Valdžios traiškytas, bet nepalaužtas Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius juokiasi: „Seniūnu dirbti lengva, tik reikia būti paklusniam“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kiekvienas susitikimas su šiuo jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus Dzūkijoje gyvenančiu žmogumi – įsimintinas. Miroslavo seniūnas turi savybę, kurios šiandien trūksta daugeliui – jis yra drąsus, nepataikauja nei svetimiems, nei saviems.
 
Pivašiūnų seniūnijoje Mačionių kaime 1948 metais gimęs Jonas Juravičius, baigęs šio miestelio mokyklą pradėjo dirbti Vanagėlių aštuonmetėje istorijos, geografijos, fizikos ir praktikos darbų mokytoju. Tuo metu pedagogų trūko, taigi įsidarbinti mokytoju nebuvo sunku, net ir vien tik vidurinę baigus. Tačiau vėliau, žmonos Bronės įkalbėtas, pasuko į žemės ūkį ir pradėjo neakivaizdiniu būdu mokytis zootechniku Marijampolės žemės ūkio technikume. Į technikumą jo iš karto priimti nenorėjo, nes dirbo mokytoju, o čia galėjo mokytis tik dirbantys žemės ūkyje. Tada J. Juravičius nuvyko į „Naujo gyvenimo“ kolūkį, kurio centras dabartinis Tabalenkos kaimas Pivašiūnų seniūnijoje, ir kolūkio pirmininko paprašė pažymos, kad dirba ūkyje. Išdavė jam pažymėjimą, kad dirba kiaulių šėriku, tas technikumui tiko. Kai baigė technikumą, jo direktorius dūrė pirštu ir tarė: „Jis bus vadovu“. Dar besimokydamas technikume pradėjo dirbti eiliniu darbininku Butrimonių paukštyne. Žmona, šio paukštyno vadovė, išėjo į dekretą, teko pavaduoti. Gal septynis kartus apsilankė buvusio Butrimonių kolūkio pirmininkas Algimantas Pangonis, vis kviesdamas dirbti lauko darbuotojų brigadininku. Jurevičius bandė atsikalbinėti, sakydamas, kad apie žemę nesupranta. Tačiau jam buvo atsakyta: „Ką čia suprasti, jei sulipo – molis, jei byra – žvyras“. Dvejus metus pabrigadininkavus kolūkyje vyko J. Juravičiui įsomintinas kolūkiečių susirinkimas, kuriame jis aprėkė runkelių normos nenuravėjusią agronomo žmoną, tik su apatiniais vaikštinėjusią po burokų lauką. Tame susirinkime dalyvavo ir žurnalistas Petras Naraškevičius, kuris apie surastą kadrą pranešė tuometiniam pirmajam partijos sekretoriui Stasiui Apanavičiui. Tada buvo pasiūlytas naujas darbas – „Obelijos“ kolūkio (centras Miroslavas) pirmininko pavaduotoju gamybai. „Obelijos“ kolūkis, 1975 m. prijungus „Pažangą“, tapo didžiausias rajone. Tačiau dar vieno paskyrimo jam nepavyko išvengti 1980 metais, kai buvo pakviestas vadovauti „Saulės“ kolūkiui (centras Vankiškiuose, Miroslavo seniūnijoje). Jonas į „Saulę“ nenorėjo, nes ten liaudis tiesiog skendo alkoholyje. „Aš iki mirties būsiu dėkingas pirmajam sekretoriui Apanavičiui, kuris išgirdo mano prašymą – kol pirmininkausiu, kad kolūkio krautuvėje nebūtų jokio alkoholio – pasakoja J. Juravičius. Ir, nepatikėsit, jo nebuvo. Už tai Joną palaikė kolūkio moterys. Jei dabar valdžia nors vienoje kaimo krautuvėje uždraustų prekiauti alkoholiu, kaimo žmonės skųstis traktoriais nuvažiuotų iki Strasbūro (1). Jonas iki išnaktų išbūdavo kolūkyje, dar neakivaizdžiai mokėsi agronomijos Žemės ūkio akademijoje.
 
Pradėjus per šalį ristis sąjūdžiui, J. Juravičius buvo Alytaus iniciatyvinėje grupėje, vadovavo pirmajam sąjūdžio mitingui Dainų slėnyje. Net pirmasis žemdirbių sąjūdžio suvažiavimas buvo surengtas „Saulės“ kolūkyje. Šio suvažiavimo metu pirmą kartą Alytaus rajone buvo galima įsigyti lietuviškų trispalvių, kurias pasiuvo Vankiškių moterys, o medžiagos joms iš Kauno parvežė pats Jonas. Po pirmo sąjūdžio mitingo prie dailės mokyklos sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai po vieną buvo kviečiami į partkomą. Tačiau sąjūdiečiai po vieną ten eiti atsisakė, teigdami, kad reikia kviesti visą iniciatyvinę grupę. Nežinia kaip, bet apie gresiančius neramumus, galimą persekiojimą pirmasis sužinodavo klebonas Pranas Račiūnas. Jis perspėdavo, kad tą ar kitą naktį namie geriau nenakvoti. Beje, P. Račiūnas ir pats buvo sąjūdžio Alytaus tarybos narys (2).
 
Tuometinė valdžia dar bandė J. Juravičių nuversti nuo „Saulės“ kolūkio pirmininko pareigų, norėdama apkaltinti prirašius galvijų prieauglio, apgyvendinus iš tremties grįžusius žmones, bet nepasisekė, nes kolūkiečiai valdžios norų nepalaikė.
 
Kai tik buvo priimtas valstiečių ūkio kūrimosi įstatymas, „Saulės“ kolūkis rajone pradėjo byrėti pirmasis. Vienu metu čia buvo daugiausia ūkininkų rajone. 35 savo kraštiečius, būsimus ūkininkus, Jurevičius vežiojo į Punską pasižiūrėti, kaip ten ūkininkaujama. Ir pats Jonas vienu metu ūkininkavo, augino, pardavinėjo daržoves, padedamas dviejų sūnų.
 
Jonas su punskiečiais Lenkijoje bendrauja daugiau nei 20 metų. Ši pažintis užsimezgė nuo čia leidžiamo „Aušros“ žurnalo. Jam rūpėjo pamatyti šiuos lietuvybę Lenkijoje išsaugojusius žmones, jiems padėti. Dar kolūkių laikais jų ansambliui „Klumpė“ nupirkti tautiniai drabužiai, o „Aušros“ redakcijai – spausdinimo mašinėlė. Krizės Lenkijoje metu Jurevičius suorganizavo „Aušros“ spausdinimą Alytaus spaustuvėje ir nugabenimą į Punską, nors ne kartą buvo sulaikyta mašina, net teisės atimtos. Jonas buvo labai nustebintas, kai jie padarė vizitinę kortelę ir užrašė – Jonas Juravičius, Punsko ambasadorius Lietuvoje. Ir kitame lietuviškame Lenkijos mieste – Seinuose jis žinomas, nes ne vieną savo kolekcijos eksponatą dovanojo šio miesto muziejui. Bendrauja Jonas ir su baltarusiais.
 
Kai seniūnas J. Juravičius parašė spaudoje didelio atgarsio sulaukusį straipsnį „Su tokiais vyrais neginčiau nė lauko tualeto…“ apie Balkasodžio problemas, Alytaus rajono savivaldybės administracijos vadovai pradėjo kurti planus, kaip pažaboti principingąjį seniūną J. Juravičių. Užuot padėkojusi už principingumą ir drąsą, administracija ėmė rimtai ieškoti priekabių seniūno darbe. Alytaus rajono valdžia liepė trauktis iš seniūno posto, tačiau J. Juravičius neapleido tarnybos. Tada imtasi grubiai, primityviai kabinėtis prie J. Juravičiaus darbo, imtasi net šantažo. Per televiziją jis buvo apskelbtas kaip ligonis, pažadėta būtinai atleisti iš darbo. Tačiau Miroslavo seniūnas atnešė medicininę pažymą. Prasidėjo komisijos, nuobaudos, šmeižimas ir atviri grasinimai. Seniūnui buvo surengta neeilinė atestacija (3). Naudojamos ir psichologinio teroro priemonės. Matyt nusprendė: vieną išvysime, tai dešimtys bijos ir žodį pasakyti. Kai kurie alytiškiai net lažinasi iš pinigų, suvalgys Jurevičių ar nesuvalgys (4). Net ir nepažįstantys Jurevičiaus žmonės ėmėsi rašyti straipsnius, palaikančius Joną, nes tokių žmonių labai reikia šiandieniniame kaime (5). Straipsniuose J. Jurevičius apibūdinamas kaip netradicinis kolūkio pirmininkas, ne toks, kuriam rūpi tik primilžiai, traktoriai ir pašarų gamyba. Jonas stengėsi kaimui duoti daugiau dvasinio peno ir kultūros. Kaimo žmonių bėdos jam gerai pažįstamos, dažna sodyba ir aplankyta. Algimantas Antanevičius apibūdino J. Jurevičių kaip puikiai išsilavinusį, dorą, principingą, žodžio kišenėje neieškantį vadovą. Visose savo darbovietėse buvusį nepakantų ir negailestingą apsileidėliams ir girtuokliams. Panašių apibūdinimų nevengia ir kiti rašiusieji apie J. Juravičių, teigdami jį esant žmogų iš didžiosios raidės, nepakantų melui ir pataikavimui, tačiau ir su senu ir su jaunu visada randantį bendrą kalbą (6). O rašyti į spaudą neleido jokiu būdu, netgi paskubomis įstatymą išleido. Esant tokiai rajoninei demokratijai pasiskųsti galima tik dievui ir laikraščių skaitytojams. Seniūnas tiesiog bandė spręsti Balkasodžio problemas (7). Na, o mirties nuosprendį J. Juravičius sau pasirašė, kai sykį viešai ragino rinkėjus nebalsuoti už A. Vrubliauską. Tiesa, anksčiau santykiai su A. Vrubliausku buvo geresni. 2000 m. J. Juravičius dirbo Metelių regioniniame parke ir Metelių pagrindinėje mokykloje dėstė istoriją ir geografiją. Buvo išrinktas ir rajono tarybos nariu. Kvietimą dirbti Miroslavo seniūnijos seniūnu gavo iš A. Vrubliausko. Seniūno pareigos pasiūlytos už tai, kad slaptame balsavime palaikytų A. Vrubliauską. pareikalavus įrodymų, kad tikrai už jį balsuota, Jonas pažadėjo nukąsti slapto biuletenio viršutinį kampą ir vėliau jį parodyti. Tačiau vėliau J. Jurevičius neįtiko A. Vrubliauskui per įvairius rinkimus.
 
Nepajėgdami susidoroti su J. Jurevičiumi, ėmėsi specialiųjų priemonių – surado šnipų, kurie ėmė jį sekti. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – užteko, kad dešimt minučių Jonas nebuvo darbo vietoje – mat tuo metu jis su katafalku vežiojo velionį į kapines. Šį katafalką jam atsiuntė sūnus ir seniūnas nemokamai padėdavo nelaimės ištiktiems miroslaviškiams: „Pažadėjau žmonėms padėti, kiek išgaliu, tol, kol būsiu seniūnas, nes taip suprantu valdžios tarnystę jiems“ (8). Tačiau po šio įvykio jau bandyta sudoroti J. Juravičių per teismus. Šis politinis susidorojimas vietos gyventojus papiktino ir nustebino (9). Vėl pasipylė straipsniai, palaikantys J. Juravičių: „Stiprus žmogus mūsų valdžiukę erzina“ – pastebi Elena Miškauskienė (10). Deja, teismai ir pasityčiojimas galų gale pakirto net ir stipraus žmogaus sveikatą – 3 mėnesius teko gulėti ligoninėje. Grįžęs iš ligoninės J. Juravičius padavė atsistatydinimo pareiškimą. „Seniūnu dirbti lengva, tik reikia būti paklusniam“ – juokiasi Jonas (11).
 
Miroslavo seniūnas žinomas ir kaip bibliofilas, kolekcininkas. Apie Jono veiklą galima būtų kalbėti ir rašyti labai daug. Tačiau daug informacijos apie jį galima aptikti Dzūkijos periodinėje spaudoje. Neslėpsiu, kad Jonas ir pats yra keleto Alytaus periodinių leidinių bendradarbis – rašo straipsnius daugiausiai istorinėmis temomis. Jo iniciatyva suburtas kraštiečių klubas (jame buvo daugiau nei šimtas narių).
 
Gal neatsitiktinai Jonas bandė studijuoti ir istoriją. Du metus stojo, bet nebuvo priimtas, motyvuojant tuo, kad tokios specialybės jo darbui keliant tarybinio žemės ūkio našumą nereikės. Tačiau įstoti jam padėjo būtent susidomėjimas senienomis. Miroslavo apylinkėse buvo rasta romėniška moneta, kuri atsidūrė J. Juravičiaus kolekcijoje. Šią monetą ilgai iš Jono kaulijo garsūs Vilniaus archeologai ir mokslininkai. Galų gale pas jį atvažiavo M. M. su S. J. ir tarė: – Duok monetą ir atvažiuok rytoj. Jonas manė, kad įstojęs mokytis į universitetą, sužinos daugiau, nei iš knygų. Tačiau taip neatsitiko. Studijų nebaigė.
 
Beje, Jonas po monetą dovanodavo kiekvienam pas jį atvažiavusiam. Dažniausiai tai būdavo tarpukario laikotarpio 5 litų moneta. Nustebę žmonės dažniausia sakydavo, kad nereikia. Tačiau tokiu būdu 15 žmonių Jonas užkrėtė kolekcionavimo aistra – monetos dalintos ne šiaip sau.
 
J. Juravičiaus viena retesnė 1608 metų moneta atsidūrė pas gydytoją. S. Medikas buvo pakviestas sergant Jono vaikui. Kadangi šeimininkas pareiškė, kad viskas, kas yra šiuose namuose – tavo, išskyrus žmones, tai gydytojas pasiėmė monetą. Po kurio laiko paskambino ir pasakė, kad pametė, gal, kad nereikėtų atiduoti. S. Jonas atidavė ir L. Karsavino knygas.
 
4 egzempliorius P. Biržio knygos „Alytaus apskritis“ Jonas išdalijo besilankantiems pas jį svečiams ir pareigūnams. Jau 1984 metais jo asmeniniame muziejuje kabojo Vytauto Didžiojo portretas ir kryžius (12).
 
Jonui teko dirbti vieno kolekcininko pavaldiniu. Kadangi per metus jis turėjo tik keletą laisvadienių, tai sumislijo, kaip jų pasidaryti daugiau. Atėjęs pas savo viršininką jis porindavo istorijas, kad už jūrų marių, tokiam tai tokiam kaime, yra akmens kirvukas ir Jonas gali nuvykti jo parvežt. Taip Jonas prarado keliasdešimt kirvukų, bet gavo keliasdešimt išeiginių. Paskui anas kolekcininkas siūlė J. Juravičiui juos nusipirkti.
 
Deja, Jono kolekcionavimo istorija turi ne vieną juodąjį puslapį. Dėl keleto įvykusių vagysčių jam teko uždaryti savo muziejų. Nelaimės atsitiko dėl Jono atvirumo visuomenei. Pirmą kartą jam pavogė monetas. Teko skelbti ir radybų informaciją – už kolekcijos grąžinimą pažadėta suma nuo 50 000 iki 100 000 talonų. Vagį atspėti padėjo sūnus, prisiminęs veikėją, kuris atėjęs vis klausinėdavo, kiek kas kainuoja. Premijos laimėtojai net susiginčijo, nepasidalindami gautų pinigų.
 
Antroji vagystė buvo dar rimtesnė. Tąkart J. Juravičius prarado 14 kardų ir 9 durtuvus. Todėl ir radybos buvo didesnės – atidavinėjo „Žigulius“. Tarp pavogtų kardų buvo vienas labai įdomus, priklausęs garsiam tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjui teisininkui Petrui Leonui. Šį carinio laikotarpio kardą Jonas įsigijo dalyvaudamas vienose vestuvėse. Tąkart į tradicinį Jono klausimą: – Ar kas neturi kokių senienų? – atsiliepė Leono anūkas, kuris turėjo du senovinius kardus. Blogesnį kardą jis atidavė už automobilių dalis, kurios tais 1980 metais dar buvo deficitas. Signalizacijos muziejuje nebuvo, todėl vagims teko susidoroti su grotomis ir elektros laidais. Jonas turi savo nuomonę apie nusikaltimo įtariamuosius, tačiau jie iki šiol nesurasti. Beje, vagys išnešė ne tik ginklų kolekciją, bet ir 3 knygas: „Bibliją“ su G. Dorė iliustracijomis, vokišką 1928 m. žemėlapių knygą ir 1755 m. „Bromą, atvertą į viečnastį“. Labai įdomios ir 1872 m. „Biblijos“ įsigijimo aplinkybės. Ji kadaise priklausė vyskupo Balikonio bibliotekai. Vyskupo kolekcija buvo atiduota Kauno kunigų seminarijai, išskyrus „Bibliją“, kuri pateko pas vyskupo brolį į Dzirmiškių kaimą. Jos seminarijos biblioteka neėmė, gal dėl to, kad buvo lenkų kalba, o gal nereikėjo. Vėlesnis knygos savininkas ragavo ir Sibiro, nes buvo prisidėjęs prie brolių Kratavičių nužudymo. Grįžęs iš Sibiro jis sargavo fermose, tada ir atidavė „Bibliją“ Jurevičiui. Jono teigimu, pavogta Dorė „Biblija“ buvo eksponuota vienoje parodoje Marijampolėje. Sužinojęs šią informaciją, jis sėdo į automobilį ir nulėkė žiūrėti, ar tikrai tai tas pavogtas egzempliorius. Dabartinis knygos savininkas papasakojo, kad knygą pirkęs už 500 litų iš privataus asmens.
 
Nepaisant ištikusių nelaimių Jono kolekcija išlieka atvira visuomenei. Aišku, dalį vertingesnių eksponatų, baldų teko išsikeisti, ar išparduoti. Tačiau knygų ir numizmatikos kolekcijos liko. Jonas pastoviai rengia savo bibliofilinių rinkinių parodas Miroslavo apylinkių mokyklų bibliotekose, talkina specialistams, ieškantiems retų leidinių. Iš Butrimonių bibliofilo Vinco Juškevičiaus įsigytą knygą apie Darių ir Girėną jis padovanojo Punsko mokyklai, kai ši priėmė didvyrių vardą. Ta knyga buvo su S. Dariaus dukters autografu. Minėtai mokyklai jis dovanojo ir dvi litografijas su lakūnų atvaizdais.
 
Jonas pasižymi išskirtiniu humoro jausmu ir turi iškalbos dovaną. Gali papasakoti ne vieną įdomią istoriją taip, kaip niekas kitas negalėtų. Mėgsta jis ir krėsti įvairius pokštus. Kartą, lankydamasis viename Švedijos muziejuje, jis „surado“ ant grindų vieną monetą, kurią apžiūrėjęs muziejaus direktorius turėjo pripažinti, kad tokios net muziejus neturi. Iš įvairių kelionių po užsienio šalis Jonas būtinai parsiveža tų kraštų monetų.
 
Beje, monetoms ieškoti Jonas buvo įsigijęs ir metalo ieškiklį. Gaila tik, kad nelabai kokybišką, tad paieškos jam greitai nusibodo, ieškiklį pardavė.
 
Buvo ir tebėra tiesos ieškotojas, kartais maištautojas, kartais idealistas, bet visada turintis savo nuomonę, savo požiūrį į gyvenimą ir žmoniškąsias vertybes. Kad ir kokias pareigas ėjęs, visada sugebantis išlikti savimi.
 
Literatūra:
 
1. Mosteikaitė A. Dėl ko kaimo žmonės traktoriais važiuotų iki Strasbūro? // Alytaus naujienos. 2008. Nr. 23 (11124), p. 5.
2. Mosteikaitė A. „Sąjūdžio misija baigėsi, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė“ // Alytaus naujienos. 2008. Nr. 100 (11201), p. 10.
3. Mosteikaitė A. Miroslavo seniūną Joną Juravičių nuo Brisiaus galo išgelbėjo siuntimas mokytis // Alytaus naujienos. 2008. Nr. 23 (11124), p. 5.
4. Tamulynienė B. Susidorojimas? // Alytaus naujienos. 2008. Nr. 78 (11179), p. 2.
5. Petkevičienė I. Paprastų žmonių skausmas Alytaus rajono valdžiai nė motais // Alytaus naujienos. 2008. Nr. 81 (11182), p. 2.
6. Morazienė M. Dėkojame už valdžios rūpestį // Alytaus naujienos. 2008. Nr. 95 (11196), p. 13.
7. Visockas G. Balkasodžio kaimo žmonių bėdos // XXI amžius. 2008. Nr. 39 (1632), p. 3.
8. Visockas G. Apie Algirdo Vrubliausko intrigas Alytaus rajone // XXI amžius. 2008. Nr. 76 (1669), p. 8.
9. Rafanavičienė. G. Seniūnui – valdžios antausis už pagalbą žmonėms // Lietuvos rytas. 2009. Nr. 129 (5591), p. 7.
10. Rafanavičienė. G. Valdžios akibrokštas – baudė už gerus darbus // Lietuvos rytas. 2009. Nr. 135 (5597), p 4.
11. Miškauskienė E. Atminkite – už gerus darbus dievulis užmoka dangumi // Alytaus naujienos. 2009. Nr. 114 (11459), p 2.
12. Mosteikaitė A. „Seniūnu dirbti lengva, tik reikia būti paklusniam“ // Alytaus naujienos. 2009. Nr. 241 (11586), p. 2.

Nuotraukoje: Miroslavo seniūnas J. Juravičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra