertės. (Plačiau GOOGLE „Išėjimas iš krizių-statybos. Ką statyti?“, „Paniekintoji žemė“).
 
Post scriptum. Mažas būdamas girdėjau kalbančius kaimiečius: „Jeigu ūkyje atsitiko bėda ir gresia tau visiškas bankrotas, tu eik pas pažįstamą žydą, jis tau patars ką daryti“. Pastarąjį Sąjūdžio mitingą birželio 13 dieną protinga savo kalba užbaigė svečias iš Izraelio Feliks Krasavin. Sėdėjęs kartu su lietuviais lageriuose, apsikrikštijęs ir iki šiol praktikuojąs katalikybę, davė mums daug patarimų. Sakė, kad daug mes laimėjome, bet ir daug praradome. Nelaimė, kad valdžioje atsidūrė ne tie iš kurių tikėjomės tiktai pasiaukojančio darbo ir gerovės tautai, kad daugelis laisve pasinaudojo ne doriems darbams, kad tauta ėmė nykti emigruodama… Ką daryti? Kol dar kaimas neužkariautas nedorųjų, reikia skubiai steigti nausėdijas, apgyvendinti jas aukštos moralės darbingais ir kūrybingais žmonėmis. Taip galima sukurti kitą Lietuvą. Man tas mielo žmogaus pasakymas dvigubai brangus, mat jis patvirtina tą, ką aš jau penketą metų bergždžiai bandau primesti Valdžioms.
 
Nuotraukoje: Birželio 13 d. Lukiškių aikštėje kalbėjo buvęs Taišeto lagerių politinis kalinys, lagerių sukilimo dalyvis F. Krasavin iš Izraelio

Voruta. – 2010, rugpj. 7, nr. 15 (705), p. 16.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra